Dviejų asmenų šeima šiemet lizingu galėtų įsigyti 34,5 tūkst. eurų vertės automobilį – 2,5 tūkst. eurų daugiau negu prieš metus.

SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas sako, kad ankstesniais metais automobilių įperkamumo augimas buvo didesnis ir svyruodavo apie keliolika procentų.

„Kadangi padidėjo palūkanų norma, dėl to tas augimas yra mažesnis“, – indekso pristatyme ketvirtadienį sakė T. Povilauskas.

Anot jo, šiemet skaičiuojant rodiklį taikyta 6,5 proc., arba 1,5 proc. punkto didesnė metinė palūkanų norma.

Vilniuje vieno asmens įperkamo automobilio vertė padidėjo 8,2 proc. iki 19,7 tūkst. eurų, o dviejų asmenų šeimai ji siekė 39 tūkst. eurų.

„Kodėl didėjo Vilniuje labiau nei Lietuvoje, akivaizdu. Naudojome pirmojo ketvirčio atlyginimus, o šiais metais algos Vilniuje augo šiek tiek sparčiau nei Lietuvoje“, – aiškino T. Povilauskas. 

Pasak SEB banko Lizingo departamento vadovo Simono Norbuto, vidutinė svertinė bet kurio automobilio kaina per metus padidėjo 16,6 proc., o įperkamo dviejų asmenų namų ūkio automobilio kaina – apie 7,8 procento.

Pasak T. Povilausko, beveik 12 tūkst. eurų siekianti svertinė automobilio kaina rodo, kad gyventojai vis dar perka automobilius už žemesnę kainą nei galėtų.

„Žiūrint į „Regitros“ sandorius per metus gerokai padaugėjo tų perkamų automobilių, kurių amžius yra iki 10 metų. (...) Žmonės gerino savo automobilio kokybę ir standartus, nes sandoriai rodo, kad buvo perkami naujesni automobiliai“, – teigė T. Povilauskas.

53 proc. apklausos dalyvių nurodė, kad jų sprendimui pirkti elektromobilį turėtų įtakos finansinis skatinimas ir papildoma nauda.

Pasak S. Norbuto, elektromobiliai sudaro vos apie 0,5 proc. Lietuvos transporto parko.

Šiuo metu 5 tūkst. eurų subsidija mokama perkant naują elektromobilį, ir 2,5 tūkst. eurų – naudotą.

„Visų pirma, esu žmogus, Dievo kūrinys, ir, tikiuosi, – Imago Dei (liet. Dievo atvaizdas). Ir tik po to – tapytojas. Jei būtų atvirkščiai – būčiau tuščias, kaip didžioji dauguma šiuolaikinių menininkų, – teigė parodos autorius. – Savo gyvenime ir kūryboje aš nuolat klausiu vieno ir to paties – kur rasti žmogų? Arba dar radikaliau – kur šiandienos pasaulyje rasti Žmogų kaip Dievo paveikslą? Žmogų, sukurtą pagal Jo panašumą... Imago Dei? Šis klausimas mane kankina tiek gyvenime, tiek tapybos darbuose, kuriuos pamatysite šioje parodoje. Juose, kaip pragariškoje haliucinacijoje, vienas kitą keičia dievišką ugnį praradę žmonių šešėliai, tamsūs įvykiai, prieblandos situacijos.

Taigi šie vaizduotės požemiuose pamatyti vaizdiniai yra mano – nuodėmingo vienuolio – asketiškos vizijos. Vizijos, kurios yra tiek buvimo savirefleksijos dykumoje vaisiai, tiek murkdymosi pragariškame pasaulio jovale atgarsiai. Turbūt pasąmoningai tęsiu tų anoniminių viduramžiškų vienuolių, iliustravusių manuskriptuose didžiąsias žmonijos ydas, tradiciją. Ne veltui tapiau klūpodamas (atgailaudamas), ne veltui ranka nekilo pasirašinėti savo darbų (kam ta tuštybė?). Summa summarum – turbūt esu kreivas šleivas religinis tapytojas, naiviai, piktai, bet nuoširdžiai (ir neretai skausmingai) ieškantis Dievo tiek kituose, tiek savyje. Šiais košmariškais laikais, kai pragaras tiesiog alsuoja į veidą, o Dievas neretai atrodo tylintis... Arba mes, po galais, kurti.“

Apie save S.Norbutas pridūrė lakoniškai: „Tapiau, režisavau, rašiau, kritikavau. Apsukau ratą ir apsistojau ties sena savo meile – tapyba, kurioje esu ir režisierius, ir aktorius, ir šioks toks rašytojas. Radikalus individualistas (charakterio požiūriu), neomodernistas (plastinės raiškos požiūriu) ir moralistas (turinio požiūriu). Žodžiu, pusiau savamokslis ir visiškas marginalas, nusidedantis visoms madingoms šiuolaikinės tapybos, privalomos vienalytės meninės stilistikos ir politkorektiškos mąstysenos normoms. Tad tegyvuoja laisva kūryba, laisvas žmogus ir dieviška įvairovė!“

Paroda veiks iki rugsėjo 24 d. Galerija atvira darbo dienomis 9–17 val. (pietų pertrauka – 12–13 val.).