Noriu būti danguje

"Ir keiktis gerai moku. Ir pavogti galėčiau. Netgi matau daiktus, kurie nesaugomi. Ir trenkti galėčiau. Net nužudyti susiklosčius aplinkybėms", – kalbu jiems.

Vaikai žiūri didelėmis akimis, net piešti nustojo. Paaiškinu: "Kiekvieno viduje yra pragaras ir dangus. Mano viduje yra blogis, kuris nuvestų prie baisiausių nusikaltimų. Bet yra ir dangus, kuris veržiasi mylėti. Aš noriu būti danguje. Tikiuosi, nereikės man išbandyti viso pragaro. Bet su jumis galiu dirbti tik žinodama apie savo pragarą ir apie jūsų dangų."

Ir ateina toks bendrystės jausmas su vaikinais. Komunija.

Prišerti abu vilkus?

Dažnai pasakoju kažkur girdėtą istoriją apie du vilkus. Senelis pasakoja vaikui, kad kiekviename žmoguje pjaunasi du vilkai: baltas ir juodas, geras ir blogas. Vaikas klausia: "O kuris manyje laimės?" "Tas, kurį maitinsi", – sako senelis.

Atrodo viskas labai paprasta. Iš tikrųjų tai ne. Iš tikrųjų tai sunkus, ilgas, ir labai daug pasekmių turintis sąžinės ugdymo darbas. Kai daug žmonių susirūpinę gerai jaustis, patogiai gyventi ir maloniai leisti laiką, regis, paprasčiau gerai prišerti abu vilkus, kad jie nebenorėtų pjautis. Iš pradžių – labai patogu. Bet paskui viskas susivelia, nebeteikia dalykai tikro džiaugsmo ir, aišku, nelieka prasmės, jei kas dar šiais laikais tiki prasmės egzistavimu.

Beje, kai mokiausi universitete, buvo toks dalykas "Žmogiškos patirties hermeneutika". Dėstė senas kunigas. Mokslų daktaras. Italas. Jis vieną dieną pradėdamas paskaitą sako: "Mes jau seniai žinome, kad žmogiška egzistencija prasmės neturi." Nuo 14 metų buvau išmokusi iš Katekizmo, kad prasmė yra vykdyti Dievo valią. Tai visiškai asmeninė užduotis kiekvienam visam gyvenimui, kaip dabar madinga sakyti, sukurti arba atrasti savo geriausiąjį aš. Mane paskaitoje ištiko lengvas šokas, perklausiau, ar tikrai gerai suprantu, ką jis sako.

Pasirodo, kad tikrai. Prasmę susigalvojame kiekvienas sau. Tada dar daug paskaitų apie tai kalbėjomės ir galiausiai paaiškėjo, kad susigalvoti sau prasmę, tai prieiti prie tos išvados, kurią jau žinojau seniai: vykdyti Dievo valią. Sielovados praktikoje labai gailu matyti kančios prisigaminusius žmones vien dėl to, kad niekada taip ir nesigilino, ką čia žemėje veikia ir kokias pasekmes turi jų pasirinkimai elgtis kaip patogiau.

Nepamelavau vaikams

Šiaip ar taip, vis tiek susiduriame su blogiu savo viduje ir aplinkoje, mažais melais ir didelėmis struktūrose plytinčiomis neteisybių dykumomis. Ir ką daryti? Galima nesigilinti. "Ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis" sako liaudis.

Galima manyti, kad tai gėris. Galima piktintis ir ieškoti kaltų. Galima jaustis nuskriaustam ir sužlugdytam. O užduotis yra kitokia: gilintis ir atpažinti, ką aš turiu daryti pagal savo sąžinę.

Mano viduje yra blogis, kuris nuvestų prie baisiausių nusikaltimų. Bet yra ir dangus, kuris veržiasi mylėti.

Pažįstu ne vieną asmenį, užmušusį žmogų. Kai kurie iš jų nelabai prisimena, kaip tai nutiko. Kiti prisimena ir savimi baisisi. Ir kitaip yra, niekad specialiai tuo nesidomėjau.... Tik aš, pabendravusi su jais, pasigilinusi į savo ir jų gyvenimo aplinkybes, pamaniau, kad irgi galėčiau. Nepamelavau vaikams. Tikrai kiekvieno žmogaus viduje yra tos durys, pro kurias gali įsiveržti visas pragaras ir sunaikinti ne tik jį, bet ir kitus aplinkui.

Tik šiandien labiau norėčiau galvoti ir kalbėti apie tas kitas duris, pro kurias į gyvenimą ateina dangus. Tai visai kas kita, nei tapti patogiu, geručiu, už visus dirbančiu ir visiems norinčiu įtikti kvaileliu, siekiančiu gauti visų pritarimą.

Pravėrus dvasioje duris į dangų, pirmiausia ateina Tiesa. Tiesa apie patį žmogų, ir nėra kuo ten žavėtis: viskas, kas esame ir ką turime, – esame gavę dykai. Pažįstu daug pasiekusių žmonių, kurie įsitikinę, kad jie patys viską pasiekė. Pažiūrėsime dar, kokia išvada baigsis jų žmogiškos patirties hermeneutika į dienų pabaigą, tačiau aš pati esu tikra, kad viską, ką turiu ir kas esu, yra Dievo dovana man.

Atiduoti gyvybę

Su savo vilkais daug reikalų turėjau. Ir pjoviausi, ir šėriau. Vis dėlto, tas dangus į gyvenimą ateina pirmiausiai būtent tai pripažinus – viską gavau dovanai, ir to savo nuopelno geriau neieškoti, nes gali užtrukti. Nereikia susimokėti. Nereikia atsidėkoti.

Tada ateina kitas dangaus spindulys – dėkingumas, o su juo – ir džiaugsmas. Šie dalykai praplečia žmogaus sielą – jam nebereikia saugotis, gintis, mėginti kažką įrodyti, įveikti, būti pirmam, geriausiam, gražiausiam, sėkmingai įamžinti savo vardą... O kam? Mes ir taip amžini, tik ne čia, pas Dievą.

Tiesiog pripažinus, kas esu, savo nuodėmes ir Dievo dovanas, siela pasidaro didelė, erdvi, o ten susirenka visi Dangaus svečiai: ramybė, išmintis, meilė ir viltis. Todėl tie žmonės, kuriems pavyko atidaryti dangų savo viduje, labai skirtingi, užsiima skirtingais dalykais, bet nuo jų visų sklinda ramybė, šviesa, paguoda. Tačiau dangus ir pragaras viduje visada gerai veikia ir netrukus gali vienas kitą pakeisti. Aš vis dėlto galiu nužudyti žmogų susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, bet labiau norėčiau galėti atiduoti gyvybę už draugus, kaip sakė Jėzus apie meilę. Ne imti ir atiduoti visus organus, rizikuojant sveikata, kad kitas gyventų, ar nemokant plaukti šokti gelbėti skęstančio. Atiduoti gyvybę – tai diena po dienos, valanda po valandos dalytis su kitais savo dangumi. Tai labai gerai moka mamos, auginančios vaikus, kai kurie tėčiai, mėgstantys savo darbą darbuotojai, kuriantys gražią aplinką gyventojai, valstybę mylintys piliečiai, kai kurie iš jų yra Dievą tikintys, kiti ne. Bet Dievas jais tiki.

*(sesuo Fausta taip pat dirba resocializacijos specialiste su nuteistais nepilnamečiais)

Ieškoti ramybės?

Toliau visą savaitę intensyviai galvojau apie šitą sakinį savo gyvenime. Kartais atrodo, kad aš labai laiminga... Bet ar jau taip labai? Kartais atrodo, kad labai nuliūdusi ir viskas blogai. Bet ar jau taip blogai? Kartais norisi būti labai draugiškai, bet paskui atsibosta; norisi intensyviai imtis kažko... ir paskui lygiai taip pat mesti.

Šita dorybė per vidurį žinoma nuo Aristotelio laikų. Tik kažkodėl pamiršta. Mat kai kas nors geras, tai suprantame, kad iki naivaus kvailumo. Kai dosnus – iki paskutinių marškinių atidavimo. O jei per vidurį? Vadinasi, drąsa yra tarp beatodairiškumo ir bailumo; draugiškumas – tarp meilikavimo ir aikštingumo; sveika savivoka – tarp nusivertinimo ir išsiaukštinimo (kitų žeminimo).

Ten per vidurį, kur dorybė, ten ir ramybė. O ramybė yra geriausias dalykas: gyvenantys ramybėje tokie saugūs žmonės, gera su jais, ją dalinja kitiems. Bet ieškoti tos ramybės? Ramybė irgi visada nerami. Kažkur per vidurį.

Sykį išgirdau giesmę brazilų kalba, kurios pagrindinė mintis, kad gyvenau patenkintas ir atsipūtęs, bet kai Kristus praėjo ir pašaukė, jau nebegaliu būti ramus, kol pasaulis nėra toks, kokio nori jis. Taigi per vidurį: nerami ramybė tikra.

Apdovanoti kitus

Kai pasidaro labai blogai ar pats žmogus labai blogai elgiasi, padeda gerų dalykų suradimas. Šiuo metu netyčia pakliuvo į rankas Antrojo pasaulinio karo prisiminimai / romanai. Galvojau, kaip gerai mes gyvename per karantiną! Bet koks subjektyviai patiriamas neteisingumas (gal galima įrodyti ir objektyvų jo buvimą) – koks jis menkas: gi nepakaria nieko per pusvalandį, neatima nuosavybės ir neištremia pas meškas.

Dar labai padeda dėkojimas. Juk iš tiesų mes nieko neturime. Biblijoje sako: "Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten sugrįšiu; Viešpats davė, Viešpats ir atėmė!" Dar yra už ką dėkoti!

O kai apima pranašumo, gerumo, didelės laimės, euforijos jausmas, pasirodo, irgi nieko gero. Galas jo būna labai depresyvus. Dorybė kažkur per vidurį. Laikas prisiminti, kad jei tokie puikūs ir laimingi, galime kitus apdovanoti savo atjauta, pagalba ir dėmesiu.

Kartu kuriame gyvenimą

Dažnai gyvename tarsi visus rikiuodami ant kopėčių pagal susigalvotą kriterijų. Visiems, regis, smagiau viršuje jaustis, todėl rikiavimo kriterijus yra galimas pranašumas. Jei sekasi karjera, tada žmonės, kurie daugiau už mane pasiekė, – aukščiau, o kurie ne – žemiau, bet va tie, kurie visai nieko nesiekia ir yra laimingi, labai trikdo: nevykėliai. Jei sekasi tvarkyti finansus – surikiuojame pagal nuosavybę. O dabar po pandemijos krizės gali būti – jei aukštai – labai baisu nukristi, bet azartiška, o gal nukris kiti? Pagal išvaizdą, protą, išsilavinimą...

Vargstame, kol išdrįstame ant žemės atsistoti ir pamatyti, kad visi esame tik žmonės, visiems reikia visų.

Taip ir vargstame, kol išdrįstame ant žemės atsistoti ir pamatyti, kad visi esame tik žmonės, visiems reikia visų: ir gudrių, ir net turinčių suvokimo sutrikimų, ir turtingų, ir visai skurstančių. Visi mes esame vienas darnus pasaulis. Kartu kuriame gyvenimą.

Žymiai pagražėja viskas, kai nuo tų kopėčių nukeliame visus ir imame siekti sielos ramybės, arba sielos sveikatos. Anksčiau žmonės žinojo, kad ji vadinasi dorovė arba dora, atsiranda iš kasdienių pastangų ugdant dorybes, ieškant tų dalykų, kurie per vidurį. Laimingi, kurie turi nuo vaikystės paklotą pamatą, išugdytas keturias pagrindines dorybes: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą.

Protingumas – tai apdairus apsvarstymas ir gėrio, kuris yra pats didžiausias – gėris visiems – pasirinkimas. Teisingumas – visai ne apie tai, kas čia kaltas ir kas man dar ką skolingas. Tai yra pasirinkimas atiduoti artimui ir Dievui tai, ką privalome, nešališkas kiekvieno asmens teisių pripažinimas. Tvirtumas – tai ištvermė siekiant gėrio ir įveikiant visus sunkumus, išmėginimus ir krizes: sportininkų tvirtumas įgyjamas treniruotėse čia labai pravartus. Tik, deja, nėra taisyklės, kad sportininkai būtinai savo tvirtumą perkeltų į dorybių praktikavimą.

Na, o susivaldymas arba saikingumas yra bet kokios vidinės laisvės sąlyga. Tas, kuris susivaldo, pažabojęs savo aistras, greitai skrieja į savo tikslą. O jei gyvenimo tikslas neaiškus, tada savo aistrų vergovėje iš lėto keliaujama į kurią nors beprotybę. Ir tokie gražūs visapusiškai blaivūs žmonės!

Tik dorybės, nepamirškime, jos kažkur per vidurį.

Pažiūrėsime, ar pasisekė

Pabaigoje – daug kam žinoma istorija, nepamenu, kur girdėta. Viena indėnų šeima turėjo nepaprasto gražumo kumelę. Ji ėmė ir pabėgo. Kaimynai sako: "Vaje, kaip tau nepasisekė!" O šeimininkas į tai: "Pažiūrėsime, pasisekė ar nepasisekė."

Po kelių savaičių grįžta kumelė ir eržilas kartu, dar gražesnis už kumelę, visai laukinis. Kaimynai sako: "Vaje, kaip tau pasisekė!" O šeimininkas į tai: "Pažiūrėsime, pasisekė ar nepasisekė."

Eržilą sugavo, reikia prajodinėti. Sūnus, jaunas vyriokas, šoko ant to pasiutėlio, ilgai jį mokė, tik galiausiai eržilas nusviedė jį ant akmens, ir sūnui koja sulūžo. Kaimynai sako: "Vaje, kaip tau nepasisekė!" O šeimininkas į tai: "Pažiūrėsime, pasisekė ar nepasisekė."

Po savaitės į kaimelį atėjo rinkti jaunuolių į karą. Visus paėmė, sūnų paliko. Kaimynai sako: "Vaje, kaip tau pasisekė!" O šeimininkas į tai: "Pažiūrėsime, pasisekė ar nepasisekė."

Ir nepamirškite: dorybė ir tiesa – kažkur per vidurį. O ar šiandien pasisekė, ar nepasisekė, pažiūrėsime vėliau.