Televizijos laidų vedėja nevengė paliesti išvaizdos temos. „Kalbėdama apie savo išvaizdą, nesikuklinu iš savęs pasijuokti ir padrąsinti moteris nekritikuoti savęs ir kitų dėl to, kaip mes atrodome ar jaučiamės. Perėjau nemažai skaudžių akimirkų, kuomet kiti kritikuodavo mano išvaizdą, kūno sudėjimą. Visais išgyvenimais bei sukaupta patirtimi iš šio laikotarpio atvirai dalinuosi su moterimis. Visuomet stengiuosi sukurti betarpiškumo jausmą, noriu, kad visos būtų suprastos, nesijaustų vienišos“, – sakė žinoma moteris.

„Paprašytos įvardinti didžiausius savo kompleksus, moterys dažniausiai pradeda nuo savo kūno. Kiekviename mieste, kad ir kur bebūčiau, bent kelios išreiškia nuoskaudą dėl ne va per storų ar per plonų kojų. Pripažinkime, labai dažnai pamirštame, kad esame vertos rūpintis savimi ir skirti laiko savo poreikiams. Vietoj to, kad imtumėmės veiksmų ir nekreiptumėme dėmesio į kritiką, daug laiko vis dar skiriame nuoskaudoms bei liūdesiui“, – pasakojo I. Stonkuvienė.

Dėl to turime bandyti viena kitą suprasti, atjausti, pagirti bei nesmerkti.

Pasak įvairių socialinių iniciatyvų sumanytojos, dažniausiai išvaizdos kompleksai – tik ledkalnio viršūnė. „Meilė sau, apie kurią vis kalbu, reikėtų suvokti plačiąja prasme. Tai laikas sau, savo mėgstamiems užsiėmimams, rūpestis savo sveikatai bei gerai savijautai, savišvietai. Būtent todėl sugalvojau specialius vakarus tik moterims. Tai lyg priminimas. Pajaučiau, kad kiekviena esame linkusios į panirimą šeimyniniame, buities gyvenime. Apleidžiame save, tampame piktomis niurzgančiomis moterimis, kokios iš tiesų nesam“, – sakė ji.

I. Stonkuvienės nuomone, vienybė sprendžia labai daug problemų. „Skaičiuodama susitikimus su visomis jau tūkstančiais moterų, nepriklausomai nuo įvairaus amžiaus, skirtingų patirčių bei pareigų, atrandu vis daugiau panašumų. Dėl to turime bandyti viena kitą suprasti, atjausti, pagirti bei nesmerkti. Visos patirtys, su kuriomis mes susiduriame mus visas jungia ir vienija“, – patarimus žėrė Indrė.

Apie būtinybę moterims palaikyti viena kitą ir žiaurius komentarus internete I. Stonkuvienė yra kalbėjusi laidoje „KK2“.

– Kas yra ta atjauta sau? Kodėl svarbu mokėti atjausti save?

– Dažnai per įvairius mokymus tenka kalbėti apie tai, ką daryti su savo emocijomis, kaip išsibūti, kai jos blogos. Ir kai aš supažindinu su modeliais, kaip įsisąmoninti, priimti neigiamas emocijas ir išjausti jas, kaip parodyti atjautą sau, nuolat kyla diskusijų – kas ta atjauta sau? Pirma dažniausiai kylanti asociacija, kad atjauta sau yra savigaila. Daugeliui atrodo: tai ką, dabar sėdėsiu ir gailėsiu savęs?

Tokia akivaizdi tendencija visuomenėje – mes nemokame atjausti savęs, net nelabai suprantame, ką tai reiškia. Daugumai atrodo: atjausdamas save būsiu auka, verksiu ir graušiuosi, o aš to nenoriu daryti. Ir tada geriau iš viso išbraukti iš savo gyvenimo tai, kas yra labai blogai. Kartais mums labai labai reikia tos atjautos sau. Aišku, ne tuomet, kai gyvenime – vien pergalės ir geri dalykai, bet tais momentais, su kuriais visi susiduriame: kai užklumpa sunkumai, ne viskas sekasi, darome klaidų, kažkas tiesiog blogai klostosi ir todėl yra sunku. Visi patiriame tokių situacijų, bet nemokame to išgyventi sveikai, pereiti tą atjautos sau procesą.

Mums lengviau suprasti, ką reiškia atjausti kitą. Nors ir čia kyla diskusijų, ar atjauta yra tas pats, kas empatija, ar ne visai. Sakyčiau, atjauta yra šiek tiek daugiau negu empatija – ji tave įpareigoja imtis veiksmų. Jeigu žmogus jaučia empatiją, jis gali įsijausti į tai, kaip kitas jaučiasi, ir sakyti: aš jaučiu, kaip tau sunku, bet nieko daugiau padaryti negaliu. O atjauta skatina imtis veiksmų. Tarkim, jei kitas jaučia, kad jums blogai, ir jis jus labai atjaučia, tai jis kalbasi su jumis, sako raminamus, palaikančius žodžius, klausia, gal gali kuo padėti. Toks yra tikras atjautos rodymas kitam.

Kai kalbame apie atjautą sau, tą patį galime ir turėtume daryti vidinio monologo su savimi metu: save užjausti, nuraminti, paguosti. Tačiau daugelio mūsų viduje dažniausiai gyvena stiprus vidinis kritikas ir girdime būtent jį. Jeigu, tarkim, žmogus padarė kažkokią klaidą, darbe – prasti rezultatai, sulaukė vadovo kritikos, prastas grįžtamasis ryšys iš vadovo arba iš kolegų, jis jaučiasi blogai. Daugelis tokioje situacijoje ima save plakti: tu, kvaily, susimovei, pats kaltas, nevykėlis. (Lietuviai to nepakankamumo jausmo turi labai daug.) Kalbame sau ir apie save daug negražių žodžių. Kiti pereina į gynybinę reakciją: jie nusišneka, čia ne aš kaltas; nepriima tos situacijos, bando ją paneigti.

Rezultatas: L.Rimkutė kitus įkvepia ne psichologinių manipuliacijų technikomis, o nuoširdumu ir pozityvumu.  L. Rimkutės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip reikėtų elgtis?

– Iš tiesų mums reikėtų išgyventi tą emociją, kad galėtume pasimokyti iš savo klaidos, padaryti kažkokių išvadų iš to neigiamo grįžtamojo ryšio ir gyventi toliau. Štai čia ir reikalinga atjauta sau – mes turėtume būti sau geriausiu draugu. Tai, ką panašioje situacijoje sakytume kitam žmogui, turime pasakyti sau: klysti žmogiška, visiems taip nutinka, nieko tokio, ne tragedija. Bet sau mes dažnai nemokame šito pasakyti. Speičiame save į kampą, neduodame sau laiko atsigauti, apsikrauname dar didesnėmis užduotimis, išsikeliame dar didesnius tikslus ar siekius, užuot save atjautę, nuraminę, palepinę. Mūsų veiksmai turėtų spinduliuoti meilę sau ir nuoširdžią atjautą dėl to, kad sunku, nes atsidūrėme šioje situacijoje.

Ir ta atjauta turi būti nuoširdi. Net jei kitam kažką gero pasakysi tik dėl to, kad jis nusiramintų, tai nebus tikra atjauta. Jeigu kalbame apie tikrą, nuoširdžią atjautą – čia melo būti negali. Tiesiog dažnai mums iš šalies neatrodo viskas taip dramatiškai, kaip pačiam žmogui, esančiam toje situacijoje. Taip nutinka todėl, kad nesuvokiame, jog patirti blogus jausmus yra bendražmogiška, kad patirti kažką sunkaus ar nemalonaus, klysti ar netekti yra žmogaus prigimtis, neišvengiamas likimas, kad tai nutinka ne man vienam.

Pastaruoju metu dažnai kalbama apie savivertės trūkumą. Dažnas patiria vadinamąjį apsišaukėlio sindromą, kai žmogus nepasitiki savimi ir galvoja, kad tuoj visi pamatys, jog jis nieko nemoka. Ir daugeliui atrodo, kad tik jis vienas tai išgyvena. Tačiau realybė tokia, kad visiems mums kartkartėmis taip būna – tai dalis gyvenimo.

Man pačiai atsidūrus situacijose, kai reikia atjautos sau, suvokimas, kad aš tokia ne vienintelė, labai palengvina tą buvimą su nemaloniomis emocijomis, padeda atleisti sau už kažkokią padarytą klaidą, nepavykusį darbą ar pan. Gelbsti supratimas, kad nėra nė vieno šioje planetoje, kuris nebūtų su tuo susidūręs, ir tai aš turiu priimti kaip žmogiškojo kelio dalį. Svarbu išeiti iš to egocentriško požiūrio, kad tik man tokie dalykai nutinka, ir taip palengvinti savo būseną. Nes kai suvoki, kad atsidurti tose sunkiose situacijose ir yra tiesiog gyvenimo dalis, pasidaro gerokai lengviau.

Nuolat bandant siekti daugiau, padaryti geriau, mumyse apsigyvena vidinis perfekcionistas. Taip, iš dalies jis skatina eiti pirmyn, bet žmonės dažnai įstringa to perfekcionizmo pinklėse.

– Bet ar sakydami, kad nesėkmės ištinka ne tik mus, neužkertame sau kelio siekti daugiau, daryti daugiau, stengtis labiau?

– Nuolat bandant siekti daugiau, padaryti geriau, mumyse apsigyvena vidinis perfekcionistas. Taip, iš dalies jis skatina eiti pirmyn, bet žmonės dažnai įstringa perfekcionizmo pinklėse, kai jie nėra laimingi, nes nori viską daryti tobulai. O kai nepavyksta visko daryti tobulai, nes tai neįmanoma, jie tiesiog tampa labai nelaimingi, nes jaučia, kad yra dar toli nuo tobulybės, todėl turėtų stengtis labiau ir dar labiau. Ir tada būna taip, kad puikūs pasiekimai, aukšti rezultatai, bet žmogus vis tiek plaka save, nes nemoka pasidžiaugti tuo, ką turi. Tai labai slidus momentas.

Aš, žinoma, suprantu, kad gali būti ir tokia pozicija: jeigu tik nuolaidžiausi sau, tai nieko nepasieksi. Bet mes dabar labiau kalbame apskritai apie nesėkmės momentą, kitaip sakant, ne apie tai, kad aš nesistengiau ir man nepavyko, bet apie tai, kad aš kažką ne taip padariau ir sulaukiau prasto rezultato. Gyvenime tiesiog taip būna: kartais ne apie viską pagalvoji, kažko gal neakcentuoji ar taip susidėlioja aplinkybės. Turbūt kiekvienas galime pasakyti, kad norėjau geriausio, bet išėjo ne taip, kaip tikėjausi.

– Kaip jaustis, kai viešojoje erdvėje nuolat matai sėkmės lydimus, gražiai gyvenančius, prabangiai atostogaujančius žmones, o pats mėgini sudurti galą su galu? Natūralu, kad pradedi save nuvertinti: kiti sugeba, o aš – ne.

– Esu skaičiusi labai įdomų komentarą, kad šį jausmą mums didele dalimi suformavo socialinės medijos. Kol jų nebuvo, mes turėjome daug mažesnį socialinį ratą – bendravome su savo draugais, kaimynais, tiesiog artima aplinka, kuri buvo panaši į mus tiek pajamomis, tiek pasiekimais. Dažniausiai turėjome panašiai tiek pat, kaip ir mus supantys žmonės, tad jaustis, kad su manimi yra viskas gerai, buvo lengviau, negu atsiradus socialinėms medijoms, kai gali sekti bet kokią pasaulio žvaigždę, garsenybę. Jos atsiduria tavo socialiniuose tinkluose, ir staiga pradedi lyginti save su tais, kurie iš tiesų nėra tavo socialinis ratas, nėra tavo aplinka, bet tu juos matai, į juos reaguoji kaip į sektinus modelius. Ir taip – tada atsiranda bloga savijauta arba didesnis nepakankamumo jausmas: aš neturiu to, vadinasi, dar nepakankamai kažką darau.

Tai, su kuo susiduriame dabar, mano manymu, yra labai didelis blogis. Mat stiprios savivertės ženklas yra gebėjimas nelyginti savęs su kitais – kiek turiu, kiek uždirbu, kur atostogauju, o labiau savo gyvenimo kokybę matuoti tuo, kaip jaučiuosi gyvendamas savo gyvenimą ir kiek galiu būti laimingas. Ir nevertinti bei nepriimti už gryną pinigą to, ką socialiniuose tinkluose rodo kiti. Mes visi esame linkę save pagražinti, nerodome tamsiųjų pusių, nesėkmių ir blogų dalykų, nors tai visiems nutinka. Žinome, kad daugybė turtingų žmonių serga depresija, kartais net baigia gyvenimą savižudybe, ir šiaip gyvena dvasiniame pragare, tik mes to nematome, nes niekas to neafišuoja.

Svarstyklės: savivertę auginame ne lygindamiesi su kitais, o matuodami savo gyvenimo kokybę tuo, kiek esame laimingi. Freepik.com nuotr.

– Ar tai ne savęs guodimas, kai mėgini sau įrodyti, kad ir kitiems būna blogai?

– Bet tai yra tiesa, kad visiems būna blogai; net tie žmonės, kurie turi daug pinigų, to neišvengia. Tai yra buvimo žmogumi dalis: tam tikrose situacijose jaustis blogai, patirti nepasitikėjimo savimi jausmą, sunkių emocijų, klaidų skonį.

Man labiau norisi pabrėžti, kad apskritai nereikėtų savęs lyginti su kitais, priminti sau, kad neprivalau į kažką lygiuotis ar kelti sau kažkokių tikslų dėl to, jog kažkas kitas tai turi. Žinoma, kartais – kodėl gi ne, jeigu noriu save motyvuoti. Motyvacija iš dalies taip veikia – gal kažką aplenksiu. Kai kolegą pasikviečiame į žingsnių iššūkį, siekiame lygintis su juo ir pagerinti savo pasiekimus – čia konkurencija naudinga. Bet tai nėra tas pats, kai aš noriu savo gyvenimą padaryti kaip kažkieno kito, nes tas kažkas kitas gyvena geriau. Manau, tas šiuolaikinio žmogaus noras gyventi pagal pavyzdžius, kuriuos matome socialinėse medijose, atveda prie savigraužos ir savigailos, nes kažkokiu momentu tiesiog pasidaro savęs gaila ir graudu, kad nesu toks kaip kiti. Ir tikriausiai niekada nebūsiu.

Bet negalvojame apie tai, kaip savo gyvenimą padaryti kuo prasmingesnį ir laimingesnį, kad jaustume savo gyvenimo pilnatvę, kuri tiesiogiai net nėra susijusi su pinigais. Tai labiau susiję su prasmės matymu, pašaukimo atskleidimu, mokėjimu susitvarkyti su gyvenimo teikiamais iššūkiais, santykių, ryšių kūrimu ir palaikymu.

Pastebiu, kad žmonės šiais laikais ieško, kas juos pamokytų arba primintų, kas yra meilė sau, atjauta sau, nes daugybei žmonių to trūksta – jie nemoka nei savęs mylėti, nei savęs atjausti. Dėl to visokios savipagalbos knygos, straipsniai šia tematika pastaruoju metu sulaukia tiek dėmesio. To nemokėdami ir nesuprasdami, žmonės tiesiog jaučiasi nelaimingi.

– Gal dabar laikas yra toks, kai nori nenori esame priversti konkuruoti?

– Taip, sutinku, kad gyvename konkurencijos laikais. Bet tai dar ir požiūrio dalykas, suvokimo, kiek aš savo mintyse tą konkurenciją išauginau. Juk kartais konkuruojame net su butaforiniais herojais. Sakyčiau, turėtume ne konkuruoti su kažkuo, o kelti sau tikslą būti geresniems, nei buvome vakar. Atskaitos tašku laikyti save ir vertinti savo augimo kelią: ar aš jaučiu, kad tobulėju, augu, darausi geresnis, pasiekiu daugiau nei anksčiau. Štai čia yra sveikas konkuravimas – su pačiu savimi.

Savivertės dalis

Mūsų visuomenėje vis dar įprasta, kad moteris rūpinasi vaikais, vyru, tėvais, giminaičiais, tačiau neturi laiko, o dažnai ir pamiršta pasirūpinti savimi. Nereta net ir nežino, ką reiškia rūpintis savimi, nes labiau už save myli kitus.

Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro psichologė Gintarė Jurkevičienė teigia, kad mylėti save labai svarbu, nes nuo pagarbaus bei atjauta paremto požiūrio ir elgesio su savimi priklauso labai daug dalykų. Jei nesame taikoje su savimi, negalime ir su kitais žmonėmis bendrauti su meile ir pagarba.

Anot psichologės, mylėti save reikia visose gyvenimo situacijose, esant bet kokioms aplinkybėms. O ypač tada, kai atsiranda sunkumų ar ištinka krizė. Tuomet reikia ne graužti ir kaltinti save, o palaikyti ir paskatinti. Deja, žmonės, susidūrę su problemomis, dažnai elgiasi priešingai – yra linkę save menkinti, spausti ir kritikuoti.

Tad ką reiškia mylėti save? "Meilė sau yra savęs vertinimo sudėtinė dalis. Savivertė susideda iš pasitikėjimo savimi, t.y. tikėjimo, kad esi kompetentingas įveikti gyvenimo iššūkius, ir meilės sau, t.y. priėmimo savęs tokio, koks esi", – paaiškina G.Jurkevičienė.

Požiūrį reikia keisti

Gyventi galima visaip. Gerai gyventi dažnai reikia mokytis. Tad skatinu nebijoti ir investuoti į geranoriško santykio su savimi kūrimą.

Meilė sau, psichologės nuomone, turėtų apimti kelis svarbiausius aspektus.

Visų pirma – meilę ir pagarbą savo kūnui. Juk kūnas yra tikrieji mūsų namai, todėl rūpintis savo kūnu ir patenkinti jo poreikius yra būtina. "Išmintinga moteris supranta, kad yra per protinga rūpintis vien tik savo išvaizda, bet ir ne tokia kvaila, kad būtų apsileidusi", – sako pašnekovė.

Meilė savo kūnui turėtų apimti tinkamą mitybą. Čia dažniausiai reikia išlaviruoti tarp "myliu save, tad valgau viską, ko noriu, kiek noriu ir kada noriu" ir "myliu save, todėl privalau nuolat palaikyti formą, sveikai maitintis".

Svarbus ir reikiamas fizinis aktyvumas. Vėlgi – būtina išlaviruoti tarp nuolatinio sportavimo ir tingėjimo, nes "aš ir taip sau patinku". Dėmesys turi būti skiriamas ir tinkamam poilsio ir darbo režimui, pagarbiam požiūriui į savo kūno formas, svorį, ūgį, išvaizdą.

Sąlyga: psichologė G.Jurkevičienė primena, kad „mylėti“ yra veiksmažodis, todėl norint pamilti save reikia pastangų. Gintarės Jurkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

"Svarbiausia šitoje laviravimo karuselėje nepamiršti įsiklausyti į savo kūną ir jo siunčiamus signalus. Kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl tai, kas tinka vienam, kitam gali būti net kenksminga", – sako psichologė.

Būtina nepamiršti meilės ir pagarbos savo mintims. Anot G.Jurkevičienės, juk nesakote savo draugei: "tu visiška vėpla", "tu stora kaip kiaulė", "tu nieko neverta". Tačiau įžeidinėti save mums atrodo visiškai normalu ir įprasta. Norint gerai jaustis, reikėtų iš pradžių bent stebėti savo mintis ir suabejoti visa sau išsakoma kritika, paieškoti realių faktų, kurie įrodytų, ar iš tikrųjų esate vėpla ar negraži.

Dar labai svarbi meilė ir pagarba savo emocijoms, vidinei savijautai. Mūsų pačių išgyvenami ir pastiprinami jausmai sukelia mums pragarą. Nerimas ir pyktis, psichologės teigimu, yra emocijos, kurios praeina savaime, tačiau kaltė, gėda ir liūdesys gali augti ir augti, jei tik mes jiems leisime. Tai emocijos, kurios mus suparalyžiuoja, suvalgo mūsų energiją ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Šios toksiškos emocijos gali mus kankinti metai iš metų, todėl svarbu išmokti su jomis susidoroti ir gyventi toliau.

"Klysti yra žmogiška, todėl svarbu puoselėti meilę ir pagarbą savo veiklai ir poelgiams, – sako pašnekovė. – Jei padarei klaidą, tai tik įrodo, kad esi žmogus. Tavo pasirinktas sprendimas buvo tuo metu geriausias. Taigi, reikia ugdyti gebėjimą su meile ir pagarba priimti viską, ką padarei gyvenime, o iš klaidų svarbu gebėti pasimokyti, o ne palūžti ir graužtis. Tai labai svarbu norint gyventi kokybiškai."

Mylėti galima išmokti

G.Jurkevičienės teigimu, meilė sau yra suvokimas, kad esame verti visa ko geriausio. Nemeilė sau, anot psichologės, yra tik išmoktas požiūris į save. Kaip išmokome savęs nemylėti, negerbti savęs ar savimi nepasitikėti, taip galime išmokti ir labiau save mylėti.

"Norint labiau mylėti save, pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad "mylėti" yra veiksmažodis, ir mes turime daryti tam tikrus dalykus sau ir dėl savęs, – sako G.Jurkevičienė. – Pamilti save gal padėtų toks įsivaizdavimas: jei aš būčiau savo pačios vaikas, kaip su savimi elgčiausi? Ar įžeidinėčiau, kaltinčiau dėl praeities klaidų, maitinčiau nesveiku maistu, versčiau bendrauti su bjauriais žmonėmis?"

Nereikia sakyti, kad mylėti ir rūpintis savimi trūksta laiko, nes yra gausybė aplinkinių, kuriais iš pradžių reikia pasirūpinti. Anot pašnekovės, tai – ne argumentas. Save mylėti reikia visą laiką, esant bet kokioms gyvenimo aplinkybėms. Savęs aukojimas kitiems labai dažnai kaip tik parodo mūsų egoizmą, nes yra lydimas minčių: "jie be manęs prapultų", "niekas kitas negali taip gerai pasirūpinti viskuo, tik aš".

"Jei mes nepapildome savo energijos, ramybės, meilės vidinių indų, tuomet jie būna tušti, o iš tuščio indo mes nieko negalime įpilti kitiems. Todėl labai svarbu rūpintis savimi, norint tinkamai pasirūpinti kitais", – sako psichologė.

Tiesa, ji neneigia, kad kartais po meile sau slepiasi savęs lepinimas ir slaptas kenkimas sau. Tarkim, juk aš save myliu tokią, kokia esu, tad man nereikia sveikai maitintis ir judėti, man nebūtina stengtis dėl santykių su kitu žmogumi – tegul kiti stengiasi ir taikosi prie manęs. Toks požiūris nėra meilė sau. Tai yra tinginystė, dangstoma meilės sau kauke.

Sudėtingomis gyvenimo sąlygomis meilė sau tampa ypač svarbi, nes mes sau tampame pagrindiniais, o kartais ir vieninteliais ramsčiais.

"Gyventi galima visaip. Gerai gyventi dažnai reikia mokytis. Tad skatinu nebijoti ir investuoti į geranoriško santykio su savimi kūrimą. Tam tinka ir knygos, ir kursai, grupinė ar individuali terapija. Arba viskas viename", – sako G.Jurkevičienė.

Norint labiau mylėti save, reikia:

• pasirūpinti savimi (laiku pavalgyti, pakankamai išsimiegoti ir pan.),

• apginti save / savo poreikius,

• teigiamai su savimi kalbėtis,

• priimti save tokius, kokie esame,

• užtikrinti savo saugumą (vairuoti saugiai, sveikai maitintis, tikrintis sveikatą),

• atleisti sau už padarytas klaidas,

• pagirti save,

• gerbti savo kūną,

• nelepinti savęs, jei tai kenkia,

• nereikalauti meilės iš kitų,

• skirti laiko savo pomėgiams,

• skirti pinigų savo interesams,

• jaustis ramiai savame kūne, su savo mintimis ir emocijomis bei elgtis sau palankiausiu būdu.

Ginčytis beprasmiška – moterys Lietuvoje išties traukia akį. Veido bruožai – subjektyvaus skonio reikalas, bet niekas nepaneigtų, kad, lyginant su daugelio kitų pasaulio valstybių gyventojomis, lietuvaitės – labai susitvarkiusios. Dažnai į tą susitvarkymą įeina ne tik reguliariai padažomos plaukų šaknys, bet ir nuolatinis savęs ribojimas valgant, judesius varžantys drabužiai ir jaunystės vaikymasis visaip, kaip tik leidžia fantazija ir piniginė. Ir nieko čia nebūtų blogo, jei tik šis savęs puoselėjimas kiltų iš noro pačiai jaustis geriau.

Vis dėlto, žvelgiant į tai, kiek kai kurios moterys (ir kalbu ne apie modelius ar aktores, kurios iš savo išvaizdos uždirba pinigus) save kankina bandydamos tilpti į grožio standartus, sunku patikėti, kad viskas tik dėl savęs. Tiesą sakant, galvoje iškyla ta garsioji Kinijos karių nuotrauka, kur neįtikėtinai tiesią laikyseną palaiko apykaklėn įkištos, į kaklą atremtos adatėlės – kaipgi kūprinsies? Tebūnie, kalbant apie moteris, šios adatėlės – ne iš metalo pagamintos. Jos nulipdytos iš labai jau siauros moteriškumo sąvokos, jaunystės kulto, teisiančio visuomenės požiūrio ir manymo, kad turi teisę pašiepti kiekvieną, kuri į tuos rėmus netelpa. Ir kartkartėmis visi šie dalykai skaudžiai bado šonus net toms, kurios šiaip jau problemų dėl savivertės neturi.

Absurdiška, bet vis dar reta sutikti moterį, kuri pasigardžiuodama valgo ledus ir dėl to nejaučia kaltės jausmo. Kas rytą pusvalandį dauguma praleidžia vonioje, ten pudra ir maskuokliu dangstydamos laiko ar tiesiog hormonų žymes. Kitos apskritai, užuot pamiegojusios papildomą valandą, kasdien keliasi anksčiau, kad karštomis žnyplėmis išsitiesintų ar susuktų plaukus. Tos, kurios ledams vis tik nesugeba atsispirti, dar ir spraudžiasi į visokius kvėpuoti trukdančius korsetus ar apimtis mažinančias pėdkelnes. Segasi šonkaulius brūžinančias push-up liemenėles.

O kur dar kriminalas dėl plaukų ilgio? Šių svarba vis dar negaliu atsistebėti, turint galvoje, kurie dabar metai. Neseniai skaičiau komentarus po straipsniu apie vieną žinomą moterį, kuri nusprendė pakeisti savo gyenimą – ėmė daug sportuoti, domėtis sveika mityba ir... nusirėžė ilgas garbanas. Žmogus pasakoja apie tai, kaip ieškojo dvasios ramybės, o turbūt kas antras komentatorius žiūri tik į šukuoseną. Ir nepasikuklina išreikšti savo nuomonės: tai nemoteriška, ji virsta diedu, atrodo kaip vyriška lesbietė ir taip toliau.

Ir kada nors užsieniečiams galėtume sakyti, kad Lietuvoje merginos – ne tik gražiausios, bet ir laimingiausios pasaulyje.

Tik noriu priminti, kad plaukai, šiaip jau, viso labo tėra odos darinys, sudarytas iš sukietėjusių epidermio ląstelių. Sunku suvokti, ką bendro sprendimas, kiek to darinio ant savo kūno pasilikti, byloja apie moteriškumą. Pastarąjį, bent jau aš, suprantu kaip diplomatiškumą, ramybę, rūpestį, šilumą, vidinę stiprybę – mažai kuo su kūno ir galvos plaukuotumu susijusias charakteristikas. Žinoma, galima kalbėti, kad nuo amžių amžinųjų ilgos kasos sufleravo apie moters vaisingumą. Kita vertus, tą patį kužda ir apvalios kūno formos, už kurias nelabai kas šiandien per petį sveikinamai ploja. Ypač Lietuvoje, kur Kim Kardashian figūra į madą dar neatėjo.

O jei kalbant visiškai rimtai, tai, turint galvoje visą tą gėdinimą dėl kūno formų ar bent menkiausių į grožio standartus neįeinančių, neuždangstytų natūralumo apraiškų, į atmintį pasibeldžia vienas palinkėjimas "Gimk ne graži, o laiminga". Nuostabu būtų, jei laimingos ne tik gimtume, bet ir gyventume. Ir pačios atspindys veidrodyje ar praeivių pašaipūs žvilgsniai į nepaslėptas celiulito turinčias šlaunis pliaže nė vienai negadintų nuotaikos. Ir kada nors užsieniečiams galėtume sakyti, kad Lietuvoje merginos – ne tik gražiausios, bet ir laimingiausios pasaulyje.

Ko gero, valstybė turi turėti įtakingiausiųjų sąrašus. Tačiau ar kiekviena savimeilė supranta, kad būdama ten jokios įtakos apskritai niekam padaryti negali? Apie kokią įtaką kalbėti, jei net šuo namie neklauso? Kokia čia įtaka, kai nieko nei atvirai, nei iš pasalų pakeisti negali?

Tarp pačių įtakingiausių politikų atsidūrė daugumos Lietuvoje ir užsienyje gerbiamas prezidentas Valdas Adamkus. Tačiau jo Ekscelencija ne viename interviu yra prisipažinęs, kad pasibaigus prezidentinėms kadencijoms, politikai net menkiausio patarimo nepaklausė. Žmogaus, turinčio milžinišką vadovo ir Lietuvoje, ir JAV patirtį. Jis liko gerbiamas, kad tokie liktų ir kiti kadencijas baigę valstybės vadovai...

Pasirodo, įtakingi daugumai Lietuvos gyventojų net nežinomi žmonės. Žurnalistikos pulicerių ir popkultūros titanų lentelių apačioje atsidūrė po tris asmenis, kurie surinko po 0 (nulį) balsų. Tai įtaka?

O kokią įtaką Lietuvos gyvenimui, žmonių sąmonei daro įtakingiausias visuomenininkas istorikas prof. Alfredas Bumblauskas? Labai žinomas, populiarus. Bet sociologinių tyrimų bendrovės vadovas Vladas Gaidys, atsidūręs 12-oje vietoje, neabejotinai įtakingesnis. Pakanka jam savo apklausos, už ką balsuotumėte rinkimuose į prezidentus, rezultatuose paskelbti, kad kažkuriam pirmaujančiam kandidatui savo balsą atiduotų išsilavinęs, geresnes pajamas gaunantis, jaunesnio amžiaus žmogus, – štai ir įtaka. Save šioms respondentų grupėms linkę priskirti ir tokie nesantieji. Bet balsavę už nurodytą lyderį jie jaučia padidėjusią savivertę.

Problema – suaugusieji

"Baigiau pedagoginę ikimokyklinio ugdymo mokyklą, sisteminiuose darželiuose dirbau penkiolika metų, užauginau tris vaikus. Per savo praktiką išbandžiau labai daug metodikų. Vis kažko pritrūkdavo. Labai norėjosi atsiriboti nuo mąstymo, kad vaiką reikia specialiai ugdyti, lavinti ar skiepyti jam kokį nors požiūrį. Daug įdomiau pažinti vaiką tokį, koks jis yra", – apie gilesnio žvilgsnio į vaiką kaip asmenybę paieškas pasakoja V.Alešenkovienė.

"Vaiką visada norisi ugdyti ir lavinti, nes visiems atrodo, kad jis yra kažkoks tarsi nepakankamai geras. Kai aš išvažiavau į Švediją tobulintis, seminaruose apie intuityviąją pedagogiką išgirdau: "Su vaiku viskas visada yra gerai, blogai su mumis, suaugusiaisiais, kurie turi įskiepytų vertybių, filosofijų ir požiūrių."

Idėja, kad vaiką reikia pažinti tokį, koks jis yra, ir leisti jam pačiam save atrasti, pedagogei buvo labai artima. Pasak jos, daugelis Lietuvos darželių šiandien deklaruoja, kad jiems svarbiausia, jog vaikas būtų savimi, tačiau tai yra absurdiškas teiginys, atsižvelgus į tai, ką vaikai veikia darželiuose. "Kaip jis gali būti savimi, jei nuolatos yra ugdomas, jam kas 15–20 minučių suorganizuojama veikla, kuri daugiausia moko kopijuoti? Kaip jam būti savimi, jei jis tiesiog neturi laiko būti savimi?" – klausia intuityviosios pedagogikos šalininkė.

Jeigu vaikas veikia tai, ką nori, jis kuria. Ir jam tiesiog nėra kada nei bėgioti, nei žviegti, nei draskytis ar kitaip protestuoti prieš tai, į ką yra tarsi sugrūdamas.

Sistemos įkaitai

Trijų vaikų mama gyvena Rokų seniūnijoje, Patamulšėlio kaime. Ten ji įkūrė Jurtą, kurioje su vaikais leidžia laiką – čia daugiau gryno oro, arčiau gamtos. V. Alešenkovienė sako, kad kuriant Jurtos ir joje besilankančių vaikų darnos idėją, pagrindinis tikslas buvo, kad kiekvienas vaikas turėtų vaikystę, tiesiog būtų savimi.

"Pas mus į Jurtą ateina ir vadinamieji nurašyti vaikai, su hiperaktyviųjų diagnozėmis arba negebantys išlaikyti dėmesio. Tai dažniausiai berniukai. O juk visa sistema iš esmės yra sukurta mergaitėms – berniukai juk negali išsėdėti vienoje vietoje ir susikaupti. Kadangi fiziologiškai ir psichologiškai tokie vaikai neatitinka idėjos ir sistemos, jie patenka į užburtą ratą. Jie negali ir nenori prisitaikyti prie tos sistemos, o tada suaugusieji jiems klijuoja diagnozes", – mano V.Alešenkovienė.

Ji įsitikinusi, kad kai vaikas yra nuolatos vertinamas, kai nuolatos angažuojami jo pasiekimai, tai neigiamai paveikia savivertę. "Dažnai ji yra labai sumenkinama. Kai pas mus ateina nurašyti vaikai, labai nustemba, kad jiems leidžiama bėgoti, niekas iš jų nieko nereikalauja, jų piešinukų mes niekur nerodome, jie viską gali daryti kiek tik nori ir kaip tik nori. Jie čia tiesiog nurimsta, nes pasijunta saugūs ir geri tokie, kokie yra. Tada ir prasideda tikroji kūryba. Jeigu vaikas veikia tai, ką nori veikti, jis kuria. Ir jam tiesiog nėra kada nei bėgioti, nei žviegti, nei draskytis ar kitaip protestuoti prieš tai, į ką jis yra tarsi sugrūdamas", – neabejoja vaikų auklė.

Kūryba per žaidimus

Tikrajai vaikų kūrybai skleistis gali padėti ir patys tėvai, o esminė kūrybos sąlyga yra žaidimas ir bendravimas su vaikais. "Nereikia ypatingų sąlygų, svarbiausia, kad vaikas nejaustų tėvų lūkesčio, kad jis turi tapti kažkuo. Nesvarbu, ką žaisti, nesvarbu kaip žaisti. Juk kai vaikai susitinka, jie tiesiog bėgioja, ir suaugusiam žmogui atrodo, kad dūksta. Bet tai nėra tiesa – jie turi ir sustrateguoti savo bėgiojimą nesusižeidžiant, jie turi komunikuoti. Kūrybą lavina žaidimai, kurie neturi tikslo ir neturi laimėtojo", – aiškina V.Alešenkovienė.

Pasak jos, šiandien mokyklose susiduriame su problema, kad vaikai nemoka bendrauti. "Juos darželiuose grupėmis susodina į paruoštas sterilias vieteles, bet jie atlieka užduotis individualiai. Mes esame socialinės būtybės ir negalime gyventi po vieną, šeima jau yra mini kolektyvas, mes turime išmokti bendrauti. Atsisuko lazda į sureikšminto individualumo ugdymą. Dabar visi skatina bendradarbiavimą", – pastebi V.Alešenkovienė.

Žaidimas be tikslo ir buvimas su kitu vaiku be jokių lūkesčių ir yra tikrasis bendradarbiavimo mokymasis, nes čia nėra nė vieno svarbesnio, neabejoja specialistė. "Tai, kad vaikas vyresnis, nereiškia, kad jis turi mokėti daugiau ar kažko kito nei mažesnis. Turėtume leisti jiems būti skirtingiems ir nevienodinti jų", – pataria ilgus metus su vaikais dirbanti moteris.

Atimtas pažinimo saldumas

Visiems skeptikams, kurie sako, kad tokia ikimokyklinio ugdymo filosofija nesudarys tinkamų sąlygų ruoštis mokyklai ir nesuteiks reikiamų žinių, V.Alešenkovienė atsako, kad tai yra esminė mąstymo klaida. "70 proc. žmogaus susiformuoja vaikystėje. Jeigu jis turės gerą tvirtą stuburą, galės eiti kur norės ir ant jo galės krauti ką tik norės. Vaikas, turėdamas būtent gerus socialinius įgūdžius, bet ne žinias, pritaps bet kokioje sistemoje ir su bet kokiu žmogumi", – tikina moteris.

"Dabar vaikai ateina į mokyklas ir tiesiog neturi motyvacijos mokytis. Bet kaip jie ją turės, jei darželyje yra viskuo persisotinę ir jiems tiesiog nebeįdomu? O tie vaikai, kurie labai gerai mokosi, dažniausiai neturi socialinių įgūdžių ir tampa patyčių objektu, kadangi didžiausia masė yra tų, kurie nenori mokytis. Tas tėvų dėmesys, skirtas nesibaigiančiam vaiko lavinimui, jį išvargina ir atima pažinimo saldumą, natūralų ir sveiką domėjimąsi viskuo. Tėvai papuola į savo pačių spąstus", – pastebi pedagogė.

Pavojingi lūkesčiai

Ir išties, tėvai šiandien patiria savotišką stresą, kad tik jų vaikai mokėtų viską, ką, jų manymu, reikia mokėti. O gal net ir geriau nei kitų vaikai. Pasak V.Alešenkovienės, reikia suprasti, kad taip ugdomos visuomenės padariniai gali būti labai žiaurūs.

"Kiek daug darbo šiandien turi psichologai ir socialiniai darbuotojai. Viskas taip iškrypę būtent dėl sureikšminto dėmesio vaiko individualumui, o ne vaiko, kaip sveikos asmenybės, formavimui. Toks požiūris iškraipo vaiko mąstymą, jam pataisyti vėliau reikia net įvairiausių terapijų", – dalijasi ji.

Visi pedagogai, psichologai ir kiti specialistai, dirbantys su vaikais, kalba apie vaiko saugumą. Pasak intuityviosios pedagogikos atstovės, mes pamirštame, kad tikrasis vaiko saugumas formuojamas ne per išorinius momentus, o tada, kai jam leidžiama augti taip, kaip kiekvienam vaikui pridera.

"Vaikystė tam ir duota, kad vaikas galėtų būti tiesiog vaiku. Tada jis turi pirminį saugumą ir sveiką savivertę. Kitaip suformuota ir išlavinta savivertė yra nieko verta, galinti pavirsti į vaiko egoizmą ir susireikšminimą. Kai vaikas negali įgyvendinti suaugusiųjų lūkesčių, jo savivertė yra per maža ir gali virsti agresija", – tiki V.Alešenkovienė.

Su žemos savivertės problema kasdien susiduria pusė apklausoje dalyvavusių moterų iš viso pasaulio, rašoma pranešime spaudai.

Tokius įspūdingus rezultatus atskleisti padėjo kosmetikos kompanijos „Mary Kay“ inicijuotas pasaulinis tyrimas. Apie žemą moterų savivertės rodiklį ir iš to kylančius kompleksus pasakoja psichologė Laura Rimkutė.

− Pasaulinis tyrimas atskleidė prastą moterų savęs vertinimo rodiklį – net pusė pasaulio moterų savimi nepasitiki ir nepelnytai save kritikuoja. Ar iš savo praktikos galite patvirtinti, jog su tokiomis problemomis susiduria ir lietuvės?

− Iš praktikos galiu pasakyti, kad savivertės klausimu Lietuvos moterys turbūt yra žemiau bendrojo pasaulinio vidurkio. Lietuvių moterų socialinis ratas ir aplinka, kurioje augama, vyraujanti kultūra, nėra palankūs aukštos savivertės auginimui. Savivertės šaknys dažniausiai pradeda skleistis vaikystėje ir priklauso nuo to, kaip su mumis elgėsi tėvai, globėjai, aplinkiniai žmonės.

Silpna žmogaus savivertė formuojasi tuomet, kai, pavyzdžiui, vaikas auga, bet jis šeimoje nėra svarbus: tėvai neturi jam laiko, jo neskiria bendravimui, poreikių tenkinimui. Tuomet vaikas nesijaučia vertas kitų dėmesio. Paauglystė atneša kitus, dažnai mokykloje vyraujančius patyčių iššūkius. Suaugęs žmogus jaučia viso to pasekmes per savivertės stoką.

−Kaip gali pasireikšti žema moters savivertė? 

Skandinavijos šalyse, kur nevyrauja tokie slaviški princesės įvaizdžio standartai, moterys yra labiau atsipalaidavusios.

−Žema savivertės stoka pasireiškia tuomet, kai moterims sunku priimti komplimentą, kai sunku save tinkamai pozicionuoti darbe, susirasti partnerį. Vyrauja tendencijos, kad moterys yra linkusios geriau būti su bet kokiu partneriu, negu su lygiaverčiu sau, nes bijo, kad nesusiras geresnio.

−Perdėtą stresą dažnai moterys patiria ir norėdamos atitikti įvairius formuojamus standartus, tarp jų ir grožio. Kaip tai veikia psichologinę būklę?

−Moters įvaizdį mums dažnai formuoja nuotraukos – tai, kas nėra tikra. Ir nebūtinai atitinka tikrovės. Skandinavijos šalyse, kur nevyrauja tokie slaviški princesės įvaizdžio standartai, moterys yra labiau atsipalaidavusios. Tuo tarpu mes dažnai jaučiame įtampą atrodyti nepriekaištingai. 

Laura Rimkutė

Tokiai streso įtakai moterys, neturinčios stipraus, „nelūžtančio“ vidinio vertės jausmo, pasiduoda lengviau. Jos tampa pažeidžiamos. Jausdamos pagrindą, pasitikėjimą savimi, jos daug sąmoningiau dėlioja prioritetus, ne taip jautriai reaguoja į kritiką ir geba susitvarkyti su kylančiomis problemomis.

−Vertinant tyrimo rezultatus, skleidžiasi gan dviprasmiška situacija. Šiuolaikinę moterį įprasta matyti nusiteikusią labai ryžtingai, tvirtai, siekiančią savo tikslų. Bet tyrimai atskleidžia kiek kitą medalio pusę – pusė apklaustųjų moterų nepasitiki savimi. Kaip jūs vertintumėte tokį kontrastą?

−Kai mes stokojame savivertės, turime du elgesio būdus. Viena, mes slepiamės, nenorim rodytis viešumoje. Kitas kraštutinumas – kai labai stengiamės pabrėžti didelį savarankiškumą, kietumą. Tai irgi yra trūkumo konstatavimas, tik priešingu būdu. Toks elgesys yra nesąmoningas. Pasiteiravus tų moterų, jos tikrai su tuo nesutiks, bet tai yra gynybiniai mechanizmai, kuriais bandome atkurti savąją vertę.

−Ar yra kokių veiksmingų būdų, kuriais galėtume stiprinti vidinį pasitikėjimą savimi, auginti vidinį vertės jausmą?

−Reikėtų vertinti ir mylėti save labiau, skirti sau daugiau laiko, jaustis užtikrinčiau ir labiau priimti save tokią, kokia esate. Užklijuoti priminimai ant veidrodžio su komplimentais, kad esate graži ir vidumi, ir išore išties veikia. Tai gali būti ir ofise pakabintas humoristinis paveikslėlis, leidžiantis tiesiog prisiminti tą žinutę.

Svarbu ir aplinka, žmonės, su kuriais bendraujama. Ar tikrai leidžiamas laikas su tais, kurie reiškia palaikymą, sako komplimentus ir stiprina jūsų vertės jausmą? Esu mačiusi daug jaunų moterų, kuriomis abejoja jų tėvai, nors jų vaidmuo labai svarbus. Mes nepakeisime aplinkinių ar tėvų, bet galime koordinuoti su jais leidžiamo laiko kiekį. Jeigu kalbame apie draugus arba gyvenimo partnerį – šiuos žmones keisti gyvenime galime.

Žemos savivertės žmogui dirbti darbą, kuris nesiseka, yra nemėgstamas ar neišmanomas, yra labai pavojinga. Tokiu atveju yra geriau keisti darbą ir turėti hobių, užsiimti veiklomis, kurios teikia džiaugsmą ir duoda savotišką žinutę, kad man viskas gerai sekasi – tai taip pat padės stiprinti savivertės jausmą.

−Reziumuojant mūsų pokalbį, ko norėtumėte palinkėti moterims, kurios bijo priimti sprendimus keistis, nemyli savęs ir nuvertina savo galimybes?

−Aš visoms linkiu nuoširdžiai pasiekti tokį lygį, jog jos galėtų pasakyti, kad aplinkinių vertinimas visiškai nerūpi – čia mano manymu jau yra aukštasis pilotažas ir turbūt labai nedaug žmonių yra jį pasiekę. Mes dažnai esame prisirišę prie aplinkinių nuomonės, todėl siūlau mažiau galvoti, ką sako kiti, labiau tikėti savimi, kad galiu pakeisti savo vertės jausmą ir galiu pradėti su tuo sąmoningai dirbti – tiek dirbant su savimi, sau sakant komplimentus, pasirenkant aplinkinius žmones, su kuriais bendrauji, ir tuo pačiu išmokti drąsiai sakyti „ne“ tiems dalykams, kurie gyvenime jūsų netenkina.

Per Kalėdas Ameriką kausto neregėti šalčiai, o jūs norite, kad dėdė patikėtų kalbomis apie klimato atšilimą? Apie tai, kas verčia žmones tikėti sąmokslo teorijomis, psichologijos profesorius, knygų autorius dr. Davidas Luddenas rašo žurnale „Psychology Today“.

Nulemia trys veiksniai

Klausimą, kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis, neseniai iškėlė ir britų psichologė Karen Douglas. Jos kartu su kolegomis parengtas straipsnis skelbiamas žurnale „Current Directions in Psychological Science“.

Tyrėjų teigimu, priežastys, dėl kurių žmonės ima tikėti sąmokslo teorijomis, gali būti nulemtos trejopų veiksnių:

noro suprasti tiesą,

noro kontroliuoti padėtį ir jaustis saugiai,

noro išlaikyti teigiamą savivaizdį.

Rašinio autorius toliau siūlo kiekvieną iš šių veiksnių panagrinėti išsamiau.

Noras suprasti tiesą

Mėginimas rasti paaiškinimų įvairiems aplink mus vykstantiems įvykiams ir reiškiniams – natūralus kiekvieno žmogaus elgsenos elementas. Nuolat keliame sau klausimą, kodėl atsitinka būtent taip, o ne kitaip. Kodėl tą dieną, kai pagaliau išsiruošiau į žygį, būtinai turi lyti? Kodėl tu staiga pasidarei tokia abejinga? Kodėl tu nesupranti, ką aš bandau tau pasakyti?

Mes ne tik keliame klausimus. Mes labai greitai į juos ir atsakome. Tačiau tie atsakymai nebūtinai yra teisingi. Sumąstome tokius atsakymus, kurie arba mums leidžia tą akimirką nusiraminti, arba yra tinkami pagal mūsų pasaulėžiūrą. Lyja todėl, kad man visada sekasi mažiausiai. Tu vaizduoji abejingą, nes negali pakęsti, kai šokama ne pagal tavo dūdelę. Tu nesupranti, ką aš tau sakau, nes paprasčiausiai nesiklausai.

Nežinodamas tiesos, žmogus jaučiasi nejaukiai. Patikėjęs sąmokslo teorija, jis gali atsikvėpti lengviau.

Pasak D. Luddeno, visi mes turime klaidingų įsitikinimų. Pavyzdžiui, rašo jis, jei žmogus mano, kad Australijos sostinė yra Sidnėjus, jis yra klaidingo įsitikinimo auka. Sužinojęs, kad tikroji Australijos sostinė – Kanbera, jis iškart savo nuomonę pakeis. Jis supras, kad paprasčiausiai klydo, ir jo emocijų naujai sužinotas faktas niekaip neužgaus.

Sąmokslo teorijos pagal jų apibrėžtį taip pat yra klaidingi įsitikinimai. Tačiau žmonės, kurie jomis tiki, nelinkę taip paprastai jų išsižadėti. Idant suprastų kokį nors konkretų įvykį pagrindžiančią sąmokslo teoriją, jie investuoja laiko ir pastangų: skaito atitinkamą literatūrą, tikslingai naršo internete, žiūri jų įsitikinimus patvirtinančias televizijos laidas. Nežinodamas tiesos, žmogus jaučiasi nejaukiai. Patikėjęs sąmokslo teorija, jis gali atsikvėpti lengviau.

Noras kontroliuoti padėtį ir jaustis saugiai

Žmogus turi jausti, kad geba savo gyvenimą kontroliuoti. Pavyzdžiui, daugelis jaučiasi saugesni, kai vairuoja patys, o ne tada, kai sėdi keleivio vietoje. Žinoma, dėl įvairių priežasčių, kurių kontroliuoti jie nepajėgūs, net ir geriausi vairuotojai gali nukentėti eismo įvykiuose.

Tiems, kurie jomis tiki, sąmokslo teorijos dažnai yra būtent tai, kas padeda pajusti padėties kontrolę ir jaustis saugiau. Tai ypač ryškiai pasireiškia tada, kai priešingo veikimo perspektyva baugina. Pavyzdžiui, pripažinus, kad pasaulinė temperatūra katastrofiškai kyla dėl žmogaus veiklos, ko gero, derėtų ryžtis gana skausmingiems pokyčiams – atsisakyti dalykų, kurie gyvenimą daro patogų. Bet jei ir klimato žinovai, ir politikai nedvejodami aiškina, kad klimato kaita – mitas, tuomet galima ramiai sau gyventi ir nesukti galvos. Tokio pobūdžio argumentai – didelė paskata leistis į sąmokslo teorijų medžioklę.

Noras išlaikyti teigiamą savivaizdį

Tyrimai rodo, kad tie žmonės, kurie jaučiasi socialiai marginalizuoti, yra labiau linkę domėtis sąmokslo teorijomis. Rašinio autoriaus D. Luddeno teigimu, visi mes norime apie save galvoti gerai. Žmogaus savivaizdį, t. y. tai, kaip jis save mato, paprastai nulemia gyvenime jam tenkantys vaidmenys – tiek darbe, tiek santykiuose su šeima ir draugais. Žinodamas, kad kitų žmonių gyvenime yra svarbus (pavyzdžiui, būdamas tėvas, motina, mylimasis, draugas, mokytojas ar auklėtojas), žmogus tiki, kad ir jo gyvenimas yra šio bei to vertas, ir jaučiasi gerai.

Bet štai dėdė, sėdintis greta, yra neįgalus ir jau daug metų nedirba. Jis jaučiasi socialiai atstumtas. Jis turi begalę laiko klaidžioti internete ir rankiotis informaciją apie sąmokslo teorijas. Be to, jis gali be perstojo internetu bendrauti su tais, kurių įsitikinimai panašūs į jo. Taigi, pasinerdamas į sąmokslo teorijas, dėdė nebėra toks vienišas – dabar jis jaučiasi priklausąs bendruomenei.

Maža to, besigilindamas į sąmokslo teorijas, dėdė ima manyti, kad žino tą išskirtinę informaciją, kurios nežino kiti. Dauguma tų, kurie galvoja, kad klimato atšilimas nėra išgalvotas ir kad skiepytis yra saugu, nėra linkę ieškoti sąmokslo teorijų, nes pasitiki mokslu ir atitinkamų sričių specialistais. Todėl, dėdei pradėjus taukšti apie visus klimato atšilimą paneigiančius „įrodymus“, rasti protingų kontrargumentų gali būti sunku. Jūs jaučiate, kad dėdės įrodinėjama sąmokslo teorija yra pernelyg paini, kad būtų panaši į tiesą, bet, dėdės akimis, jūs tiesiog nežinote to, ką žino jis.

Perkalbėti dėdės greičiausiai nepavyks

Trumpai tariant, kas motyvuoja žmones tikėti sąmokslo teorijomis, yra pakankamai aišku. Tai nulemia trys mums visiems būdingi poreikiai: poreikis suprasti mus supantį pasaulį, poreikis kontroliuoti padėtį ir jaustis saugiems ir poreikis išlaikyti gerą savivaizdį. Ir vis dėlto D. Luddenas kelia klausimą – ar sąmokslo teorijos iš tiesų padeda žmonėms šiuos poreikius patenkinti?

Atliekant tyrimą pastebėta, kad, susipažinę su sąmokslo teorijomis, koledžo studentai pasijuto mažiau saugūs. Atsižvelgdami į tai, kai kurie tyrėjai priėjo prie išvados, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis veikia priešingai.

Minėtosios K. Douglas su kolegomis teigimu, praktiškai nėra priežasčių, dėl kurių koledžo studentai turėtų patikėti sąmokslo teorijomis. Tyrėjų nuomone, tirti reikėtų ne studentus, o jau esamus sąmokslo teorijų mėgėjus.

Tačiau kad ir kokie būtų būsimų tyrimų rezultatai, dabar, pasak rašinio autoriaus, mums rūpi tik viena – kaip elgtis, jei prie šventinio stalo vėl teks sėdėti greta to paties dėdės? Galima mėginti jį apšviesti ir įtikinti, kad sąmokslo teorijos, kuriomis jis tiki, yra klaidingos, tačiau vargu ar tai padaryti pavyks.

D. Luddeno įsitikinimu, taip yra todėl, kad mes kalbėsime faktais, o dėdė stengsis apginti tai, kas jam teikia saugumo ir leidžia pagerinti savivaizdį. Ir beje, savivaizdis visiems mums visada yra aukščiau už bet kokį faktą.

– Kas yra savivertė?

– Tai sudėtingas dalykas. Kita vertus, visi tai turime ir nuolat patiriame. Savivertė – tai supratimas, priėmimas ir džiaugsmas dėl savo gerų ir blogų savybių. Normali savivertė pasižymi tolerancija savo blogoms savybėms. Bandoma ne paslėpti, o priimti, susitaikyti.  

– Kaip formuojasi savivertė? Ar tai priklauso tik nuo mūsų, ar nuo aplinkos?

– Savivertė formuojasi santykyje. Pirmiausia, su ankstyvaisiais globėjais, tėvais, kai esame maži. Tėvai nuo kūdikystės mus mato kaip neblogus žmones. Tą jų matymą perimame. Nebeglobojami tėvų, kitose situacijose, matome save tarsi tėvų akimis.

Jei tėvai ar kiti artimi žmonės nuo pat vaikystės buvo linkę kritikuoti, atsiranda grėsmė. Kai kada skatinama slėpti tam tikras savo dalis, sakoma – nebūk purvinas, nevalgyk kaip kiaulė, neverk, nes tu berniukas. Jei vyras auga su nuostata, kad jis negali verkti ir rodyti savo jausmų, vėliau jis labai pyksta ant savo liūdnosios, verksmingos dalies, stengiasi ją slėpti, jam dėl to gėda. Tai ir lemia žemą savivertę.

– Kas vyksta, kai bandome kažką nuslėpti?

– Tuomet mes labai stengiamės, tam skiriame labai daug savo jėgų. Kad ką nors paslėptume, reikia investuoti nemažai energijos. Dėl to lieka ne tiek daug energijos visiems geriems dalykams. Ne tiek daug nuveiksi ir sukursi, jei beprotiškai stengsiesi kažką nuslėpti.

– Kas įvyksta, jei vaikystėje tėvai giria vaiką tik už pasiekimus?

– Labai padidėja orientacija į pasiekimus. Tačiau mes nieko negalime išmokti neklysdami – nei plaukti, nei skaityti, nei skaičiuoti. Mes nuolatos klystame ir tik taip suprantame, kur mums dar reikia pasistengti. Klaidas galime priimti kaip turtą, mokytis jas taisyti ir užaugti stipresni.

Kai žmogus orientuojasi tik į dalykus, už kuriuos bus giriamas, jo gyvenimo kelias vingiuoja labai saugiais koridoriais – ten, kur jis gaus pripažinimą. Situacijų, kur jis gali pasirodyti ne taip gerai, jis dažniausiai vengia. Dėl to žmogus praranda dalį gyvenimiškos patirties, ji tampa siaura.

– Kokią įtaką paauglių savivertei turi tėvai?

– Aplinka savivertei įtakos daro nuolatos, paauglystėje – taip pat. Tėvai yra reikšmingi, nes jie gali arba stengtis suprasti, pažinti paauglį, arba eiti kitu keliu. Pavyzdžiui, jei paauglys nusprendžia tapti gotu, tėvai turi daugiau nei vieną pasirinkimą, kaip elgtis. Jie gali bandyti suprasti, kas vyksta, domėtis, atkreipti dėmesį į rizikas ir pan. Kitas kelias yra drausti, kritikuoti, žeminti. Tėvai kartais tai daro iš baimės, o jų baimė kyla iš nesupratimo. Visada galima bandyti suprasti, o suprasti galima kalbantis.  

– Savivertė ryškėja paauglystėje. O ar yra nepasitikinčių savimi vaikų?

– Yra labai nudrąsintų vaikų. Tačiau joks kūdikis negimė nudrąsintas, bijantis tyrinėti. Kūdikiai nuo pat mažumės eina, tyrinėja, krenta, nusidegina. Taip išmoksta, kas galima, o kas ne. Kartais ribos, kurių jie išmokomi, labai siauros. Vaikai būna išmokyti bijoti praktiškai visko.

– Kaip atpažinti žemą savivertę?

– Pirmasis požymis – nuolatinis skausmas, nepasitenkinimas, liūdesys dėl to, koks iš tikrųjų esi. Jei nuolat norisi tam tikrą savo pusę slėpti, dėl jos gėda, norisi keistis, tačiau nepavyksta, tai ir yra žema savivertė. Kuo didesnis atstumas tarp tikrojo „aš“ ir idealo, kuriuo norėtųsi būti, tuo žemesnė savivertė.

– Kaip žema savivertė atsispindi santykiuose su partneriu, draugais?

– Yra banalus, bet daug prasmės turintis posakis – mylėk savo artimą taip, kaip pats save. Ką dažniausiai išgirstame? Kad reikia mylėti kitą žmogų. Tačiau praleidžiame dalį, sakančią, kad jį mylėti reikia taip, kaip save. Kol pats nemyli savęs, beprotiškai sunku ir praktiškai neįmanoma pamilti kito.

Kol kritikuojamos tam tikros savo savybės, jas bandoma nuslėpti, sunaikinti, tol sunku pamatyti kitą žmogų kaip galintį klysti, nesusivokiantį, kartais nevėkšlą. Kuo prasčiau žmogus vertina save, tuo sunkiau pamatyti kitą, kaip šaunų žmogų.

– O ką daryti, jei savivertė per didelė? Toks klausimas būdingas mūsų visuomenei.

– Savivertė yra kaip sveikata. Nėra pernelyg sveiko žmogus, nėra ir per gerai save vertinančio. Savivertė – tai ne tik savo gerųjų bruožų žinojimas ir išaukštinimas. Tai taip pat ir savo minusų suvokimas, žinojimas, kad aš nelabai koks žmogus, bet su tuo galima gyventi. Toks yra save vertinančio žmogaus apibūdinimas – aš esu ir geras, ir blogas, ir viskas su manimi tvarkoje.

Todėl pernelyg save vertinantys žmonės yra labai žemos savivertės. Tai matoma iš jų brangių atributų, drabužių demonstravimo, visur rodomų savo nuotraukų, nuomonės brukimo kitiems ir pan. Tokiu būdu žmonės bando užmaskuoti savo žemą savivertę. Jie mano, kad jei nepasirodys visu gražumu, kiti galvos, kad jie – visiškas niekas.

Žmonės, turintys aukštą savivertę, neprivalo nieko demonstruoti. Jie gerai jaučiasi ir vieni, ir su kitais. Šalia aukštą savivertę turinčių žmonių yra gera, laisva ir paprasta būti. Jie nieko nei išaukština, nei kritikuoja. Kadangi yra ramūs dėl savęs, gali būti ramūs dėl kitų.

– Psichologai nemėgsta generalizavimo, bet galima pastebėti, kad mūsų visuomenė pozityviau reaguoja į kuklius, linkusius save nuvertinti žmones. Ar tai tiesa?

– Taip, kai žmogus neleidžia sau pasidžiaugti, nuolat save kritikuoja, jam labai pikta matyti kitą, atvirai besidžiaugiantį. Atrodo, kad žmogus tarsi per daug sau leidžia.

– Kaip bendrauti su savimi ir jausti meilę?

– Pirmiausia, reikia su savimi susipažinti. Reikia pasidomėti savimi tiek iš gerosios, tiek iš blogosios pusės. Tuomet spręsti, ar norisi bendrauti, kaip geriau bendrauti su tokiu, koks esi. Reikia pripažinti, kas yra negerai.

Dažnai susiduriu su mitybos, grožio, išvaizdos temomis. Iš tiesų, kuo labiau žmogus nepatenkintas savo svoriu, tuo dažniau jis persivalgo naktimis. Nuolatinis nepasitenkinimas savimi kelia daug intensyvių jausmų, kuriuos sunku perdirbti. Taip vienas dalykas skatina kitą. Reikia galvoti, kaip galima save pamilti tokį, koks esu. Jei neįmanoma pamilti, derėtų pasvarstyti, ką galima dėl to padaryti.

Laidoje dalyvaus ir studentė Karolina, kuri po pokalbio dėl darbo pas K. Pūką kreipėsi į teisėsaugą.

Naujos kadencijos Seimo vyrai per pirmąsias šimtą darbo dienų pažėrė istorijų, vertų serialo scenarijaus. Dar neseniai žiniasklaida spėliojo, kas sieja jauną siuvėją, patekusią į Seimą, ir šeimą turintį valdančiųjų lyderį Ramūną Karbauskį. O dabar naujas skandalas – verslininkas, Seimo narys Kęstutis Pūkas įtariamas seksualiniu priekabiavimu. Moterų pasakojimai verčia iš koto, ir aiškėja, kad tokių merginų – ne viena dešimtis.

Daugelis mūsų vyrų tapę tikrais monstrais. Tačiau dėl to nemažiau kaltos pačios moterys, kurios net tampa jų nusikaltimų bendrininkėmis.

„Ar XXI amžiaus Lietuvoje moteris – vis dar namų tarnaitė, sekso žaisliukas, kurį galima nusipirkti, ta, kuriai sakoma, tylėk, nes gausi į dantis. O gal atsakymo toli ieškoti nereikia? Kai žiniasklaidoje mirga pusnuogės 16 metų lietuvaitės nuotraukos lovoje su milijonieriumi save pristatančiu amerikiečiu, nepasigirsta jos tėvų komentarų – tik merginos pagyros, kaip ji nuostabiai leidžia laiką“, – klaus laidos vedėja Rūta Mikelkevičiūtė.

Dainininkė ir trijų vaikų mama Rūta Ščiogolevaitė-Damijonaitienė teigs, kad daugumos moterų savivertė iš tiesų labai žema. „Esami klaidingai auklėti – kai reikia uždirbti pinigus, moteris vadinama partnere. Tačiau tuomet, kai reikia rūpintis vaikais, buitimi, partnerystės nelieka“, – sakys Rūta.

Tuo tarpu neseniai antrą kartą vedęs Seimo narys Tomas Tomilinas prisipažins, kad su naująja žmona susipažino tuomet, kai buvo vedęs. „Tai buvo tarnybinis romanas“, – sakys Tomas.

28-erių sporto trenerė Erika Burinskaitė papasakos apie nuolat gėrusį ir prieš mamą smurtavusį tėvą. Neseniai Erika išleido knygą „Dukra“, kurioje aprašė didžiąją savo gyvenimo dalį. „Esu mačiusi, kaip mano mama merdėja, nes bandė nusižudyti. Ji tėvui atleido mažiausiai milijoną kartų. Kaskart policiją kviesdavau aš, tačiau pareigūnai tik pasijuokdavo. Mano savivertė po tokios patirties sumenko, prireikė daug laiko atsigauti...“, – pasakos Erika.

„Daugelis mūsų vyrų tapę tikrais monstrais. Tačiau dėl to nemažiau kaltos pačios moterys, kurios net tampa jų nusikaltimų bendrininkėmis. Priimdamos smūgius, priekabiavimą, nepagarbų elgesį, galvodamos, kad tai normalu, taip turi elgtis vyrai, mes perduodame nusikalstamą elgesį kaip normą ir savo vaikams. Taip auklėjami jie užaugs tokie patys – arba aukomis, arba nusikaltėliais“, – sakys kita laidos viešnia, socialinio verslo projekto moterims „Trys seserys“ įkūrėja Rima Olberkytė-Stankus.

Pokalbių laida „Valanda su Rūta“ – šį ketvirtadienio vakarą 19.30 val. per LNK.