Šeštadienį, 18.30 val., Lietuvos vyskupai kviečia mūsų krašto žmones drauge su Šventuoju Tėvu melstis Rožinio malda sudedant prie Švč. Marijos kojų kenčiančios žmonijos vargus ir prašant, kad jos užtarimu pandemija būtų įveikta.

Vatikano naujienose pranešama, kad kartu su popiežiumi prie Vatikano sodų Lurdo grotos melsis gydytojas ir slaugytoja, asmuo, pasveikęs nuo COVID-19, ir žmogus, kurio giminaitis mirė, kapelionu ligoninėje tarnaujantis kunigas ir medicinos sesuo vienuolė, vaistininkas ir žurnalistas, savanoriai ir jauna šeima, per pandemiją susilaukusi kūdikio.

Popiežiaus vadovaujama malda šeštadienio vakarą bus transliuojama į visą pasaulį.

Lietuvos ir kitų krikščioniškų kraštų bažnyčiose ji buvo ir yra pažymima iškilmingomis pamaldomis. Sekminių data kilnojama pagal šv.Velykų datą. Jos pradedamos švęsti septintąjį sekmadienį po šv.Velykų (tarp gegužės 10 d. ir birželio 13 d.) ir švenčiamos kelias dienas. Sekminių Šventoji Dvasia vaizduojama kaip baltas balandis.

Kaip oficiali šventė ir nedarbo diena, Sekminės reglamentuotos tarpukario Lietuvoje – 1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme šventinėmis laikytos dvi Sekminių dienos, 1930 m. kaip šventinė diena palikta tik viena – pirmoji Sekminių diena. Daug kur vykdavo Sekminių atlaidai ir Sekminių mugės – kermošiai.

Kaimuose, o ir miestuose per Sekmines žmonės berželiais puošė namus, kiemus, kaišė laukus. Iškaišydavo pirkios palubes, pastatydavo prie durų iš abiejų jų pusių, kad šeimininkai vienas kito klausytų.

Sekminės dažnai vadintos piemenų švente. Piemenys gyvulius išpuošdavo nupintais vainikais. Tikėta, kad apvainikuotos karvės duosiančios daugiau pieno, todėl piemenėliai buvo apdovanojami. Sekminių dieną samdyti piemenys paprastai ganydavo trumpiau, jiems leisdavo aplankyti savo tėvus.

Antrąją Sekminių dieną buvo įprasta apeiti javų laukus, aplankyti rugius. Aukštaitijoje žmonės vaišindavosi lauke, netoli pasėlių, gėrė sambarinį (sudėtinį) alų. Kaip šventinis patiekalas, Sekminėms buvo kepama kiaušinienė, kaip ir per Velykas ar Jurgines, – marginami kiaušiniai.

Po vaišių jaunimas dainuodavo, šokdavo, kitaip linksmindavosi, kartais vaidindavo vestuves. Tarpukariu būtent per Sekmines būdavo organizuojamos pirmosios metinės jaunimo gegužinės. Tikėta, kad nuo Sekminių jau tikrai galima maudytis atviruose vandens telkiniuose.

Sovietiniais metais Sekmines, kaip ir kitas krikščioniškas šventes, norėta ištrinti iš žmonių atminties, tačiau tradicinėje lietuvių kultūroje jos buvo labai mėgstamos, todėl mėginta pakeisti šventės prasmę. Liaudiška Sekminių šventimo tradicija yra nutrūkusi. Tradiciškai populiarūs tebėra Sekminių atlaidai bažnyčiose.

Pagrindiniai šventės renginiai vykta šį savaitgalį (iki birželio 9 d.) Vilniaus Kalvarijose, švenčiant Sekminių atlaidus.

Sekmadienį tikintieji iš visos Lietuvos kviečiami į šventę Kalvarijų pievoje – iškilmingas šv. Mišias, koncertą ir iškylą. Švęsti Sekminių į Vilniaus Kalvarijas kitomis dienomis renkasi šeimos, jaunimas, kunigai ir vienuoliai.

Prieš 350 metų Vilniaus Verkiuose įkūrus Kryžiaus kelio stotis (Kalvarijas), aplink esanti teritorija palaipsniui imta vadinti Jeruzale. „Per pusketvirto šimtmečio Vilniaus Kalvarijos išgyveno pakilimus, nuopuolius ir net pasmerkimą žlugti, bet visada atgimdavo, nes visais amžiais būta žmonių, kurie eina Vilniaus Kalvarijas, kad savo kančią ir gyvenimo vargus išgyventų su kenčiančiu Kristumi,“ – sako Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos klebonas Ruslanas Vilkel.

Ketvirtadienį Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje visą dieną vyko Švč. Sakramento adoracija, penktadienį į atlaidus susirenka ir Kryžiaus kelią eina kunigai, vienuoliai, vienuolės.

Šeštadienio rytą švęsti Sekminių kviečiamos šeimos su vaikais, o popietę – jaunimas. Jaunimas klausys paskaitų, pievoje vakarieniaus kartu su virtuvės šefu Gian Luca Demarco, linksminsis koncerte, vakare 20.30 val. eis „Šviesos kelio“ procesiją. Po vėlyvų 22 val. šv. Mišių Kalvarijų bažnyčioje iki paryčių tęsis budėjimas, bus klausoma išpažinčių, giedos jaunimo šlovinimo grupės.

Birželio 9 d., sekmadienį, pagrindinę iškilmių dieną, 13 val. po atviru dangumi šalia bažnyčios Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas aukos iškilmingas šv. Mišias, jų metu bus teikiamas Sutvirtinimo sakramentas (Mišias tiesiogiai transliuos LRT Plius kanalas). Iškart po Mišių visi žmonės kviečiami į iškylą Kalvarijų pievoje. Organizatoriai kviečia atsinešti pledus ir lauknešėlius, bendrauti ir klausyti dueto „Baltos Varnos“ koncerto.

Vilniaus Kalvarijos iškilmingai pašventintos 1669 m. birželio 9 d. per Sekmines. Visoms Vilniaus bažnyčioms skambinant varpais, Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega prie Paskutinės vakarienės stoties tarė žodį susirinkusiems maldininkams ir pats vedė juos Kryžiaus keliu, barstydamas iš Jeruzalės atvežtą žemę, sustiprinančią simbolinį Kalvarijų ryšį su Šventąja Žeme. XVII a. įrengiant Vilniaus Kalvarijas, buvo siekiama kuo tiksliau atspindėti Jeruzalės topografiją, orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu ir atstumus.

Sekminės – septintas sekmadienis po Velykų, Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė – yra viena iš trijų pagrindinių Bažnyčios švenčių.

Pagal daugiau nei 300 metų trunkančią tradiciją, švęsti Sekminių į Vilniaus Kalvarijas vyks šeimos, kunigai, vienuoliai, išskirtinė programa laukia jaunimo.

Iš visos Lietuvos atvykę maldininkai eis Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelią, įkurtą XVII amžiuje ir tiksliai atkartojantį kelią, kurį Jėzus Kristus ėjo Jeruzalėje, nešdamas Išganymo kryžių. Penktadienį tradiciškai į atlaidus vyksta kunigai ir vienuoliai, šeštadienio rytą itin laukiamos šeimos.

Švęsti Bažnyčios gimimo – Šventosios Dvasios atsiuntimo – šventę Kalvarijose aktyviai rengiasi Vilniaus arkivyskupijos jaunimas. Šeštadienį, gegužės 19 d., čia vyks  Sekminių jaunimo diena RESTART . Greta Kalvarijų esančioje Šv. Juozapo kunigų seminarijoje jaunimui pranešimus skaitys Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, dr. Saulius Matulevičius. Vilniaus Kalvarijų pievoje koncertą surengs grupė iš Lenkijos „Legend of Kazimierz“, Jeruzalės mikrorajoną vakare nušvies jaunimo „Šviesos kelio“ procesija. Vėlyvas (22 val.) šv. Mišias Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje aukos Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. Po Mišių iki paryčių tęsis Sekminių budėjimas, bus klausoma išpažinčių, giedos šlovinimo grupės iš skirtingų parapijų ir bendruomenių. Jaunimui skirtoje programoje laukiama kelių šimtų dalyvių.

Pagrindinę atlaidų dieną – sekmadienį – šv. Mišias po atviru dangumi šalia Vilniaus Kalvarijų bažnyčios aukos ir Sutvirtinimo sakramentą teiks Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas (Mišias tiesiogiai transliuos LRT televizija). Po Mišių šventė Kalvarijų pievoje tęsis kartu su grupe „Folkenrol“.

Vilniaus Kalvarijos yra įtrauktos į Jono Pauliaus II piligrimų kelio maršrutą. XVII a. įrengiant Vilniaus Kalvarijas, buvo siekiama kuo tiksliau atspindėti Jeruzalės topografiją, orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu ir atstumus. Vilniaus Kalvarijos buvo iškilmingai pašventintos 1669 m. birželio 9 d. per Sekmines. Visoms bažnyčioms skambinant varpais, Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega prie Paskutinės vakarienės stoties tarė žodį susirinkusiems maldininkams ir pats vedė juos Kryžiaus keliu, barstydamas iš Jeruzalės atvežtą žemę, sustiprinančią simbolinį Kalvarijų ryšį su Šventąja Žeme.

Sekminių šventė Londone – tradicinis, kasmetinis renginys, sutraukiantis ne tik D. Britanijos sostinėje gyvenančius lietuvius, bet ir britus bei kitataučius. 

Nuo pusiaudienio iki vakaro vykęs renginys prasidėjo vaikų koncertu, Krolio (Crawley) miesto lietuvių bendruomenės „Gintaras“ vaikų spektakliu, tautiniais šokiais. Vėliau dainavo Viktorija Faith, Jolanta Naruševičiūtė, solinę programą parengė atlikėjas Mantas Vygantas, specialiai iš Lietuvos atvykusi grupė „16Hz“ bei pokštus svaidžiusi renginio vedėja Violeta Mičiulienė.

„Sekminės Lithuanian Fest. London 2016“ vainikavo „hercų“ daina „Baliavojam“, o žiūrovų prašymu teko pakartoti ne vieną dainą.

25 apsaugos darbuotojams šįkart darbo beveik nebuvo: linksmintis susirinkę lietuviai ir kitataučiai buvo nusiteikę labai draugiškai.

Linksmoje šventėje, kurią lietuvių bendruomenė organizavo kartu su dainininku M. Vygantu bei J. Naruševičiūte, lydėjo draugiška atmosfera, geros emocijos ir daug šypsenų.

„Tik atvežęs į šventę „16 Hz“ bei V. Mičiulienę, parke pamačiau nepatenkintą britę, kuri piktinosi, kad koncertas jai trukdo žiūrėti televizorių, – pasakojo M.Vygantas. – Nuraminau, patikinau, kad šventei duotas mero leidimas ir pasiūliau geriau pasilinksminti, paskanauti valgių, o ne žiūrėti televizorių.“

Netrukus bambėjusi anglė vieningame lietuvių renginyje jau šypsojosi ir ragavo lietuviškų valgių.

Lapkričio 12-ąją, Ožio dieną, senovėje buvo burtais mėginama prišaukti žiemą. "Iki šios dienos buvo privalu atsiskaityti su karaliumi, bažnyčia, amatininkais, malūnininku ir kitais. Tai visų duoklių atidavimo diena", – pasakojo etnologas Libertas Klimka.

Iki Ožio dienos reikėdavo atsiskaityti ir su kerdžiumi, o tada su juo atsisveikinti. Jis, kol baigdavosi ganiava, buvo savotiškas mokytojas piemenimis.

"Todėl, norėdami kuo greičiau pradėti lankyti mokyklą, vaikai atlikdavo tam tikras apeigas, kviesdami žiemą. Juk orai gana dažnai, kaip ir pas mus šiemet, leisdavo dar tęstis ganiavai, – tikino L.Klimka. – O piemenims būdavo privalu ganyti gyvulius, kol pasirodydavo gruodas. Todėl vyresni vaikai išrinkdavo baltą ožį, ožką arba net aviną ir vesdavo jį į lauko galą. Balta spalva simbolizuoja sniegą.

Pamiškėje išsirinkę baltą beržą, piemenys ožį tris kartus vesdavo aplink jį.

"Bet būtinai ta kryptimi, kuria juda saulė. Taip buvo spartinamas laikas, kad greičiau ateitų žiema. Būdavo visokių apeigų, dainuojamos specialios dainos", – pasakojo L.Klimka.

Mažas piemenukas galėdavo sėdėti raitas ant ožio, o tas piemuo, kuris pramiegojo Sekmines, turėdavo įsikąsti ožio uodegą.

Etnologams šie piemenų žaidimai yra labai įdomūs, net tikima, kad jie gali būti kilę iš senovės baltų ritualų.

"Ožys buvo laikomas atpirkimo simboliu. Sūduviai yra aprašę, kaip kelių kaimų žmonės, susirinkę tą dieną, aukodavo ožį. Aukojamas gyvulys buvo užmušamas lazda, o ne pjaunamas.

Mėsa buvo išverdama, suvalgoma, o kaulai užkasami kaip auka dievams", – kalbėjo etnologas.

Ožio diena švęsta po Šv. Martyno dienos, kuri minima lapkričio 11-ąją. Per šias paskutines rudens šventes buvo spėjami orai.

"Sakyta, kad jei per Martyną žąsis ant ledo, per Kalėdas – ant vandens. Ir atvirkščiai. Jau penkerius metus užsirašinėju savo pastebėjimus ir galiu patvirtinti, jog kol kas senolių išmintis pasitvirtino", – juokėsi etnologas.

Per šv. Martyną, darbų pabaigtuvių proga, žmonės kepdavo žąsį, o apžiūrėję jos krūtinkaulį, taip pat spėdavo orus.

"Jei jis baltas – bus balta, snieginga žiema. O jei kaulas su rudomis dėmėmis, vadinasi, bus daug atlydžių", – pasakojo L.Klimka.