Gyvenime smėlio pilys statomos be jokių draudimų, o tikrovės bangoms jas nuplovus, atsakingų nelieka. Vien švietimo srityje kiek tų smėlio pilių pristatyta! Pinigai švietimo finansavimui auga (vien iš ES struktūrinių fondų per visus narystės ES metus Lietuvos švietimą ir mokslą pasiekė 3 mlrd. eurų), tačiau kokybinio šuolio neįvyko – mokinių pasiekimai prastėja. Reformų, skirtų šiai sričiai, nė nesuskaičiuosi, o labiau sujauktos sistemos nerasi.
„Tūkstantmečio mokyklų“ programai oho kiek smėlio tonų suversta, smėlio pilis – kone aukščiausia. Tik sumažinti atotrūkio tarp Lietuvos mokyklų niekaip nepavyksta. Mokytojo prestižas vis keliamas ir keliamas, tačiau dirbantiems mokykloje nei motyvacijos, nei pasitikėjimo, nei realaus palaikymo nepadaugėjo.
Gyvenime smėlio pilys statomos be jokių draudimų, o tikrovės bangoms jas nuplovus, atsakingų nelieka. Vien švietimo srityje kiek tų smėlio pilių pristatyta!
Nors iki rugsėjo – dar geras vasaros žingsnis, jau šiandien mokytojai krūpčioja nuo naujųjų mokslo metų perspektyvos. Nuo rugsėjo 1-osios dalis mokinių pradės mokytis pagal naująsias mokymo programas. Kaip reikės dirbti, mokytojai neišmano – nėra nei strategijos, nei naujų vadovėlių. Yra tik amžinas ministerijos receptas, esą mokytojai turėtų būti kūrybiški.
Įtraukusis ugdymas – net ne pilis, o visa smėlio karalystė. Nuo šių metų rugsėjo duris atvers 100 bandomųjų įtraukiųjų klasių, o po šio eksperimento numatoma nuosekli įtraukiųjų klasių plėtra visoje Lietuvoje. Mokytojus apėmusi desperacija: šiai reformai dar nepasirengta, čia – daugiausia nežinomybės ir nerimo! Ministerija toliau stato efemeriškus bokštus – smėlio juk pakanka.
