Kaip Kaliningrade gyvena apie 30 tūkst. lietuvių kilmės žmonių? Sigitas Šamborskis kauniečiu tapo tik prieš keletą metų. Į Lietuvą jis grįžo po septyniolikos metų gyvenimo Mažojoje Lietuvoje, dabar – Kaliningrado srityje, savotiškoje Mažojoje Rusijoje.
„Buvau vienas pirmųjų disidentų, kurie tapo nepatogūs tam tikroms Rusijos struktūroms ir kuriais stengėsi atsikratyti. Buvau keletą kartų areštuotas, o žmones, pas kuriuos užeidavau, užgriūdavo kratos ir kitokie nemalonumai. Tad teko ieškoti upelio, kad grįžčiau į Lietuvą“, – pasakoja Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas, tik dabar jau egzilyje, VšĮ „Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė“ vadovas.
Dabar jis prisiėmė misiją kiek galėdamas padėti lietuvių kilmės jauniems vyrams, nenorintiems tarnauti Putlerio idėjoms ir žudyti ukrainiečių, grįžti į savo protėvių žemę.
Kaip prasprūsti?
– Papasakokite, kaip jūs pats atsidūrėte Kaliningrade?
– Priežastys trys. 1987 m. įstojau į Sovetsko kino technikumą. 1988-aisiais mūsų lietuvių jaunimo grupė įsteigė Sąjūdžio palaikymo grupę, paskui – Vydūno draugiją. Be to, kurį laiką su mama gyvenau Kaliningrado srityje ir vaikystėje. Iš tėvo pusės mano protėviai – iš Įsruties (Černiachovsko) apskrities Leipininkų (Dovatorovkos) miestelio Žvejonės dvaro.
– Kiek lietuvių kilmės asmenų šiandien gyvena Kaliningrado srityje?
– Dabar jau niekas negali tiksliai suskaičiuoti. Surašymo duomenys rodė, kad apie 10 tūkst. gyventojų lietuvių kalba yra gimtoji. Bet tai senesnioji karta, kuri moka lietuviškai.
Jų vaikai, anūkai lanko lietuviškus būrelius, folkloro ansamblius, kažkiek lietuviškai supranta, išmoksta dainų žodžių, apsirengia tautiniais drabužiais, bet tarpusavyje jau kalbasi rusiškai. Tokių, kaip mes sakome, pusiaukraujukų – dar mažiausiai 20 tūkst. Taigi iš viso Kaliningrado srityje gali būti apie 30 tūkst. lietuvių kilmės asmenų.
Bet dabar lietuvybės puoselėtojai arba išvyti iš Karaliaučiaus, arba sėdi ten suglaudę ausis. Kas galėjo, pabėgo, tačiau daugelis negali, nes dviguba pilietybė uždrausta – ne ES ir NATO šalyse gyvenantys lietuviai liko už borto. Vizos porą metų buvo neišduodamos dėl COVID-19 pandemijos, nes Kaliningrado sritis – ne ES. Rusijai užpuolus Ukrainą, nuo balandžio neišduodamos jokios – nei nacionalinės, nei Šengeno – vizos, tad ir lietuvių kilmės Rusijos piliečiai nelabai gali pasitraukti iš to krašto.
Simboliška: septyniolika metų gyvenęs Karaliaučiaus srityje, dabar S.Šamborskis nuo Rambyno kalno žvelgia į Ragainę (Sovetską), iš kur lietuviai negali ištrūkti. S. Šamborskio asmeninio archyvo nuotr.
Tai ypač didelė bėda jauniems, šauktinių amžiaus, neseniai atitarnavusiems vyrams, kuriems yra didelė grėsmė būti išvarytiems kariauti į Ukrainą. Kai kuriems tai jau teko patirti, yra ir žuvusių lietuvių kilmės vyrų, mūsų politinių kalinių ir tremtinių anūkų, proanūkių.
Vyrai, kad ir su kuo šnekėčiau, kad ir kokių pažiūrų būtų, nenori eiti kariauti už Putlerio idėjas ir žūti Ukrainoje. Nesutikau nė vieno, net ir tarp grynų rusų, nors per pastaruosius porą mėnesių bendravau bent su 200 šeimų.
Neišduodamos jokios – nei nacionalinės, nei Šengeno – vizos, tad ir lietuvių kilmės Rusijos piliečiai nelabai gali pasitraukti iš to krašto.
– Kaip tautiečiams galėtume padėti to išvengti?
– Kai kurie prasprūsta pro tą geležinę uždangą, bet didžioji dauguma tebegyvena baimindamiesi, kad bus paskelbta visuotinė mobilizacija. Jie Lietuvos prašo ir humanitarinių vizų, ir pabėgėlio statuso, kai kurie dangstosi fiktyviomis darbo sutartimis, kai kurie gauna ir tikras. Daugelis ieško pusbrolių, pusseserių, lig tol niekada gyvenime nematytų.
Kreipiausi į Lietuvos Seimo narius, ministerijų vadovus su prašymu, kad lietuvių kilmės įrodymus turintiems asmenims būtų išduodamos nacionalinės vizos. Tokius pažymėjimus jie turi išsiėmę, kad gautų daugkartines vizas į Lietuvą. Konsulinės tarnybos, nors ir labai susilpnintos, bet tiek Kaliningrade, tiek Sovetske dar veikia ir galėtų išduoti vizas.
Bet dėl Rusijos piliečių Lietuvoje įžvelgiama grėsmių, nors dėl Kaliningrado srities lietuvių kilmės asmenų jos nematau. Tad dabar kas savaitę prie sienos važiuoju gelbėti mūsų tautiečių, nes Lietuvos pasieniečiai asmenų be vizų nenori įsileisti be laidavimo.
O tie, kurie repatrijuoja į Lietuvą, integruojasi labai greitai. Dauguma tai jauni žmonės – jie randa ir darbus, ir kur gyventi, problemų jokių nekelia. Niekas apie juos negirdi, o labai garsiai šūkaloti ir nenorime, nes Rusijos ausys viską girdi, tad dar labiau sugriežtintų sienos kirtimą.
Smegenys praplautos
– Ar, jūsų vertinimu, Kaliningrado srityje gyvenantys lietuvių kilmės žmonės nėra smarkiai paveikti Kremliaus propagandos?
– Negalima sakyti, kad žmonės galutinai sukvailinti, bet propaganda prieš ukrainiečius, kuri tęsiasi aštuonerius metus, savo juodą darbą padarė. Deja, tenka pripažinti, kad didelės dalies žmonių smegenys praplautos, ir tai labai natūralu, kai blokuojama informacija, užblokuoti ir feisbukas, ir tviteris, ir instagramas, mesendžerio nėra, vaiberio skambučius perima saugumo tarnyba. Vienintelis „WhatsApp“ turi dvigubą koduotę, tad ir su manimi susisiekiama tik per šią programėlę.
Dezinformacijos srautas didžiulis, ir kai dešimt kartų per dieną kartojama, kad ukrainiečiai – fašistai, galbūt kas ir patiki. Kas įkalta, tai propagandinė klišė, kad ukrainiečiai bombardavo Donbasą ir kad uždraudė rusams kalbėti rusiškai. Apie Rusijos armijos žiaurumus žmonės girdėję, žino. Bet vis tiek pasigirsta, kad ir ukrainiečiai kažkuo kalti. Žodžiu, kaltas ėriukas, kad vilkas nori jį suėsti.
Bet vietos lietuviai vis tiek mąsto ne bandos principu, jie labiau individualistai, ir jauni, ir vyresni šiek tiek pasigauna ir kitos informacijos, daug kas turi savo atskirą nuomonę. O tie, kurie parvažiuoja į Lietuvą, jau po savaitės kalba visai kitaip.
Ką reiškia būti lietuviu
– Ką reiškia būti lietuviu Kaliningrado srityje? Ar požiūris keitėsi nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo karas Donbase, Rusija aneksavo Krymą?
– Pirmiausia: „ne russkij“ – ne rusas. Lietuviui negalima patikėti aukštų pareigų, nes jis nepatikimas. Nesvarbu, kad kalba rusiškai, integravęsis, lojalus darbuotojas, lietuvis niekada nebus skiriamas į direktoriaus pareigas.
Jei Lietuvoje kas ką pasako apie Rusiją, kaip kad Dalia Grybauskaitė ką pareikšdavo, iš karto – „vot vaš prezident skazal“ (štai jūsų prezidentas pasakė), ir turi aiškinti, ką ji norėjo pasakyti.
Vyksta koks folkloro festivalis, vaikučiai su lietuviškais tautiniais drabužiais, o bendraamžiai jiems – „ne russkij“, tad savotiškas žygdarbis lietuviškais tautiniais drabužiais apsirengus pereiti per miestą.
Rugsėjo pirmąją meras eina pro lietuvių kalbos mokytojus ir pagrasina susidoroti – toks pasveikinimas, o švietimo ministrė priekaištauja mokyklų, kuriose dėstoma lietuvių kalba, vadovams: „Začem vam etot litovskij jazyk nužen?“ (Kam jums ta lietuvių kalba reikalinga?)
Ir anksčiau buvo toks požiūris į lietuvius, bet nuo 2014-ųjųjų jis stiprėjo geometrine progresija. Kaliningradiečiai nejaučia, kad jie sufašistėjo, labai aiškios analogijos su rudmarškiniais.
– Ar šiandien Kaliningrado srityje tebėra lietuviškų klasių, lietuvių folkloro ir kitokių ansamblių, veikia Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros objektai?
– Puoselėti lietuvybę ten keblu. Štai prieš kelias savaites buvo reidas pas lietuvius mokytojus: tikrino mokyklose, kaip supratau, ir namuose, ar neturi kokios draudžiamos literatūros, Ukrainos vėliavėlių ar dar ko. Jei rastų, areštuotų iškart, būtų iškelta baudžiamoji byla, grėstų penkiolika metų kalėjimo. Lietuvoje net neįsivaizduojama, kad taip gali būti, bet ten taip yra.
Lietuviškų klasių, meno kolektyvų yra, tik dabar jiems sunkiau veikti. Bet štai Mokytojų asociacija sugalvojo seminarą apie margučių marginimą, o ką jame kalbėjosi – kitas reikalas. Folkloro kolektyvai repetuoja, niekas neišsisklaidė, niekas nepasodintas. Veikia mūsų kultūros objektai. Pernai baigtas renovuoti Tolminkiemio memorialas – tiek bažnyčia, tiek klebonija restauruoti, perdengti stogai, tvarkomi ir kiti objektai, tam pasitelkiant ES fondų lėšas.
Tad viskas veikia, tik daug sunkesnėmis sąlygomis. Žmonės turi galvoti, kokį plakatą ar kokią knygą klasėje padėti, kokia vėliavėlė, koks spalvų derinys. Dabar elgtis reikia santūriau. Bet aš esu už tai, kad net ir tokiomis sąlygomis, kiek įmanoma, išsaugotume tuos židinėlius. Reikia turėti optimizmo, kad tie debesys kažkada išsisklaidys.
Patariu ir Lietuvos žmonėms būti santūresniems. Nereikia galvoti, kad ten gyvena kvaili, nieko nesuprantantys žmonės. Bet kai toks totalitarinis režimas, išsižiosi – sėsi, išsineši baltą popieriaus lapą į aikštę – sėsi, išėjo žmonės Kaliningrade protestuoti prieš kartą, tai taip uždaužė, kad grindinys buvo raudonas nuo kraujo; tokiu žiaurumu ir numalšina pasipriešinimą. Reikia tomis sąlygomis pagyventi, tada suprasi.
Laisvoje šalyje Lietuvoje nelabai galime įsivaizduoti, kad taip gali būti. Aš galiu įsivaizduoti, nes dar kažkiek patyriau, nors tik pačią to siautėjimo pradžią, ir negaliu skųstis, nes man nei narkotikų pakišo, nei kokią bylą sukurpė. Bet niekam nelinkėčiau patirti to, ką dabar žmonės ten patiria.
Kitaip: folkloro kolektyvai repetuoja, niekas neišsisklaidė, niekas nepasodintas, lietuviškos klasės, mūsų kultūros objektai veikia, tik sunkesnėmis sąlygomis. S. Šamborskio asmeninio archyvo nuotr.
Artėja katastrofa
– Kaip šiandien atrodo gyvenimo Kaliningrado srityje buitinė pusė?
– Prekių beveik neliko – viską išpirko, buitinę techniką, kitką. O produktai ir prekės juk beveik visi įvežtiniai. Infliacija ir Lietuvoje siaubinga, bet ten – hipersiaubinga, daug kas brango triskart, o algos nepakeltos nė kiek, tik pensijos padidėjo keliais rubliais, gal 5 proc.
Daugelis gamyklų užsidaro, o ir taip pasienio rajonuose nedarbas buvo apie 30 proc. Tarptautinės bendrovės pasitraukė beveik visos. „Vičiūnai“ dirba puse pajėgumo. Tilžei (Sovetskui), kur šis fabrikas buvo didžiulis darbdavys, tikrai blogai.
Karaliaučiaus srities žmonių laukia labai sunkios dienos. Vasarą dar gal kažkaip pragyvens, bet rudeniop bus katastrofa, kai žmonės neturės už ką nusipirkti valgyti. Prasidės nusikaltimai, daug kas prasigers. Jau ir taip pasienio rajonai, kur gyveno ir daug lietuvių, prasigėrė, kai žlugo vadinamieji sovchozai. Neliko darbo, žmonės kas degradavo, kas išbėgiojo. Pavyzdžiui, Slavsko rajonas dabar atrodo kaip po karo – vien griuvėsiai, baisu. Paskutinius didžiulius dvarų pastatus plytomis išrinko ir pardavė Kaliningrado priemiesčiuose besistatantiems namus.
Kas Kaliningrado srityje bus po kelių mėnesių, sunku įsivaizduoti, – visiškas skurdas, kas dabar, tik dar keletą kartų padauginus blogiau. Bet kai pagalvoji, kaip tų žmonių vietoje reikėtų organizuoti pasipriešinimą ir kiek ilgai jį organizuotum – ar tavęs už dienos ar dviejų nesuimtų, nežinau, kaip reikėtų tai padaryti.
– Tačiau Rusija nepasikeis, kol režimui nepasipriešins patys rusai.
– Tam pritariu, nes spaudimas iš išorės, atvirkščiai, suvienija juos, bent kuriam laikui. Ir Vladimiras Putinas tai žino: jis turi tokį palaikymą, nes žmonėms įkalta, kad Vakarai – blogis, norintis Rusiją sunaikinti, ir žmonės tiki, buriasi aplink V.Putiną.
Arčiau – tik geografiškai
– Vis dėlto Kaliningrado sritis iš visų pusių apsupta vakarietiškų valstybių. Ar tai tik geografiškai labiau į Vakarus esanti Rusijos dalis, ar vis dėlto ir žmonės čia kiek labiau vakarietiškų pažiūrų?
– Šiuo metu tai tokia pat Rusija, kaip ir visa kita. Bet kai buvo laisvoji ekonominė zona, kai Kaliningradas buvo šiek tiek atsivėręs ir vokiečiams, ir lenkams, ir lietuviams, buvo labai daug bendrų įmonių, srities gyventojų pažiūros buvo labai smarkiai pakrypusios Europos link. Tai labai gąsdino Maskvą, kad jie iš viso išeis iš jos orbitos, nes traukos centras pasidarė nebe Maskva. Žmonės važiavo apsipirkti ir ilsėtis į Europą, pamatė, kaip ten žmonės gyvena. Atėjo investicijos iš vokiečių, lenkų, lietuvių, kurių apie 200 įmonių ten turėjo savo filialus.
Tai truko kokius penkiolika metų. Bet tai jau praeitis. V.Putino antrąją kadenciją prasidėjo suvaržymai, net mūsų verslininkų žudymai, pavyzdžiui Stanislovo Juciaus. Baisūs dalykai, ir žmonės pamatė, kad ten nėra ką toliau daryti. Kas prarado verslus, kas pasitraukė juos pardavę.
Sakyčiau, kad dabar kaliningradiečiai tokie pat, kaip visos Rusijos gyventojai, – apkvailinti, užspausti, įbauginti, nežinau, kiek tų žodžių dar gali pririnkti.
– Kaip vertinate pasigirdusius siūlymus, kad Lietuva galėtų blokuoti tranzitą į Kaliningrado sritį?
– Būtų nelabai gerai. Jie ir taip užblokuoti. Rusijos pasieniečiai neišleidžia, mūsiškiai neįleidžia žmonių. Trūksta ir žaliavų, ir produktų, o prie sienos vilkikų eilės – iki Vilkaviškio, 15 km; tas pats – iš Kaliningrado pusės. Tilžėje rusai uždarė tiltą neva remontuoti, tad eilės tik ilgėja.
Gerai, kad lietuviai griežtai tikrina kiekvieną vilkiką, maža ką – gal veža kontrabandą ar kokių ginklų. Bet visiškai užblokuoti negalima, nes visų pirma duotume pretekstą kirsti Suvalkų koridorių jėga. Antra, nenusileiskime iki jų lygio, turime būti humaniški net priešams. O šiuo atveju jie yra priešai, ir patys tai supranta, bet tuo nesidžiaugia. Skaitau Kaliningrado srities portalus; iš pradžių buvo karinga retorika, dabar koks mėnuo ji dingo, prieš lietuvius – nieko. Nutilo net ir pats srities gubernatorius.
Kas Kaliningrado srityje bus po kelių mėnesių, sunku įsivaizduoti, – visiškas skurdas.
– Bet Rusija grasina iš Kaliningrado srities branduoliniais smūgiais Vakarams.
– Pagąsdino branduoline ataka, iskanderais. Raketų yra, bet kariauti nelabai būtų kam, nes daug kariškių jau išvaryti į Ukrainą. Be to, V.Putinas pamatė, kad niekas čia jo grasinimų neišsigando, net atvirkščiai: tiek JAV, tiek Jungtinė Karalystė aiškiai pasakė, ką apie tai galvoja.
– Kokią ateitį prognozuojate šiai Mažajai Rusijai?
– Geopolitinė situacija baisi. Dėl Kaliningrado srities galime turėti labai didelių problemų. Prognozuoti jos ateitį sunku. Galimi įvairūs scenarijai, bet kaip yra dabar, negali likti: arba ji turi tapti atviresnė Europai ir pasauliui, arba laukia Šiaurės Korėjos variantas.
Misija: S.Šamborskis kiek galėdamas padeda Kaliningrado srityje gyvenantiems lietuvių kilmės jauniems vyrams, nenorintiems tarnauti V.Putino idėjoms ir žudyti ukrainiečių, grįžti į savo protėvių žemę. S. Šamborskio asmeninio archyvo nuotr.
– O Baltijos respublikos idėjos?
– Buvo tokia idėja, bet ją kėlusieji arba pabėgę, emigravę, arba pasodinti į kalėjimus, arba suluošinti. Kas išsižiojo, greitai buvo pastatyti į vietą.
Bet dabar svarbiausia – gelbėti mūsų jaunuosius tautiečius. Pažįstu politinių kalinių ir tremtinių šeimų, tuos, kurių seneliai kovojo už Lietuvą, vien mano jau užaugusių krikšto vaikų, kuriuos pakrikštydavome stovyklose Lietuvoje, – apie 200. Tiems, kurie bando ištrūkti, padedu, išverčiu dokumentus, važiuoju pasiimti prie sienos.
Jei kartais koks niekada nematytas pusbrolis pasibels į jūsų duris, neužtrenkite jų, pamaitinkite, padėkite įsidarbinti. Nereikia jų bijoti, nuo jų atsiriboti ir jų išduoti. Lietuvoje problemų jie nesukels. Jei bijoma, kaip jie balsuos, tai kol įgis Lietuvos pilietybę, to daryti negalės, o tai užtrunka. O ir Lietuvai reikia žmonių, ypač jaunų.
