Dar neseniai diskutavome su mama, kokia iš tikrųjų nedėkinga yra mediko profesija darbo aplinkos atžvilgiu. Iš esmės nuolatos maudaisi žmonių skausme. Na taip, atsiranda ir susiprotėjančių padėkoti už pastangas (ir kalbu ne apie vokelius, o tiesiog nuoširdžią padėką). O ir jausmas, kad savo profesionalumu išgelbėjai kažkam gyvybę ar bent jau smarkiai pagerinai gyvenimo kokybę, turėtų būti su niekuo nesulyginamas. Kita vertus, veikla neatskiriama ir nuo amžino skundų bei aimanų klausymosi, nerealistiškų lūkesčių, sunkiai įsivaizduojamos įtampos ir atsakomybės.
Po jauno mediko savižudybės nemažai buvo kalbėta apie jos link galbūt pastūmėjusias patyčias kolektyve, aštresnes už skalpelį. Taip pat aptarti stresui ne itin proporcingi atlyginimai, gargantiueliški mokslų, o paskui darbo krūviai. Kad ir kiek skeptikai vapsėtų, jog reikia žinoti, kur eini, visi šie faktoriai – absoliučiai valdžios sąlygos išsivystyti depresijai. O žeminti bei įžeidimais drabstyti kolegas, nesvarbu, koks dievas savo srityje būtum, renkasi tik padugnės.
Dabar kiekviena Zosė, nežinanti, kur yra jos blužnis, iki apsiputojimo ginčysis su daktarais dėl savo pačios ar savo atžalėlių gydymo.
Tačiau, man regis, tai ne vienintelės "žalingos darbo sąlygos", kurių nei pienu, nei papildomomis atostogomis niekas nekompensuoja. Kai pastabas, kad ir kandokas, iš kolegų veteranų dar gali traktuoti kaip tobulėti padėsiančią kritiką, nykstanti pacientų pagarba kur kas šlykštesnė. Dabar kiekviena Zosė, nežinanti, kur yra jos blužnis, iki apsiputojimo ginčysis su daktarais dėl savo pačios ar savo atžalėlių gydymo. Nes ką ten tie tavo ilgi metai universitete prieš jos gebėjimą naudotis guglu? Įdomu, ar ir lėktuvu skrisdami šitie žmonės aiškina lakūnui, kad anas ne taip pilotuoja, nes jie, paskraidę per "PlayStation" žaidimą, žino geriau...
Turiu nemažai bičiulių gydytojų. Iš jų išgirstamos istorijos vis nuneigia mano įsitikinimą, kad manęs jau niekuo nenustebinsi. Štai žanro klasika, ypač naktinių budėjimų metu – ereliai, kuriems priešai aplaužė tik nosis ar žandikaulius, bet ne sparnus. Bando gydytojas su tokiu girtu kruvinu švancu gražiai kalbėtis, veidą suremontuoti, o anam ima veržtis lauk jo vidinis SEL‘as, su riksmais, grasinimais ir fanfaromis. O vienas greitojoje pagalboje dirbantis pažįstamas išvis pribloškė pasidalijęs savo patirtimi. Atvykus gaivinti perdozavusio žmogelio, kuris tik medikų dėka neiškeliavo pas Kūrėją, tas vos atsipaipaliojęs pradėjo plūstis, kad jam, matai, kaifą sugadino.
Ir, žinote, tikiu, kad kai šių daktarų vaikystėje klausdavo, kuo jie nori būti užaugę, greičiausiai išdidžiai tardami "gydytoju", jie nenumanė apie visus šiuos priedus, ateisiančius kartu su diplomu. Su dažna profesija taip nutinka, kol nepapuoli į įkaitusią ir purvinoką realybės virtuvę, esi linkęs savo būsimą veiklą smarkiai idealizuoti. O tik paskui kyla dilema, ar pranašumai atperka trūkumus. Kiekvieno atsakymas skiriasi. Tačiau kas, jei jis neigiamas?
Tiek metų dienas leidžiant universitete, o naktis rymant prie knygų, ne taip jau lengva visus pasiųsti velniop ir iš pagrindų keisti gyvenimą. Ne tik dėl ryžto trūkumo ar nežinios baimės. Yra dar toks dalykas, kaip perfekcionizmas. Mažomis dozėmis jis naudingas, nes padeda tapti geresniam. Tačiau jo perteklius liepia plakti save už menkiausią nesėkmę ar klaidelę. Ir priverčia užmiršti, kad tu suklydai būdamas jau tokioje viršukalnėje, kurios kiti ne tik kad niekada nepasieks, bet iš savo papėdės net nemato. Ir tada prakeiktas balsas galvoje ima kuždėti baisiausius sprendimo variantus.
Sunku kažką ir pridurti. Nebent, jei šį tekstą skaito bent vienas gydytojas, norėčiau jam ar jai kai ką priminti. Gaila, bet gyvename pasaulyje, kur vis dar įprasta gerus kitų darbus traktuoti kaip savaime suprantamą reiškinį, bet priekaištauti dėl menkiausių smulkmenų. Tačiau tai nereiškia, kad nėra milijonų protingų žmonių, suvokiančių, kiek savęs atiduodate dėl kitų ir jaučiančių jums begalinį dėkingumą. Tik, būkite geri, gelbėdami kitus nenuskęskite patys.
