Rugsėjo 15-ąją besibaigiančius atlaidus lydėjo ypatinga nuotaika. Džiaugsminga dovana Šiluvos Dievo Motinai buvo jaunosios Bažnyčios – mokinių, mokytojų, aukštųjų mokyklų bendruomenių – piligrimystė. Šią dieną mokymo bei ugdymo bendruomenėms Lietuvoje melsta Evangelijos dvasios, o iškilmės bei procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu iš aikštės į Apsireiškimo koplyčią jau ženklino didžiųjų Šilinių pabaigą. Tądien buvo dėkojama už atlaidų malones, kurios liejosi per visas devynias dienas tūkstančiams kasdien čia apsilankiusių maldininkų. Per atlaidus daugybė piligrimų, vos tik atvykę, skubėjo susitaikyti su Dievu atlikdami išpažintį, priėmė Komuniją.

„Susirinkę į Šiluvą atvykstame patirti Dievo gailestingumo. Mums dovanojami atlaidai reiškia, kad Dievas pasiruošęs mus priimti iš klajonių svetimoje nuodėmes šalyje ir dovanoti Tėvo namų džiaugsmą. Jis mūsų ieško ir kelia puotą, kai mus suranda. Koks didis džiaugsmas mums paruoštas, jei esame pasiruošę sugrįžti ir apsikabinti mus mylintį Tėvą! Kokia nuostabi ramybė apima žmogaus širdį, kai jis dovanoja sau maldos laiką ir patiria mylinčio Tėvo artumą! Brangieji, visi esame Bažnyčia, pakviesta skelbti šią gerąją naujieną! Visi esame Mergelės Marijos bičiuliai, kviesdami savo brolius ir seseris garbinti jos Sūnų! Būkime ir mes Dievo meilės apaštalais, pasiruošę paliudyti „apie mumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15), nes visi esame broliai, laukiami svetinguose Tėvo namuose!“ – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, kuris kasdien sveikino piligrimus aikštėje, kalbino juos lankančius didžiąsias šventoves, dalydamasis su jais mintimis, jog jų atvykimas, Dievo garbinimas čia ir savo gyvenime – tai Švč. Mergelės Marijos troškimo, išsakyto apsireiškus Šiluvoje, išsipildymas.

Kaip rašoma Kauno arkivyskupijos pranešime, rugsėjo 14-ąją Šiluvos šventovėje solidariai atsiliepta į Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos paraginimą, kad kiekvienoje Europos bažnyčioje pavestume mūsų Viešpačiui taiką Ukrainoje, nuožmaus karinio konflikto užgesinimą.

Garbinimo ir maldavimų valandą visiems aikštėje suklupus priešais Švenčiausiąjį Sakramentą kaip galingos maldos pajėgos įsitraukė tą dieną į Šiluvą suvažiavę ypatingu būdu Dievui ir Bažnyčiai pasišventusieji – kunigai bei seserys ir broliai vienuoliai iš visos Lietuvos.

Šilinių maldose šiemet nuskambėjo ukrainiečių kalba su skausmu atmenant, jog broliai ir sesės Ukrainoje kaunasi už savo laisvę, gina Tėvynę nuo agresijos, daugybė patiria karo pabėgėlių likimą. Apsireiškimo koplyčioje Šiluvoje graikų apeigų katalikų liturgijai su ukrainiečiais bei Vilniuje įsikūrusio bazilijonų vienuolyno tėvais vadovavo tėvas Mikolajus Ruslanas Kozelkivskyy OSBM, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas.

Atlaiduose dalyvavo ir gausi lenkų bendruomenė Lietuvoje. Vilniaus rajono parapijų ir švietimo įstaigų bendruomenės, iš viso per 1,5 tūkst. piligrimų, Mišiose lenkų kalba Šiluvos aikštėje meldėsi darnaus sugyvenimo tarp tautų intencija.

Šiluvoje ir šiemet atvyko piligrimų iš Punsko, Seinų, o Lietuvių vienybės dieną sveikinimas bei ganytojiškasis žodis buvo skirtas pasaulyje pasklidusiai lietuvių bendruomenei. Net keturi kunigai vadovavo šv. Mišioms latvių kalba maldininkams iš Latvijos.

Gausi piligrimų šiemet ypač buvo Artimo meilės ir sveikatos diena. Pilnutėlė aikštė Šiluvoje tądien paliudijo, kad ir šiais laikais čia ieškoma bei atrandama paguoda, ramybė ir viltis.

Šilinių švęsti ir šiemet atvyko Vidaus reikalų sistemoje dirbantys žmonės, Lietuvos kariuomenė. Atsakingųjų pareigūnai tikino: mūsų Tėvynės žemė, jos žmonės yra patikimose rankose, pasiruošusiose garbingai ginti savo šalį.

Po Šeimų ir jaunimo šeštadienio šventės Šiluvoje, kurią užbaigė procesija su žiburiais rankose paskui nešamą Švenčiausiąjį Sakramentą miestelio apylinkėse, pagrindinį atlaidų sekmadienį – sinodiniu keliu einančios Bažnyčios dieną – dalytasi džiaugsmu, kad esame vedami Šventosios Dvasios. Todėl joje verda gyvas gyvenimas, turintis platų prasmės horizontą ir kryptį. Tai paties Dievo nuolat gaivinama tikrovė, ne knygos ir sąrašai, ne sandorių, bet Sandoros erdvė, kur nuo pat mūsų Krikšto užsimezga šeimyniškas, broliškas santykis. Pasak katechezę tądien sakiusio diakono Beno Ulevičiaus, mes, Dievo šeimos žmonės, turime rodyti pavyzdį, būti broliškumo „virtuozais“ to ištroškusiam pasauliui.

Bažnyčios žmonės kviesti ir mąstyti, kaip būti jautriems pasauliui, kur daug vargo, vienišumo, atmetimo.  Pasak jaunų dvasininkų, visi žinome įsakymą „Mylėk savo artimą...“, bet ar lengvai įgyvendiname? Juk rastume, kuo pasidalyti apie nejautrumą žmogiškose situacijose mūsų parapijose, apie nejautrumą vieni kitiems. Kiekvienoje parapijoje galima rasti visuomenės „pakraščių“, kuriuos nelengva atpažinti, kur nelengva ir nedrąsu nueiti.

Tikėtina, kad po dvejų metų, 2024-aisiais, į Šiluvą keliausime jau su žinia apie Apsireiškimo koplyčios architektui Antanui Vivulskui atminti skirtus metus. Visuomenės dieną Šiluvos piligrimų centre buvo pristatyta tų metų sumanymas.

Atlaiduose taip pat pranešta apie ypatingą Šiluvos šventovės iniciatyvą – prašyti dvasinės giminystės ryšio su Didžiąja Marijos bazilika Romoje. Jau per 300 pasaulio bazilikų yra susivienijusios su šia Bazilika Romoje dvasiniu ryšiu, jas sieja to paties ikonografinio tipo Marijos su Kūdikiu – Hodigetrijos – „rodančiosios kelią“ – atvaizdas. 

Užbaigdamas atlaidus Kauno arkivyskupas K. Kėvalas daug kartų ištarė „ačiū“ visiems apsilankiusiems Šiluvoje piligrimams bei tarnavusiems juose. Tai buvo ir Lietuvos vyskupai, kunigai, vadovavę Eucharistijai, sakę homilijas ir katechezes, patarnavę klausyklose, ypač didelę rūpesčių naštą nešęs Šiluvos parapijos klebonas Erastas Murauskas bei Kauno arkivyskupijos ceremonijarijus kunigas Artūras Kazlausaukas, atlaidų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, diakonai, Kunigų seminarijos auklėtiniai, Jono Pauliaus II piligrimų centro ugdomi savanoriai, seserys vienuolės, giedoję chorai iš įvairiausių Lietuvos parapijų bei pačios Šiluvos, taip pat zakristijonai, dekoruotojai, valytojos, šeimininkės, apsaugininkai, policijos, medicinos ir priešgaisrinės apsaugos darbuotojai, Carito bendradarbiai, vaišinę sužvarbusius šilta arbata, Šiluvos piligrimų centras, vaizdo ir garso operatoriai, kiti žiniasklaidos darbuotojai, Šiluvos bendruomenė, gausūs atlaidų rėmėjai ir geradariai.

Šie žmonės savo tarnystėmis ir dovanomis bei visi atvykę piligrimai padėjo kurti ir švęsti Mergelės Marijos gimtadienio šventę didžiuosiuose atlaiduose Šiluvoje.

Maldos bus skiriamos ir 1,7 tūkst. organų donorams, kurių dovanoti organai suteikė viltį gyventi ir išgelbėjo sunkių ligonių gyvybę. Tiek jų buvo per 49 metus, nuo atliktos pirmosios inksto transplantacijos Lietuvoje. Tą dieną taip pat bus meldžiamasi už ligonius ir jais besirūpinančiuosius, kad gyvybę priimtų kaip Dievo dovaną.

Atiduok mano širdį tam, kurio širdis tebuvo nesibaigiančių skausmų šaltinis.

Religija skatina donorystę

„Džiaugiuosi, kad žmonės atranda bažnyčios mokymą apie donorystę. Savęs dovanojimas kitam ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme yra didelė dorybė ir vertybė. Kitam dovanotas organas yra turbūt didžiausia meilės išraiška. Darysime didžiausius stebuklus – gydysime vieni kitus, dovanodami save. Tai yra gėris, nes mes katalikai, tikime, kad Dievas, prie savęs priglaudęs žmogų, prikels tą patį asmenį su visu kūnu ir siela. Meilė niekada nenuskriaudžia. Meilė visada apdovanoja“, – savo mintimis dalijasi kunigas Ričardas Doveika.

Tą dieną, vienoje iš „Piligrimų kiemelyje“ įsikūrusių pavėsinių pokalbiui apie organų donorystę kvies „Gyvasties“ nariai, gyvenantys su persodintu inkstu ar laukiantys tokios operacijos.

„Atiduok mano širdį tam, kurio širdis tebuvo nesibaigiančių skausmų šaltinis. Atiduok mano regėjimą žmogui, kuris nė karto nematė patekančios saulės,“ – rašo Robertas N. Testas „Donorystės“ himne.

Aušra Degutytė, „Gyvasties“ prezidentė sako, kad žmonėms, gyvenantiems po persodintos širdies, inkstų, kepenų ar plaučių operacijos, matantiems dėl to, kad buvo persodintos ragenos, pacituotos himno eilutės ne šiaip gražūs žodžiai, o gyvenimas. Dovanotas gyvenimas. Dovanotas tų, kurių didžiosios daugumos šiandien jau nebėra – organų donorų. Jiems padėkoti galimybės jau nėra, tačiau tie, kurie prisikėlė antram gyvenimui jų nepamirš niekada. Lietuvoje šiuo metu su persodintu organu gyvena apie 1 tūkst. žmonių.

Didieji Šilinių atlaidai vyksta 2019 m. rugsėjo 7–15 d. Šiluvoje.

Praėjus metams, kai visa Lietuva susivienijo maldai Kauno Santakoje su popiežiumi Pranciškumi, susivienyti dar kartą kviečia garsioji Šiluva.

Dvasinės atgaivos šventė vėl ir naujai „įgarsins“ kitados Šiluvoje pasirodžiusios Dievo Motinos lūkestį mums ir visam pasauliui: „Per amžius tebus garbinamas Dievo Sūnus!“

Atlaiduose kasdien bus meldžiamasi vis kita intencija – už šeimas, ligonius ir jų slaugytojus, pedagogus, vaikus ir jaunimą, kariuomenę, pasaulio lietuvius.

Šiluva atvira visiems, kas leidžiasi iš įprasto kasdienybės ritmo, kad neieškodami toli, o visai čia pat, Lietuvoje, atrastų dar vienus nepažintus arba jau nesyk pramintus kelius – link savęs, link Dievo ir kitų žmonių.

Į Šilines atkeliaus įvairios organizacijos ir bendruomenės, valstybės pareigūnai ir kariuomenės atstovai, Lietuvos vyskupai, kunigai ir vienuolijos, šeimos, jaunimas, katalikiškų mokyklų bendruomenės, medikai. Kasdien Šiluvoje bus meldžiamasi šių žmonių grupių intencijomis ir drauge su jais.

Per atlaidus Mišias aukos Lietuvos vyskupai ir kunigai, bus klausomasi išpažinčių.  Dešimtys kunigų, seminaristų ir diakonų taip pat bus atviri dvasiniams pokalbiams (palapinėje „Turiu Tau laiko“). Giedos chorai iš įvairių Lietuvos vietų. Šiluvos parapija ir šventovės dirbantieji sieks kuo geriau pasitarnauti piligrimams ir jų maldai.

Atlaidų dienomis tikintieji, išpildę būtinas sąlygas, dalyvaudami pamaldose, gauna visuotinius atlaidus. Atlaidams gauti reikia būti malonės būsenos arba atlikti išpažintį, dalyvaujant šv. Mišiose priimti Šv. Komuniją, pasimelsti Šv. Tėvo intencija, pasiryžti vengti kiekvienos, net lengvos nuodėmės.

Po šv. Mišių bendrystę bus galima tęsti Piligrimų kiemelyje, pasivaišinti kava ir arbata, apsilankyti Bendruomenių palapinėje ar dalyvauti kituose susitikimuose (knygų pristatymuose, koncertuose ir kt).

Popiežiaus Pranciškaus kardinolu paskirto Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus rūpesčiu Šiluva (ypač rengiantis 400 metų jubiliejui 2008-aisiais) įgijo dabartinį, modernios ir patogios atvykstantiems piligrimams šventovės veidą, kuris ir toliau kuriamas.

Šiluvos šventovės žinomumas auga visame pasaulyje.

Vien šią vasarą čia lankėsi piligrimai ir jų grupės iš Lenkijos, JAV, Italijos, Olandijos, Vokietijos, Pietų Korėjos, Danijos, Čekijos, Baltarusijos, Suomijos, Serbijos, Airijos, Puerto Riko, Kroatijos, Tanzanijos, Bangladešo, Pietų Korėjos, Naujosios Zelandijos, Indijos, Albanijos, Slovakijos, Gruzijos, Latvijos, Estijos, Norvegijos, Vokietijos, Šri Lankos ir kitų šalių.

Prieš Marijos dienas – kiekvieno mėnesio tryliktomis dienomis – Šiluvos bazilikoje vyksta naktinė adoracija, o paskutiniais mėnesių penktadieniais rengiamos Ligonių dienos (vasarą jos vyko su kunigais egzorcistais bei vidinio išgydymo tarnyste).

Šiluvoje prasidėjo Švenčiausios Mergelės Marijos atlaidai, dar vadinami Šilinių atlaidais.

Kasmet į Šiluvą rugsėjo pradžioje maldininkai plūsta pėsti ir važiuoti, iš atokiausių šalies kampelių bei kaimyninės Lenkijos. Šiluviškių teigimu, apie pusę tūkstančio gyventojų skaičiuojanti Šiluva padidėja kone šimteriopai, todėl seniūnija ruoštis Šilinės atlaidams pradeda prieš mėnesį.

„Komunalinio ūkio padalinys turi papildomo darbo atlaidų metu, darbuotojų skaičius nėra padidintas, todėl dabai prasideda nuo 6 valandų ryto, kad ryte atvažiavę melstis maldininkai ir piligrimai rastų švarų ir tvarkingą miestelį“, – teigia Šiluvos seniūnas Juozas Šlepas.

Kauno arkivyskupija padėti aptarnauti į atlaidus besirenkančių maldininkų sukviečia savanorius. Jų atlaiduose dirba apie šimtą.

„Jie sustato beveik 2 tūkst. kėdžių, išneša klausyklas, kiekvieną dieną puošia altorius, daro tuos praktiškus darbus“, – vardija Kauno arkivyskupijos sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė.

„Mes darome viską, ko mūsų prašo: nuo šiukšlių rinkimo, šlavimo iki pagalbos liturgijoje, kunigus palydime, kurie dalina Komuniją, altorių papuošiame Mišioms, padarome takus žmonėms praeiti“, – pasakoja savanoris Mantas Kuraitis.

Kiekviena atlaidų diena skiriama vis kitam tikslui. Antradienį – kariuomenės diena. Atlaidų pradžioje maldininkų dar nedaug, daugiausiai jų suvažiuos sekmadienį.

„Tai yra vienintelė tokia vieta visoje Lietuvoje, mes ją esame pamėgę ir važiuojame padėkoti „iš dūšios“, kaip dzūkai sako, nes savo bažnyčioje tiek nepajauti, kiek pajauti atvažiavęs čia“, – tikina maldininkė iš Lazdijų Nijolė Vyšniauskienė.

Melstis į Šiluvą tikintieji plūsta nuo 1608 m., kai, pasak legendos, ant akmens piemenėliams pasirodžiusi verkianti Mergelė Marija. Tikima, kad pasimeldus galima pelnyti Marijos malonę, pasveikti, išprašyti palaimos sau ir savo šeimai.