Projektas tapo atvira kūrybine erdve improvizacijoms, laisvei ir galimybei nevaržomai tapti šokio bendruomenės dalimi.
Pokalbyje menininkai M.Stabačinskas (M.S.) ir V.Visockaitė (V.V.) dalijasi mintimis apie socialinio šokio skatinimą Lietuvoje, aktyvų negalią turinčių žmonių įtraukimą bei bendruomenės kūrybinį ieškojimo procesą, atnešusį abipusį tobulėjimą ir naujus atradimus.
– Mantai, jau ne pirmą kartą dirbate su negalią turinčiais žmonėmis. Nuo ko viskas prasidėjo?
M.S.: Pirmas mano susitikimas su negalią turinčiais žmonėmis įvyko tada, kai pradėjau savo šokėjo karjerą. Tuo metu buvo pirmasis ar antrasis mano "Auros" festivalis, buvo atvažiavusi šokio kompanija iš Anglijos. Kartu turėjome bendrą projektą su žmonėmis, kurie turi fizinę negalią. Tai buvo mano pirmasis prisilietimas ir susipažinimas, o tada gal po 3–4 metų, su šokio teatru "Dansema" turėjome kelis projektus su neįgaliais vaikais. Pastarasis labiausiai užkabinęs projektas – prieš beveik metus su režisiere Karolina Žernyte Kauno kameriniame teatre pristatėme spektaklio "Super galios" premjerą. Dirbome kartu su trimis skirtingomis moterimis, turinčiomis fizinę negalią. Tokia buvo pradžia, kuri atvedė mane iki čia.
Po pirmų savaičių „aš negaliu ir man neišeina“ keitė vis kitoks nusiteikimas.
– Ar jums teko matyti gerųjų profesionalių menininkų darbo ir kūrybos su negalią turinčiais asmenimis pavyzdžių Lietuvoje ar užsienyje?
M.S: Nedaug, bet teko. Žinau, kad ypač Vakarų Europoje tai yra gana išvystyta. Londone yra net valstybinė kompanija, kuri vadinasi "Candoco". Šioje teatro kompanijoje pusė artistų yra profesionalūs šokėjai, o kita dalis turi fizinę negalią. Jeigu neklystu, jie kažkada labai seniai buvo atvažiavę į festivalį "Naujasis Baltijos šokis". Kalbant apie Lietuvos sceną ir teatrą – režisierė K.Žernytė aktyviai užsiima su negalia turinčiais asmenimis, taip pat ir "Dansema". Gaila, kad nemačiau Šeiko šokio kompanijos spektaklio "Mano Piteris Penas", kuriame vienas iš šokėjų buvo Dauno sindromą turintis vaikinas. Manau, Lietuva šioje socialinio šokio nišoje dar turi kur tobulėti, vystytis ir ieškoti.
– Ar reikalingas specialus pasirengimas edukacijos ir kūrybos procese su negalią turinčiais asmenimis?
M.S.: Ir taip, ir ne. Svarbiausia yra paties noras tai daryti, aš specialių mokslų nebaigiau, visa tai atėjo per mano praktiką. Manau, padėjo darbas su kūdikiais – iš šios patirties tam tikrų dalykų galėjau pritaikyti. Bet apskritai iš paties šokio lauko daug dalykų ateina, kai pajunti ir žinai, kaip adaptuoti, o pats mokymosi procesas įvyksta vietoje, natūraliai, kai nagrinėjame turimą projekto medžiagą, sėdime, kalbamės ir dalijamės savo įžvalgomis, kas veikia, o kas ne, ką galime bandyti daryti kitaip ir panašiai.
Kryptis: "Išsilavinimas dar niekam nepakenkė, bet jo neturėjimas tikrai neturėtų stabdyti nuo naujų atradimų", – įsitikinusi naujas šokio galimybes atradusi V.Visockaitė.
V.V.: Aš Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje įgijau šokėjos išsilavinimą, o prieš prisijungiant prie "Young Amici" trupės esu šokusi keliuose teatruose, bet niekada prieš tai nesu susidūrusi su negalia. Išsilavinimas dar niekam nepakenkė, bet jo neturėjimas (oficialia forma) tikrai neturėtų stabdyti nuo naujų atradimų.
– Vasara, kaip susikirto jūsų keliai su "Young Amici" šokio teatru? Gal galite papasakoti, kaip organizuojamas darbas su negalią turinčiais žmonėmis, kaip atrodo kūrybinis procesas ir veiklos kasdienybė?
V.V.: Tai atsitiko netikėtai. Kai išvažiavau studijuoti į Londoną, galvojau, kad daugiau nešoksiu, bet mano draugė iš Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) man parašė žinutę: "Žiū, gavome laišką – "Lyric" teatre vyksta nemokamos šokio pamokos, gal užsuk, pažiūrėk, kas ten vyksta." Taip ir padariau. Dabar jau trejus metus šoku ir vedu šokio pamokas "Young Amici" šokio trupėje.
– Praėjusiais metais Kaune inicijavote "Young Amici Lab Kaunas" – skatinote šokėjų, dirbančių su negalią turinčiais asmenimis, tarptautinį bendradarbiavimą. Gal galite prisiminti, kaip pavyko įgyvendinti šią idėją?
V.V.: Studijų metais vasarą kelioms savaitėms vis grįždavau į Lietuvą. Pirmą vasarą pradėjau ieškoti, kas Lietuvoje veda panašias šokio pamokas integracijos principu. Supratau, kad pavieniui lyg ir pradeda vienas kitas kažką krutinti, tada susipažinau su keliais dienos centrų atstovais, pradėjau rinkti informaciją ir supratau, kad profesionaliems šokėjams trūksta praktinių žinių, kaip darbas su negalia gali atrodyti iš šokėjo perspektyvos, o iš dienos centrų sužinojau, kad negalia Lietuvoje vis dar yra uždaroma, užrakinama ir paslepiama.
Praėjusią vasarą jau tiesiai keliavau į LŠIC ir papasakojau savo idėją jo vadovei Gintarei Masteikaitei, kuri mane iš karto nusiuntė į "Kaunas 2022". Parašiau rekomendacinį laišką ir nuo to prasidėjo ilgas paruošiamasis darbas, trukęs iki pat projekto pradžios gruodžio mėnesį. Kartu su "Amici" komanda čia, Lietuvoje, nuostabiai praleidome laiką, mes bendradarbiavome su Kauno šokio teatru "Aura" ir "Korio" dienos centru. Jau po keleto minučių buvo sunku atskirti, kur "Auros" šokėjai, o kur "Korio".
– Kaip kilo mintis vystyti judesio kūrybinės laboratorijos idėją? Kokius tikslus keliate šiame projekte?
M.S.: Viskas įvyko labai netikėtai. Praėjusių metų gale, kai Londono kompanija "Amici" dirbo Kaune, man teko apsilankyti ir pasižiūrėti, ką jie ten veikia. Sutikau Vasarą, šnektelėjome, ką būtų įdomu daryti, bet ji tuo metu gyveno Anglijoje, tad tuo viskas ir pasibaigė. Vis dėlto, kai užklupo karantinas, visi turėjome laiko pagalvoti, ką norime veikti. Aš jaučiau tuštumo jausmą, kažkokių meno išraiškų statyti tuo metu nenorėjau. Izoliacijos laikotarpis man padėjo suprasti, kas šiuo metu mane domina. Supratau, kad tai yra socialinis šokis ir darbas su žmonėmis, kurie turi fizinę negalią. Mąsčiau, kad galima nerti dar giliau ir patyrinėti, tai kas dar yra nepažinta. Staiga po tokių apmąstymų pamačiau "Kauno bienalės" kvietimą siūlyti projekto idėjas. Svarsčiau, kad esu dirbęs su vaikais ir moterimis, turinčiomis fizinę negalią, bet su turinčiais kompleksinę negalią neteko – žinojau, kad tai bus savotiškai sunkiau. Pagalvojau, kad man tiktų "Korio" bendruomenė. Dauguma Lietuvos projektų dirba su konkrečiomis grupėmis, dažniausiai su vaikais, jaunimu ir su senjorais, o vidurinė grupė, mano akimis, pasirodė palikta, todėl pajutau norą dirbti būtent su jais. Viskas labai natūraliai klostėsi – Vasara jau buvo grįžusi į Lietuvą, paskambinau į "Korio" bendruomenę, kurioje dirba nuostabi mano draugė Kristina Nargėlaitė, papasakojau jai šią idėją ir viskas kažkaip greitai įsisuko.
V.V.: Mūsų projekto tikslas – skatinti kūrybiškumą ir auginti šokėjų pasitikėjimą savimi, savo jėgomis ir savo kūnu. Taip pat toliau sėti integruoto šokio idėją kitų šokėjų galvose.
– Kaip atrodo šios kūrybinės laboratorijos procesas? Kokias menines judesio praktikas taikote?
M.S.: Mes pavadinome šį projektą laboratorija, nes žinių bagažas lyg ir didelis, bet ne iki galo užpildytas. Tai buvo laboratorija visiems – tiek dalyvavusiems, tiek mums. Šaunu, kad prie šio projekto prisijungė ir profesionalūs šokėjai, kurie panoro būti mūsų projekto savanoriais. Džiaugiuosi, kad jie atvyko ne tik iš Kauno, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Kalbant apie patį procesą, mes turėjome tam tikrą bazę, bet buvome atviri sau paleisti ir stebėti, kur mus tai nuves. Manau, kad jeigu būtume turėję konkretų tikslą, pavyzdžiui, sukurti spektaklį, tai toks tikslus užsibrėžimas būtų kėlęs įtampą ir stresą. Nebebūtų likę laiko ieškojimams ir abipusiams tobulėjimams, todėl pasileidome laisvi kurti ir keliauti ten, kur pats kūrybinis ieškojimo procesas mus nuves.
Leidome pasireikšti ir savanoriams, kurie ateidavo ir norėdavo prisijungti. Mes kasdien susėsdavome, dalydavomės mintimis ir sugalvodavome tam tikrą pamokos formatą. Dauguma jų turėdavo gana aiškią struktūrą – prasidėdavo nuo bendro pasisveikinimo, kai kiekvienas pateikdavo po judesį ir visi turėdavo atkartoti. Tada kasdien vis kitas savanoris vesdavo tam tikrą apšilimą, po kurio visi keliaudavome prie kūrybinių užduočių, kuriose naudodavome skirtingus daiktus – spalvotas gumas, teniso kamuoliukus ar kaspinus – kurie palengvindavo judėjimą ir padėdavo pajausti vis kitokią judesio formą. Viskas vyko tarsi per šiuolaikinio šokio prizmę, bet suteikėme ir tam tikrų baleto pagrindų. Viskas vyko per judesį, kartais naudodavome ir balsą.
– Kaip keitėsi darbo procese santykis su bendruomenės nariais? Kokius pokyčius juose pastebite?
Atradimai: M.Stabačinskas neslepia – izoliacijos laikotarpis jam padėjo permąstyti savo kūrybinius prioritetus. "Supratau, kad tai yra socialinis šokis", – sako jis.
M.S.: Tai buvo savotiškas abipusis visų projekte dalyvavusių žmonių tobulėjimas. Nustebino, kad projekte susirinko išties nemažai žmonių – pirmą savaitę atėjo 27 žmonės, o kas savaitę jų daugėjo, kol galiausiai pasiekėme maksimumą, kai laboratoriją sudarė 37 žmonės, 5–6 savanoriai ir mes su Vasara.
Vienas didžiausių pasiekimų, nuskambėjusių iš dalyvių lūpų, buvo tai, kad į projektą įtraukėme žmones, kurie juda neįgaliųjų vežimėliuose. Nors pas juos vyksta tam tikros šokių pamokėlės, tai labai apribota pažintis su judesiu, juos ne visada tinkamai moka įjungti į šokį, nes dauguma mano, kad jeigu jie nevaikšto, tai jiems daug ką padaryti bus pernelyg sunku. Mes kaip tik labai susitelkėme į juos ir stengėmės juos motyvuoti, kad galima rasti alternatyvių judėjimo būdų tam pačiam šokiui.
Po pirmų savaičių "aš negaliu ir man neišeina" keitė vis kitoks nusiteikimas. Mes pabrėždavome, kad jeigu negali pakelti kojos, ištiesk kitą kūno dalį, pavyzdžiui, ranką. Tam tikrais momentais per improvizacijas skatinome įsilieti į šokį. Mes juos visada drąsindavome, kad visi galime judėti bendrai – per savo judesį ir savo amplitudę.
– Ko jūs patys išmokote šioje laboratorijoje?
M.S.: Kartais žmonės su kompleksinėmis negaliomis turi mažiau kompleksų negu mes. Kaip tik šiandien galvojau, kad kasdien daugelis atsikelia su kažkokiais kompleksais, kurie yra suformuoti visuomenės, reikalaujančios būti tobuliems. Pas juos tokio dalyko nėra, o jeigu atsiranda, tai tie kompleksai būna visai kitokie. Mes turėtume dažniau tuos kompleksus paleisti ir galvoti lengviau. Iš šių žmonių aš išmokau džiaugtis ir būti atviras.
V.V.: Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, o norint kažką pakeisti reikia laiko, kantrybės ir pasitikėjimo. Darbas su visa kūrybinės judesio laboratorijos komanda buvo nuostabus ir prasmingas. Noriu visiems padėkoti už skirtą laiką, dėmesį ir suteiktą pasitikėjimą. Ačiū.
– Mantai, minėjote, kad projekto idėją vystėte karantino metu. Kaip radote kūrybinės energijos šiuo sudėtingu laikotarpiu?
M.S.: Manau, šis laikotarpis kiekvieną iš mūsų veikia skirtingai. Aš pirmosiomis savaitėmis ir pirmąjį mėnesį pasinėriau į savo kūno parengtį, o viduryje karantino, kai visi darbai staiga buvo atšaukti, įvyko tarsi tokia atvirkštinė reakcija – nieko nenorėjau daryti, sunku buvo tai peržengti. Bet galiausiai pagalvojau, kad tai toks etapas, kodėl turiu save spausti, reikia išlaukti ir ateis tas laikas. Dabar jaučiu, kad jis vėl atėjo ir viskas stojasi į savas vietas. Laikas buvo naudingas pabūti su savimi ir išsigryninti mintis, ką aš noriu veikti šiandien.
Kai patyriau traumą, po kurios nešokau 7–8 mėnesius, pasakiau sau, kad galiu į tai pažvelgti iš dviejų pusių: arba tai yra katastrofa, dėl kurios negalėsiu šokti ir judėti, arba galiu tai tiesiog priimti kaip ženklą sustoti, pabūti su savimi ir savo mintimis, stebint, kur jos gali nuvesti. Manau, šis projektas būtent iš čia ir atsirado. Pajutau tokį jausmą, kad noriu kitokio laikotarpio. Ne visiškai atsisakyti profesionalios šokėjo karjeros, tiesiog man ta scena tapo ne tokia svarbi, pajutau, kad mano dėmesys yra sutelktas į socialinį šokį, kurį matau įdomų ir platų.
– Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?
M.S.: Laikotarpis, kai patyriau traumą, man padėjo išsigryninti savo idėjas ir norus. Dabar, kaip diktuoja pasaulinės tendencijos, mes galime planuoti, bet negalime būti užtikrinti, kad pavyks viską įgyvendinti. Manau, dauguma dabar mokosi labai daug neplanuoti. Matau tik tai, kad tas laikas, kuris buvo prieš 5–7 metus, kai važinėjau po pasaulį, keičiasi, dabar susitelkiu į lokalią erdvę. Tad artimos ateities planai labiau fokusuoti į mūsų vidinį lauką.
