Lobis, kurio niekam nereikėjo
"Iš tikrųjų "Bellingcat" yra pomėgis, kuris tapo šiek tiek nebevaldomas", – interviu Vokietijos televizijai ZDF juokiasi Eliotas Higginsas. Karinių oro pajėgų inžinieriaus ir konditerės sūnus anksti pasinėrė į virtualiąją realybę – čia jis gelbėjosi nuo jį nuolat kankinusio nerimo, panikos atakų. Gyveno Lesteryje, dirbo finansininku, o šiandien jis kalba prieš auditoriją, bendrauja su žurnalistais ir ką tik išleido knygą.
Žinoma, šiandien "Bellingcat" – daug daugiau nei vienas žmogus. Tarp jų – saugumo ekspertai, buvę kariškiai. Ir, žinoma, bulgarų žurnalistas Christo Grozdevas, iš šešėlio į viešumą išėjęs su Aleksejaus Navalno nuodytojų demaskavimo istorija.
"Kai viskas prasidėjo, 2011-aisiais, aš dar buvau paprastas samdomas darbuotojas, kuris domėjosi arabų pavasariu. Aš buvau sukrėstas, nes internete radau daugybę vaizdo įrašų, kurių niekas nelaikė informacijos šaltiniu", – pasakojo jis.
Tuo metu, kai pagrindiniu tiriamosios karo žurnalistikos būdu laikytas darbas karštuosiuose taškuose, t.y. karo zonoje, E.Higginsas suprato, kad net ir nekeldamas kojos iš namų internete gali rasti užuominų apie slapčiausias operacijas, tik visi ignoruoja šią galimybę.
2012 m. jis, nė nemokėdamas arabų kalbos, pradėjo rašyti tinklaraštį apie pilietinį karą Sirijoje – slapyvardžiu pasirinko vienos Franko Zappos dainos personažą Brown Moses. Po kelerių metų tinklaraštis virto platforma "Bellingcat", jungiančia skirtingose šalyse dirbančius to paties tikslo vienijamus tyrėjus.
Asmenine sėkminga E.Higginso veiklos premjera galima laikyti tyrimą apie Saudo Arabijos finansuotų ginklų iš Kroatijos tiekimą Sirijos kovotojams: netrukus E.Higginso surinktais ir išanalizuotais duomenimis ėmė remtis žmogaus teisių gynėjai, žiniasklaida, Jungtinės Karalystės parlamentas. Būtent E.Higginsas pirmasis paskelbė, kad Sirijos režimas prieš civilius naudoja vadinamąsias kasetines bombas ir cheminį ginklą.
Atradimas: prieš dešimtmetį savo malonumui interneto lobynus nagrinėti pradėjęs E.Higginsas šiandien žinomas kaip garsiosios platformos "Bellingcat" įkūrėjas, rengiantis mokymus apie viešų duomenų analitiką.
E.Higginsas, o vėliau ir prie jo prisijungę kolegos, dirbo labai paprastai: analizavo viešai prieinamą informaciją, pvz., vaizdo įrašus, asmenukes ir kitokio žanro privačių asmenų paviešintas nuotraukas, palydovų įamžintus kadrus, įvairią registrų informaciją ir tokiu būdu galėjo patikrinti, ar visiems žinomi faktai tikrai įvyko tuo laiku ir toje vietoje, kaip skelbiama, ar jų tikrieji padariniai atitinka viešai skelbiamus; išsiaiškinti faktus, kai žinoma bent preliminari įvykio vieta, laikas.
Žvelgiant į darbo rezultatus, galima apibendrinti: "Bellingcat" pavyko demaskuoti kruopščiai suplanuotus nusikaltimus, kurių organizatoriai iki šiol manė galį siųsti žudikus į bet kurį pasaulio kraštą ir likti nepastebėti; pamatyti tai, kas gali būti nė nepaslėpta, tačiau ko dauguma nė neieško. Tuo metu, kai milijonai žmonių leido laiką naršydami po pažįstamų socialinių tinklų paskyras, E.Higginsui ir jo komandai rūpėjo kas kita.
Viešos paslaptys
"Bellingcat" nenaudoja kokių nors ypatingų metodų, kurių nežinotų valstybių slaptosios tarnybos.
Šiandien "Bellingcat" vadinama skaitmeninės revoliucijos produktu: virtualiojoje erdvėje yra tiek suskaitmenintų vaizdų, užfiksuota realiuoju laiku vykstančių įvykių, sukelta tiek asmeninės informacijos, kad viskas, ko reikia šiuolaikiniams sekliams – kompiuteris ir interneto prieiga. Žinoma, legendinio Šerloko Holmso, ne vieną nusikaltimą išnarpliojusio nė neiškėlus kojos iš namų Beikerstryte, pasekėjai neatsisakytų ir kitų atributų – pypkės su geru tabaku, kambario su židiniu ar smuiko mintims sutelkti, bet tai neprivaloma sąlyga. Praverstų nebent tik vienas kitas bendramintis, galintis patikrinti kai kuriuos vaizdus realybėje ar parūpinti informacijos, kuri teoriškai turi būti neviešinama, bet praktiškai yra nuperkama už keliasdešimt eurų.
Šešėliai – saulės laikrodis, pagal juos galime nustatyti dienos metą.
Tarkime, teroristai išplatina savo propagandinius vaizdus, kuriuose matyti kelios nereikšmingos detalės – filmuojami asmenys, jų šešėliai, landšaftas, augmenija, griuvėsiai ar kažkur horizonte vos įžiūrimi objektai. Tačiau norint identifikuoti vietovę, kurioje nufilmuotas vaizdas, nėra nereikšmingų detalių. Pakanka tik "Google Earth", vienos kitos laisvai prieinamos priemonės ir akylo "Bellingcat" tyrėjo, kuris nustatys vietovę ir, pvz., įvertinęs šešėlių kryptį bei ilgį, pasakys preliminarų filmavimo metą. Žvilgtelėjus į su įvykiu susijusių asmenų nuotraukas ar įrašus socialiniuose tinkluose, galima be vargo atskleisti kariuomenės judėjimą dominančioje vietoje.
Nors ir ne fizinis, tačiau darbas – ne iš lengvųjų: kad rastų tiesos grūdą "Bellingcat" tyrėjai turi persijoti beveik neišsenkantį, nuolat atnaujinamą informacijos pelų srautą.
Panašiai dirba ir įvairios kitos organizacijos, pvz., "Amnesty International", tačiau "Bellingcat" dirba greičiau: jų nevaržo biurokratija, hierarchija, įvairios politinės požeminės srovės ir darbo valandos. Platformos dalyvius ir partnerius – pasaulio žiniasklaidos lyderius ar pavienius žurnalistus – sieja noras atskleisti tiesą, tad dažniau nei instrukcijoms paklūstantys organizacijos bei institucijų tyrėjai jie pasikliauja žurnalistine nuojauta.
E.Higginsas šypsosi išgirdęs apie nuogąstavimus, kad "Bellingcat" pavogė laurus iš specialiųjų valstybinių institucijų ir esą sumažino žmonių pasitikėjimą jomis. "Kai pradėjau, niekam nebuvau įdomus. Tačiau dirbu skaidriai, todėl manimi ėmė pasitikėti. Tradicinės institucijos gali drąsiai ką nors nusižiūrėti", – sako jis, savo organizaciją vadinantis žmonėms atsiskaitančia tarnyba.
Kitaip nei specialiosios tarnybos, "Bellingcat" neįslaptina savo metodų. Neseniai išleistoje knygoje E.Higginsas juos išsamiai aprašo, tarsi kviesdamas sekti pavyzdžiu ir, naudojant laisvai prieinamas interneto priemones, aiškintis, kas iš tikrųjų nutinka kur nors už tūkstančių kilometrų.
Principas: dažnai tiesos giliai ieškoti nereikia, sako tyrėjai, – internete gausu užuominų.
Nėra nesvarbių detalių
Istorija, kaip tyrinėdami internete paskelbtas konvojų su gabenamais "Buk" raketos kompleksais, pastarųjų skiriamuosius ženklus ir karių nuotraukas, žymas socialiniuose tinkluose "Bellingcat" nustatė kone 300 žmonių gyvybę nusinešusio ginklo maršrutą iš Rusijos į separatistų užimtą Ukrainą, jau tapo naujųjų laikų legenda.
Kai Ukrainos rytuose įsitvirtinę Rusijos remiami separatistai 2014-ųjų liepos 17 d. pašovė Malaizijos avialinijų lėktuvą su 298 žmonėmis, "Bellingcat" skaičiavo pirmąsias organizuotos veiklos dienas. Jau po dviejų mėnesių oficialios jungtinės komandos tyrėjai paskelbė, kad MH17 numušė daugybė dideliu greičiu judėjusių objektų, pirmą kartą paminėjo versiją, jog lainerį sunaikino žemė–oras tipo raketa "Buk". Šią versiją patvirtino ir JAV žvalgyba, tačiau trūko aiškių duomenų apie raketą iššovusias pajėgas.
Kaip vėliau pasakojo pats E.Higinsas, "Bellingcat" komanda internete aptiko atvaizdą, darytą nežinomoje vietovėje 2014 m. liepos 17-ąją, kuriame matyti mašina, gabenanti "Buk" įrenginį. Pirmoji užduotis – nustatyti, kuriame mieste daryta fotografija. Ištyrinėjus nuotrauką ir radus ryškiame fone blyškų nedidelės parduotuvės pavadinimą, pavyko išsiaiškinti tikslų prekybos tinklo pavadinimą ir sąrašą parduotuvių adresų Rytų Ukrainoje.
Virtualiajame vandenyne "Bellingcat" ėmė ieškoti vaizdų, identiškų kadrui su "Buk". Pats to nežinodamas tyrėjams pagelbėjo vienas interneto vartotojas, turintis keistą pomėgį važinėti po Ukrainą ir į internetą kelti vaizdo registratoriaus įrašus. Viename tokių įrašų "Bellingcat" komanda aptiko kadrą su analogiškais objektais, matomais greta sunkvežimio su "Buk": parduotuvę, juodais ir baltais dryžiais išdažytą daugiabutį. Sužinojus "kur", reikia ieškoti "kada".
"Šešėliai – saulės laikrodis, pagal juos galime nustatyti dienos metą", – pasakojo E.Higinsas. Pasitelkę nesudėtingas priemones, "Bellingcat" detektyvai nustatė, kad sunkvežimis su "Buk" fotografuotas lemtingosios liepos 17-osios vidurdienį. Šiuos faktus patvirtino ir liudininkai, internete pasidaliję įrašais su gabenamais "Buk". Galiausiai be vargo, tarsi iš mažų detalių, atkreipdami dėmesį į unikalius "Buk" žymėjimus, palydovines nuotraukas, menkiausius užfiksuotus šešėlius, "Bellingcat" sudėliojo visą "Buk" maršrutą.
Vėliau "Bellingcat" pagelbėjo jungtinei tyrėjų komandai demaskuojant Rusijos bandymą įtikinti, kad "Buk" paleido Ukrainos pajėgos. Spaudos konferencijoje Rusijos atstovai pristatė palydovines Ukrainos karinės bazės nuotraukas, tariamai darytas 2014 m. liepos 14 ir 17 d.: pirmojoje "Buk" įrenginiai matyti, antrojoje – nebe. Nors tiesiogiai tai nebuvo pavadinta įrodymais, tačiau padarytos prielaidos, kad Ukrainos pajėgos pašovė MH17.
Atidžiau panagrinėję laisvai prieinamas palydovines nuotraukas, "Bellingcat" entuziastai aptiko neatitikimų: pvz., tariamai liepos 14 d. darytoje nuotraukoje matyti medžiais apaugęs plotas, o esą 17-osios nuotraukoje jo jau nėra. Skiriasi ir išvažinėtos žolės būklė. Virtualiai pavarčius nuotraukų lobyną, paaiškėjo, kad pateiktieji vaizdai iš tikrųjų buvo daryti gerokai anksčiau, tad su MH17 tragedija negali turėti nieko bendra.
Visa surinkta, sistematizuota informacija – 120 puslapių – "Bellingcat" pasidalijo su jungtine tyrėjų grupe. Kiekvieną mėgėjų surinktą detalę oficialūs ekspertai galėjo patikrinti patys: visi duomenys, kaip žinoma, buvo laisvai prieinami internete. Jokio stebuklo, tiesiog reikia nepatingėti paieškoti tiesos, kuri laisvai prieinama internete, vėliau sakys E.Higinsas.
Garsiausios istorijos
MH17 buvo tik pradžia. Netrukus "Bellingcat" identifikavo pasikėsinimo į Sergejų ir Juliją Skripalius vykdytojus, kurių alibi paneigė Solsberio kamerų įrašai ir įvairūs ryšio, judėjimo, registracijos ir kt. duomenys. "Bellingcat" įvardijo asmenis, kuriuos šiandien žinome kaip garsiuosius bukaveidžius "turistus" sukorusius tolimą kelią, kad, pačių žodžiais, pasigrožėtų Solsberio bažnyčios bokštu, ir prieš buvusį tėvynainį bei jo dukrą panaudojusius cheminį ginklą, nuo kurio vėliau nukentėjo ir keli niekuo dėti britai.
2019 m. "Bellingcat" suteikė naudingos informacijos apie Kamerūno armijos nusikaltimą – nužudytas dvi moteris ir jų vaikus. Tyrimas davė savo vaisių: JAV atsisakė šios Afrikos valstybės armijai suteikti milijoninę pagalbą, Europos Parlamentas priėmė smerkiančią rezoliuciją.
Po to, kai "Bellingcat" kartu su CNN, "Der Spiegel" ir Kovos su korupcija fondu atsekė A.Navalno persekiotojus, pabandžiusius nužudyti jį "Novičiok" nuodais, "Bellingcat" galutinai įsitvirtino kaip analogo neturinti tarptautinėje arenoje veikianti jėga, kurios rezultatai atvirkščiai proporcingi jos naudojamiems ištekliams.
"Bellingcat" neslėpė, kad identifikuojant A.Navalno persekiotojus rėmėsi Rusijos juodojoje rinkoje įsigytais pasų, avialinijų keleivių registracijos, mobiliojo ryšio duomenimis. Šį tyrimą viešai pristatęs bulgarų žurnalistas Ch.Grozdevas, beje, neslėpė ir to, kad paskutiniame etape dirbo paromis ir išeikvojo keliolika tūkstančių eurų santaupų.
Šis tas daugiau nei "Google Earth", tačiau metodas tas pats: atsekti smogikus galima neiškeliant kojos iš namų. Ir, kaip pademonstravo A.Navalnas, pasinaudojus nesudėtingomis technikos gudrybėmis, galima išpešti iš smogikų dar ir prisipažinimą.
Pernai spalį kartu su "The Insider" ir "Der Spiegel" "Bellingcat" rado sąsajų tarp dviejų Rusijos mokslinių centrų, "Novičiok" programos ir Rusijos vyriausiosios žvalgybos valdybos. Lapkritį paskelbta, kaip pastaroji koordinavo žiniasklaidos projekto "Bonanza Media" veiklą, kuri skleidė klastotes apie MH17 katastrofą.
Šiemet sausį "Bellingcat" kartu su partneriais įrodė, kad pasikėsinimo į A.Navalną dalyviai susiję su dar keliomis įtartinomis mirtimis ir pasikėsinimais į Rusijos žurnalistą Vladimirą Karą-Murzą.
Liudininkas G.
Šiandien "Bellingcat" vardas linksniuojamas ir dar vienoje skandalingoje istorijoje, čečėnų kilmės Sakartvelo piliečio Zelimchano Changošvilio nužudymo byloje.
Žinomą Čečėnijos, Ukrainos karo dalyvį, sykį jau išgyvenusį pasikėsinimą, slaptųjų tarnybų itin mėgstamu pistoletu "Glock 26" su duslintuvu 2019 m. rugpjūtį Berlyne nužudė dviratininkas: žudikas privažiavo prie parku einančio čečėno, šaltakraujiškai iššovė jam į galvą ir numynė toliau.
Berlyne vykstančiame teismo procese "Bellingcat" atstovaujantis Bulgarijos pilietis – procese įvardijamas kaip ponas G. – pateikė svarių įrodymų, kad nužudymu kaltinamas Vadimas Krasikovas, save vadinantis Vadimu Sokolovu, yra susijęs su Rusijos federaline saugumo tarnyba.
"Bellingcat" neslėpė, kad identifikuojant A. Navalno persekiotojus rėmėsi Rusijos juodojoje rinkoje įsigytais pasų, avialinijų keleivių registracijos, mobiliojo ryšio duomenimis.
G., kuriam Vokietijoje skirta ypatinga apsauga, teisme pasakojo tai, ką nepraėjus nė metams po nusikaltimo, viešai publikavo "Bellingcat", "The Insider" ir "Spiegel".
Ištyrę lengvai prieinamus duomenis, žurnalistai neaptiko įrodymų, kad 1970-aisiais gimęs statybų inžinierius gali būti realus asmuo, o ne fiktyvi tapatybė. Teisėjo klausiamas G. atskleidė, kad už juokingus 20 eurų įsigijo Rusijos mokesčių mokėtojų registro išrašus ir pamatė, jog jame V.Sokolovo duomenys atsirado tik nusikaltimo metais, 2019-aisiais.
Negana to, V.Sokolovo paso numeris turėjo akivaizdžių panašumų su dokumentais, kuriais naudojosi Solsberio nuodytojai. Kad patektų į Šengeno erdvę, V.Krasikovas pasinaudojo viza, kurios anketoje buvo nurodyta, kad jis yra Sankt Peterburge dirbantis statybų inžinierius. Tačiau įmonė, kuri įvardyta kaip jo darbovietė, Rusijos komercinių įmonių registre buvo įvardyta kaip reorganizuojama, o jos nurodytas telefono numeris sutapo su Rusijos gynybos ministerijos įmonės numeriu.
Iš įsigytų mobiliojo ryšio duomenų "Bellingcat" nustatė, kad tariamasis V.Sokolovas nuolat palaikė artimus ryšius su 13 aukštų Rusijos saugumo tarnybos elitinio dalinio "Vimpel" pareigūnų ir lankėsi mokymo bazėje. Operaciją jis vykdė mėtydamas pėdas: iš Rusijos į Vokietiją keliavo aplinkkeliu – per Prancūziją ir Lenkiją.
Dokumentas: atsitiktinių liudininkų užfiksuoti vaizdai su Ukrainos rytuose gabenamu raketų paleidimo kompleksu "Buk" "Bellingcat" tyrėjams leido sudaryti maršrutą, kuriuo iki šūvio į MH17 lainerį keliavo ši ginkluotė.
Nuojauta prieš instrukcijas
Kaip apskritai žurnalistai susiejo V.Krasikovą su nužudymu, nors buvo kalbama apie įtariamąjį V.Sokolovą? Teisme G. aiškino, kad jo komanda ieškojo panašaus nusikaltimo modelio ir aptiko, jog lygiai taip pat 2013 m. Maskvoje automobilių aikštelėje buvo nužudytas verslininkas: žudikas privažiavo dviračiu, šovė į galvą ir pasišalino. Tąkart buvo paskelbta V.Krasikovo paieška. Beliko palyginti tąkart ieškoto, bet oficialiai taip ir nesurasto asmens nuotraukas su vaizdo kamerų Berlyne kadrais.
Sąsajos Rusijos valstybinių struktūrų link veda ir nuo įtariamojo žmonos ir dukters. "Bellingcat" tyrėjai nustatė, kad suklastotais dokumentais buvo aprūpinta ir ruso žmona bei dukra. Teismo salėje G. pasakojo apie tipiškus Federalinės saugumo tarnybos metodus: klastojamuose dokumentuose paliekami tikrieji asmenų vardai, o gimimo data perkeliama vienais metais.
Įtariamojo sutuoktinė tuoj po nusikaltimo Berlyne pasinaudojo vyro telefonu, o 2019-ųjų gruodį išvyko į Krymą: bulgarų žurnalistas su kolegomis tą nustatė iš mobiliojo ryšio duomenų ir aviakompanijų klientų sąrašų. Kartu su abiem keleivėmis skrido ir Federalinės saugumo tarnybos generolas – "Bellingcat", "The Insider" ir "Spiegel" duomenimis, nuo to laiko jis kas mėnesį skraido į Krymą.
E.Higginso žodžiais, jo komanda turėjo aiškią nuojautą, kad Vokietijos specialiosios tarnybos nė neįtarė apie "žudiko su dviračiu" ryšius su Rusijos žvalgyba.
Tai, kad pastaraisiais metais "Bellingcat" daug dėmesio skiria Rusijai, susiję ne su tyrėjų preferencijomis, sako jis, bet su Maskvos veiksmais. "Nesakau, kad Centrinė žvalgybos valdyba ar MI6 yra geri vaikinai, tačiau turime akivaizdžių Rusijos operacijų įrodymų: A.Navalnas buvo apnuodytas, V.Kara-Murza", – televizijai ZDF vardijo britas.
Ne tik iš savo kišenės
E.Higginsas kategoriškai nesutinka, kai yra lyginamas su "WikiLeaks" įkūrėju Julianu Assange'u, kritikuoja pastarojo asmenybės kultą. "Bellingcat" struktūrą, kurioje dirba tyrėjai iš daugiau nei 20 šalių, jis vadina labiau panašią į labdaros organizaciją, o įkūrėją stebėtojų taryba turi teisę atleisti. "Bellingcat" taip pat nenori būti panašus į "WikiLeaks" – informacijos saugyklą, kurio turinį dar reikia gerai ištyrinėti.
2016 m. spaudai buvo nutekintas "WikiLeaks" vidinis pokalbis, kuriame teigta, esą "Bellingcat" finansuoja Jungtinės Karalystės gynybos ministerija. E.Higginsas tai kategoriškai neigia. Kol neturėjo rėmėjų, "Bellingcat" jis rėmė pats – kad ir kaip būtų, juk tai jo hobis. 2014-aisiais veiklai rinktos lėšos per sutelktinio finansavimo platformą "Kickstarter".
Šiandien maždaug pusė finansavimo gaunama iš dotacijų ir aukų, kita pusė – iš mokymų apie atvirų šaltinių duomenų analizę. E.Higginsas neneigia, kad vienas iš "Bellingcat" rėmėjų – JAV kongreso finansuojamas Amerikos nacionalinis demokratijos fondas, George'o Soroso atviros visuomenės fondas.
E.Higginsas savo knygą vadina žadintuvu visuomenei ir kalba apie ribą, skiriančią informacijos ir dezinformacijos amžius.
Ieškodami informacijos, pvz., apie klimatą, žmonės atsiduria sąmokslo jūroje. Įvairios virtualiosios bendruomenės yra nepaprastai galingos: jos gali naudotis didžiuliais duomenų klodais ir juos išanalizuoti arba jais manipuliuoti. Politikai ir žiniasklaida esantys tik antrojo ešelono veikėjai, kurie reaguoja į jiems jau pateikiamą informaciją.
O norint demaskuoti klastotes, E.Higginso teigimu, nereikia naudoti jokio ypatingo algoritmo. Atvirkščiai: pvz., "Bellingcat" stengiasi nuosekliai atsakyti į elementarius žurnalistinius klausimus: "Kas skleidžia informaciją? Ar jis patikimas? Kur atsirado vaizdinė medžiaga ir kas ja pasidalijo?
Grįžus prie tokių visai ne virtualiųjų darbo metodų, galima atsikratyti baimės dėl technologijų galios. "Viskas, ko reikia, kad virtualusis pasaulis nekeltų grėsmės, – išsilavinimas", – įsitikinęs "Bellingcat" įkūrėjas.
Pavojų E.Higginsas įžvelgia ten, kur, atrodo, bandoma daryti teigiamus dalykus: kai socialiniai tinklai ir platformos skuba pašalinti nerimą keliantį turinį. "Suprantu, kad toks turinys turėtų kuo greičiau išnykti iš platformų. Bet tai didžiulė problema", – anot E.Higginso, reikia sutelkti tinklo bendruomenę, kuri stebėtų tokį turinį, galėtų jį archyvuoti ir būtų greitesnė nei platformų ištrynimo brigados.
Tiesos kaina
Ar pats E.Higginsas jaučiasi saugus? Dabar, kai "Bellingcat" vardas reiškia operatyviai surenkamus nusikalstamą veiklą demaskuojančius įrodymus, pateikiamus, nepaisant valstybines žinybas ar organizacijas dažnai varžančių politinių interesų?
Atsekti smogikus galima neiškeliant kojų iš namų.
Po to, kai pateikė duomenis Z.Changošvilio nužudymo byloje, E.Higginsas sako sulaukęs britų tarnybų skambučio – rūpintasi jo saugumu. "Jaučiuosi mažiau saugus nei iki šiol, – viename interviu sakė jis, žurnalistams neatskleidžiantis savo buvimo vietos. – Saugausi labiau nei anksčiau. Pavyzdžiui, kitaip nei anksčiau, nevalgau viešbučiuose. Atsinešu porą sumuštinių iš parduotuvės, nerizikuoju su viešbučių tarnautojais, tarp kurių gali būti koks ką tik įdarbintas rusas ar pan."
Ar asmeninė rizika – ne per didelė tyrimų kaina? "Tiesa visada to verta. Ypač, kai ji susijusi su tarptautiniais nusikaltimais, nužudymais", – sako E.Higginsas.
Regis, jo požiūris nepasikeitė nuo pat 2014-ųjų, kai savo platformai pavadinimą pasiskolino iš senos britų pasakos apie peles, kurios labai bijojo didelės katės. Susirinkusios pelės nusprendė, kad jei katei ant kaklo kabotų varpelis, tuomet jos visada žinotų, kur yra katė. Tačiau nė viena pelė neišdrįso prikabinti katei varpelio, kitaip nei "Bellingcat", kurios darbas – visuomenei labai svarbus, tačiau beveik neįmanomas ir labai rizikingas.
