Dosnioji kaimynė

Ko gero, ne kartą esate girdėję apie gražiausios sodybos ar kiemo rinkimus. Biržiškų gatvėje esantis „Šilo namų“ kompleksas, kurį aplankėme besibaigiant savaitei, į jokį titulą nepretenduoja. Anot vietos gyventojų, aplinką jie puošia ne dėl kitų, o tik tam, kad patiems būtų smagiau.

„Išeini pasivaikščioti ar tiesiog ant suolelio su kaimyne pasėdėti, žiūri į sutvarkytą teritoriją ir širdis dainuoja“, – pasitikusi mus prie vieno daugiabučio laiptinės Danguolė Bingelienė nesustojo.

Bendrijos patalpos, anot D.Bingelienės, labai tinkamos rankdarbiams. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Sparčiu žingsniu pasuko link M raide pažymėto namo ir šalia jo žaliuojančios salelės. Tarp pedantiškai išdėliotų akmenukų į viršų stiebėsi patys įvairiausi augalai. Danguolė apgailestavo, kad gėlyno puoselėtoja, kaimynė iš trečiojo aukšto Domicelė, nepanoro pati nusileisti žemyn ir papasakoti, kaip jai sekėsi suformuoti gyvąją salelę, todėl kiek įmanydama pati stengėsi aprodyti kiemo pasididžiavimą.

Žmonės vis klausia, kada vėl susibursime. Kol kas būtų neatsargu organizuoti panašius renginius, bet labai viliamės, kad kitąmet.

„Kukli Domicelė. Sakė, geriau jau tegul augalus fotografuoja, o ne ją, – surinkusi telefono numerį ir darsyk bandžiusi įkalbėti kaimynę nusileisti žemyn, D.Bingelienė liko nieko nepešusi. – Sako, kad laimė mėgsta tylą. Panašiai ir geri darbai. Vieni eina ir kalba, o kiti tiesiog daro, nenorėdami jokios reklamos.“

Tokia, anot Danguolės, ir Domicelė. Turėdama laisvo laiko, moteris su sodo įrankių krepšeliu tipena iki žaliosios salelės, o turėdama atliekamų pinigų keliauja į turgų ir ieško naujų sodinukų.

„Turbūt pamenate, praėjusiais metais „Sodra“ pensininkams išmokėjo vienkartines 200 eurų išmokas. Domicelė juos išleido ne savo poreikiams, o gėlynui apželdinti“, – bendrijos pirmininkas Antanas Pikčiūnas skaičiavo, kad kaimynė šiai savo aistrai išleido jau daugiau nei 400 eurų.

Patalpose – paroda

Apsukę kelis ratus aplink tebežaliuojančias kukliosios Domicelės saleles, nusileidome į bendrijos patalpas, kurios nuo praėjusių metų virto ekspozicine sale.

Gėlės iš akmenų vilioja ne tik vietinius, bet ir ilgapirščius. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Pirmiausia prašome paragauti juodojo šokolado su aitriosiomis paprikomis. Tai privaloma kiekvienam, kuris čia ateina pirmą kartą“, – burnoje tirpstant aitriam karališko skanumyno gabalėliui, akys lakstė nuo vienos sienos prie kitos.

Kaip pasakojo „Šilo namų“ gyventoja, Kauno rankdarbių klubo „Skiaučių menas“ vadovė D.Bingelienė, paminėjusios 25-erių veiklos metų sukaktį, praėjusį rudenį klubo auksarankės savo darbais nusprendė papuošti nedideles daugiabučio erdves pirmame aukšte. Taip ant jų nutūpė iš medžiagos atraižų surinkti metų laikai, Lietuvos kraštovaizdis ir augalų motyvai.

„Pirmiausia ekspozicija buvo Radastų gatvėje, o tada nedidelė dalis jos atkeliavo čia. Pirmininkas buvo labai geranoriškas. Net bėgelius ant sienų pritvirtino, – D.Bingelienė pasakojo, kad spalį, kuris tradiciškai skelbiamas senjorų mėnesiu, eksponuoti darbai čia turėjo kabėti iki pat gruodžio. – Prieš Kalėdas galvojome kabinti kitus darbus. Apmaudu, bet viskas susiklostė kitaip, nei planavome. Dėl pandemijos visiems teko užsidaryti, o skiautinių parodą tik po kelių dienų pakeis nauja.“

„Šilo namų“ entuziastų planuose – ne tik daugiau parodų, bet ir pritaikyti bendrijos patalpas gyventojų laisvalaikiui. Visus norinčius Danguolė čia mokys skiaučių meno, o jei neatsiras bendraminčių, kvies tiesiog smagiai praleisti laiką.

„Jaunimas užimtas, bet yra daug aktyvių vyresnio amžiaus moterų. Žinau, kad vienos mezga, kitos siuvinėja. Susėstume visos prie vieno stalo, pasikalbėtume, apsikeistume žiniomis. Pirmininkas man net ranką šiam reikalui davė“, – skiautininkė džiaugėsi pelniusi bendrijos viršininko pasitikėjimą.

Kiemą puošia skulptūros

Biržiškų gatvės namų komplekso kieme yra ir daugiau į ką akis paganyti. Prie kilnojamo užtvaro stovi Roberto Antinio jaunesniojo skulptūra „Pasitikimo ženklas“. Baigusi dešimt metų trukusį darbą, praėjusiais metais ją čia pastatė statybų bendrovė „YIT Kausta“. Žvelgiant iš šono, skulptūra primena iš plokščių sukaltą tunelį, skirtą praeivių galvoms apsaugoti. Iš priekinės pusės vaizdas keičiasi, o įsižiūrėjus atidžiau galima pamatyti, kaip atskiros detalės susipina į iškeltą žmogaus delną.

„Vaikams skulptūra labai patinka, nes primena koridorių, kuriuo galima lakstyti pirmyn ir atgal“, – žengęs arčiau suvirintų sendintų storų metalo plokščių, sujungtų į stačiakampę dėžę, A.Pikčiūnas neslėpė, kad į Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato darbą gyventojai reaguoja labai skirtingai. Vieni skulptūra žavisi, kiti bando ieškoti paslėptų minčių, treti tik gūžčioja pečiais.

A.Pikčiūnas džiaugėsi, kad veiklių gyventojų daugiau nei tų, kurie nieko nenori. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kur kas labiau vietiniams suprantamas akmenų menas, eksponuojamas prie vieno iš „Šilo namų“ daugiabučių. Iš skirtingų dydžių riedulių sukurtos gėlės ir medelis, anot bendrijos pirmininko, stabtelėti priverčia ne tik gyventojus, bet ir atsitiktinius komplekso lankytojus.

„Vienas mūsų gyventojas pasirūpino šiomis puošmenomis. Kiek žinau, kažkas iš artimųjų jas kuria“, – A.Pikčiūnas sveikino gyventojų iniciatyvą puošti vazonais, gėlių krūmais ar savo rankų darbo vaisiais.

Turbūt pamenate, praėjusiais metais „Sodra“ pensininkams išmokėjo vienkartines 200 eurų išmokas. Domicelė juos išleido ne savo poreikiams, o gėlynui apželdinti.

Gėdijo gėdos mokesčiu

Ne visi kaimynai tokie geranoriški ir trykštantys entuziazmu. Antai, vasarą sustabdęs iš laiptinės išeinančią jauną merginą ir paklausęs, kaip jos manymu, būtų galima dar labiau papuošti teritoriją, bendrijos pirmininkas liko nemaloniai nustebintas.

„O man kas? Darykite, ką norite“, – A.Pikčiūnas apgailestavo, kad jaunieji kaimynai arba nuomininkai nelinkę eiti į dialogą su senbuviais.

Laimė, tokių maištautojų ne itin daug. Jie nedalyvauja bendrijos susirinkimuose, bendrose talkose, o žiemą, sniegui užvertus kiemo takelius, į rankas neima kastuvų. Jau kone dešimt metų bendrijos vairą laikantis Antanas pasakojo, kad anksčiau tokie gyventojai buvo gėdijami vadinamuoju gėdos mokesčiu – vienu litu.

Nepaisant saujelės atsiskyrėlių, kiti „Šilo namų“ gyventojai vieningi kaip kumštis. Kartu sprendžia problemas, rūpinasi aplinka ir švenčia šventes.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Buvome pirmieji, pradėję švęsti Kaimynų dieną. Išsinuomodavome stalus, uždengdavome juos staltiesėmis, kiekviena šeima atsinešdavo kokių nors skanėstų, atvykdavo ansamblių. Kaip smagu būdavo! – A.Pikčiūnas apgailestavo, kad pandemija sugriovė gražią tradiciją, todėl jau antrus metus stalų su baltomis staltiesėmis kieme nematyti. – Žmonės vis klausia, kada vėl susibursime. Kol kas būtų neatsargu organizuoti panašius renginius, bet labai viliamės, kad kitąmet.“