Ryžto ir motyvacijos stygius

2023 m. vasario–gruodžio mėnesiais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros tyrėjų grupė atliko tyrimą apie Lietuvos studentų patiriamus keblumus, susijusius su karjeros sprendimų priėmimu. Rezultatai parodė, kad studentai Lietuvoje dažniausiai susiduria būtent su pasiruošimo priimti karjeros sprendimą trūkumais, taip pat motyvacijos stoka.

„Asmuo gali neturėti vidinio stimulo priimti sprendimą, nes galbūt šiuo metu jam tai neaktualu, galbūt dabar jam svarbesni kiti klausimai“, – vieną iš situacijos paaiškinimų pateikia tyrimo vadovas, organizacinis psichologas ir karjeros konsultantas Tadas Vadvilavičius. Pasak jo, prie pasiruošimo priimti sprendimą trūkumo dažnai gali prisidėti ir asmens neryžtingumas apsispręsti, kai žmogui apskritai yra sunkiau priimti įvairius sprendimus.

Tyrimas atskleidė dar vieną faktą: Lietuvoje studentams daugiausia sunkumų kyla, kur užsienio studentams jų – mažiausia. „Užsienyje atliktų tyrimų rezultatai atskleidžia, kad pasiruošimo priimti sprendimą trūkumas, kaip sunkumas, studentams yra vienas mažiausiai reikšmingų sunkumų – priešingai, nei parodė tyrimas Lietuvoje“, – išskiria T. Vadvilavičius.

„Pabrėžčiau, kad Lietuvoje karjera yra tarsi vienetinis sprendimas gyvenime. Turbūt viena iš tokios nuostatos priežasčių yra tai, kad mūsų švietimo sistemoje požiūris į karjeros konsultavimą – labai fragmentiškas, nepaisant, kad mokyklos turi karjeros konsultantus,  vyksta karjeros dienos, mugės. Tačiau iš esmės šie renginiai ir naudojamos priemonės neatliepia karjeros sprendimo priėmimo proceso elementų, iš kurių pagrindiniai du yra savęs ir profesijos, kurią renkasi žmogus, pažinimas“, – aiškina ekspertas.

„Žmogui gali būti sunku priimti sprendimą, kai jis nežino, kas jį domina, kas jam tinka, tokiu atveju gali susiformuoti motyvacijos trūkumas. Sakyčiau, kad švietimo sistemoje šiuo metu yra taip, kad, nepaisant, jog formaliai skiriama dėmesio karjeros valdymui, praktikoje tai neatsiskleidžia arba dažnai atsiskleidžia per šablonines veiklas, kurios optimaliam sprendimo priėmimui turi mažai naudos“, – detalizuoja T. Vadvilavičius.

Permainos: pasak D. Pugevičienės, jauni žmonės vienoje darbovietėje šiandien vidutiniškai išdirba iki dvejų metų. / D. Pugevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Mokytojai, tėvai, aplinka

VDU Karjeros centro vyr. specialistė, Lietuvos karjeros specialistų asociacijos narė Daiva Pugevičienė pabrėžia, kad pradėti tikslingai ruoštis karjeros pasirinkimams reikia jau mokykloje, labai svarbus mokytojų įsitraukimas. „Jiems būtų tikslinga kalbėti, kad mokinys turi save pažinti per ugdymo procesą, įvairias veiklas“, – sako D. Pugevičienė.

Tėvų įtaka apsisprendimui taip pat labai didelė – kaip rodo praktika, lemia virš 50 proc. galutinio mokinio pasirinkimo. „Tačiau tokiais atvejais dažnai studentai vėliau nori keisti pasirinktas studijų programas, nes žmogus pakliūva ne ten, kur norėjo, galbūt labiau ten, kur kreipė tėvai. Tai yra neatliktų savęs pažinimo namų darbo rezultatas“, – teigia D. Pugevičienė.

Tyrimai rodo, kad apie 60 proc. mokinių studijas renkasi gavę abitūros egzaminų rezultatus. „Kaip galima pasirinkti, kai turi tiek mažai laiko ištyrinėti galimybes? – klausia 20 metų karjeros specialiste dirbanti moteris. – Iš praktikos žinau, kad studentai, kurie jau pirmame kurse jaučiasi nusivylę studijomis, pasirinkimui skyrė per mažai laiko, tikrai giliau nepasidomėjo, kas tai per studijos, kokius dalykus studijuos visų studijų metu.“

Ne mažiau svarbu – adekvačiai vertinti savo galimybes ir poreikius. Anot D. Pugevičienės, dabartinė aplinka iškreipia supratimą apie tam tikras specialybes: „Atrodo, yra tiek daug informacijos, bet jauni žmonės joje pasimeta, todėl, mano vertinimu, karjeros specialisto atsiradimas mokyklose mokiniui yra reali pagalba, esanti šalia.“

Jos įsitikinimu, idėjos, kad egzistuoja perspektyvios ir neperspektyvios profesijos, formavimas taip pat atlieka meškos paslaugą: „Jei pasirinksi tai, kas tinka ir patinka tau, dirbsi tą darbą su meile, šis pasirinkimas savaime taps perspektyvus. Tą profesiją paversi patrauklia, apie ją gerai atsiliepsi, nes pats būsi laimingas įgijęs tą specialybę.“

„Daug girdime, kad reikia inžinierių, informacinių technologijų specialistų, kad jų ieško darbdaviai, laukia dideli atlyginimai, dar studijuojantys žmonės jau dirba didelėse įmonėse, yra didžiulių galimybių. Tačiau įsivaizduokime, kad žmogus yra visiškai socialinis tipas, – tokiam asmeniui dirbti tokiose pozicijose bus labai sunku, net gaunant didelį atlyginimą vargu ar tai teiks džiaugsmo“, – požiūriu dalijasi D. Pugevičienė.

Vis dėlto nemažai mokinių pirmiausia teigia, kad specialybės pasirinkimo pagrindas yra didelis uždarbis. „Tačiau, kai pradedi su jais kalbėtis, paaiškėja, kad pinigai – tikrai ne svarbiausias pasirinkimo motyvas. Galbūt tai irgi nūdienos poza. Iš tikrųjų nemaža dalis nori dirbti savo svajonių darbą. Tikrai matau, kad studentams svarbu, jog jie tobulėtų, gautų ir praktinių, ir teorinių žinių“, – pasakoja ekspertė.

Teko sutikti žmonių, kurie pardavę verslus, eina vaikystės svajonės link, keičia savo darbą iš pagrindų.

„Šiuolaikinis jaunimas nori greitos sėkmės, greito pripažinimo ir didelio atlygio. Tačiau darbo rinkoje viskas nevyksta taip greitai. Viskas ateis, tik reikia nenustoti savęs pažinti, nuolat tobulėti, domėtis, kritiškai įvertinti visas savo galimybes. Aplinkos spaudimas būti geriausiam, šauniausiam, pasirinkti prestižinę specialybę formuoja jų požiūrį ir kelia stresą“, – tęsia ji.

Nenubrėžti ribos

Populiariausios studijų programos – teisė, medicina, psichologija – vis dar pritraukia daugiausia studentų, tačiau pokyčių jau vyksta. „Prieš dešimt metų tokios profesijos kaip nuomonės formuotojas nebuvo – ji ir dabar neoficiali, bet egzistuoja. Daug įmonių investuoja į žaliąją ekonomiką, valstybė taip pat formuoja tam tikrą politiką, atsižvelgdama į tai, kokių specialistų dabar labiau trūksta, investuodama į žemės ūkio, į pedagogikos studijas“, – pastebi T. Vadvilavičius.

„Atsiranda daugiau naujų specialybių, darbo vietų, specifinių pozicijų, o tai kartais irgi sunkina apsisprendimą. Tampa sunkiau atsirinkti kiekvieną alternatyvą, kuri konkrečiam žmogui yra galima“, – detalizuoja psichologas.

Tiesa, jis išskiria, kad nepasitenkinimą profesija jau vėliau, pabaigus studijas, gali nulemti ir pati organizacija, kurioje žmogui tenka dirbti. „Yra labai paprastas, bet tikslus pasakymas, kad darbas darbui nelygu. Pavyzdžiui, kasininko darbas gali būti aiškus, bet visada yra platesnis kontekstas, kuriame – kiti žmonės, darbovietės taisyklės, normos, kurios skirtingiems asmenims gali trukdyti. Kai vyksta įvairios mugės, dažniausiai profesijos pristatomos tik iš patraukliausių perspektyvų, darbo skelbimuose akcentuojami tik pozityvūs dalykai, bet dažniausiai nepasakoma, kas vyksta su žmonėmis ir tarp žmonių organizacijos viduje. Vidinę kultūrą pamatome tik vėliau ir jos organizacijos dažnai nenori parodyti, galbūt ir negali pristatyti“, – pasakoja ekspertas.

Pasak D. Pugevičienės, jauni žmonės vienoje darbovietėje šiandien vidutiniškai dirba iki dviejų metų. „Keisti darbo pozicijas nėra blogai. Tik reikėtų tai daryti sau išsikėlus naujų tikslų, viską apsvarsčius ir atsakingai pasirinkus. Todėl čia labai svarbu turėti stiprius sprendimo priėmimo gebėjimus. Galima keisti ir savo karjeros kryptį, tik mano patarimas – nepulti nuogiems į dilgėles, aiškiai atsakyti sau, kodėl tai darai. Galima rinktis persikvalifikavimo galimybę ar net naujas studijas, bet tai daryti reikėtų atsakingai, įvertinus savo norus, galimybes, atsakius į visus sau iškeltus klausimus.“

„Amžiaus ribos, kada galima keisti savo karjeros kryptį, nėra. Kartais tai daro net savo verslus sukūrę žmonės. Teko sutikti žmonių, kurie, pardavę verslus, eina vaikystės svajonės link, keičia savo darbą iš pagrindų. Puiki galimybė yra net senjorams. Kuriasi trečiojo amžiaus universitetai, kuriuose studijuoja, su bendraamžiais būriais įvairiomis veiklomis užsiima garbaus amžiaus žmonės. Taigi amžius – ne riba. Svarbiausia – motyvacija, prasmė ir noras save realizuoti“, – pabrėžia ji.

Klišė: pasak T. Vadvilavičiaus, dažnai jau mokykloje suformuojamas klaidingas įspūdis, kad žmogus visą gyvenimą dirbs pagal pasirinktą profesiją. / VDU nuotr.

Vyresnių patirtis

Minėta VDU tyrėjų analizė parodė, kad vyresnio amžiaus studentai dėl karjeros pasirinkimų susiduria su mažiau sunkumų. „Tyrimo rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad, didėjant darbo stažui, amžiui, suvokimui apie save, kas man yra svarbu, kokios yra mano vertybės, ką aš moku daryti, o ko – ne, yra lengviau priimti karjeros sprendimus“, – sako T. Vadvilavičius.

Vyresniame amžiuje iššūkių priimant karjeros sprendimus mažėja, bet niekas nesako, kad jų negali kilti. „Gali būti ir taip, kad žmogui – 50 metų, jis visą gyvenimą dirbo vieną darbą, neturėjo galimybės pažinti kitų profesijų, nepavyko kokybiškai pažinti savęs. Pasitaiko ir kai aplinkiniai sako, kad nauja sritis tau neva netinka, kam reikia pokyčių, jei sekasi dabartinėje profesinėje veikloje, ir tokiu atveju galima pakliūti į išorinį konfliktą“, – pastebi psichologas.

Pasak T. Vadvilavičiaus, dažnai jau mokykloje suformuojamas klaidingas įspūdis, kad žmogus visą gyvenimą dirbs pagal pasirinktą  profesiją: „Tačiau gyvenimas ir mes patys keičiamės, todėl visų pirma svarbu suprasti, kad tai nebus vienetinis sprendimas ir visą laiką daug kas keisis net ir pasirinktoje profesijos srityje.“

„Labai svarbu mokytis išnaudoti situacijas, gebėti prie jų prisitaikyti ir būti lanksčiam. Gal labai naiviai skamba, bet kartais tikrai reikia nepabijoti išeiti iš komforto zonos ir priimti galbūt sau neįprastą sprendimą“, – tęsia jis.

Specialistų poreikis

Lietuvoje karjeros specialistų poreikis per pastaruosius dešimt metų labai svyravo. „Iš pradžių kilo didelis noras kiekvienoje mokykloje turėti karjeros specialistų, vėliau galbūt suveikė ekonominiai faktoriai, galbūt tai tiesiog nepasiteisino ir daugelyje mokyklų tokių specialistų buvo atsisakyta. Net ir studijų programos, pagal kurias buvo rengiami šie specialistai, nebesurinko studentų ir nebuvo tęsiamos“, – pasakoja T. Vadvilavičius.

Situacija keitėsi 2022 m., kai pasikeitė Vyriausybės požiūris ir vėl kiekvienoje gimnazijoje atsirado karjeros specialistų pozicijos. „Šiandien karjeros specialistams didelis iššūkis yra susikalbėti su mokiniu, įgyti jo pasitikėjimą. Tai nauja pareigybė mokyklos struktūroje, jiems reikia atrasti santykį ne tik su mokiniais, bet ir tėveliais“, – pastebi D. Pugevičienė.

Pasak T. Vadvilavičiaus, karjeros specialistas šiandien yra reikalinga profesija, tačiau jai kol kas šalyje skiriama per mažai dėmesio: „Ne tik kalbant apie moksleivius, nes karjerą turėtume suprasti kaip visą gyvenimą trunkantį procesą.“

– Kas yra ta atjauta sau? Kodėl svarbu mokėti atjausti save?

– Dažnai per įvairius mokymus tenka kalbėti apie tai, ką daryti su savo emocijomis, kaip išsibūti, kai jos blogos. Ir kai aš supažindinu su modeliais, kaip įsisąmoninti, priimti neigiamas emocijas ir išjausti jas, kaip parodyti atjautą sau, nuolat kyla diskusijų – kas ta atjauta sau? Pirma dažniausiai kylanti asociacija, kad atjauta sau yra savigaila. Daugeliui atrodo: tai ką, dabar sėdėsiu ir gailėsiu savęs?

Tokia akivaizdi tendencija visuomenėje – mes nemokame atjausti savęs, net nelabai suprantame, ką tai reiškia. Daugumai atrodo: atjausdamas save būsiu auka, verksiu ir graušiuosi, o aš to nenoriu daryti. Ir tada geriau iš viso išbraukti iš savo gyvenimo tai, kas yra labai blogai. Kartais mums labai labai reikia tos atjautos sau. Aišku, ne tuomet, kai gyvenime – vien pergalės ir geri dalykai, bet tais momentais, su kuriais visi susiduriame: kai užklumpa sunkumai, ne viskas sekasi, darome klaidų, kažkas tiesiog blogai klostosi ir todėl yra sunku. Visi patiriame tokių situacijų, bet nemokame to išgyventi sveikai, pereiti tą atjautos sau procesą.

Mums lengviau suprasti, ką reiškia atjausti kitą. Nors ir čia kyla diskusijų, ar atjauta yra tas pats, kas empatija, ar ne visai. Sakyčiau, atjauta yra šiek tiek daugiau negu empatija – ji tave įpareigoja imtis veiksmų. Jeigu žmogus jaučia empatiją, jis gali įsijausti į tai, kaip kitas jaučiasi, ir sakyti: aš jaučiu, kaip tau sunku, bet nieko daugiau padaryti negaliu. O atjauta skatina imtis veiksmų. Tarkim, jei kitas jaučia, kad jums blogai, ir jis jus labai atjaučia, tai jis kalbasi su jumis, sako raminamus, palaikančius žodžius, klausia, gal gali kuo padėti. Toks yra tikras atjautos rodymas kitam.

Kai kalbame apie atjautą sau, tą patį galime ir turėtume daryti vidinio monologo su savimi metu: save užjausti, nuraminti, paguosti. Tačiau daugelio mūsų viduje dažniausiai gyvena stiprus vidinis kritikas ir girdime būtent jį. Jeigu, tarkim, žmogus padarė kažkokią klaidą, darbe – prasti rezultatai, sulaukė vadovo kritikos, prastas grįžtamasis ryšys iš vadovo arba iš kolegų, jis jaučiasi blogai. Daugelis tokioje situacijoje ima save plakti: tu, kvaily, susimovei, pats kaltas, nevykėlis. (Lietuviai to nepakankamumo jausmo turi labai daug.) Kalbame sau ir apie save daug negražių žodžių. Kiti pereina į gynybinę reakciją: jie nusišneka, čia ne aš kaltas; nepriima tos situacijos, bando ją paneigti.

Rezultatas: L.Rimkutė kitus įkvepia ne psichologinių manipuliacijų technikomis, o nuoširdumu ir pozityvumu.  L. Rimkutės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip reikėtų elgtis?

– Iš tiesų mums reikėtų išgyventi tą emociją, kad galėtume pasimokyti iš savo klaidos, padaryti kažkokių išvadų iš to neigiamo grįžtamojo ryšio ir gyventi toliau. Štai čia ir reikalinga atjauta sau – mes turėtume būti sau geriausiu draugu. Tai, ką panašioje situacijoje sakytume kitam žmogui, turime pasakyti sau: klysti žmogiška, visiems taip nutinka, nieko tokio, ne tragedija. Bet sau mes dažnai nemokame šito pasakyti. Speičiame save į kampą, neduodame sau laiko atsigauti, apsikrauname dar didesnėmis užduotimis, išsikeliame dar didesnius tikslus ar siekius, užuot save atjautę, nuraminę, palepinę. Mūsų veiksmai turėtų spinduliuoti meilę sau ir nuoširdžią atjautą dėl to, kad sunku, nes atsidūrėme šioje situacijoje.

Ir ta atjauta turi būti nuoširdi. Net jei kitam kažką gero pasakysi tik dėl to, kad jis nusiramintų, tai nebus tikra atjauta. Jeigu kalbame apie tikrą, nuoširdžią atjautą – čia melo būti negali. Tiesiog dažnai mums iš šalies neatrodo viskas taip dramatiškai, kaip pačiam žmogui, esančiam toje situacijoje. Taip nutinka todėl, kad nesuvokiame, jog patirti blogus jausmus yra bendražmogiška, kad patirti kažką sunkaus ar nemalonaus, klysti ar netekti yra žmogaus prigimtis, neišvengiamas likimas, kad tai nutinka ne man vienam.

Pastaruoju metu dažnai kalbama apie savivertės trūkumą. Dažnas patiria vadinamąjį apsišaukėlio sindromą, kai žmogus nepasitiki savimi ir galvoja, kad tuoj visi pamatys, jog jis nieko nemoka. Ir daugeliui atrodo, kad tik jis vienas tai išgyvena. Tačiau realybė tokia, kad visiems mums kartkartėmis taip būna – tai dalis gyvenimo.

Man pačiai atsidūrus situacijose, kai reikia atjautos sau, suvokimas, kad aš tokia ne vienintelė, labai palengvina tą buvimą su nemaloniomis emocijomis, padeda atleisti sau už kažkokią padarytą klaidą, nepavykusį darbą ar pan. Gelbsti supratimas, kad nėra nė vieno šioje planetoje, kuris nebūtų su tuo susidūręs, ir tai aš turiu priimti kaip žmogiškojo kelio dalį. Svarbu išeiti iš to egocentriško požiūrio, kad tik man tokie dalykai nutinka, ir taip palengvinti savo būseną. Nes kai suvoki, kad atsidurti tose sunkiose situacijose ir yra tiesiog gyvenimo dalis, pasidaro gerokai lengviau.

Nuolat bandant siekti daugiau, padaryti geriau, mumyse apsigyvena vidinis perfekcionistas. Taip, iš dalies jis skatina eiti pirmyn, bet žmonės dažnai įstringa to perfekcionizmo pinklėse.

– Bet ar sakydami, kad nesėkmės ištinka ne tik mus, neužkertame sau kelio siekti daugiau, daryti daugiau, stengtis labiau?

– Nuolat bandant siekti daugiau, padaryti geriau, mumyse apsigyvena vidinis perfekcionistas. Taip, iš dalies jis skatina eiti pirmyn, bet žmonės dažnai įstringa perfekcionizmo pinklėse, kai jie nėra laimingi, nes nori viską daryti tobulai. O kai nepavyksta visko daryti tobulai, nes tai neįmanoma, jie tiesiog tampa labai nelaimingi, nes jaučia, kad yra dar toli nuo tobulybės, todėl turėtų stengtis labiau ir dar labiau. Ir tada būna taip, kad puikūs pasiekimai, aukšti rezultatai, bet žmogus vis tiek plaka save, nes nemoka pasidžiaugti tuo, ką turi. Tai labai slidus momentas.

Aš, žinoma, suprantu, kad gali būti ir tokia pozicija: jeigu tik nuolaidžiausi sau, tai nieko nepasieksi. Bet mes dabar labiau kalbame apskritai apie nesėkmės momentą, kitaip sakant, ne apie tai, kad aš nesistengiau ir man nepavyko, bet apie tai, kad aš kažką ne taip padariau ir sulaukiau prasto rezultato. Gyvenime tiesiog taip būna: kartais ne apie viską pagalvoji, kažko gal neakcentuoji ar taip susidėlioja aplinkybės. Turbūt kiekvienas galime pasakyti, kad norėjau geriausio, bet išėjo ne taip, kaip tikėjausi.

– Kaip jaustis, kai viešojoje erdvėje nuolat matai sėkmės lydimus, gražiai gyvenančius, prabangiai atostogaujančius žmones, o pats mėgini sudurti galą su galu? Natūralu, kad pradedi save nuvertinti: kiti sugeba, o aš – ne.

– Esu skaičiusi labai įdomų komentarą, kad šį jausmą mums didele dalimi suformavo socialinės medijos. Kol jų nebuvo, mes turėjome daug mažesnį socialinį ratą – bendravome su savo draugais, kaimynais, tiesiog artima aplinka, kuri buvo panaši į mus tiek pajamomis, tiek pasiekimais. Dažniausiai turėjome panašiai tiek pat, kaip ir mus supantys žmonės, tad jaustis, kad su manimi yra viskas gerai, buvo lengviau, negu atsiradus socialinėms medijoms, kai gali sekti bet kokią pasaulio žvaigždę, garsenybę. Jos atsiduria tavo socialiniuose tinkluose, ir staiga pradedi lyginti save su tais, kurie iš tiesų nėra tavo socialinis ratas, nėra tavo aplinka, bet tu juos matai, į juos reaguoji kaip į sektinus modelius. Ir taip – tada atsiranda bloga savijauta arba didesnis nepakankamumo jausmas: aš neturiu to, vadinasi, dar nepakankamai kažką darau.

Tai, su kuo susiduriame dabar, mano manymu, yra labai didelis blogis. Mat stiprios savivertės ženklas yra gebėjimas nelyginti savęs su kitais – kiek turiu, kiek uždirbu, kur atostogauju, o labiau savo gyvenimo kokybę matuoti tuo, kaip jaučiuosi gyvendamas savo gyvenimą ir kiek galiu būti laimingas. Ir nevertinti bei nepriimti už gryną pinigą to, ką socialiniuose tinkluose rodo kiti. Mes visi esame linkę save pagražinti, nerodome tamsiųjų pusių, nesėkmių ir blogų dalykų, nors tai visiems nutinka. Žinome, kad daugybė turtingų žmonių serga depresija, kartais net baigia gyvenimą savižudybe, ir šiaip gyvena dvasiniame pragare, tik mes to nematome, nes niekas to neafišuoja.

Svarstyklės: savivertę auginame ne lygindamiesi su kitais, o matuodami savo gyvenimo kokybę tuo, kiek esame laimingi. Freepik.com nuotr.

– Ar tai ne savęs guodimas, kai mėgini sau įrodyti, kad ir kitiems būna blogai?

– Bet tai yra tiesa, kad visiems būna blogai; net tie žmonės, kurie turi daug pinigų, to neišvengia. Tai yra buvimo žmogumi dalis: tam tikrose situacijose jaustis blogai, patirti nepasitikėjimo savimi jausmą, sunkių emocijų, klaidų skonį.

Man labiau norisi pabrėžti, kad apskritai nereikėtų savęs lyginti su kitais, priminti sau, kad neprivalau į kažką lygiuotis ar kelti sau kažkokių tikslų dėl to, jog kažkas kitas tai turi. Žinoma, kartais – kodėl gi ne, jeigu noriu save motyvuoti. Motyvacija iš dalies taip veikia – gal kažką aplenksiu. Kai kolegą pasikviečiame į žingsnių iššūkį, siekiame lygintis su juo ir pagerinti savo pasiekimus – čia konkurencija naudinga. Bet tai nėra tas pats, kai aš noriu savo gyvenimą padaryti kaip kažkieno kito, nes tas kažkas kitas gyvena geriau. Manau, tas šiuolaikinio žmogaus noras gyventi pagal pavyzdžius, kuriuos matome socialinėse medijose, atveda prie savigraužos ir savigailos, nes kažkokiu momentu tiesiog pasidaro savęs gaila ir graudu, kad nesu toks kaip kiti. Ir tikriausiai niekada nebūsiu.

Bet negalvojame apie tai, kaip savo gyvenimą padaryti kuo prasmingesnį ir laimingesnį, kad jaustume savo gyvenimo pilnatvę, kuri tiesiogiai net nėra susijusi su pinigais. Tai labiau susiję su prasmės matymu, pašaukimo atskleidimu, mokėjimu susitvarkyti su gyvenimo teikiamais iššūkiais, santykių, ryšių kūrimu ir palaikymu.

Pastebiu, kad žmonės šiais laikais ieško, kas juos pamokytų arba primintų, kas yra meilė sau, atjauta sau, nes daugybei žmonių to trūksta – jie nemoka nei savęs mylėti, nei savęs atjausti. Dėl to visokios savipagalbos knygos, straipsniai šia tematika pastaruoju metu sulaukia tiek dėmesio. To nemokėdami ir nesuprasdami, žmonės tiesiog jaučiasi nelaimingi.

– Gal dabar laikas yra toks, kai nori nenori esame priversti konkuruoti?

– Taip, sutinku, kad gyvename konkurencijos laikais. Bet tai dar ir požiūrio dalykas, suvokimo, kiek aš savo mintyse tą konkurenciją išauginau. Juk kartais konkuruojame net su butaforiniais herojais. Sakyčiau, turėtume ne konkuruoti su kažkuo, o kelti sau tikslą būti geresniems, nei buvome vakar. Atskaitos tašku laikyti save ir vertinti savo augimo kelią: ar aš jaučiu, kad tobulėju, augu, darausi geresnis, pasiekiu daugiau nei anksčiau. Štai čia yra sveikas konkuravimas – su pačiu savimi.

Tai – ugdomasis vadovavimas

Ar man tikrai patinka, kaip dabar elgiuosi? Kas man geriau? O kas tau yra svarbu? "Tai klausimai, kurie yra labai reikšmingi esant bet kokiai  gyvenimiškai situacijai. Paklausus žmogaus, kas jam yra svarbu, santykiai iškart pasikeičia į gera", – tvirtina kaunietė verslininkė Jurgita Trainaitė.

Ji jau beveik 20 metų kartu su seserimi  plėtoja grožio verslą ir sako, kad savo profesinį potencialą efektyviai atskleidė visai neseniai, kai pradėjo vadovautis ugdomojo vadovavimo, vadinamojo koučingo (angl. coaching), principais. Tapusi Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos nare, dirbdama ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje, Jurgita atstovauja Lietuvos grožio verslo darbdaviams Europoje, rengia tarptautinius mokymus.

J.Trainaitė tapo viena pirmųjų Lietuvoje sertifikuotų ICC (International Coaching Community – Tarptautinės ugdomojo vadovavimo asociacijos) narių. Pasak Jurgitos, ugdomasis vadovavimas jai tapo ir papildoma nauja veikla, ir keliskart sustiprino jos efektyvumą dirbant grožio versle, o svarbiausia – padėjo susikurti ramią, pasitikinčią savimi asmenybę.

Darau gerai, kaip galiu

Kodėl, lydima sėkmės versle, turėdama tarptautinį pripažinimą, J.Trainaitė nusprendė mokytis ugdomojo vadovavimo?

"Dažnai mes galvojame už kitus žmones. Bijome, kad, paklausę jų nuomonės, tapsime silpnesni. Bet taip nėra", – pastebi  verslininkė, panorusi padėti ir kitiems.

Dažnai mes galvojame už kitus žmones. Bijome, kad, paklausę jų nuomonės, tapsime silpnesni. Bet taip nėra.

Moteris sako, kad ugdomajame vadovavime yra daug įvairių, visiems priimtinų būdų sau padėti: ir darbo, ir santykių su žmonėmis srityse.

"Mes ir dabar nuolat rengiame ugdančiųjų vadovų susitikimus ir kaskart pasisemiame vis naujų idėjų, metodikų, pratimų, kaip padėti sau toliau eiti norimu keliu, kaip siekti savo tikslų, kaip dabar man būti geriausia savo pačios versija", – apie asmeninį augimą kalba Jurgita.

Vienas svarbiausių ugdomojo vadovavimo principų teigia: "Darau taip gerai, kaip galiu." Pasak Jurgitos, jis labai svarbus, nes dažnai mes save užblokuojame žodžiais: oi, aš dar negaliu, palauksiu metus, dar neturiu įgūdžių. Bet kai ateina supratimas, kad tuo momentu darai taip gerai, kaip gali, tiesiog imi ir darai. Tai išlaisvina. Nebelieka baimių.

Susipažinus su ugdomuoju vadovavimu gyvenimas tikrai nenušvinta, bet išmokstama sustoti ir savęs paklausti: ar man tikrai taip patinka, kaip dabar elgiuosi? Kas man geriau?

"Paprastas ir dažnas pavyzdys – netvarkingi namai. O tvarkytis tingisi. Klausimas, ką renkiesi: gyventi tvarkingoje aplinkoje ar nuolat tingėti ir jausti nepasitenkinimą? Ugdomojo vadovavimo metodai labai padeda išlaikyti aiškumą ir ramybę", – sako ICC ugdančioji vadovė.

Ne mokai, o padedi

"Kadangi turiu didelės patirties grožio srityje, daug kas kreipiasi į mane patarimų, pamokymų. Anksčiau nesijaučiau tvirtai, kad galėčiau būti mentore. Todėl norėjau pati pasimokyti, kad galėčiau būti geresnė kitiems", – prisimena J.Trainaitė.

Pradėjusi ieškoti įvairių mokymų, moteris susidomėjo ugdomuoju vadovavimu. Nuvykusi į pirmąjį, pažintinį, susitikimą, patyrė didžiulį įspūdį. Jį padarė tiek pati ICC ugdomojo vadovavimo trenerė Alisa Miniotaitė, dirbanti Baltijos šalyse, tiek ir tai, ką ji papasakojo.

"O kai pradėjau mokytis ugdomojo vadovavimo, tai, ko išmokau, su kaupu pranoko paieškas. Mane sužavėjo, kad čia ne mokai kitus, o atskleidi jiems didžiausią jų potencialą. Taigi, radau instrumentą, su kuriuo dirbdama neprimetu savo nuomonės ir patirties, o suteikiu galimybę žmogui pamatyti, kiek daug jis turi savyje ir ko jis labiausiai nori", – užsidegusi kalba J.Trainaitė.

Pernai pašnekovė buvo išrinkta į grožio srities darbdavius vienijančios tarptautinės organizacijos "Coiffure EU" direktorių tarybą ir valdybą, kur yra atsakinga už švietimą ir profesinį mokymą. Taigi dabar Jurgita veikia Europos mastu ir prašymų patarti sulaukia dar daugiau.

"Nedaliju patarimų. Suprantu, kad kiekvienas yra savo gyvenimo autorius. Įsisavinusi ugdomojo vadovavimo principus jaučiuosi daug laisviau. Kai žmonės ateina pasikonsultuoti, neprisiimu jų atsakomybės. Užduodu klausimus: o kaip tu nori, kad būtų? Kas tau yra svarbu?" – kalba J.Trainaitė.

Remiasi svarbiais klausimais

"Matau, kaip tokie klausimai žmones supurto. Kiek darbe būna nesusipratimų, neišpildytų lūkesčių, konfliktų tarp kolegų, o kai paklausiu: kaip tu pats nori, kad būtų, iškart pastebiu, kaip konfliktas išblėsta", – pasakoja J.Trainaitė.

Aš neprimetu savo nuomonės ir patirties, o suteikiu galimybę žmogui pamatyti, kiek daug jis turi savyje, ko jis labiausiai nori.

Pagrindiniai ugdomojo vadovavimo įrankiai – klausimai, užduoti laiku, skatinantys susimąstyti. Ugdomasis vadovavimas turi daug sluoksnių ir, susiklosčius skirtingai situacijai, išryškėja skirtingas klodas. Pačiai ugdančiajai vadovei svarbus lygiavertiškumo principas, kuris teigia, kad vadovas nėra aukščiau už klientą, tarp jų – lygiavertė partnerystė. Toks lygiavertis požiūris itin svarbus bendraujant su kolegomis, klientais ir kitur.

Ugdomojo vadovavimo proceso metu darbas vyksta sesijomis, kurių viena trunka apie valandą. Sesija – efektyvus, į tikslą vedantis pokalbis, per kurį vadovas užduoda tikslingus klausimus ir per juos klientas pats atskleidžia savo galimybes.

"Pastebėjau, kad žmonės bijo savo galimybių, bijo to, ką jie turi savo viduje ir gali. Kai, vykstant ugdomojo vadovavimo sesijai, jie garsiai įvardija: taip, aš to noriu, tai yra mano tikslas, matau, kaip žmonės išlaisvėja, tarytum išsiplečia. Neretai ateina žmogus – kumštuko dydžio, kupinas apribojimų: aš nežinau, ar sugebėsiu, ar čia man, ar pajėgsiu, o proceso metu išlaisvėja iš aplinkos, iš primestų taisyklių ir spaudžiančių ribų. Juk dauguma gyvena pagal mokyklos, tėvų, vaikystės, aplinkos primestus reikalavimus. O atsakęs sau į klausimus pamato, kad viskas yra įmanoma ir svarbu turėti tikslą", – užsidegusi kalba J.Trainaitė.

Nuo dabarties į ateitį

Pasak verslininkės, jau vien pats ugdomojo vadovavimo  mokymosi procesas yra naudingas. Jo metu suaugusieji dalyvauja mokymuose, intensyviai mąsto, atlieka užduotis savarankiškai ir grupėse.

Svarbiausia, kad mokymosi metu dalyviai visą dėstomą medžiagą apie ugdomąjį vadovavimą pritaiko sau praktiškai. Pasak Jurgitos, tai itin sustiprina, išlaisvina ir augina asmenybę.

"Ne tik išmokau, bet ir praktiškai pritaikiau visus ugdomojo vadovavimo principus sau. Įsitikinau, kaip tai veikia. Smagu ir tai, kad mokymuose prasiplėtė bendraminčių ratas: juk susirinko subrendę žmonės, kurie kažko siekia gyvenime ir jiems pritrūko būtent to mokymo, padedančio giliau save pažinti ir sėkmingiau veikti. Tie, kurie nenorėjo siekti ugdančiojo vadovo sertifikato, vis tiek gavo labai daug naudos. Viena klientė pasakė: po sesijos viskas labai gražiai susidėlioja į lentynėles. Atsiranda aiškumas – kur esi ir kur nori nueiti. Dar svarbu, kad išmeti praeities balastą – tas kankinančias abejones: o jeigu aš būčiau pasielgęs kitaip?" – prisimena J.Trainaitė.

Moteriai atradimu tapo faktas, kad ugdomajame vadovavime nevartojamas žodis "klaida". Vietoj to sakome sau: tai buvo patirtis. Ką darysiu kitaip? Ugdomasis vadovavimas padeda išeiti iš užburto rato. Nagrinėja problemas ir klausimus nuo dabarties į ateitį, žmonės nesimurkdo praeityje.

Jurgita prisimena, kiek daug laiko darbe anksčiau ji praleisdavo beprasmiškai, nes įsiveldavo į žodžių, ambicijų karus.

"Būdavo, ateina pas mane žmogus ir sako: man nepatinka tas ir tas, o aš pradedu proto kalba aiškinti, kad taip yra gerai, tokia tvarka, taip patogu klientui. Bandydavau eiti kontrolės keliu ir santykis tapdavo visai nekonstruktyvus. O kai pradėjau klausti žmonių: kaip tu nori, kad būtų, žmogus sutrinka, pasijaučia svarbus. Tada pradeda galvoti ir pats pamato, kad taip, kaip yra, ir yra geriausias sprendimas, bet jau paties žmogaus sugalvotas, o ne primestas", – pokytį įvardija ICC ugdomoji vadovė.

J.Trainaitė prisimena savęs-ugdomojo vadovavimo projektą, kurį įgyvendino per tris mėnesius, siekdama įgyti šios srities  sertifikatą.

"Klausiau savęs, kaip tapti geresne ugdančiąja vadove? Supratau, kad pirmiausia turiu išmokti geriau klausytis. Buvau išsiugdžiusi blogą įprotį bendrauti iš mandagumo, paklausti, bet iš tiesų nesidomėti atsakymu. Tad mano savęs-ugdomojo vadovavimo projekto tikslas buvo išmokti sąmoningai klausytis. Parengiau kelių dalių veiksmų planą, kuriame numačiau, kaip konkrečiai kiekvieną dieną mokysiuosi atidžiai klausytis. Planas apėmė ir darbinę, ir asmeninę sritį, ypač santykius su vaikais. Po šio projekto iš tiesų pagerėjo santykiai su artimaisiais. Susigrąžinau nemažai draugų. Atsirado buvimo čia ir dabar, sąmoningumo jausmas. Ko žmonės mokosi daugybę metų medituodami, lankydami ugdomojo vadovavimo užsiėmimus gali pasiekti greitai ir efektyviai", – patirtimi pasidalijo Jurgita.

Atsakomybės lygis ir žodynas

Pasak verslininkės, bene svarbiausias susiformavęs naujas įprotis po ugdomojo vadovavimo mokymų – kitoks atsakomybės lygis.

"Atsakomybė netapo mažesnė ar didesnė. Bet suprantu, kad esu atsakinga už save, esu savo gyvenimo autorė, pati pasirenku, nėra kitų, atsakingų už mane. Automatiškai nebeteisiu kitų", – sako pašnekovė.

Kitas stiprus ugdomojo vadovavimo poveikis – pasikeitė verslininkės žodynas, vietoj vergės kalbos: aš turiu, privalau, man reikia, negaliu jos kalboje atsirado save palaikantys, įgalinantys ir stiprūs žodžiai: aš noriu, man tai svarbu, aš turiu tikslą.

"Atsirado įprotis formuoti tikslus, galvoti: kur aš noriu būti? Pasakymas "Kai plauki ir nežinai krypties, tai joks vėjas tau nepaklankus" gal ir atrodo banalus, bet tai tiesa. Svarbu žinoti, kur nori nueiti, pamatyti tą sėkmę, ją įsivaizduoti, jau pabūti joje. Dar svarbu – vertybės. Kai žinai, kokios tavo vertybės, kas tau svarbu, pasidaro lengva pasirinkti. Kartais supranti, kad tikslas yra tavo nepamaitinta emocija, ir tu gali ją pamaitinti kitaip – nebūtina versti kalnus, o gali čia ir dabar kažką nuveikti, kad pasijaustum laiminga", – atradimais dalijasi kaunietė.

Svarbu turėti paties išsikeltą įkvepiantį tikslą, o ne primestą iš aplinkos.

"Pažįstu daug suaugusiųjų, nekenčiančių tėvų, kurie primetė tikslus, kelią. Turėjau nemažai darbuotojų, kurios, baigusios magistro studijas ir išsilaisvinusios iš tėvų valios arba tiesiog išaugus sąmoningumui, nueina mokytis amato – kirpėjos, visažistės, manikiūrininkės, nes tai tikrasis jų noras", – sako Jurgita.

Pagerėjo verslo rezultatai

Paklausus, kaip pasikeitė įmonės verslo rezultatai, J.Trainaitė prisipažįsta, kad nors ugdomojo vadovavimo mokėsi dėl kokybės, pagerėjo ir kiekybiniai rezultatai.

"Pirmiausia mano pačios, kaip vadybos ir valdymo profesionalės, efektyvumas labai išaugo, nes išsigryninau, kas man svarbu, turiu aiškius tikslus ir juos daug greičiau įgyvendinu. Mažiau laiko – greitesnis rezultatas. Padidėjo ir pajamos", – atskleidžia moteris.

Pasak jos, ugdomojo vadovavimo mokymai sustiprina verslo žmones, ši metodika tinka esant įvairioms situacijoms: kai nepakanka lėšų ar gresia bankrotas, neaišku, kuria kryptimi toliau judėti, kyla nepasitenkinimas darbu, norisi jį keisti ir panašiai.

"Dažnai  rūpestį kelia ir tai, kad aplinkiniai yra nepatenkinti atliekamu darbu, ypač moterys dėl to sulaukia daug spaudimo. Lankydami ugdomojo vadovavimo užsiėmimus žmonės tai išsigrynina", – savo ir kolegų patirtį apibendrina moteris.

Ypač dažnai ugdomojo vadovavimo paslaugų ieško žmonės, kurie nežino, kuria kryptimi eiti, sako: jaučiuosi aklavietėje, jaučiu nepasitenkinimą, bet nežinau kuo.

"Tikrai nėra taip, kad į užsiėmimus ateina vien nelaimingi žmonės. Ateina daug tokių, kurie ieško atsakymų, nori teigiamų, efektyvių pokyčių. Man ypač patinka ugdomojo vadovavimo efektyvumas: tai nėra ilgos studijos, o keli susitikimai, per kuriuos atrandami atsakymai į savo klausimus ir išmokstama dirbti su savimi", – paaiškina J.Trainaitė.

„Anksčiau žmonės vykdavo į Egiptą ir kitus tolimus kraštus, kad patyrinėtų povandeninį pasaulį [...], o nardymo terapija, kurios pagrindą sudaro geštalto metodologija, leidžia po vandeniu susitikti su mūsų pačių frustracijomis, baimėmis, priklausomybėmis ir, iškilus į krantą, aptarti potyrius“, – vieną iš daugelio terapinių kelionių privalumų pateikia keliautoja.

– Pastebima tendencija, kad pastaruoju metu keičiasi kelionių stilius bei kryptis.

– Keičiasi pats kelionių pobūdis. Anksčiau žmonės orientuodavosi į masines keliones, norėdami užsidėti dar vieną pliusiuką aplankytų objektų sąraše. Dabar populiarėja terapinės kelionės, kurių tikslas – susitikti su pačiu savimi.

– Pastebiu, kad daugelio žmonių nebedomina „civilizuotos“ kelionės, t. y. jie nori ne pasivaikščioti po galerijas, bet pažinti kitokį pasaulį, autentiškas vietoves ir gyvenimo būdą, o kartu ir patį save.

– Tokios kelionės tampa vis populiaresnės. Penkerius metus praleidau tyrinėdama Viduržemio jūros salas, gyvenau Sicilijoje, Sardinijoje, Kaprio saloje. Keliaujant be turistinės grupės, lengviau perprasti egzotišką aplinką, nes nėra būtinybės taikytis prie kitų žmonių.

– Jūs keliaujate viena?

– Labai mėgstu keliauti viena, nes taip lengviau susilieju su aplinka. Be to, nereikia derintis prie kitų žmonių ir koreguoti savo elgesio. Anksčiau kelionėse dažniausiai turėdavau vieną kompanioną, su kuriuo nepavykdavo išvengti nesutarimų ir netgi pykčių. Kartais net atrodydavo, kad tuoj suplėšysime savo palapinę ir pasidalinsime į dvi stovyklas. Vėliau, praėjus maždaug trejiems metams, supratau, kad išgyvenamos dramos mane stiprina ir išplečia mano sąmonę, bet atima dalį kelionių autentiškumo, nes priverčia išeikvoti daug energijos sprendžiant konfliktines situacijas.

– Kiek metų keliaujate viena?

– Septynerius metus. Pirmoji tokia kelionė buvo į patį Italijos „bato kulną“, kur lietuviai labai retai važiuoja vieni, be turistinės grupės ir gido. Atskridau į Romą, iš ten traukiniu pasiekiau Lečės miestą Pietų Italijoje. Tada prasidėjo dviejų savaičių žygis pėsčiomis. Užuot nakvojusi viešbučiuose ar svečių namuose, visiškai  viena miegodavau ant netoli jūros stūksančių uolų.

– Nebijojote žvėrių?

– Ne tik bijojau, bet ir nukentėjau. Užlipusi ant jūros ežių, kenčiau skausmus – užpūliavo visa koja ir negalėjau paeiti. Jei viena(s) keliaujate po pietų kraštus, tokie iššūkiai lydi visada. Pavyzdžiui, atsibudusi palapinėje, išvysdavau juodas gyvates, kurios visai netoli turėjo savo lizdus. Išmokau saugoti save, pavyzdžiui, kur reikėtų statyti palapinę, kiek metrų ji turėtų būti nuo aukštų išdžiūvusių žolių, kuriose gyvena plėšrūs gyvūnai, paukščiai ar ropliai.

– Keliaudama pirmą kartą, jau žinojote, kaip apsisaugoti nuo tokių pavojų?

– Teko apie tai skaityti. Deja, aplinkoje, kurioje atsidūriau, tai nepadėjo, nes iškilo kitokie pavojai ir aplinkybės, nei rašoma knygose. Ne sykį buvau apvogta, netekau dalies daiktų, taip pat nukentėjau nuo mums neįprastų gyvūnų. Bėgant laikui, išmokau išgyventi ekstremaliomis sąlygomis ir išvengti fizinių bei emocinių traumų. To išmokti padėjo patirtas fizinis bei dvasinis skausmas, atskirties jausmas, kai šalia nėra mylimo žmogaus, kai net negali paskambinti mamai, nes nėra telefono ryšio. Būtent tada pradėjau galvoti apie terapines keliones. 

– Manau, rinktis tokias keliones paskatino ne tik noras pažinti pasaulį.

– Norėjau visapusiškai sustiprėti ir, kaip dabar juokauju, išsigydyti pernelyg stipriai besireiškiantį spontaniškumą. Pietuose ne sykį nukentėjau dėl pernelyg greitai priimtų sprendimų. Tokios kelionės mane taip pat išmokė kūrybiškai prisitaikyti prie aplinkos, nedaryti nieko prieš savo valią. Pavyzdžiui, jei atsikėlusi ryte jaučiu, kad dar nenoriu išvykti ir leistis kito objekto link, vadinasi, taip ir elgsiuosi. Svarbu nestabdyti to, ką jaučiu.

– Kur labiau norėtumėte gyventi – Lietuvoje ar pietų šalyje?

– Jaučiu, kad Lietuvoje yra tik vieni mano namai. Norėčiau gyventi Italijos pietuose. Visiškai neprabangiai, bet su viena mažyte sąlyga – kad girdėčiau jūrą. Tačiau Lietuvą labai myliu, pasiilgstu gimtojo Juknėnų kaimo Utenos rajone. Norėčiau ir patirti pietietiškus malonumus, ir kartu būti Lietuvoje, skleisti žinią apie tai, ką teko patirti.

– Kaip galėtumėte įgyvendinti šią svajonę?

– Norėčiau suburti grupę žmonių, kuriems patrauklus toks keliavimo būdas. Kartu diskutuotume ir aptartume kelionių tikslus, t. y. be konkretaus plano ir preciziško suplanavimo. Žmonės turėtų būti tokie, kurie atsiduoda procesui nekeldami išankstinių klausimų, tokių kaip „o ką mes veiksime trečiadienį?“. Juk galbūt trečiadienį mes atsidursime vietovėje, kurioje artimiausia parduotuvė – už 70 km. Terapinės kelionės tinka tiems, kurie tiki savimi bei supančiais žmonėmis, kuriems įdomus pats kelionės procesas, o ne tik galutinis tikslas. Nemanau, kad tokios kelionės tiktų punktualiems, preciziškiems ir planuoti mėgstantiems žmonėms.

– Į terapines keliones dažnai kartu išvyksta bendradarbių kolektyvai. Kokie to privalumai bei trūkumai?

– Neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai. Dažniausiai bendradarbiai bendrauja įprastu būdu ir temomis netgi laisvu nuo darbo metu. Tačiau, atsidūrę nepažįstamoje aplinkoje, žmonės asimiliuoja dalį jos. Tai keičia žmonių elgseną, jie iš naujo atranda tiek save, tiek bendrakeleivius. Dažnai po tokių kelionių pasikeičia kolegų santykiai.

– Į tokias keliones su pavaldiniais dažnai vyksta ir kolektyvo vadovas, tad kyla klausimas, kaip naujoje aplinkoje reikėtų laikytis bendravimo su viršininku taisyklių? Ar vadovų ir pavaldinių santykiai pasikeitė, o gal subordinacija išliko tokia pati, kokia buvo sovietmečiu?

– Vadovauju komunikacijos agentūrai, todėl verslo aplinkoje praleidžiu išties daug laiko ir galiu pasakyti, kad šiuolaikinėse įmonėse vadovas su pavaldiniais bendrauja kaip lygus su lygiais. Analogiškai geštalto psichoterapeutas nėra viršesnis ar kažkuo pranašesnis už klientą. Tačiau tenka susidurti ir su tokiomis organizacijomis, kuriose vis dar išlikę daugelis sovietmečio reliktų – griežtai kontroliuojamas darbo procesas, vengiama įsileisti naujų žmonių ar idėjų.

Vis dėlto tenka pastebėti, kad terapinės kelionės daro gerą įtaką tokiems kolektyvams. Dirbdama su jais, stengiuosi atvirai nekritikuoti. Stebiu, kaip aplinka keičia žmones ir jų santykius.

– Ką dar galėtumėte pasakyti apie terapines keliones?

– Lietuvoje jau praktikuojama nardymo terapija. Anksčiau žmonės vykdavo į Egiptą ir kitus tolimus kraštus, kad patyrinėtų povandeninį pasaulį ir pamatytų  uolų, žuvų ar nuskendusių objektų, o nardymo terapija, kurios pagrindą sudaro geštalto metodologija, leidžia po vandeniu susitikti su mūsų pačių frustracijomis, baimėmis, priklausomybėmis ir, iškilus į krantą, aptarti potyrius. Vienas problemų dėl alkoholio vartojimo turintis žmogus neseniai manęs klausė, kaip būnant po vandeniu įmanoma „susitikti“ su alkoholizmu. Šis klausimas išties įdomus.

Būnant sausumoje ir bendraujant su terapeutu, dėl aplinkos dirgiklių mūsų mintys dažnai nukrypsta nuo svarbios problemos. O nardymo terapijos metu susikoncentruojame į esminę problemą ir ją apmąstome. Būnant po vandeniu, išsiplečia mūsų sąmonė, ir mes apgalvojame tokius dalykus, kurie sausumoje netgi neateidavo į galvą.