Atsidūręs Vakaruose disidentas paniro į mokslus – Maskvoje jis metus studijavo biofiziką, o po dviejų dešimtmečių baigęs neurofiziologijos studijas, apsigynė disertaciją. Tačiau gyvenimo sausėlydį pasitiko būdamas tuo, kuo jautėsi esąs dar paauglystėje: disidentu maištininku.
Pateikiame prieš du dešimtmečius "Laisvės radijo" žurnalisto interviu su V.Bukovskiu.
– Teisių gynimas valdžios institucijoms pats savaime atrodė griaunantis ir revoliucinis, ne be reikalo jos taikė tokias baudžiamąsias priemones, visų pirma jums. Kaip jūs pats vertinate savo gyvenimą? Kaip revoliucionieriaus?
Mes įrodėme teoremą, kad Sovietų Sąjungą galima pribaigti taikiai, be karo.
– Ne, ką jūs! Aš nenorėjau jokių revoliucijų. Reikalas tas ir yra, kad viskas prasidėjo nuo gynybos filosofine prasme. Mes nesistengėme pakeisti sistemos, jos tobulinti, bloginti, naikinti. Ne tai buvo esmė. Esmė buvo tai, ką mes sakėme: norite kurti komunizmą? Kurkite! Bet mes nenorime. Palikite mus ramybėje! O galime taip susitarti, kad vidury savo komunizmo statybų skirsite mums nedidelį sklypą, kuriame mes jo nestatysime? Tai nėra revoliucinė idėja. Jiems tai pasirodė visiškai nepriimtina, nes totalitarinė idėja negali pakęsti neutralios pozicijos: jūs esate arba priešas, arba komunizmo statytojas. Tai buvo jų, o ne mūsų, problema. Mes tiesiog nenorėjome to matyti, nenorėjome būti to dalimi. O jau kovos logika vertė mus daryti kitus dalykus. Ir impulsas buvo grynai gynybinis.
– Visą laiką vartojate įvardį "mes". Jūs turite omenyje kažkokią žmonių bendruomenę, bendras nuomones, pozicijas? Ar yra kokių nors psichologinių bruožų, būdingų visiems žmogaus teisių gynėjams, visiems, norėjusiems vidury komunizmo išsaugoti savą haidparką?
– Ne, panašumų nėra. Buvo siaubingai skirtingi žmonės, nepaprastai skirtingi. Ir dabar jaučiame to pasekmes. Baigėsi komunizmas, paaiškėjo, kad mūsų beveik niekas nesieja, mes buvome tokie skirtingi. Viena vertus, gali būti žmonių, kurie buvo netgi komunistai, arba socialistai. Mes, jaunesni, apskritai buvome antisocialistai, o ne antikomunistai. Aš niekaip negaliu rasti jokių ypatingų bendrų bruožų, išskyrus tam tikrą laisvės troškimą, maišto pradą, kurį paprastai turi visi žmonės, tik skirtingo intensyvumo (...).
– Ar teisinga daryti išvadą, kad disidentų istorija ar bent jau žmogaus teisių judėjimo vertinimas iki šiol nėra visiškai baigtas?
– Žinoma. Mes patys dabar suprantame, kalbamės tarpusavyje ir susitinkame. Kas yra svarbiausia, ką padarėme? Kokį poveikį jis davė ar nedavė? Teigiamas ar neigiamas? Mes dėl to ginčijamės tarpusavyje.
– O kokios bendros išvados prieinate?
– Vis dar nėra bendros išvados, mes tik ginčijamės. Tačiau iš principo yra keletas dalykų, kuriuos galima pasakyti daugiau ar mažiau užtikrintai. Faktas yra tas, kad mūsų įtaka nebūtinai apsiribojo tik Rusijoje, čia (Vakaruose, red. past.) ji buvo labai didelė. Tiek Reaganas, tiek Thatcher (JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, Jungtinės Karalystės premjerė Margharet Thatcher, red. past.) man pasakė labai rimtai, ir ji apie tai savo memuaruose rašė, kad mes paskatinome juos imtis ryžtingos antikomunistinės pozicijos. Mes įrodėme teoremą, kad Sovietų Sąjungą galima pribaigti taikiai, be karo.
Būtina smerkti sistemą, amžinai ją sulaužyti ir pradėti tam tikrą atgailos, apsivalymo procesą visuomenėje.
Prieš tai buvo dilema – arba karas, arba įtampos mažinimas, arba draugystė. Ir tas, ir kitas kraštutinumas jiems nepatiko, tačiau jie nematė išeities. Ir mes įrodėme teoremą, kad režimas nusilpo, kad jis negalės atlaikyti krizės, todėl, jei jūs stipriai paspausite, ji sprogs. Ir jie mumis tikėjo. Tai buvo du žmonės, kurie vaidino rimtą vaidmenį Rytų ir Vakarų santykiuose, jie tikėjo mumis, pasekė šiuo pavyzdžiu ir taip atsitiko, apskritai jie Sovietų Sąjungą privedė prie bankroto – ginklavimosi varžybos ir panašiai. Tai, ką dabar pripažįsta buvę sovietų vadovai. Štai taip – netikėta, atrodytų. O mes mažiausiai apie tai galvojome.
– Ar po 1991 m. norėjote atlikti kokį nors vaidmenį posovietinėje Rusijoje ir ar, jūsų nuomone, suvaidinote?
– Norėjau suvaidinti vieną labai paprastą vaidmenį. Aš atvykau rugpjūčio pučo ir pasakiau, kad būtina teisti SSKP. Jei nebus savotiško Niurnbergo ar kažko panašiai, niekada nepribaigsite šio režimo, jis tęsis neribotą laiką, be to, atgis komunistai. Tai tarsi sužeistas žvėris – reikia pribaigti jį. Antraip jis kibs jums į gerklę.
– Pas ką ėjote?
– (...) Aš net įtikinau Bakatiną, tuometį KGB vadovą, ir jis sutiko. Tik Jelcinas nesutiko, ir tuo viskas baigėsi.
– Todėl tai baigėsi?
– Taip, ir tai man buvo labai nemalonu, labai erzino, nes man tai gyvenimo klausimas, tai turėjo vainikuoti mūsų darbus. Be to, aš jiems paaiškinau, kad svarbu ne surasti visus kaltuosius ir nubausti, kad ne tai esmė, – sėdėjo juk keturiolika žmonių, rugpjūčio perversmo lyderių ir to pakanka. Mes tiesiog turėjome pradėti SSKP teismą, atverti archyvus, išslaptinti dokumentus, atskleisti SSKP nusikaltimus.
Be to, aš jiems sakiau, kad nesu ištroškęs kraujo. (...) Būtina smerkti sistemą, amžinai ją sulaužyti ir pradėti tam tikrą atgailos, apsivalymo procesą visuomenėje. Apie tai ir kalbėjome. Jelcinas nepanoro. ir tai, manau, ir yra tikroji Rusijos tragedija, nes jiems dėl to viskas ir apvirto aukštyn kojomis, nes jie to nepadarė. Man tai tikrai buvo esminis momentas. Kadangi jie to nepadarė, nematau Rusijoje savo vaidmens. Tokiu atveju aš nesu pasirengęs ten gyventi ar veikti. Kol ši šalis neatgailavo, kol nepasmerkė nusikalstamo režimo, aš nenoriu ten būti.
