– Kaip gimė jūsų knygyno idėja? Atrodo, viskas prasidėjo dar 2012-aisiais?

– Justina: Jurga, teisingai pastebėjai, kad knygynas pradėjo bruzdėti dar 2012 m. Trejus metus knygynas veikė Kaune, VDU Šiuolaikinių menų katedros erdvėse ir terasoje tarp dviejų pušų. Džiaugiamės, kad pirmoji „Rupert“ edukacinė programa 2012 m. suteikė galimybę kalbėtis, diskutuoti ir iš dalies įgyvendinti ankstyvojo „Six chairs books“ projektus. Po kelerių metų studentiško gyvenimo knygyno veikla nutrūko dėl labai pragmatiškų priežasčių: jaunatviško entuziazmo išmėginti darbą institucijoje, kraustymosi į Vilnių, santykinio ekonominio nestabilumo. Ilgesys išliko – ir projektas vėl virto tikrove tuomet, kai tiesiog susibūrė bendraminčių komanda – prisijungė Viltė ir knygyno grafikos dizainerė Gailė Pranckūnaitė.

„Six chairs books“ buvo sumanytas pasisvečiavus šiuolaikinio meno galerijoje „castillo/corrales“ ir jų knygyne „section7books“ Paryžiuje, kur aš ir Mindaugas Bundza turėjome galimybę stebėti nepriklausomos leidybos lauko vikrumą, santykinį meninės leidybos tvarumą ir sykiu nuolatinius nepriklausomų knygų erdvių finansinius iššūkius. Šis knygynas man padarė didelę įtaką, ypač Benjaminas Thorelis, nepailstantis svarstyti apie knygininkų iššūkius. Kaip pasigriebę nuotrupą iš dainos viename savo leidinių teigia „Section7“ ir leidyklos „Paraguay Press“ nariai – THERE IS MORE TO LIFE THAN BOOKS, BUT NOT MUCH MORE. Kartu jie išplėtojo ir „socialinio knygos gyvenimo“ sampratą (angl. „The Social Life of the Book“), kuri skaitymo praktikas traktuoja ne tik kaip mūsų asmeninius malonumus, tačiau išsyk ir kaip naujas publikas ir bendruomenes buriančius veiksmus – naujų, išskirtinių, įgalinančių socialinių situacijų kūrimą.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, man tai atrodo labai aktualu mūsų vietos kontekstui: darosi truputį neramu matyti, kaip pamažu yra ir taip itin trapi nepriklausomos leidybos rinka Lietuvoje. Norėtųsi, kad „Six chairs books“ ne tik papildytų rinką trūkstamais lediniais, tačiau ir taptų platforma, buriančia įvairius knygininkus (menininkus, dizainerius, leidėjus, spaustuvininkus, knygynų atstovus) kalbėtis apie jų džiaugsmus ir skaudulius.

– Viltė: Su Justina bendraujame jau daugiau nei dešimtmetį,  ankstyvasis „Six chairs books“ man taip pat nebuvo svetimas, tik pažįstamesnis iš lankytojos ir skaitytojos perspektyvos. 2016 m. atlikau praktiką nepriklausomoje leidykloje ir knygyne „PageFive“ Prahoje. Knygynas sėkmingai įkurtas grafikos dizainerių (Františeko Kasto, Štěpáno Soukupo, Nadios Sheshukovos), siekiant užpildyti stiprią grafinio dizaino tradiciją turinčio miesto zinų, komiksų, autorinių spaudinių trūkumą ir norint pristatyti vietos autorius Vakarų Europos auditorijoms. Nors ir būdamas nišinis, „PageFive“ sėkmingai veikia jau trejus metus ir plečiasi į naujas erdves. Gyvendama Prahoje taip pat ėmiau pastebėti šio miesto sociopolitinius, kultūrinius panašumus su Vilniumi ir kartu Vidurio Europos nepriklausomų knygynų veiklos skirtumus nuo Vakarų didmiesčių. Tradicinių kultūros sostinių mažųjų knygynų bei leidybinės praktikos yra senesnės ir tvirtesnės, tačiau finansiškai sėkmingiau šiuo metu atrodo Vidurio Europoje veiklą dar tik pradedantys nepriklausomi knygynai. Taip, po šių svarstymų ir kelių pokalbių su Justina kilo mintis pamėginti dar kartą.

„Six chairs books“ mėgina užpildyti tebežiojinčią meno ir teorijos leidinių nišą.

– Kuo šis knygynas skirsis nuo kitų? Ir kodėl skaitytojai turėtų į jį atkreipti dėmesį?

– Justina: „Six chairs books“ mėgina užpildyti tebežiojinčią meno ir teorijos (angl. art & theory) leidinių nišą. Skaitytojams siūlome tiek šiuolaikinio meno žurnalus, pvz., „Mousse“ (Milanas), „Spike“, tiek meninio rašymo periodinius leidinius „Starship“ (Berlynas), „F.R.David“, „Bulletins of the Serving Library“ (Niujorkas), kultūros ir nouveau erotique žurnalą „Extra Extra“ (Roterdamas), tiek nepriklausomus, neakademinius, judrius kritinės minties leidinius, užduodančius geliančius sociopolitinius klausimus – artimiausiu metu sulauksime feministinės minties žurnalo „Girls Like Us“ (Amsterdamas) naujausio numerio. Kol kas truputį privengiame monografijų tipo leidinių, pamažu buriame menininkų kuriamų knygų būrį, ilgainiui turėtų prisijungti ir menininkų kuriamų romanų sekcija, truputis įdomių ankstesniųjų knyginių projektų perspausdinių. Nemažai darbo reikia nuveikti ir bendradarbiaujant su lietuvių menininkais, praktikuojančiais savileidybą – tikiu, tai padarysime artimiausioje ateityje. Stengiamės bendrauti tiesiogiai su nepriklausomais leidėjais iš svetur – pažinti jų darbo metodus, veikimo lauke būdus, galiausiai – pasikviesti į svečius.

– Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamos knygas knygynui „Six chairs books“? 

– Viltė: Renkamės knygas, kurios parodo meno, teorijos ir technologijų laukuose vykstančius bendradarbiavimo procesus, kuriant naujus diskursus ir veikimo praktikas. Toks šių skirtingų laukų santykis tampa neišvengiamas norint kalbėti apie šiuo metu mus labiausiai jaudinančias problemas ir procesus: feministinės minties ir technologijų lauko jungtis, atsakingus tarprūšinius santykius ir vis tikresnę ekologinę katastrofą, spekuliatyvaus pasakojimo galimybes. Mums svarbus nehierarchinis šių sričių susipainiojimas, menui netampant tik teorijos įrankiu ar atvirkščiai. Menas ir teorija vienas kitą formuoja ir įkvepia tiek tekstuose, tiek praktikose, kuriančiose kitokį turinį.

– Justina: „Six chairs books“ savo selekcijos akcentus dėliojame taip, kad išvengtume nereikalingų persiklojimų su jau įsitvirtinusiais mažaisiais knygynais ir sykiu nekurstytume konkurencinės nuotaikos. Kaip ir buvo užsiminta, mūsų selekcija bando užpildyti vis dar plačiai atsivėrusią nišą – šiuolaikinio meno leidinių ir šiuolaikinės teorijos platumas. Įprastai Europos didmiesčiuose iš nepriklausomų knygynų šią rinkos dalį pamažu atima instituciniai – didžiųjų muziejų ar šiuolaikinio meno centrų – knygynai. Arba, kaip „Lugemik“ atveju, patys mažieji migruoja į meno centrus (šis knygynas įsikūręs Estijos šiuolaikinio meno centro kieme esančiame garaže – aut. past.). Lietuvoje kol kas tiek Lietuvos dailės muziejaus padaliniai, tiek Šiuolaikinio meno centras, tiek ryškesnės meno galerijos apsiriboja (tiesą pasakius, biudžetinės įstaigos yra įstatymų ribojamos) tik savo leidinių platinimu. Iš dalies tai ir išprovokavo antrą šansą mūsų knygynui.

– Ar numanote tikslinę savo skaitytojų auditoriją? 

– Viltė: Kadangi dar tik pradedame, auditorija vis dar formuojama knygyno ir kartu formuoja jį. Tačiau po kelių atidarymo renginių ir pokalbių su skaitytojais galėtume sakyti, kad nebūtų tinkama mūsų skaitytoją apibrėžti per tam tikros socialinės, amžiaus ar lyties prizmę, labiau norėtume kalbėti tiesiog apie pirkėjų interesų laukus, kurie persiklotų su knygyno siūlomomis publikacijoms. Čia būtų galima kalbėti tiek apie skaitytoją, konkrečiai žinantį, kokių autorių ar publikacijų ieško, tiek apie tokį, kuris atsitiktinai galėtų atrasti jį dominantį kūrinį, įtrauksiantį galbūt tik tam vienam skaitymui arba nukreipsiantį į naujas domėjimosi teritorijas.

– Kaip vertinate knygų pasirinkimo ir skaitytojų skaičiaus situaciją Lietuvoje? Ar tą įmanoma kažkaip pakeisti?

– Justina: Vilniuje nepriklausomų knygynų profilių įvairovė gana plati: džiaugiuosi matydama besiplečiančią ir įvairėjančią knygyno „Eureka!“ literatūros anglų kalba pasiūlą, taip pat tikiu, kad „Mint Vinetu“ jau irgi turi savo skaitytoją. Smagu, kad išlindo ir „Juodo šuns“ projektas. Be galo liūdna dėl „Frendo“, kuris savo duris užvėrė beveik tuo pat metu, kai pasklido gandai apie vienos geriausių nepriklausomų vaikiškų knygų leidyklų – „Burokėlis“ – veiklos stabdymą. Bet, regis, „Burokėlis“ vis dar skuodžia pirmyn! Tiesa, kiek apmaudu, kad Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose ir miesteliuose nepriklausomi knygynai išliko beveik vien tik istorijose.

– Kaip įsivaizduojate tolesnį „Six chairs books“ gyvavimą?