Rinką papildo funkcionalesni, pranašesni ir patogesni šių įrenginių modeliai. Remiantis NASA mokslininkų teoriniais skaičiavimais, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos instituto (VGTU AGAI) Aeronautikos laboratorijoje sukurtas pirmasis ir vienintelis Lietuvoje, saulės energija varomas fiksuoto sparno bepiločio orlaivio „Solarwing2“ prototipas, paremtas paukščio skrydžiu.
Realiai išbandytas skraidančio sparno tipo bepilotis orlaivis visiškai pakrautas gali skristi 8 valandas, siekiama ištobulinti technologiją ir ilginti skrydžio laiką, kad orlaivis skristų visą parą. Jaunųjų mokslininkų sukurtas bepilotis pastebėtas ir NASA mokslininko Albiono H. Bowerso, su kuriuo Amerikoje susitiko vienas iš skraidančio sparno kūrėjų Povilas Karalkevičius.
Pasitelkėme NASA mokslininko A. H. Bowerso darbus, kuriuose buvo pateikti skaičiavimai, pateikti pavyzdžiai, kaip taisyklingai ir stabiliai skrenda paukščiai neturėdami vertikalių aerodinaminių plokštumų.
„Konstruodami naujausią, saule varomo bepiločio orlaivio prototipą, išsikėlėme tikslus, kuriems įgyvendinti neturėjome realių sprendimo būdų. Pradėjome ieškoti informacijos, pasitelkėme minėto NASA mokslininko A. H. Bowerso darbus, kuriuose buvo pateikti skaičiavimai, pateikti pavyzdžiai, kaip taisyklingai ir stabiliai skrenda paukščiai neturėdami vertikalių aerodinaminių plokštumų“, – pasakoja P. Karalkevičius.
Remiantis teoriniais skaičiavimais ir 22 proc. prailginus sparną, lyginant jį su elipsinį keliamosios jėgos pasiskirstymą turinčiu sparnu, indukcinis pasipriešinimas sumažėja 11 proc. „Be to, atsiranda reiškinys, kai posūkio metu pakreipus eleronus, pasiekiamas teisingas lėktuvo posvyris ir teisingas pokrypis – tai lemia varpo formos keliamosios jėgos pasiskirstymas sparne. Dėl to matome paukščius, neturinčius vertikalių aerodinaminių plokštumų, bet vis tiek sugebančius ilgai ir taisyklingai sklandyti“, – sako jaunasis mokslininkas.
Šis skraidantis sparnas nuo anksčiau mokslininkų sukonstruotų bepiločių orlaivių skiriasi dėl netradicinio varpo formos keliamosios jėgos pasiskirstymo sparne. P.Karalkevičius pabrėžia, kad skraidančio sparno tipo orlaivis neturi vertikalių plokštumų, bet vis tiek išlaiko taisyklingą skridimo trajektoriją tiek tiesiaeigiame skrydyje, tiek atlikdamas viražą. Tokio tipo orlaiviai – alternatyvi platforma klasikinio lėktuvo tipo orlaiviams, bet turi kitokią konstrukciją, todėl atsiranda kitos teigiamos ar neigiamos konstrukcijos savybės.
Tokie orlaiviai gali būti pritaikomi daugelyje sričių: įvairių objektų stebėjimui, gelbėjimo operacijoms, ortofotografinių žemėlapių sudarymui, atliekant įvairius mokslinius eksperimentus. Kadangi skraidančio sparno tipo bepiločio orlaivio konstrukcija yra paprastesnė, tai palengvina ir gamybos procesą, ir vėlesnį konstrukcijos eksploatavimą.
Skraidantis sparno tipo bepilotis orlaivis turi įdiegtą autopiloto sistemą, įrenginys gali būti valdomas ir autonomiškai ir rankiniu būdu. Atsižvelgiant į oro sąlygas, oro transporto užimtumą, matomas kliūtis, galima keisti skrydžio maršrutą, valdyti greitį ir daugybę kitų orlaivio parametrų. Gamybos proceso metu mokslininkai įvertino ir tai, kiek energijos reikia gauti tokio tipo orlaiviui iš saulės jėgainės, esančios ant sparno, kad šis galėtų skristi ir dieną, ir naktį – tokio tipo orlaivį planuojama sukurti artimiausiu metu.
