„Siekiant didinti kokybiškų ir inovatyvių šeimos medicinos paslaugų prieinamumą, itin reikšmingas – kineziterapeutų vaidmuo šeimos gydytojų komandoje. Šie specialistai teikia individualias ar grupines paslaugas visų amžiaus grupių pacientams: konsultuoja gyvai ir nuotoliniu būdu, pritaiko gydymo programas pagal paciento poreikius“, – sakė SAM Pirminės sveikatos priežiūros, odontologijos ir medicininės reabilitacijos skyriaus patarėja Elita Radkevič.

Pokyčiai stiprins teikiamų paslaugų operatyvumą ir kokybę

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Reabilitacijos klinikos Kineziterapijos skyriaus vadovė, Lietuvos kineziterapeutų draugijos prezidentė prof. dr. Inesa Rimdeikienė sako, kad didžioji dalis asmens sveikatos problemų sprendžiama pirminės sveikatos priežiūros įstaigose. Jose itin prasmingas ir kineziterapeutų indėlis.

Pasak pašnekovės, dažniausiai šeimos gydytojai pacientus kineziterapeuto konsultacijai siunčia dėl kaklo, nugaros, juosmens, kryžmens skausmų, sąnarių, sausgyslių ir raiščių pažeidimų, kaulų lūžių. Kineziterapeutai nustato ir gydo judesių sutrikimus, didina pacientų fizinį bei funkcinį pajėgumą. Jie padeda išvengti ligų, pažeidimų progresavimo ir netgi jų galimo sukelti neįgalumo.

„Šeimos gydytojų ir kineziterapeutų bendradarbiavimas įgauna vis didesnę reikšmę, kadangi kineziterapeuto konsultacijos gali būti sėkmingai taikomos įvairiomis organų sistemų ligomis sergantiems pacientams“, – pažymėjo LSMU profesorė. Pasak jos, nuolatinis šeimos gydytojo ir kineziterapeuto bendradarbiavimas šeimos gydytojo komandoje prisidės prie sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo, atverdamas platesnes paciento pažinimo galimybes: „Tai leis dar geriau įsigilinti į paciento problemas ir padės greičiau jas spręsti.“

Sutrumpės paciento kelias

Prof. dr. I. Rimdeikienės teigimu, anksčiau pacientui atvykus pas šeimos gydytoją ir skundžiantis, pavyzdžiui, nugaros skausmu, šeimos gydytojas pirma pacientą siųsdavo reabilitologui, o pastarasis – kineziterapeutui. Prie šeimos gydytojo komandos prisijungiant kineziterapeutams, paciento kelias sutrumpėja.

„Nuo šiol pacientas kreipiasi į šeimos gydytoją, kuris identifikuoja, kad paciento problemą gali padėti išspręsti kineziterapeutas ir siunčia jo konsultacijai. Visų pirma, tokiu būdu išvengiama papildomos konsultacijos. Taip pat, trumpėja pacientų laukimo eilės, – sakė pašnekovė. – Pagrindinė nauda, kurią gaus pacientas, – dar greitesnės, kokybiškesnės ir lengviau pasiekiamos kineziterapeuto paslaugos.“

„Slaugytojas pagal savo kompetenciją galės įvertinti paciento sveikatos būklę, paskirti tyrimus, vykdyti lėtinėmis ligomis sergančių pacientų stebėseną ir suteikti kitas sveikatos priežiūros paslaugas, o esant poreikiui – nukreipti pacientą pas šeimos gydytoją. Slaugytojai galės konsultuoti pacientus tiesioginio kontakto būdu (gyvai) arba nuotoliniu būdu, parenkant paciento poreikius labiausiai atitinkantį paslaugos teikimo būdą, tačiau negalės būti teikiamos vien tik nuotolinės konsultacijos“, – teigė SAM Slaugos ir ilgalaikės priežiūros skyriaus patarėjas Artūras Šimkus.

Slaugytojo darbas reikalauja nuolatinio tobulėjimo

Alytaus poliklinikos vyriausiosios slaugos administratorė Simona Nedzinskienė pažymėjo, kad slaugytojai dažnai tampa svarbiausia sąsaja, jungiančia pacientą, šeimos gydytoją ir kitus medicinos specialistus. Slaugytojų pareigos šeimos gydytojų komandose apima pacientų priežiūrą, pagalbą gydytojui diagnozuojant ligas ir gydant pacientus, pacientų sveikatos būklės stebėjimą, jų ir šeimos informavimą gydymo plano ir kitais sveikatos klausimais. Taip pat slaugos specialistai yra atsakingi už prevencines programas, slaugos procedūrų atlikimą, kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išrašymą bei nėštumo priežiūrą.

S. Nedzinskienė pažymėjo, kad dėl sveikatos priežiūros sistemos pokyčių, technologijų pažangos, slaugos mokslo raidos ir jo vaidmens asmens sveikatos priežiūroje plėtros, slaugytojai turi gebėti nustatyti paciento poreikius ir savarankiškai priimti daugiau sprendimų nei anksčiau. Taip pat mokėti naudotis naujausiomis technologijomis, įranga, gerinančia slaugos kokybę bei efektyvumą.

Anot pašnekovės, svarbu įvertinti ir slaugytojams tenkantį emocinį krūvį: „Slaugytojai nuolat bendrauja su pacientais ir jų artimaisiais. Išklauso juos, kamuojamus liūdesio, baimės, nerimo ar nevilties. Neretai slaugytojams tenka padėti pacientams susitaikyti su liga ir gydymu, kartais – net palydėti anapilin. Todėl šios profesijos atstovai turi būti psichologiškai ir emociškai stiprūs ir tam pasiruošę žmonės“.

„Mes nuolat mokomės ir tobuliname savo technologijų srities žinias bei įgūdžius, nes kasdien naudojame papildomas darbo priemones. Geriausiems rezultatams pasiekti dalyvaujame tyrimuose bei mokymuose. Slaugos atstovai turi galimybę plėtoti karjerą, įgyti kvalifikacijos pakėlimą ar specializaciją“, – sakė ji.

Finansuojama iš Europos socialinio fondo lėšų.

– Tai slaugytojams perduodama daugiau funkcijų, jas nuimant nuo šeimos gydytojų. Ar jūs tam pasiruošę ir kaip sutinkate naujieną?

– Naujieną sutinkame dvejopai, nes, iš tikrųjų, vyksta labai daug diskusijų pačioje slaugytojų bendruomenėje. Iš vienos pusės, teisės aktuose deklaruojama, kad slaugytojas yra savarankiškas specialistas ir to savarankiškumo didinimas yra tam tikras teigiamas dalykas. Iš kitos pusės – tenka atsakyti į labai daug klausimų, kaip bus organizuojamas darbas, ar dirbdami savarankiškai slaugytojai turės savo kabinetą, kur gali konsultuoti pacientus, ar iš tikrųjų bus peržiūrėti slaugytojų darbo krūviai ir numatytas konsultacijų skaičius ir ar jiems bus atitinkamai apmokama už suteiktas konsultacijas.

– Aš teisingai suprantu, kad šie klausimai kol kas yra palikti kažkur ore?

– Tai tie klausimai yra tokiame diskusijų epizode, kai mes juos keliame. Bet objektyviai, kaip bus įgyvendinamas ši kompetencijų plėtra ir organizuojamas slaugytojų darbas, labai daug priklauso nuo pačių įstaigų – kaip jos pasiruošia priimti tokius sprendimus ir suteikti slaugytojams to savarankiškumo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jūs užsiminėte ir apie atlygį. Jums daugėja darbo, natūralu, kad turi kilti ir darbo užmokestis. Ar šiame projekte yra tam numatyta eilutė?

– Tikrai norėtųsi tikėtis, kad slaugytojų darbo užmokestis bus įvertinamas, atsižvelgiant į tai, kad jie atlieka daugiau darbo. Šiuo metu yra kalbama apie finansavimą šeimos gydytojo komandai, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas ar keli slaugytojai, kineziterapeutai ir kiti specialistai. Tačiau neišskiriama, kad atlyginimas bus skiriamas konkrečiai slaugytojui už slaugos paslaugas. Ir tai yra tie klausimai, kuriuos slaugytojų bendruomenė kelia jau kurį laiką, kad slaugos paslaugose yra labai mažai įkainotų paslaugų. Ir šioje šeimos gydytojo komandoje nėra numatyta vien tik slaugytojo paslaugų įvertinimas. Yra bendras komandos finansavimo nustatymas.

– Tad jei finansavimas – bendras, tada gydytojams, jeigu sumažėja darbo krūvis, turėtų mažėti ir atlyginimas?

– Turbūt gydytojams atlyginimas mažėti neturėtų, nes visi turbūt žinome, kad eilės pas šeimos gydytoją, pas pirminės sveikatos priežiūros specialistus yra tikrai nemažos. Ir turbūt jeigu dalį paslaugų teiks slaugytojas, tai gydytojas tikrai neliks be darbo, jis tikrai priims pacientus, kuriems reikia tų paslaugų. Sakyčiau, galbūt to darbo užmokesčio paskirstymas, įvertinimas, kiek darbo atlieka slaugytojas, kiek gydytojas, kiek kiti specialistai, apie šitą reikėtų kalbėtis įstaigose. Kad nebūtų taip, jog slaugytojas dirba vieną darbą ir papildomai jam sukraunama dar kitų darbų. Turėtų būti labai įvertinama, koks yra darbo krūvis, kiek darbuotojų yra ir kad tai nebūtų begalinis to krūvio didinimas.

– Mes nuolat girdime apie slaugytojų trūkumą. Kaip ši problema yra sprendžiama ir ar dabar ji neaštrėja dar labiau?

– Slaugytojų trūkumas turbūt yra pastarųjų metų opi problema ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje bei visame pasaulyje. Lietuvoje yra santykinai sudėtinga situacija, kadangi niekas nėra objektyviai paskaičiavęs, kiek slaugytojų trūksta. Yra STRATA duomenys, kur yra prognostiniai numatyti trūkumo skaičiai. Tačiau šiai dienai, koks yra objektyvus trūkumas, ne visos institucijos gali pasakyti – gali būti ir 1000 darbuotojų, ir daugiau. Kalbama ne tik apie laisvas darbo vietas, bet ir apie darbo krūvį. Nes jeigu darbuotojų trūksta, tai pacientui tikrai negali pasakyti, kad šiuo metu jūs palauksite, mes negalime jums padėti. Bet tai yra, kad esantys slaugytojai, kurie dirba įstaigoje, turi suteikti visas tas paslaugas ir užtikrinti, kad jos būtų kokybiškos. Darbo krūvis yra tikrai didelis. Girdime, kaip profesinė organizacija, daug skundų, daug nepasitenkinimų, nes darbuotojai irgi nenori dirbti taip: nesuspėja prieiti prie pacientų, padėti.

– Kalbant apie slaugytojus, Vilniuje, Kaune situacija gal bus ir nebloga. Kaip jūs matote likusios Lietuvos situaciją?

– Vilniuje ir Kaune taip pat yra tie patys sunkumai, slaugytojų trūkumas. Ir tikrai gauname iš didžiųjų įstaigų nusiskundimų. Regionuose, be abejo, situacija yra daug sudėtingesnė, nes regionai neturi pakankamai patrauklių pasiūlymų, kad atvyktų jauni darbuotoji, jauni slaugytojai ir netgi gydytojai. Ir tos problemos aštrėja. Žinome, kad vyksta sveikatos įstaigų reforma, keičiamas tinklas ir darbuotoja dažnai susiduria su stresu, netikrumu, nežinojimu, kokie pokyčiai laukia, kaip bus užtikrinamos jų darbo vietos. Ir tas stresas didina darbuotojų apsisprendimus kartais net atsisveikinti su savo profesija.

– Kalbant apie slaugytojų kompetenciją, ar tikrai jos slaugytojams pakaks ir ar tikrai jie gali skirti vaistus, tam tikrus tyrimus ar siųsti pas antrinio lygio specialistus?

– Tai viskas labai priklausys nuo paciento būklės. Jeigu pacientas yra lėtine liga sergantis žmogus, jo būklė yra kontroliuojama, jis geria vaistus, tarkim, ne vieną mėnesį, ir tas gydymas jam padeda, jeigu nėra pokyčių, išplėstinės praktikos slaugytojas tikrai gali ir pratęsti vaistus, ir pakonsultuoti, jeigu pacientui kyla klausimų dėl vaistų vartojimo. Jeigu paciento būklė yra blogėjanti, gydymas nepadeda, be abejo, pacientas turės galimybę konsultuotis su šeimos gydytoju. Tai yra komandinis darbas ir slaugytojas, dirbdamas savarankiškai, vis tiek galės perduoti informaciją gydytojui.

– Pertvarkos tikslas ir priemonės – geros ar vėlgi tikslas geras, bet įgyvendinimas yra kreivas?

– Tikslas yra geras, įgyvendinimui reikia laiko, susiimti ir spręsti tas problemas – ir darbo krūvio, ir paties darbo organizavimo. Tam labai reikia dialogo, tiek tarp ministerijos, profesinių organizacijų ir pačių darbdavių, kaip viskas bus įgyvendinama įstaigose.

„Klausimas, ką apmokestinti – kiekvieną vizitą pas šeimos gydytoją ar be pateisinamos priežasties praleistą vizitą? (...) Be pateisinamos priežasties praleistų vizitų pas kiekvieną šeimos gydytoją yra gana nemažai, apie 30 proc.“, – LNK žurnalistams teigė J. Sejonienė.

Ji sakė nežinanti, kokio dydžio turėtų būti bauda už neatvykimą, tačiau ją asmuo galėtų susimokėti kitą kartą atvykdamas pas gydytoją.

J. Sejonienė vylėsi, kad toks mokestis padėtų sumažinti eiles pas gydytojus.

„Kažkas piktnaudžiauja, kažkas paslaugą užsiregistravęs ja nepasinaudoja. (...) Būna, kad žmogus užsiregistruoja pas du gydytojus specialistus ir tada jau renkasi, kuris laikas jam patogesnis ar vieta patogesnė. Man kažkada yra tekę nenueiti, bet stengiausi pranešti kiek įmanoma anksčiau, kad kažkas kitas galėtų pasinaudoti“, – teigė ji.

Kažkas piktnaudžiauja, kažkas paslaugą užsiregistravęs ja nepasinaudoja.

Seimo narės teigimu, mokestis galėtų būti taikomas ne tik asmeniui neatvykus į konsultaciją, bet ir palyginti dažnai registruojantis pas gydytojus.

„Pirmiausia turėtume įvertinti, nuo kelinto vizito jau turėtų būti laikoma mokama paslauga. Taip yra Skandinavijoje. Koks turėtų būti tas mokestis. Esame kalbėję apie tai anksčiau, buvo siūlomas 1 euro mokestis. Tačiau to 1 euro administravimas kainuos brangiau, negu turėsime edukacinį poveikį. Valstybinė ligonių kasa (VLK) turėtų vertinti, kokio mokesčio reikia, o galbūt mums reikia nepagrįstų apsilankymų skubios pagalbos priėmimo skyriuje mokesčio, kai iš tiesų nereikia pagalbos“, – teigė konservatorė.

Pasak jos, pirmiausia, reikalinga išlaidų ir naudos analizė, kad išsiaiškintume, ar toks mokestis padėtų sutrumpinti eiles pas gydytojus ir kokio dydžio jis turėtų būti. J. Sejonienės teigimu, tokį tyrimą turėtų užsakyti VLK.

Turi susimokėti

„Lyg ir šeimos gydytojai, lyg ir psichiatrai, lyg ir psichologai galėtų padėti pacientams, tačiau pati tvarka nefunkcionuoja. Tai nėra tik žodžiai: „Nerūkyk – neaugsi“ arba „Tai sukels plaučių vėžį“. Čia reikalinga šešių arba aštuonių laiptelių intervencija, o kiekvienam laipteliui su pacientu turi skirti iki valandos. Nei šeimos gydytojas, nei psichiatras tokios prabangos neturi“, – teigia L. Valius. Jis taip pat mano, kad norintys atsisakyti šio žalingo įpročio turi mokėti už įvairias su tuo susijusias paslaugas.

  „Bėda, kad nėra priemonės, o deklaruojama, kad yra blogai, kad reikia mažinti rūkymą, kad visuomenės sveikatos biurai turi rengti mokymus. Galbūt jie ir turi parengę programų, bet kas į jas eina? Ar apskritai eina?“ – retoriškai klausia medikas.

Kasdienėje praktikoje daktarai neretai susiduria su pacientais, kuriems įžengus į gydytojo kabinetą kartu pasklinda ir cigarečių dūmų kvapas. Anot L. Valiaus, paklausus, ar toks asmuo nesiruošia mesti rūkyti, šis pasijunta nepatogiai, tačiau viskas esą tuo ir baigiasi.

Naujojoje Zelandijoje cigaretės greitai išvis bus uždraustos, jų nebus galima įsigyti. Knygų draudimo laikais būdavo knygnešiai, turbūt suintensyvės ir cigaretnešiai.

 

Iškyla naujų problemų

Profesoriaus teigimu, nėra bendros metodikos norint efektyviai mesti rūkyti, bet yra gydomųjų priemonių, pavyzdžiui, pleistrų ar psichologinė-psichiatrinė intervencija. „Tai priklauso nuo žmogaus, kam jis imlus. Tačiau idėja yra viena – pacientas turi būti motyvuotas, o motyvacija yra psichologinė intervencija. Paskui, jeigu jau yra motyvacija, gali siūlyti gilesnę psichoterapinę intervenciją, pakaitinius vaistus arba metodikas, kurie leistų laipsniškai mažinti rūkymą ir jo atsisakyti“, – dalijasi medikas.

„Aišku, yra nemažai atvejų, kad kai ištinka koks nors įvykis – insultas, infarktas – pacientas nustoja rūkyti, bet tai įvyksta vėlai“, – tęsia jis.

Šiuo metu plinta ir alternatyvūs rūkymo būdai, pavyzdžiui, elektroninės cigaretės. L. Valius mano, kad būtent jų prieinamumas yra nauja problema, nes neaišku, ko į jas pilama.

Profesoriui teko dalyvauti konferencijose ir forumuose Lietuvoje ir užsienyje, kur buvo pristatomi duomenys ir pozicijos, susijusios su įprastų cigarečių alternatyvomis. Pasak L. Valiaus, pasaulyje plinta požiūris, kad reikėtų sukurti sąlygas mažinti rūkančiai visuomenės daliai tenkančią šio žalingo įpročio žalą.

„Konstatuojama, kad pasaulyje rūkymo įpročio kontroliuoti nepavyksta. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje cigaretės greitai išvis bus uždraustos, jų nebus galima įsigyti. Knygų draudimo laikais būdavo knygnešiai, turbūt suintensyvės ir cigaretnešiai“, – svarsto profesorius.

Kol kas negali pasverti

Pasak mediko, alternatyva rūkymui galėtų būti Skandinavijoje labai paplitusios tabako pagalvėlės, vadinamasis snusas, kuriame nėra dervų, yra tik grynas nikotinas. „Kaitinamasis tabakas irgi turi gal 99 proc. nikotino ir tik mažą procento dalį dervų, kurios sudaro pusę visos įprastos cigaretės“, – teigia L. Valius.

„Teko susipažinti su klinikinėmis studijomis, kurios lyg ir sako, kad kaitinamasis tabakas yra saugesnis. Tačiau politikų ir medikų nuomonė kontroversiška, nes cigarečių tyrimai yra pagrįsti beveik šimtmečio patirtimi ir moksliniais tyrimais – žinoma, kiek per 100 metų padaugėjo skrandžio, plaučių ir kitų sričių vėžinių ligų, širdies ligų, insultų“ , – aiškina gydytojas.

„Kai kalbame apie kaitinamąjį tabaką, turimas mintyje gal pastarųjų penkerių metų laikotarpis. Dar nėra ko moksliškai apskaičiuoti, dar negali pasverti gerų ir blogų rezultatų“, – pabrėžia jis.

L. Valius akcentuoja, kad elektroninių cigarečių tyrimų dabar atliekama dar mažiau, kadangi šių cigarečių yra įvairių rūšių ir koncentracijų. „Mokslas nesugeba surinkti bendros pacientų imties, nes, pavyzdžiui, ne visi rūko elektronines cigaretes, kuriose yra 0,1 proc. nikotino. Žmonės rūko skirtingų koncentracijų elektronines cigaretes“, – detalizuoja profesorius.

Šiems specialistams finansuoti papildomai numatyta mažiausiai 10 mln. eurų per metus.

Pasak ministerijos, šis papildymas yra dalis plano suburti šeimos gydytojų komandas, kurios padėtų šeimos gydytojams jų kasdieniame darbe bei pagerintų pacientų patirtį gydymo įstaigose.

Papildomas finansavimas buriamoms šeimos gydytojo komandoms nuo kovo 1-osios bus skiriamas per padidintą bazinį įkainį už prisirašiusius gyventojus. Jis bus mokamas toms pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kuriose apylinkės gydytojų užimamų etatų santykis su šeimos gydytojo komandos nariais (ne gydytojais) yra lygus vienam prie 2,1 arba didesnis.

Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys teigia, kad laikomasi pažado nuosekliai didinti šeimos gydytojo komandą. Taip šeimos gydytojui suteikiama galimybė daugiau dėmesio skirti tiesiogiai pacientui, paliekant kitus darbus, tokius kaip pažymų išrašymas, paciento informavimas ir kitus, naujai formuojamos komandos nariams.

„Nuo pat šeimos gydytojo kaip sveikatos sistemos pagrindo sukūrimo šeimos gydytojams krūvis buvo tik didinamas, priskiriant jiems vis daugiau funkcijų. Neretai vieno šeimos gydytojo apylinkė sudaro ir 1800, ir 2200 gyventojų, tad gydytojai gali pacientams skirti vos po keliolika minučių tiesioginių konsultacijų“, – pranešime cituojamas ministras.

„Perskirstome krūvį tarp šeimos gydytojo komandos, kad gydytojai galėtų kuo daugiau laiko skirti savo tiesioginiam darbui, o pacientai gautų kokybišką gydymą“, – teigė jis.

Šeimos gydytojo komanda gali sudaryti tokie specialistai: šeimos gydytojas, bendrosios praktikos slaugytojas arba išplėstinės praktikos slaugytojas, akušeris, atvejo vadybininkas, kineziterapeutas, gyvensenos medicinos specialistas, apylinkės administratorius, socialinis darbuotojas.

Gydymo įstaigoms palikta pasirinkimo laisvė, kokio konkretaus specialisto iš sąrašo jiems reikia, formuojant šeimos gydytojo komandą. Jos pačios pagal poreikį spręs, kurio profilio specialistas labiausiai šiai dienai atitinka šeimos gydytojo ir gydymo įstaigos poreikius.

„Raginu tiek gydymo įstaigas, tiek pačius šeimos gydytojus keisti savo kasdienio darbo įpročius – labai svarbu, kad pradėtų vyrauti komandinis darbas ir funkcijų persiskirstymas. Joks papildomas finansavimas nevirs pokyčiu, jei nesikeis darbo organizavimo tvarka pačiose gydymo įstaigose“, – tvirtino A. Dulkys.

Anot pranešimo, siekiant finansuoti naujų specialistų samdą gydymo įstaigose ir suburti šeimos gydytojų komandas, bazinis įkainis už prisirašiusius gyventojus bus nuosekliai didinamas iki 2030 metų.

Tuomet šeimos gydytojo komandos turės pradėti veikti visa apimtimi – vidutiniškai vienam šeimos gydytojui teks beveik keturi įvairaus profilio sveikatos specialistai.

Kad atėję pas specialistus nerastume tuščio kabineto, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) suskaičiavo, kiek reikės Lietuvai medikų. Ieškoma priemonių studentams pritraukti ir jauniems specialistams išlaikyti. Kokie tie skaičiai, ko imasi ministerija, LNK žurnalistas aptarė su SAM Žmogiškųjų išteklių politikos vedėja Diana Smaliukaite.

– Kokia dabar yra situacija? Kiek ir kokių medikų dabar reikia Lietuvai?

– Mes bendradarbiaujame su Vyriausybės Strateginės analizės centru. Jo atliktas tyrimas parodė, kad 2030 metais trūks tam tikros srities specialistų: šeimos gydytojų, vidaus ligų gydytojų ir slaugytojų. Pagal prognozes 2030-aisias stigs net 3163 slaugytojų, 420 šeimos gydytojų. Tačiau SAM reaguoja į šiuos skaičius – ieško priemonių, kaip pritraukti tuos specialistus ir sumažinti jų trūkumą iki minimalaus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Valstybė kasmet užsako tyrimus, kad žinotų, kiek reikės medikų, jog kabinetai nebūtų tušti. Šiemet buvo pakeistas mechanizmas. Kaip vyko šis procesas?

– Šiais metais pakeitėme mechanizmą. Dabar turime dvi ekspertų tarybas. Viena dirba su profesinio mokymo programomis ir vientisosiomis, pirmosios pakopos studijomis. O antroji taryba dirba su rezidentūros studijomis. Kartu su jomis diskutavome, dėliojome skaičius. Tarybos pateikė savo ekspertines įžvalgas Valstybinio užsakymo formavimo komitetui. Būtent komitetas priėmė sprendimus dėl siūlymų, kuriuos pateikėme Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai.

– Kokie tie siūlymai?

– Vienas iš jų – padidinti profesinio mokymo programų, studijų ir vientisųjų studijų vietų skaičių iki 199. 114 vietų skirti studijoms ir vientisosioms studijoms bei 85 vietas – profesinio mokymo programoms. Prioritetą skiriame slaugos studijoms, taip pat numatoma daugiau rengti ir burnos priežiūros specialistų. 

Pagal prognozes 2030-aisias stigs net 3163 slaugytojų, 420 šeimos gydytojų.

– Kiek reikšmingi šie skaičiai?

– Jie labai reikšmingi. Turime orientuotis ne tik į vietų skaičiaus didinimą, bet ir į perkvalifikavimą, studentų pritraukimo priemones. Svarbu ne tik studijuojančiųjų skaičius, bet ar pavyksta juos išlaikyti, ar gydymo įstaigos turi galimybę prisitraukti specialistus. Todėl čia turi bendradarbiauti visos institucijos.

– Kokios bus taikomos skatinimo priemonės, padedančios išlaikyti gydymo įstaigose dirbančius jaunus specialistus, kad po metų nepabėgtų į užsienį?

– Viena iš tokių priemonių, pavyzdžiui, – studijų apmokėjimas. Taip pat ketiname sukurti modelį, kuris įgalintų išlaikyti, pritraukti specialistus į gydymo įstaigas. Turime skiltį SAM puslapyje, kur galima rasti visas skatinamąsias priemones, kurias taiko gydymo įstaigos. Tai – ir vienkartinės išmokos, ir pagalba įsikuriant, ir būsto apmokėjimas bei transporto išlaidų kompensavimas vykstant į darbą. Taip pat – įvairių paskolų suteikimas, profesinės kvalifikacijos kėlimo apmokėjimas. Taigi yra visas kompleksas priemonių.

– Ar jos veikia? Didžioji dalis jaunų specialistų sako, kad nori likti dirbti didmiesčiuose ir jų nevilioja tos kompensacijos bei kitokie gundymai.

– Matome, kad pavienės priemonės tam tikrose įstaigose veikia. Tačiau būtent dabar vykdomas toks projektas, kurio tikslas – išsiaiškinti, kiek tos priemonės veiksmingos. Žadame pasinaudoti ir užsienio šalių patirtimi, galbūt pritaikyti pačias efektyviausias priemones ir Lietuvoje.

– Studijos gana brangios. Ar gali gydymo įstaiga apmokėti jas mainais už tai, kad baigęs mokslus jaunas specialistas grįš dirbti pas juos?

– Taip, gali. Žiūrint į priėmimo skaičius, matome, kad nemaža dalis studijuoja valstybės nefinansuojamose vietose, kurias pasirenka dėl įvairių priežasčių. Viena jų – persikvalifikavimas, kai jau yra išnaudotas valstybinis finansavimas. Arba kurie neatitinka minimalių reikalavimų. Šie žmonės gali pasinaudoti taikomomis priemonėmis. Pavyzdžiui, studentai – kreiptis į gydymo įstaigas, sudaryti sutartis. Viena pusė įsipareigoja apmokėti studijų kainą, kita – po studijų tam tikrą laiką atidirbti toje įstaigoje. Kiek laiko jaunas specialistas turi išdirbti, tai abipusio susitarimo reikalas, nes mes netaikome šiuo atveju ribojimų.

Jis remiasi iš Valstybinių ligonių kasų gautais statistiniais duomenimis.   

„Jus gal nustebinsiu, nes ir pats nustebau, nes kai kalbame, kad yra tokios eilės, kokių niekada nebuvo ir taip toliau, tai aš paprašiau Valstybinės ligonių kasos duomenų, kokie buvo duomenys iki pandemijos. Tai labai įdomių skaičių yra, jeigu tie skaičiai yra teisingi, tai pas šeimos gydytojus patekimas po pandemijos dabar yra kur kas geresnis nei tai buvo 2018-2019 metais, dar iki pandemijos“, – LRT laidai „Dienos tema“ trečiadienį sakė A. Dulkys.

Anot jo, Prezidentūros anksčiau viešai įvardinta idėja pasiekti, kad gyventojas pas šeimos gydytoją patektų per savaitę galėtų būti siekiamybė, apie tai jau diskutuota Seimo sveikatos reikalų komitete.

„Žiūrėkime, kad tai būtų siekiamybė, pozityviai priimu Prezidentūros žinutę, jos visiškai atliepia mūsų praėjusių metų Sveikatos reikalų komitete aptartas priemones, tai labai gera žinia, reiškia metus pradedame turėdami bendrą matymą, kurias vietas reikia dėlioti“, – sakė sveikatos apsaugos ministras. 

 A. Dulkys teigia, kad mažinant eiles pas šeimos gydytojus nepakanka didinti finansavimo: vadovai privalo gerai organizuoti gydymo įstaigų darbą.    

„Kai kalbame apie eiles, tai čia yra dalykų, kur turime padaryti mes, politikos formuotojai, reiškia mes turime padėti suformuoti šeimos gydytojams jų komandas, didiname finansavimą komandoms po papildomą 10 mln. eurų kiekvienais metais, bet yra dalykų, kurių mes nepadarysime be gydymo įstaigų vadovų pagalbos, kaip jie apskritai darbą organizuoja, nes ne visi dalykai, su eilėmis susiję ne dėl to, kad yra blogas apmokėjimas“, – sakė A. Dulkys.