Stumia laivus į „pigias šalis“

Šiuo metu yra parengtas Susisiekimo ministerijos projektas dėl Lietuvos jūrų laivų registravimo taisyklių pakeitimo.

Numatoma, kad nebebus registruojami senesni nei 25 metų tarptautiniais reisais plaukiojantys laivai. Tai susiję su laivų registravimu į Lietuvos registrą pirmą kartą. Jei kokia nors Lietuvos bendrovė nusipirks 26 metų laivą, ji neturės teisės jo įregistruoti mūsų šalyje.

Išeitis bus tokį laivą registruoti tik kokiame nors „pigių šalių“ registre. Toks „lietuviškas“ laivas galės plaukioti tik su kokio nors Hondūro, Dramblio Kranto, Kuko salos ar kokios nors kitos šalies vėliava.

Kaip ir visada numatytos išimtys. Nebus draudžiama registruoti senesnių nei 25 metų žvejybos laivų ir transportinių refrižeratorių.

Taip pat draudimas nebus taikomas pirkti senesnius laivus iš tų šalių, kurių vėliavos yra Paryžiaus savitarpio supratimo memorandumo dėl uosto valstybės kontrolės Baltajame sąraše.

Pagal šio laikotarpio duomenis, šiame sąraše yra 39 šalys. Iš Europos šalių Baltajame sąraše nėra tik Kroatijos, Šveicarijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Albanijos ir Moldovos.

Pamatai vandenilio kurui

Laivų amžiui pradedamas taikyti išankstinis draudimas gali būti susietas su didžiuliu noru iš rinkos stumti senus, dyzelinius laivus. Taip tarsi būtų sudaromos prielaidos ateiti naujos kartos laivams.

Kaip žinia, Lietuvos valdžia skelbia, kad ateityje ji bus viena iš vandenilio gamybos lyderių Europoje. Klaipėdoje, Darbėnuose ir prie Akmenės planuojama įrengti net tris vandenilio gamybos fabrikus.

Laivų amžiaus cenzo įvedimas neprisidėtų prie to, kad daugėtų laivų su Lietuvos vėliava.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Algis Latakas viešai kalbėjo, kad vandenilis bus pagrindinis kuras ateities laivams. Ne visai tikėtina, kad laivai iš visos Europos plauktų į Klaipėdos uostą vien tam, kad užsipildytų į talpykles vandenilio. Juo labiau kad pasaulyje tokių laivų yra dar tik vienetai.

Tikėtina, kad dėl ypač brangaus vandenilio kuro tokie laivai į rinką skverbsis ilgai. Šiuo metu už juos gerokai populiaresni naujos kartos laivai yra varomi palyginti švariu suskystintųjų gamtinių dujų kuru.

Minėti trys vandenilio fabrikai, kad ateityje išgyventų, privalės turėti vandeniliu varomų laivų ir po lietuviška vėliava arba dirbančių čia pat prie Klaipėdos uosto.

Laivų amžiaus nustatymas registruojant juos gali būti tik įvairių priemonių pradžia, kuri pamažu turi orientuoti lietuvišką laivyną link vandenilio kuro.

Nebūtų nieko nuostabaus, jei po laivų amžiaus cenzo sektų apribojimas dėl jų kuro, ekologiškumo ir panašiai.

Kliūtis istoriniams jūrų laivams

Lietuvos laivų registre yra mažiau nei 100 laivų. Bendrame pasaulio laivyno fone tai yra tik lašas jūroje.

Nėra jokių tendencijų, kad Lietuvos jūrų laivų registre laivų daugėtų. Ateityje jų kiekis netgi gali mažėti. Tai gali priklausyti ir nuo pačios Lietuvos vykdomos politikos. Laivų amžiaus cenzo įvedimas neprisidėtų prie to, kad daugėtų laivų su Lietuvos vėliava.

Galima pamanyti, kad laivų amžiaus ribojimas įvedamas dėl to, kad seni laivai iš Rusijos nepakliūtų į Lietuvą. Tai, kad numatyta, jog į Lietuvos registrą registruojami ir senesni nei 25 metų Paryžiaus savitarpio supratimo memorandumo dėl uosto valstybės kontrolės Baltajame sąraše esančių šalių laivai, neužkirstų kelio į Lietuvą pakliūti seniems laivams iš Rusijos.

Tam tikro nepatogumo laivų savininkams gali sukelti istorinių laivų registravimas. Jei koks nors lietuvis pirktų istorinį 50 metų senumo laivą iš Bulgarijos, Vengrijos, Rumunijos, Serbijos, Slovėnijos, Slovakijos ar Čekijos, jis jo negalėtų įregistruoti, nes šios šalys nėra kotiruojamos tarp Paryžiaus savitarpio supratimo memorandumo šalių. Apskritai, Paryžiaus savitarpio supratimo memorandumo sąrašuose yra tik 66 šalys, tai yra mažiau nei trečdalis pasaulio šalių.

Vidutinis amžius – 22 metai

Nuostatą neregistruoti senesnių laivų Lietuvos valdininkai nusižiūrėjo nuo kitų ES, ir net tik jos, šalių. Iš artimiausių Lietuvos kaimynų tokią nuostatą taiko Latvija. Ji naujai neregistruoja senesnių nei 23 metų laivų.

20–25 metų amžiaus laivų neregistravimo nuostatas ES taiko ir Kipras, Malta, Liuksemburgas. Savotiška rekordininke šioje srityje yra Belgija, nustačiusi ne senesnių nei 15 metų laivų registro amžiaus ribą.

Verta priminti, kad vidutinis pasaulio laivų amžius pagal Europos jūrų saugumo agentūros skelbiamus duomenis, šiuo metu yra 22 metai. Tai reiškia, kad pasaulyje yra dar pakankamai daug ir 30, o gal net ir 40 metų amžiaus laivų.

Baudos iki 10 tūkstančių

Seime svarstomas ir bus papildomas Aplinkos apsaugos įstatymas dėl atsakomybės už netinkamą laivų perdirbimą.

Laivus perdirbančios bendrovės privalės turėti laivų utilizavimo planus ir juos teikti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams. To nepadarius pirmą kartą numatyta nuo 200 iki 400 bauda, o pakartotinai – 400–800 eurų bauda.

Pagal ES reglamentą numatyta, kad kaskart prieš pradedant perdirbti konkretų laivą būtina pranešti aplinkosaugininkams. Kai laivas baigiamas perdirbti, turi būti pateikiama pažyma apie tai, kaip panaudotos laivo medžiagos. To nepadarius arba pateikus neteisingus duomenis skiriama iki 500 eurų bauda, o pakartotinai – iki 800 eurų.

Kaskart utilizuojant laivą turi būti jo perdirbimo planas. Jei jo nėra, numatyta net iki 4 tūkst. eurų, o pakartotinai – iki 8 tūkst. eurų bauda.

Nuo 2 iki 5 tūkst. eurų bauda, o pakartotinai iki 10 tūkst. numatyta ir tuo atveju, kai laivas pradedamas perdirbti negavus iš jo savininko paruošimo perdirbti sertifikato kopijos.

Dėl laivo perdirbimo atitinkamai pakoreguotas ir Lietuvos administracinių nusižengimų kodeksas. Jame atsirado visiškai naujas 2511 straipsnis, kuris nustato reikalavimus, susijusius su laivo perdirbimu.

Sankcijos susijusios su tais pačiais punktais, kaip numatyta Aplinkos apsaugos įstatyme, tačiau pagal Administracinių nusižengimų kodeksą jos jau skiriamos bendrovių vadovams ir už laivų perdirbimą atsakingiems asmenims.

Numatyti net 8 punktai, kai skiriamos administracinės baudos. Didžiausios baudos už laivo perdirbimą, negavus iš laivo savininko pasiruošimo perdirbti sertifikato kopijos – pirmą kartą iki 3 tūkst. eurų, o pakartotinai – iki 5 tūkst. eurų.

Pjaustymas Lietuvoje neaktualus

Tokios sankcijos Lietuvoje įvestos perkeliant ES direktyvų reikalavimus. Ji stengiasi kovoti su kompanijomis, kurios atsikrato laivų siųsdamos juos į Indijos ar Šri lankos paplūdimius.

„Prieš įvedant sankcijas gavome įstatymų projektus, kad pareikštume nuomonę. Tarp maždaug 20 mūsų asociacijos įmonių neatsirado nei vienas, kam ši informacija būtų aktuali“, – teigė Lietuvos laivų statybos ir remonto asociacijos vykdomasis direktorius Viktoras Čepys.

Jo teigimu, Lietuvoje niekas neužsiima didelių jūrinių laivų pjaustymu. Jis sakė nežinantis kompanijos ir Latvijoje ar Lenkijoje, kurios tą darytų.

ES šalių laivus yra sertifikuotos utilizuoti dvi Turkijos kompanijos. Todėl daugiausia laivų iš ES šalių bus išvaroma pjaustyti į Turkiją. ES bandė surasti būdų, kaip didelius jūrinius laivus pjaustyti Ukrainoje, tačiau nepavyko susitarti su tos šalies laivų statyklų savininkais.

Lietuvoje taip pat yra kelios bendrovės, kurios galėtų užsiimti laivų pjaustymu, bet tik mažesnių. Pjaustyti didelius jūrinius laivus, ko gero, galėtų vienintelė Vakarų laivų gamykla, nes laivus reikia iškelti į doką ar ištempti į krantą.

Laivams suranda pirkėjus

Lietuvos laivų savininkų asociacijos vykdomasis direktorius Gintautas Kutka teigė pastaraisiais metais nežinantis nei vieno atvejo, kad Lietuvos laivų savininkų jūriniai laivai būtų kam nors atiduoti pjaustyti.

Jo teigimu, Lietuvos kompanijos sugeba surasti pirkėjus ir senesniems laivams. Juos stengiamasi nenuvaryti tiek, kad tiktų tik į metalo laužą.

Pirkėjams tolesniam naudojimui buvo parduoti visi Lietuvos jūrų laivininkystės laivai. Juos dažniausiai pirkdavo Azijos, Rusijos kompanijos.

Gal tik dalis žvejų laivų tiek iš „Jūros“ laikų, tiek iš kompensacinio laikotarpio prieš 10–20 metų buvo pjaustomi. Tačiau Lietuvoje pjaustyti tik mažesni, daugiausia Baltijos jūros žvejų laivai, visi didieji buvo išvaryti kitur.

Nėra jokių duomenų, kad kokie nors laivai iš Lietuvos būtų patekę į Indijos ar kitų šalių paplūdimius.

„Nuvaryti seną laivą iš Lietuvos į Indiją nėra taip paprasta. Brangus plaukimas Sueco kanalu. Ne taip paprasta Azijos paplūdimių laivų pjaustytojams parduoti laivą. Tam reikia žinoti tarpininkus, advokatus, kurie tinkamai įformintų dokumentus“,– pasakojo V.Č

Iš tikrųjų, maisto ruošimas net nebuvo didžiausias iššūkis. Didesnes problemas kėlė maisto išsaugojimas – juk šaldytuvų nebuvo, o ir ledo buvo galima gauti ne visada. Taigi, mėsa ir žuvis buvo sūdomos, konservuojamos statinėse. Vos pravertą statinę reikėdavo suvalgyti labai greitai. Pirmiausia, žinoma, reikėjo suvalgyti greitai gendantį maistą.

Pusryčiams jūreiviai valgydavo džiuvėsius, pietums – pupų konservus, vakarienei – šiek tiek sūdytos žuvies. Vėliau pasirodė bulvės, svogūnai, ryžiai. Vandenį jūreiviai rinkdavo lietaus pavidalu arba išlipę į sausumą. Iš tikrųjų, jūreiviams visada trūko vitaminų, o mityba buvo tokia prasta, kad ligos buvo kasdienybė.

Ugnis mediniuose laivuose buvo nepageidaujama, tačiau kartais ji buvo būtina. Iš pradžių laužas buvo užkuriamas atvirame denyje ne dažniau nei kartą per dieną. Ugnį prižiūrėdavo keli jūreiviai, o vos tik ji būdavo nereikalinga, pelenai būdavo išpilami už borto, o ugniavietė gausiai laistoma vandeniu.

Uždara virtuvė XVII amžiaus laive / commons.wikimedia.org nuotr.

Uždaros virtuvės ėmė populiarėti tik XVII amžiuje. Jos būdavo izoliuojamos plytomis iš visų pusių, maistas būdavo ruošiamas pakabintame katile. Vėlgi, ir tuomet maistas būdavo ruošiamas tik tada, kai jūra tai leisdavo. XVIII-XIX amžiuje jau buvo naudojamos metalinės krosnys, kurios buvo dar uždaresnės ir saugesnės.

Iš tikrųjų, jūreiviai įprasdavo valgyti rūkytą mėsą bei žuvį, gausiai užgerdami šaltą maistą romu (kurį itin mėgo Karibų regiono piratai) ar vynu. Alkoholis tarnavo kaip dezinfekcinė priemonė ir šiokia tokia pramoga, padedanti užsimiršti pakankamai monotoniškoje rutinoje.

Beje, maisto ruošimas laive ir vėliau nebuvo lengva užduotis. Mažesnius laivus labai siūbuoja bangos, todėl tikimybė nusiplikyti karštu viralu yra išties nemaža. Didžiausių karinių laivų įgulą sudaro tūkstančiai žmonių (pavyzdžiui, „Ford“ klasės lėktuvnešyje gyvena apie 6000 žmonių), todėl maisto ruošimas yra daug pastangų ir strategijos reikalaujanti užduotis.

Stabilizuota virtuvės įranga XX amžiaus vidurio laive / commons.wikimedia.org nuotr.

Taigi, maisto ruošimas senuosiuose burlaiviuose buvo sudėtingas darbas. Ugnies buvo vengiama, todėl vos tik pasitaikydavo proga jūreiviai ieškodavo, kur išlipti į sausumą.

Civilizuotas laivų naikinimas

Europos Sąjungos institucijos pasiūlė įvesti laivų utilizavimo licencijas. Numatyta, kad kiekvienas į ES uostą įplaukiantis laivas privalėtų sumokėti mokestį į specialų fondą, skirta laivui utilizuoti.

Mokestis gali būti diferencijuotas – naujesni laivai, kurie mažiau teršia aplinką moka mažiau, senesni – daugiau. Antrinis šios licencijos įvedimo tikslas buvo ir aplinkosauginis – mažinti labiausiai taršių laivų kiekį, riboti į ES uostus atplaukiančius „nešvarius“ laivus.

Laivui baigus tarnybą, kai jis būtų utilizuojamas, per mokesčius sukaupta pinigų suma būtų grąžinta jo savininkui. Tai ir būtų tos lėšos, kurios užtikrintų, kad laivas būtų supjaustytas civilizuotai, o ne pamestas kur nors Indijos ar Šri Lankos pakrantėje, kaip yra iki šiol.

Prieš kelis metus Indijos ir Šri Lankos pakrantėse buvo atlikti necivilizuotai supjaustytų laivų tyrimai. Paaiškėjo nemaloni tendencija, kad didelė dalis į trečiųjų šalių pakrantes išmestų laivų priklauso ES šalių savininkams.

Baimė likti be darbo

ES idėja įvesti laivų utilizavimo licencijas atrodo gera, bet ji iš karto sulaukė daugelio šalių nepritarimo. Europos Komisija nurodė, jog laivai, norint gauti išmokas iš fondo, turi būti pjaustomi tik tose laivų statybos ir utilizavimo įmonėse, kurios bus įtrauktos į Europos Komisijos patvirtintą sąrašą.

Iš karto kilo klausimas, ar tokiu būdu ES institucijos neketina užsitikrinti, kad seni laivai būtų utilizuojami tik ES laivų statyklose.

Ar tarp tų statyklų bus tos, kurios veikia Azijos šalyse ir laivų pjaustymas joms yra svarbi verslo ir socialinė dalis. Tų šalių gyventojai baiminasi likti be darbo.

Jei ši Europos Komisijos iniciatyva liestų tik su ES šalių vėliavomis plaukiojančius laivus, tai toks EK tvirtinamas sąrašas dar suprantamas. Tačiau ES institucijos nori sukurti fondą į kurį mokėtų visų pasaulio šalių vėliavų laivų savininkai, kai tik jų laivas įplauks į ES uostą.

Kertasi su konvencija

Tokiai ES iniciatyvai civilizuotai tvarkyti senus laivus priešinasi ne tik kokios nors ES nedraugiškos šalys, bet ir pasaulinės laivybos interesus ginančios įstaigos. Prieš tokią ES iniciatyvą kategoriškai pasisakė kartu apie 80 proc. pasaulinio laivyno tonažo jungiančios Europos laivų savininkų asociacija (ESCA) ir tarptautinė laivybos palata (ICS).

Idėjai priešinasi ir pačios ES kai kurių laivybos asociacijų atstovai. Nurodoma, kad laivų utilizavimo licencijos mokesčiai bus per brangūs naujai pastatytiems laivams. Jie turės mokėti mokestį žymiai ilgesnį laikotarpį nei senesnių laivų savininkai.

Taip pat iškelti argumentai, kad atskiri regionai, kaip ES, neturėtų spręsti pasaulinės laivybos problemų. Jos turėtų būti sprendžiamos jau įprasta tvarka priimant visoms šalims su laivyba susieta vienokią ar kitokia konvenciją. Dėl laivų utilizavimo jau yra priimta vadinamojo Honkongo konvencija, bet šalys jos neskuba ratifikuoti.