Šventėje dalyvavo Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus, S. Šilerio artimieji, fotomenininkas Vytas Karaciejus, skulptorius Gintautas Jonkus ir LAJM bendruomenė.

Prieš ceremoniją LAJM prieigose skambėjo „Tautiška giesmė“, buvo pakelta Lietuvos trispalvė.

A. Vaitkus pasveikino su Valstybės diena ir palinkėjo nesustoti eiti tobulėjimo keliu, mokyti jaunąją kartą, o turintiems didelę patirtį – nepaliauti ja dalintis.

Įamžinti S. Šilerio atminimą LAJM direktoratas nusprendė šiemet balandžio 18 d.

Atminimo lentą, skirtą S. Šileriui, atidengė Klaipėdos vadovas A. Vaitkus ir S. Šilerio dukra Eglė Šupinienė. Nuo šiol ji – LAJM antrame aukšte, žymi tarybos posėdžių salę.

Po ceremonijos LAJM pavaduotoja akademinei veiklai Rima Mickienė trumpai pristatė S. Šilerio veiklą LAJM ir už jos ribų. Po to buvo kviečiami pasisakyti visi, norintys pasidalinti prisiminimais apie pernai iškeliavusį garbų kapitoną.

Tai buvo žmogus iš didžiosios raidės.

„Sigitas turi labai daug savo profesinių patirčių. Visų pirma buvo geras šaulys, nes niekada neprašovė pro šalį, taip pat puikus jūrų kapitonas, mokytojas, rašytojas. Mokėjo rašyti ne tik knygas, bet ir labai gerai rašė tarnybinius raštus, kurie pagelbėjo ministerijai laiku ir kokybiškai priimti sprendimus“, – kalbėjo A. Vaitkus.

„Tai buvo žmogus, išties vertas pirmo Metų jūrininko titulo, pirmo Jūrų kapitono Liudviko Stulpino medalio. Tai buvo žmogus iš didžiosios raidės“, – pažymėjo S. Šilerio kolega, draugas, jūrų kapitonas Juozas Liepuonis.

„Tie, kurie buvo kartu su S. Šileriu, atsiliepė apie jį labai šiltai – tai buvo tikras jūrininkas, tikras kapitonas ir tikras žmogus“, – tikino Lietuvos jūrininkų sąjungos vadovas Petras Bekėža.

Skulptorius G. Jonkus sakė, kad jam buvo didžiulė garbė įgyvendinti šį projektą.

S. Šilerio dukra ne tik padėkojo, bet ir įteikė LAJM dovaną.

„Labai prasminga ši idėja ir labai dėkojame už tokį gražų mūsų tėčio įamžinimą. Jis savo gyvenimo pamatą įgavo šitoje mokykloje, įgavo profesiją, kuria didžiavosi visą gyvenimą. Vienas svarbesnių gautų įvertinimų – 2009 m. jis gavo Metų jūrininko apdovanojimą, kurį skelbė dienraštis „Klaipėda“. Balsavo ne tik jūrinė bendruomenė, bet ir miestiečiai. Tad norėtume nuo šeimos padovanoti mokyklai būtent šią figūrėlę, kad mokykloje toliau būtų auklėjami, ugdomi jūrininkai“, – sakė S. Šilerio dukra Eglė.

Už dainas gavo premiją

14 metų transporto laivuose koku dirbusi klaipėdietė Leonora Ubartienė buvo ne tik ta moteris, nuo kurios priklausė didelio laivo įgulos maitinimas.

Ji būdavo daugybės švenčių laivuose siela, pati burdavo jūrininkų ansamblius, pati siuvo dainuojančioms moterims rūbus.

1968 m. laivo "Kovinė šlovė" ansamblis net laimėjo "Gintarinės žuvėdros" konkursą.

L.Ubartienei apie tai primena nuotrauka, o įrašas kitoje jos pusėje byloja, kad už šį laimėjimą jie gavo 400 rublių premiją ir apie juos tada rašė didžiausias Lietuvos laikraštis "Tiesa".

Dabar jau 92 metų moteris tikino, kad jūreiviai ne tik sunkiai dirbo, ilgų reisų metu laivuose vykdavo daug švenčių.

L.Ubartienė gerai prisimena, kaip buvo netikėtai išmaudyta, kai pirmą kartą įveikė ekvatorių.

Viena linksmiausių ir smagiausių būdavo Jūros šventė, kuri laivuose paprastai vykdavo tuo pat metu, kaip ir Klaipėdoje.

Be Neptūno, undinių, jūrų velnių ir kitų pasakiškų gelmių padarų, tokios linksmybės buvo ne įsivaizduojamos.

Liedavosi dainos, linksmi pasakojimai, vykdavo karnavalas.

Pabučiavo pats Fidelis

Kaip ir dažnoje šventėje, vienas pagrindinių jos akcentų būdavo iškilmingi pietūs. Skaniai pamaitinti didelį būrį jūrininkų reikėjo ne tik kulinarinių sugebėjimų, bet ir sumanumo.

Kai kelis mėnesius laivas buvo remontuojamas Danijoje, L.Ubartienė kibirais tempė grybus. Vėliau jūreiviai girdavo jos keptus pyragėlius ir kitus patiekalus su grybais.

Dar prieš išplaukiant moteris sužinodavo įgulos narių gimtadienius, išsiteiraudavo, kurie jų norės ta proga šventės, ir imdavosi komandos maitinimą organizuoti taip, kad šventinėmis dienomis jūrininkai gautų ypatingus pietus.

Tokiomis dienomis gamindavo šašlykus, muštinukus, pasistengdavo, kad tai būtų išskirtiniai pietūs.

"Mano įgula niekada nesiskundė maistu. Kai sužinodavo, kad aš plauksiu, sutikdavo mane ovacijomis. Kad per šventes galėčiau palepinti skanesniais patiekalais, darbo dienomis dažnai gamindavome žuvų patiekalus, nes žuvys nekainavo, pasigaudavome jų patys. Vyrai nesiskundė, mokėjau pagaminti žuvis taip, kad jiems nenusibosdavo. Už skanią vakarienę esu sulaukusi ir ypatingos padėkos – paties Kubos prezidento Fdelio Castro bučinio", – atviravo L.Ubartienė.

Buvo praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaiga, kai tarybinis laivas, kuriame virėja dirbo L.Ubartienė, pirmą kartą aplankė Kubą su dideliu maisto produktų kroviniu.

Ta proga buvo surengtas priėmimas, laive lankėsi tada dar jaunas F.Castro.

Moteris prisimena pagaminusi farširuotus kalmarus, buvo ir daug kitų patiekalų.

Maistas labai patiko Laisvės sala vadinamos šalies vadovui, atsisveikindamas su įgula jis priėjo prie koku dirbusios jaunos blondinės ir  pabučiavo jai į skruostą, taip atsidėkodamas už puikų maistą.

N.Navogreckienė – "fifočka"?

"Dabar jau nepamenu, kelintais tai buvo metais, kai grįžęs iš reiso dalyvavau Jūros šventėje, kuri tada vyko stadione. Kaip dabar pamenu, legendinė kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė buvo ką tik pradėjusi dirbti Klaipėdoje. Įsidėmėjau ją, tokia "fifočka", lakstė, visus mus stumdė. Dar pagalvojau: "Kas čia per pempė, kad mums, vyrams, komanduoja." Vėliau susidraugavome ir tapome vos ne bičiuliais. Gerai atsimenu, kad šventės metu virš miesto skrido lėktuvai, buvo labai įspūdinga. Buvau nupudruotas ir turėjau sakyti sveikinimo kalbą klaipėdiečiams nuo jūreivių. Kituose pasaulio kraštuose nėra kada žvalgytis po šventes. Yra tokių šalių, kaip Ispanija, kur nesuprasi, kada ir kokia ten šventė, kiekvieną savaitgalį fejerverkas ir linksmybės. Gal Argentinoje ar Brazilijoje esu buvęs panašioje į mūsiškę Jūros šventę, bet tai nebuvo taip įspūdinga, kad būtų išlikę atmintyje iki šiol", – prisiminė klaipėdietis jūrų kapitonas Sigitas Šileris.

Jis tikino, kad Jūros šventę švęsti krante būdavo labai gera, bet visai neblogai sekdavosi ta pačia proga pasilinksminti ir jūroje, ypač kai įgula nedidelė ir draugiška.

Tokie dalykai labai suartindavo komandą ir išryškindavo kurį nors piktybinį žmogų, kuriam paskui norėjosi tiesiog spirti į užpakalį ir siųsti iš laivo.

Uždirbo dviem "Volgoms"

Grįžę iš reiso jūrininkai samdydavo po tris taksi: viena mašina neva veždavo jo kepurę, antra – jį patį, o trečia – jo pinigus.

"Tas šventimas – nebūtinai po litrą degtinės kiekvienam išgerti ir susimušti. Kad jūreiviai – dideli girtuokliai ir peštukai – tokia pat mažai pagrįsta legenda, kaip ir pasakojimas apie tai, kad grįžę iš reiso jūrininkai samdydavo po tris taksi: viena mašina neva veždavo jo kepurę, antra – jį patį, o trečia – jo pinigus. Yra tiksliai žinoma, kad vienintelis toks įvykis buvo Murmanske. Ten jūrininkai uždirbdavo kur kas daugiau nei mes", – tvirtino S.Šileris.

Kapitonas dar neužmiršo, kad, grįžęs iš pirmojo, keturis mėnesius trukusio, itin sėkmingo reiso, jis gavo 32 tūkst. rublių.

Tada nusipirko mažą lagaminuką pinigams susidėti, nes pervedimų į banko sąskaitą dar nebuvo.

Tuo metu geriausias tarybinis automobilis "Volga" kainavo 16 tūkst. rublių. S.Šileris tebebuvo studentas, praktikantas.

Laivo kapitonas gavo gal dvigubai daugiau, bet nė vienas Klaipėdos jūrininkas nevažiavo namo trimis mašinomis.

Savo jūreivio karjerą pradėjęs žvejybiniuose laivuose S.Šileris tikino, kad žuvų tvaikas jam nebuvo nepakeliamai bjaurus.

Senas jūrų vilkas prisipažįsta dabar parduotuvėse nerandantis tokių silkių, kokių iki soties valgydavo plaukiodamas žvejybiniais laivais.

Jūra pagailėjo žemaičio

Klaipėdiečiai, kurių kaimynystėje gyveno jūreivio šeima, iki šiol dalijasi prisiminimais apie tai, kad apie mėnesį jiems tekdavo gyventi nenutrūkstančių švenčių garsuose.

Paskui jūrininkų šeimose panašiai tiek trukdavo kivirčai, o prieš išplaukiant šeimos galvai į jūrą,  jiems tekdavo gyventi už parduotus butelius arba maistą pirkti skolintais pinigais.

"Jūrininkai tiesiog sutaupydavo savaitgalius, todėl krante jų linksmybės trukdavo ilgiau. Dabar kitaip, pamiršome džiaugtis gyvenimu ir išmokome blaiviai gerti. Tada buvo linksmiau. Jūroje nuotykių nėra, ten – juodas darbas. Būna ir nelaimių, bet ir stebuklų kartais atsitinka, – prisiminimais dalijosi S.Šileris. – Pamenu, jau buvau šturmanas, pastatėme tinklus, tada pradėjo kilti baisios bangos. Tuo metu toks augalotas žemaitis nešė statines. Stovėjau ant tiltelio ir dairiausi, kaip mes išeisime iš tos situacijos. Vieną akimirką pamačiau, kad tas didelis jūreivis – jau jūroje, gal už pusšimčio metrų nuo laivo. Bangos buvo ne mažesnės nei penkių aukštų namas. Jo galvą tai matau, tai nematau, o pagelbėti neįmanoma, nes laivas pririštas prie tinklų. Buvau dar gana jaunas, mane apėmė panika, išbėgau ant denio ir šaukiau: "Žmogus už borto!" Patys vos stovėjome ant kojų, mažai, kas suprato, kad atsitiko nelaimė. Staiga tas mūsų žemaitis vėl stovi ant denio. Argi ne stebuklas? Jis buvo be galo stiprus vyras. Avėjo ilgais guminiais batais, pasirodo, vandenyje sugebėjo juos nusiauti, banga jį į laivą įmetė basą."

Stengėsi paliesti blondinę

Pabuvojusi beveik visuose pasaulio žemynuose, aplankiusi daugybę šalių L.Ubartienė atviravo, kad labiausiai stebinančių dalykų pamatė Afrikoje.

Ten ją, ilgaplaukę blondinę, dažnas vietinis norėjo paliesti, o kai kurie vyrai nesidrovėjo demonstruoti savo vyriško pasididžiavimo, tikėdamiesi egzotišką jiems gražuolę sugundyti įspūdingu organo dydžiu.

"O visokių niekučių pardavėjai stebindavo miklumu. Jie valtelėmis priplaukdavo prie laivo, užsiropšdavo ant denio, pasiklodavo kokį paklotą ir po akimirkos jau būdavo išsidėlioję savo suvenyrus. Be galo vargingi žmonės, keisti jų papročiai ir gyvenimas", – prisiminė L.Ubartienė.

Ant peties – negyva žmogbeždžionė

Apsilankymai Afrikos valstybėse įstrigo ir 47-erius metus jūrininku dirbusiam Vladimirui Antonovui.

Kartą Ganoje jį nustebino matytas vaizdas, kai vietos gyventojas nešėsi per petį permestą nudobtą didžiulę žmogbeždžionę.

Būtent ten jam teko išgirsti du griežčiausius perspėjimus. Visų pirma konsulas jūrininkams patarė jokiu būdu neliesti nepaprasto grožio raudonų žiedų.

Tąkart V.Antonovas nepakluso ir įsidūrė į žiedo slepiamą spyglį. Vyro kūną iškart padengė vandeningos pūslės.

Antrasis perspėjimas – neturėti intymių santykių su vietos moterimis, nes dauguma jų serga sifiliu. Tokios klaidos kapitonas atviravo nepadaręs.

Kamerūne jūreivius stebino laisvo elgesio moterų įvairovė, jų ten buvę ne tik itin daug, bet ir visų rasių.

Jūrininkas buvo iš egzotinės šalies parsivežęs kalbančią žako veislės papūgą. Tada ji atkartodavo gaidžio balsą, kartojo nesuprantamus žodžius.

Kai naujasis šeimininkas parsivežė paukštį namo, jis pirmiausia įgnybo jūrininko žmonai. Moteris pradėjo jį barti, papūga kratė galvą, tarsi sakydama, kad ji nėra tokia bloga.

Pagyvenusi V.Antonovo namuose ji mokėjo 120 žodžių ir pasižymėjo savotišku humoro jausmu, labai mėgo šokoladą, kol negaudavo jo, nesakydavo nė žodžio. Dažniausiai kartodavo: "Volodia – mano draugas.

Cukrus užkimšo filtrus

Pradėjęs jūrininko darbą žvejybiniuose laivuose, savo karjerą V.Antonovas baigė dirbdamas krovininio laivo kapitonu. Likimas jam nepagailėjo išbandymų, tris kartus jis skendo ir žvelgė mirčiai į akis.

Klaipėdietis buvo sudaręs kontraktą su Somalio vėliava plaukiojusio laivo savininku ir plukdė krovinius į Saudo Arabiją ir Somalį.

Iš Afrikos tąkart laivas arabams atplukdė žirafų, ožkų ir kitokių gyvūnų. O atgal plaukė pasikrovęs cukraus, metalo ir ryžių.

Tąkart, be 24 įgulos narių, buvo ir 23 keleiviai – nelegaliai patekę į Saudo Arabiją somaliečiai, kuriuos kapitonas privalėjo nugabenti į Etiopiją. Šiame būryje buvo daug moterų su vaikais.

Naktį laivas pateko į baisų štormą.

V.Antonovas įsitikinęs, kad bangos pažeidė seną, ne vienoje vietoje skylėtą laivo korpusą. Laivas pakrypo, vanduo pateko į mašinų dalį. Išpumpuoti jo nesisekė, nes gabenamas cukrus sudrėko ir užkimšo filtrus.

Išniro su kūdikiu ant rankų

Matydamas, kad laivas gali nuskęsti, kapitonas liepė žmonėms gelbėtis pripučiamais plaustais. Tačiau keleivius išvesti iš kajučių buvo labai sunku, jie meldėsi Alachui ir nejudėjo iš vietos.

Ne visi gelbėjimo plaustai išsiskleidė, kai laivas dar labiau pakrypo, viena galinga banga nuo denio į Raudonąją jūrą nuplovė likusius.

Vandenyje atsidūrė ir laivo kapitonas V.Antonovas su somalietės jam paduotu kūdikiu ant rankų.

Tuo metu laivas nugrimzdo, paskui save traukdamas ir kapitoną.

Pamenu, viena ranka yriausi bandydamas iškilti į paviršių, kita spaudžiau prie savęs svetimą vaiką.

"Mane išgelbėjo tik tai, kad visą gyvenimą sportavau ir buvau fiziškai labai stiprus. Pamenu, viena ranka yriausi bandydamas iškilti į paviršių, kita spaudžiau prie savęs svetimą vaiką. Kai pagaliau išnirau ir įkvėpiau oro, nustebau, kad mergytė buvo gyva ir žiūrėjo į mane didelėmis akimis. Priplaukiau prie vieno plausto, bet jo virvė buvo supuvusi ir nutrūko, tada pasiekiau kitą, įsiropščiau į jį, padėjau įlipti žmonėms. Tada pasisekė išgelbėti 26 žmones. Vaikelio motina žuvo. Mažylę atidaviau kitai jos tautietei. Mus tada išgelbėjo bulgarų laivas", – prisiminimais dalijosi jūrų kapitonas.

Jūrininkas vėliau pagalvojo: gerai, kad nelaimė laivą ištiko ne su gyvūnais ant denio. Bandydami išsigelbėti, jie būtų nuskandinę visus žmones.

Jūreiviu būti – geriausia

V.Antonovas prasitarė, kad jo mama nebuvo religinga, bet po to, kai sūnus jai papasakojo apie pirmąjį savo skendimą, ji ėmė žegnotis ir nuolat melsdavosi, prašydama sūnui Dievo palaimos.

Nors ir patyrė visokių pavojų, V.Antonovas įsitikinęs, kad jo gyvenimas susiklostė sėkmingai, jis džiaugėsi, jog iš gimtojo Smolensko persikėlė į Klaipėdą ir susiejo savo likimą su jūra.

"Jūrininkų darbas – pats geriausias todėl, kad jie dažnai džiaugsmingai sutinkami ir daugybę kartų smagiai išlydimi. Tai yra vienas jūreiviško gyvenimo romantikos dalykų. Jūroje jie dirba ir uždirba, o pramogauja ir laidokauja – krante", – įsitikinęs jūrų kapitonas S.Šileris.

Paklaustas, ar dažnas jūreivis kapitonui guosdavosi, kad žmona neištikima, kapitonas ironizavo: "Kaip jūrininko žmona gali būti neištikima? Tik anekdotuose taip būna."

Egzistuoja daugybė legendų apie jūrininkų gyvenimą.

Pasak S.Šilerio, galbūt viena klaipėdietė ir buvo užlipusi ant devynaukščio, kuris yra netoli laivininkystės, stogo, gal ir žvalgėsi į marias, norėdama įsitikinti, ar parplaukia laivas, kuriame dirba jos sutuoktinis, norėdama spėti išnešti butelius ir panaikinti kitus linksmybių pėdsakus.

Kapitonas tikino, kad tokios moterys buvo veikiau išimtis. Jeigu viena pasigyrė taip dariusi draugėms, o kiekviena jų papasakojo būriui savo bičiulių, gali atrodyti, kad ant to stogo nuolat sėdėdavo šimtai moterų.

S.Šileris tikino: pasakymas, kad jūreivio kiekviename uoste laukia vis kita žmona – vienas didžiausių mitų.

Graži klaipėdietiška jūrinė istorija gausiai iliustruota piešiniais. Laivus, jūrininkus, jūrą, uostą piešė mokytojos Ligitos Ogintienės vadovaujami „Gilijos“ pradinės mokyklos mokiniai. Jie laikomi lygiaverčiai knygelės bendraautoriai.

„Vaikai – tai ne maži žmonės, o dideli pasaulio stebuklai… Šią jūrinę istoriją tikrai skaitysiu savo anūkėliams. Jie ypatingi, būnant su jais sustoja laikas, ir pats nejučia imi šypsotis“, – sakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.

„Knygutė skirta vaikams, bet pravers ir suaugusiems. Juk retas iš mūsų augdami nesvajojom apie jūras, tolimas keliones, kapitono pareigas, audras ir nuotykius“, – gražiai apie leidinį vaikams atsiliepė jūrų kapitonas Sigitas Šileris.

Gruodžio 18 d. 16 val. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje vyks knygelės pristatymas. Autorė R. Bandzienė papasakos, kaip daugybę metų nešiojosi idėją sukurti klaipėdietišką jūrinę knygelę vaikams, kurioje tarsi girdėtųsi bangų šniokštimas. Įgyvendinti šį sumanymą ėmėsi ir tarsi paraginta kolegų, kurie sakė, kad tokia knygelė būtų „super“.

Įtrauks į pasaulinį registrą

Ilgaamžis laivas, kurį norėta ir nuskandinti, ir susprogdinti – tikras klaipėdiečių džiaugsmas – dažnas prie jo fotografuojasi, smalsiai apžiūrinėja, užsuka į restoraną kavos ar pietų.

Todėl švęsti "Meridiano" gimtadienį kviečiami visi klaipėdiečiai ir miesto svečiai.

Vienas šio laivo gaivintojų, kuris ir toliau rūpinasi jo išlaikymu, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos "Bega" valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmarskis teigė, kad šis laivas nepaprastai daug reiškia viso Klaipėdos regiono gyventojams.

"Meridianas" yra visos Lietuvos – jūrinės valstybės simbolis.

"Tai sakydamas turiu labai stiprų argumentą. Kai 2012-ųjų lapkritį išvedėme "Meridianą" į doką, atsimenu kiek daug žmonių atėjo prie Dangės krantinių jį išlydėti tvarkyti. Kai kurie sakė, kad galbūt ištempiame į paskutinę kelionę. Kai vėlgi rudenį, lyjant ir pučiant žvarbiam vėjui, "Meridianas" sugrįžo atgal į savo vietą, žmonių buvo daugiau nei per Jūros šventę. Visi šie dalykai dar kartą parodo, kad "Meridianas" yra visos Lietuvos – jūrinės valstybės simbolis", – kalbėjo A.Kuzmarskis.

Pašnekovas sakė tikįs, kad laivas sulauks ir savo 100-ojo gimtadienio.

Šiemet žadama atlikti jo vertinimą ir kitas reikalingas procedūras, kad "Meridianas" būtų įtrauktas į pasaulinį istorinių burlaivių registrą.

"Jau atsipirko"

"Labai džiaugiuosi, kad tąkart jūs ėmėtės iniciatyvos. Plačiai mieste skambėjo – kvailystė, neatsipirks. Esu įsitikinęs, kad priėmus sprendimą ne palaidoti "Meridianą", o jį atstatyti, jau tada viskas atsipirko. Klaipėdai ir miestiečiams atsipirks visą gyvenimą, tiek, kiek laivas bus čia. Tai įvykis, kuris leido sutelkti tautą", – įsitikinęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus.

Savo įspūdžiais apie laivą pasidalijo ir jame jūrinę praktiką atlikęs garsus kapitonas Sigitas Šileris.

"1957-ųjų gegužę patekau į "Meridianą" ir labai didžiuojuosi tuo, kad šis laivas man padėjo žengti patį pirmąjį žingsnį į tą žinomumą", – šyptelėjo S.Šileris.

Atidengs bronzinį ženklą

Rengiamas burlaivio 70 metų jubiliejaus minėjimas bus skirtas pagerbti visus, kurie yra susiję su šiuo istoriniu laivu.

Šeštadienį 13 val. Dangės upėje šalia "Meridiano" startuos Klaipėdos krašto buriavimo sporto mokyklos "Žiemys" jaunųjų buriuotojų regata "Meridiano" taurei laimėti. Bus varžomasi "Optimist" klasės laiveliais.

Lietuvos jūrų muziejus prie "Meridiano" pristatys edukacinę programą, jos dalyviai galės išmokti rišti jūrinius mazgus, pažinti laivų tipus, suprasti jūrinių vėliavėlių reikšmę. Šventės proga vėl bus atidaryta Lietuvos jūrų muziejaus meninė platforma "Susižadėję su jūra" šalia laivo stovinčiame jūriniame konteineryje.

Nuo 15.30 val. renginio svečiai kviečiami pasistiprinti bei nemokamai pasivaišinti tradiciniu jūreivišku patiekalu – makaronais, kuriuos ruoš Lietuvos karinių jūrų pajėgų komanda.

16 val. prasidės "Meridiano" sukakties minėjimas, bus galima susipažinti su istorija, kai laivas dar plaukiojo jūromis ir vandenynais, kai praktiką jame atliko vėliau garsiais tapę kapitonai.

Vienas iškilmingiausių gimtadienio akcentų – "Meridiano" švartavimo knechto, papuošto burlaivio sukakčiai skirtu atminimo ženklu, atidengimas. Dekoratyvinį bronzinį ženklą sukūrė skulptorius Svajūnas Jurkus.

Šventę vainikuos koncertas ant denio, dalyvaus Violeta ir Vilius Tarasovai, grupė "Junior City Jazz", "Leader Dance" šokėjos ir kiti.

Vienintelis ant vandens

Beje, renginyje laukiama ir Suomijos ambasadoriaus Lietuvoje Christerio Michelssono. Mat "Meridianas" prieš 70 metų pastatytas būtent Suomijoje ir buvo vienas iš beveik šimto medinių burlaivių, kuriuos Suomija po Antrojo pasaulinio karo pastatė ir perdavė Sovietų Sąjungai kaip dalį karo reparacijų.

Iš visų šios serijos laivų "Meridianas" yra vienintelis išlikęs ant vandens.

2012-aisiais buvo iškulsi grėsmė netekti "Meridiano", nes laivas buvo apleistas ir tuomečiai jo šeimininkai paprašė leidimo jį nuskandinti.

Laimei, atsirado mecenatai, kurie inicijavo "Meridiano" atkūrimą. Vienas jų – uostamiesčio verslininkas A.Kuzmarskis, kuris ir toliau rūpinasi "Meridiano" išlaikymu, verslininkas taip pat yra viešosios įstaigos Klaipėdos jūrinio miesto simbolis burlaivis "Meridianas" vadovas.

Studijavo su G.Kirkilu

Klaipėdietis Juozas (vardas pakeistas – D.J.) jaunystėje baigė aukštąją partinę mokyklą ir iki šiol prisimena studijavęs kartu su buvusiu premjeru Gediminu Kirkilu.

Vyras atviravo tokio mokslo siekęs dėl karjeros. Vien jo stipendija studijuojant siekė 180 rublių, o tai buvo dvigubai daugiau nei vidutinė alga.

Žmonėms tuo metu nebuvo lengva gyventi, todėl Juozas pasirinko partinio funkcionieriaus karjerą.

Patekti į aukštąją partinę mokyklą nebuvo lengva.

"Raudonu" diplomu baigęs vakarinį politechnikumo skyrių ir dirbti pramonės įmonėje pradėjęs nuo žemiausios grandies klaipėdietis buvo tinkama kandidatūra partiniam mokslui ir darbui.

Juozas įstojo į Komunistų partiją ir vedė mylimąją, kuri buvo gimusi tremtyje.

Šis faktas neleido vyrui siekti karjeros miesto partijos komitete, tačiau į jūrą plaukti tai jam nesutrukdė.

Tiesa, jam buvo leista dirbti žvejybiniame laivyne, o tai reiškia, kad užsienio šalyse jis apsilankydavo kur kas rečiau nei prekybiniuose laivuose dirbę jūreiviai.

"Kiekvieno reiso metu mums priklausė dvi paros poilsio, nakvodavome viešbučiuose. Žvejojome Ramiajame vandenyne, todėl namo skrisdavome iš Argentinos ir Peru, tekdavo apsilankyti ir Europos uostuose. Plaukiojau 13 metų. Buvau "zampolitu". Iš savo darbo negavau nei didelių malonių, nei milžiniškų skriaudų. Tai buvo darbas, kaip ir visi", – tikino Juozas.

Ataskaitos – trimis egzemplioriais

Vyras pasakojo, kad grįžęs iš reiso turėdavo rašyti ilgas ataskaitas, kurias spausdindavo iškart trimis egzemplioriais: savo įmonės kadrų skyriui, partijos komitetui ir KGB.

"Aš turėjau šifravimo techniką, man buvo skirtas slaptas ryšys. Juo net laivo kapitonas be mano žinios negalėjo naudotis. Tokiu ryšiu perduodavau slaptą informaciją, net šnipinėjimo duomenis. Po budėjimo šturmanai man turėjo pranešti apie sutiktus povandeninius ir karinius laivus. Buvome gavę papildomą instrukciją pranešti apie Kinijos prekybinius laivus. Fiksavome sutiktų laivų koordinates, pavadinimą, vėliavą. Tokias žinias į krantą pranešdavome nedelsdami. Už šifruotus dokumentus buvau atsakingas savo galva, – pasakojo buvęs "zampolitas". – Turėjome lankytis pasiuntinybėse, gaudavome instrukcijas apie tos šalies ypatumus. Ne visur buvo ramu. Būta ir tada teroro aktų. Kartą Limoje tyčia aktyvuotas sprogmuo nutraukė jūreiviui gruzinui kojas ir lyties organus. Tai atsitiko iškart po to, kai 1983 m. sovietai numušė korėjiečių keleivinį lėktuvą. Dar vienas teroro aktas buvo įvykdytas Pietų Afrikos Respublikoje. Po sprogimo bažnyčioje jūreivis iš Ukrainos tapo neįgalus. Šalies prezidentas Piteris Bota pakvietė nukentėjusį jūreivį į savo šalį gyventi, skyrė pensiją ir būstą."

Juozas tvirtino, kad laivuose sovietmečiu nebūta jokio politikavimo ar nesantaikos.

Už tokius dalykus labai griežtai bausta – jūreivis netekdavo vizos ir likdavo krante.

Tai buvo siaubingiausia nuobauda.

Laivyne stengtasi prikąsti liežuvius, ir tautinės nesantaikos, užgauliojimų ar kalbų apie lietuvius fašistus nebūta.

Etatai tiesiog sunyko

Kai Lietuva tapo nepriklausoma ir prasidėjo kalbos apie liustraciją, Juozui net į galvą neatėjo eiti į Valstybės saugumo departamentą, nes jis manė, kad Lietuvai nėra nusižengęs.

"Kai atėjo nepriklausomybė, "zampolitų" etatai tyliai, ramiai sunyko, ir viskas. Aš perėjau į A.Brazausko partiją. Po paskutinio reiso parvežiau visus šifravimo duomenis, perdaviau dokumentus ir tuo savo darbą baigiau. Man iš karto pasiūlė kitokį darbą laivuose, nes buvau taikus, nesiveldavau į intrigas, gerai sutariau su kapitonais. Manęs niekas nekvietė ir pats niekur nėjau. Mano jūreivio pasas nebuvo panaikintas, viza galiojo, dirbau sau toliau", – atviravo klaipėdietis.

Juozas plaukiojo, kol sunyko žvejybos laivynas.

Vyras pripažįsta, kad po kiekvieno reiso turėjo kontaktuoti su KGB, kartais vyro paklausdavo, ar turi ką nors papildomai pasakyti, bet jis tikino viską surašydavęs ataskaitose.

Tačiau daugiau nei apie darbo drausmės reikalus jose neužsimindavo.

Dažniausios jūreivių nuodėmės būdavusios vagystės ir girtavimas. Apie politinius dalykus ataskaitose neužsimindavo.

Nenutylėjo kandidato nuodėmių

"Jūreiviai nebuvo idiotai, jie buvo sąmoningi ir drąsūs. Kartą prieš rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą iš kranto mus pasiekė nurodymas pravesti informacinį darbą apie kandidatus ir balsavimą. Pranešiau jūreiviams, kas yra mūsų kandidatas. Staiga atsistojo vienas komandos narys ir papasakojo, kad su tuo kandidatu kartu virė "samagoną". Kitas patvirtino, kad tas žmogus esąs girtuoklis, savaitėmis į darbą neinąs dėl girtavimo. Išsiunčiau šifruotą telegramą ir viską pranešiau. Netrukus sužinojome, kad to žmogaus pavardė dingo iš kandidatų sąrašų", – prisiminė buvęs "zampolitas".

Juozas jau senokai yra pensinio amžiaus, bet būdamas sveikas ir blaivaus proto vis dar dirba.

Į politiką vyras nelenda, politinių partijų veikloje nedalyvauja.

Tačiau po garsių žmonių tariamo demaskavimo jį apėmė nerimas. Kiekvienam būtų sunku paaiškinti, kad prieš savo šalį ir jos žmones jis nedirbo.

Susitikęs su buvusiais kolegomis klaipėdietis pastaruoju metu aptarinėja viešumo grėsmę.

Tačiau nė vienas jų nesikreipė nei į valstybės saugumo darbuotojus, nei į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, nes nemano, kad buvo KGB agentai.

Dauguma – dori žmonės

"Mes visi, kurie gyvenome Tarybų Sąjungoje, buvome KGB agentai. Tiesiog atstovavome tai valstybei, santvarkai, kuri pas mus atsirado mums nenorint. Buvau vaikas, kai atėjo tarybinė santvarka. Mano mama giedojo bažnyčios chore, tėtis buvo savanoris, šaulys. Mama priskynė gėlių ir aš jas nunešiau tiems pervargusiems rusų kareivukams be jokios politinės intencijos. Nebuvo taip švelnu ir kvapnu gyventi prie A.Smetonos. Tiesiog laikmetis padaro iš mūsų ir draugus, ir priešus. Iš visų "zampolitų", su kuriais man teko plaukti į jūrą, gal tik du buvo idėjiniai. Visi kiti – normalūs žmonės", – pasakojo kapitonas Sigitas Šileris.

Kapitono tikinimu, "zampolitas" laive buvo psichologas, socialinis darbuotojas, švietėjas ir net savotiškas kunigas.

Buvo ir tokių, kurie vakare pasiklausydavo BBC žinių, o dieną apie naujienas pasaulyje pasakodavo jūreiviams.

"Juk ir dabar kartais širdyje turime viena, o iš tribūnų kalbama kitkas", – neslėpė S.Šileris.

Daugybė jūrininkų, pasak kapitono, buvo ir liko garbingi ir dori žmonės.

Algirdas Grublys, buvęs Saugumo departamento Klaipėdos apygardos skyriaus vadas:

– Ne kiekvienas "zampolitas" buvo KGB darbuotojas. Juk mieste buvo įmonių partinių organizacijų sekretorių, kurie irgi atliko panašias funkcijas. Ir ne kiekvienas jų buvo agentas. Jeigu tas žmogus, apie kurį kalbame, tiesiog dirbo savo darbą, o nebuvo pasirašęs ar kitaip susitaręs, kad jis teiks kažkokią informaciją, bus nuolatinis agentas, negaudavo už kiekvieną pranešimą pinigų, nesilankydavo konspiraciniuose butuose, dabar dėl to neturėtų sielotis. Buvo toks laikmetis, jeigu tie žmonės nesiėmė asmeninės iniciatyvos būti KGB darbuotoju ir nepasirašė jokio pasižadėjimo, gali dabar ramiai gyventi. Nemažai metų po nepriklausomybės paskelbimo į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento padalinius ateidavo jūrininkų, kurie prisipažindavo buvę KGB agentais, aiškindavo neturėję kitos išeities. Jie klausdavo, ką daryti, kam prisipažinti. Nukreipdavome juos į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Aš įsipareigodavau neviešinti jų pavardžių. Žmonės patys pasipasakodavo, kokiomis aplinkybėmis buvo užverbuoti, ką yra padarę kaip agentai, bet mes tų dalykų nefiksavome, neturėjome įgaliojimų to daryti. Daugelis jų prisipažino, kad nejaukiai jaučiasi, norėjo sielos švaros. Be to, prisipažindami jie tikėjosi apsaugoti savo šeimas. Džiaugiuosi, kad valstybė prisiėmė įsipareigojimą juos apsaugoti. Ir dabar, jeigu kam kyla abejonių, reikia tiesiog kreiptis į LGGRTC. Kai pamačiau, kad vėl velėjamos jau mirusių garsių žmonių pavardės, man buvo nemalonu. Taip neturėtų būti. Mano manymu, laikas užbrėžti brūkšnį. Jau 27-erius metus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Užaugo nauja karta. Kam dabar juodinti praeitos kartos žmones. Laikas gyventi galvojant apie ateitį, o ne gręžiotis atgal.

Klaipėdos universiteto mokomąjame burlaivyje “Brabander” vykęs jūrų kapitonų klubo narių susitikimas sukėlė daug prisiminimų, kurie susieti su jūrininkų buriavimu.

Pamokos “Meridiane”

Lietuvos jūrų kapitonų klube buriuojančių kapitonų nėra daug. Bet jų gali padaugėti. Kapitonų klubo pirmininkas Juozas Liepuonius užsiminė, kad ateityje svarstys galimybę į klubą asocijuotais nariais pakviesti ir Lietuvoje žinomus, nusipelniusius burlaivių ar jachtų kapitonus.

Iš pateis Jūrų kapitonų klubo bene žinomaiusias kapitonas buriuotojas Eimutis Astikas. Jaunuolį iš Vilniaus buriavimas Trakų ežeruose 1950 metais atvedė į laivybą. 1951-1957 metais E.Astikas tarnavo Klaipėdos jūreivystės mokomąjame laive “Meridianas”, pradžioje jūreiviu, o vėliau ir bocmanu, kapitono padėjėju.

“Meridiane” tik trumpesnį laiką nei E.Astikas yra plaukioję ir šiandieniniai Lietuvis jūrų kapitonų klubo nariai Sigitas Šileris, Vytautas Kaupas, Ričardas Lučka.

Nemažai kursantų, kurie “Meridiane” atliko praktiką vėliau tapo žymiais jūrininkais. Galima prisiminti ir Algirdą Kulboką, Bronių Rudzinską, Vilių Pakalniškį

Burėse švilpiant vėjui

Paskutinieji Klaipėdos jūrų kapitonai, kurie būdami studentais pajuto kas yra buriavimas, jau sulaukė 50-60 metų amžiaus.

„Didžiausia dalis Lietuvos jūrų kapitonų, kurie pajuto burių plazdėjimą, yra plaukioję su „Meridianu“. Tai vyresnės kartos jūrų kapitonai, nes „Meridianas“ kaip Klaipėdos jūreivystės mokyklos mokomasis laivas naudotas nuo 1949 iki 1968 metų, - prisiminė Lietuvos jūrų kapitonų klubo pirmininkas Juozas Liepuonius.

Pats J.Liepuonius burių plazdėjimą burlaivyje pajuto laive „Kruzenstern“, kuriame keturis mėnesius atliko praktiką šiam plaukiant iš Leningrado į Sevastopolį.

„Buvau antrojo groto komandoje. Virvėmis tekdavo kartis į laivo stiebus iki pat viršaus. Ypač įsiminė naktiniai lipimai prie stipresnio vėjo. Netgi švilpiant vėjui baimės nejusdavome“, - prisiminė J.Liepuonius. Jaunam laivavedžiui kelionė burlaiviu padarė įspūdį. Pakeliui buvo aplankyti Prancūzijos, Ispanijos uostai.

Dalis J.Liepuoniaus kartos jūrininkų ir netgi jaunesnių yra atlikę praktiką ir kituose dideliuose burlaiviuose – „Sedov“, „Tovarišč“. Kai kurie netgi sugebėjo patekti į Lenkijos burlaivius. Yra Lietuvos jūrininkų, kurie plaukiojo su „Dar Pomorže“.

Nekonvenciniai laivai

Mūsų dienomis dalis būsimųjų laivavedžių plaukioja Klaipėdos universiteto mokomuoju laivu „Brabander“.

Bėda tik, kad tiek šis burlaivis, tiek Klaipėdos universiteto mokslinio tyrimo laivas „Mintis“ yra mažesni nei 500 tonų - nekonvenciniai. Juose plaukiojančių studentų praktika neįskaitoma. Tuo tarpu didžiaisiais burlaiviais plaukiojusių anuometinių būsimųjų laivavedžių praktika būdavo įskaitoma.

Bendrai imant jūrų kapitonai nėra buriuotojai ir patys tai pripažįsta.

Ar egzistuoja tarp buriuotojų ir jūrų kapitonų tarsi nematomas nepasitikėjimo vieni kitais šešėlis?

„Plaukiant sąsiauriais didelių laivų kapitonams sveikatos daugiausiai pagadina buriuotojai ir žvejai. Buriuotojai kartais lenda per arti laivų. Geriausi žvejų laimikiai kaip tyčia yra laivybos maršrutuose“, - pastebėjo J.Liepuonius.

Tačiau Klaipėdoje, anot jo, jūrų kapitonai ir buriuotojai sutaria puikiai. Draugiški ryšiai jūrų kapitonus sieja su „Brabander“ kapitonu Valdemaru Vizbaru.

Lietuvoje žinoma apie seniausius dvarus, piliakalnius, kūlgrindas, bet beveik nieko arba mažai kas žinoma apie jūrinį paveldą ir dar mažiau tam skiriama dėmesio. Netgi Klaipėdoje, kur kasmet aprašomi 2–3 paveldo objektai, jūriniam paveldui skiriamas tik paviršutiniškas dėmesys.

Paminklai – nežinomi

Didelę spragą jūrinio paveldo, tiksliau jūrinę senovę liudijančių daiktų išsaugojimo srityje ketina užpildyti parengus paveldo tyrimo gaires. Jų iniciatoriai yra Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyrius, Lietuvos jūrų muziejus ir Mažosios Lietuvos muziejus.

Pakrančių ir jūrinio bei povandeninio kultūros paveldo tyrimo gairės jau beveik parengtos ir bus teikiamos tvirtinti Klaipėdos savivaldybės tarybai. Gairės apibrėš visus materialus bei nematerialus pakrančių, jūrinio ir povandeninis kultūros paveldo objektus miesto teritorijoje.

Kiek tokių objektų yra Klaipėdoje, šiandien niekas negalėtų atsakyti. Bus tiriami visi įmanomi materialiniai ir nematerialiniai daiktai, pradedant antikvariniais, daugiau kaip 50 metų amžiaus daiktais, jūrinėmis ir upeivių tradicijomis, kalba, amatais, kulinariniu paveldu, kitomis išraiškos priemonėmis ir baigiant laivais, senaisiais uostų krovos objektais, krantinėmis, pramonės paveldu, po vandeniu esančiais daiktais.

"Materialinių galimybių tirti jūrinius objektus nebus daug. Todėl reikės tiksliai apsispręsti, pagal kokius kriterijus tyrimus atlikti pirmiausiai. Jūrinio paveldo objektų tyrimai bus numatyti parengtame plane", – tikino Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vadovas Vitalijus Juška.

Pinigų – iš uosto

Kaip ir daugelyje sričių, šiandien pagrindinis klausimas, iš kur imti lėšų jūrinio paveldo tyrimams? Vykdyti tyrimus lyg ir paskatinęs Kultūros paveldo departamentas šiandien nuo pažado skirti paramą tarsi "nusiplauna". Ne vien Klaipėdos, bet ir šalies mastu svarbus valstybę reprezentuojantis jūrinis paveldas paliekamas vietiniam finansavimui.

Vilniuje yra mąstoma taip, kad Klaipėdoje ir stiprios jūrinės organizacijos, todėl jos suras pinigų jūriniams tyrimams. Prieš kurį laiką tas klausimas jau buvo keliamas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto taryboje.

Tuomet kalbėta apie jūrinio paveldo tyrimams reikalingą maždaug milijono litų sumą.

Galbūt jūrinio paveldo tyrimų problema iš esmės būtų pašalinta keičiant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymą? Dabar jame nėra nuostatos, kad uosto finansavimas galėtų būti skiriamas pakrančių, jūrinio ir povandeninio kultūros paveldo išsaugojimui, nors tai yra svarbu Lietuvos jūrinės valstybės įvaizdžiui.

Pajėgų, kurios išaiškintų, aprašytų ir susistemintų jūrinio paveldo objektus Klaipėdoje, yra. Tuo suinteresuotas ir reikalingą įrangą, technologijas, kvalifikuotus specialistus turintis Klaipėdos universitetas, ir Klaipėdos muziejai, ir atskiri jūrinės srities entuziastai.

"Aš jums seniai sakiau, kad visos Lietuvos, kaip jūrinės valstybės įvaizdžio problemos išsispręstų, jei pavyktų sostinę iš Vilniaus perkelti į Klaipėdą", – juokavo jūrų kapitonas Sigitas Šileris.

Tarsi niekam nerūpėjo

Prieš dešimtmetį nuskambėjo tai, kad didžiulė žala jūriniam paveldui buvo padaryta Klaipėdoje, uosto teritorijoje nugriovus istorinę vedlinę (bakeną). Apleisti ir nesaugomi, kartais netgi sąmoningai inspiruoti sunykti griūva seni pastatai.

Šiandien jau pripažįstama, kad didelė klaida padaryta Veterinarijos tarnybai perdavus naudoti šalia uosto esantį buvusio pirmojo uosto kapitono Liudviko Stulpino namą.

"Kad bent kas iš jūrinės bendruomenės ar paveldosaugininkų būtų viauktelėjęs, jog reikėtų išsaugoti jūriniams reikalams, kai "veterinoriams" atidavinėjome L.Stulpino namą. Su nostalgija iš "Baltijos" žvejybos kolūkio laikų prisimenu seną vilkiką, kuriame mėgome rinktis, pasikalbėti. Kiek ten laiko praleista. Kur šiandien tas laivas?" – klausė S.Šileris.

Iki šiol ne senieji jūriniai laivai, nei jūrinę istoriją turintys pastatai pernelyg niekam daug nerūpėjo. Dar daugiau – jūrinis paveldas netgi turi ir nemažai "priešų". Egzistuoja vadinamoji juodoji rinka, kurioje parduodamos vertybės, pavogtos iš pakrančių ir jūrinio bei povandeninio kultūros paveldo objektų.

Siekdamos didesnio pelningumo, dalis uosto bendrovių neatsižvelgia į viešąjį interesą saugoti gamtos ir kultūros paveldą, stengiasi jį pašalinti, kad netrukdytų plėtrai.