Pjesės autorius – Gintaras Grajauskas, spektaklį kuria režisierė Agnija Leonova, scenografė ir kostiumų dailininkė Irina Komissarova, kompozitorius Jonas Jurkūnas, vaizdo menininkas Artis Dzervė (Latvija), šviesų dailininkas Julius Kuršis, choreografės Agnija Šeiko ir Inga Kuznecova, režisierės asistentė Jurgita Rudėnaitė. Vaidins aktoriai Jonas Baranauskas, Toma Gailiutė, Mikalojus Urbonas, Elijas Martynenka, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, Karolina Kontenytė, Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Justina Vanžodytė, Jonas Viršilas, Arnoldas Eisimantas, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Vaidas Jočys, Donatas Švirėnas.

Apie premjerą pasakojo režisierė A.Leonova ir dramaturgas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas G.Grajauskas.

Pradėjo repetuoti virtualiai

– Agnija, anksčiau savo spektakliuose domėjotės dirbtiniu intelektu. Pjesę „Tinklas“, parašytą 2016 m., atradote jau prasidėjus karantinui dėl koronaviruso pandemijos, pradėjote repetuoti virtualiai?

A.L.: Jau anksčiau domėjausi technologijų tematika, ne vien dirbtiniu intelektu. Domiuosi žmogaus ir technologijos sąveika. Sužinojau, kad Gintaras yra parašęs pjesę šia tema ir pajutau – čia mano! Viduje įvyko rezonansas. Perskaičiau, o po kurio laiko prasidėjo karantinas. Visi pakliuvome į keistą etapą, pradėjome bendrauti daugiausia virtualiai. Didžioji žmonijos dalis ėmė dirbti nuotoliniu būdu, naudodamiesi internetu, ir virtualybė tapo visiems apčiuopiama. Mus į ją pastūmėjo. Porą savaičių dar bandėme išsiaiškinti, kas bus, paskui pradėjome repetuoti – pirmosios repeticijos vyko „zoomo“ platformoje. Pasaulis jau išėjo iš karantino, pamatysime, kiek įpročių liks iš to laiko. Kiek domėjausi, šis etapas tapo dideliu postūmiu tam tikriems visuomenės pokyčiams.

Pjesės struktūra tokia: yra pagrindinis veikėjas ir kiti su juo susitinkantys veikėjai, keičiantys vieni kitus. Būdavo, jei repeticijos trunka septynias valandas, su pagrindiniu aktoriumi tas septynias valandas ir sėdime, o visi kiti keičiasi. Vėliau supratome, kad tiek laiko neįmanoma išbūti taip, kaip būname gyvai, reikia pertraukų. Nes „zoomas“ išsunkia. Skaičiau apie tyrimus, kad fiziologiškai žmogus nėra pritaikytas tokiam ilgam virtualiam bendravimui.

Dirbtinio gyvenimo pinklėse

– Gintarai, kokia pjesės istorija? Dabar ji atrodo vizionieriška – kalbama apie virtualiame tinkle gyvenančius žmones.

G.G.: Keistai išėjo: pjesė prasideda remarka, kad viskas vyksta netolimoje ateityje. Netikėjau, kad netolima ateitis taip greitai ateis. Benaršant po socialinius tinklus, šovė į galvą mintis: visi dabartiniai žmonės beveik Jobo situacijoje – realiai nieko neturi, iš jų viskas atimta, bet to nepastebi, nes yra gražių surogatų, kuriais galima patikėti ir ramiai gyventi dirbtinį gyvenimą neįtariant, kad kažkas ne taip. Apie tai ir buvo pjesė, aišku, ir apie izoliaciją, kuri toje situacijoje nutinka savaime – tinklas įpainioja taip, kad nebeturi galimybių sugrįžti į tikrąjį gyvenimą. Galų gale grįžti baisu, nes tinklas yra ir komfortas. Bet kada gali ką nors jame užblokuoti, pasirinkti savo socialinį burbulą, kuriame jausiesi puikiai ir būsi lyderis. Iš esmės pjesė buvo apie tai.

Jau rašydamas supratau, kad tai velniškai sunkiai pastatoma, nes veiksmas vyksta virtualioje realybėje, išskyrus kelis incidentus, ir tam reikia labai ypatingo režisieriaus. Viename interviu kalbėjau apie tai: laukiu jauno režisieriaus, kuris domėtųsi šiais dalykais ir sugebėtų tai pastatyti. Optimistiškai pasakiau: tikiu, kad jis atsiras. Ir atsirado. Viskas logiškai ir teisingai susiklostė.

Tokia šiuolaikinė priklausomybė

– Agnija, apie ką bus spektaklis „Tinklas“?

A.L.: Pjesėje itin juntama pagrindinio veikėjo vienišumo tema. Labai įdomu, juk toks yra režisieriaus darbas: analizuodamas veikėją, patiri empatiją, mėgini suprasti, kas su juo vyksta. Man tai buvo analizė, iš kur kyla vienišumas būnant virtualiame pasaulyje, iš kur atsiranda priklausomybė. Nes man technologijos atrodo labai geras dalykas. Daugiau analizuoju negebėjimą teisingai naudotis priemonėmis ir dėl jų atsirandančią priklausomybę, kai laiką tiesiog „nuskrolini“ į erdvę ir nebegebi susidurti su savimi, nes visąlaik kažkur pabėgi, kažką vaizduoji. Kitas pjesės veikėjas yra priklausomas nuo alkoholio. Taip scenos labai nuosekliai susidėsto. Čia matau paralelę: tai šiuolaikinė priklausomybė. Yra žmonių, kuriuos technologijos įgalina funkcionuoti žymiai produktyviau, ir yra žmonių, kurie leidžia joms save išsunkti ir nebegyvena savo gyvenimo.

– Priemonė tampa gyvenimo būdu?

A.L.: Technologija gali būti gyvenimo būdas. Yra žmonių, kuriems technologijos padeda planuoti, funkcionuoti, programuoti, o čia susitinkame su veikėju, kuris pabėga nuo gyvenimo į technologiją. Net ne į pačią technologiją – į socialinius tinklus. Per tinklą žiūri, kaip kiti gyvena, ir pats jau nebefunkcionuoja. Yra stipri scena, kurioje sakoma, kad tas žmogus atsisakė gyventi savo gyvenimą – man ši pjesė apie tai. Apie žmones, kurie tam tikru požiūriu jau atsisako gyventi ir laukia, kol iki galo „praskrolins“ savo gyvenimą.

Išryškins saviizoliacijos temą

– Pirmąkart dirbote su Klaipėdos dramos teatro aktoriais? Kaip subūrėte komandą?

A.L.: Komandą subūriau per „zoomą“. Labai įdomi patirtis. Pirmasis pjesės skaitymas irgi vyko per „zoomą“. Vėliau, kai jau buvo galima susiburti gyvai, susirinkome repetuoti teatre.

Labai geranoriškas teatras, psichologiškai komfortiška čia dirbti. Visi atsakingi, motyvuoti – jokių peripetijų, visi nukreipti į darbą. Tiesiog psichologinis malonumas bendradarbiauti su tokiais žmonėmis.

– Užimsite visą Didžiąją salę, bet neįprastai?

A.L.: Spektaklis bus rodomas teatro didžiojoje scenoje, bet scenografija nestandartinė. Būtent todėl, kad išryškintų saviizoliacijos temą ir tai, ko galbūt reikėjo šios pjesės pastatymui, – stiprų technologiškumo efektą. Kad žiūrovai tikrai pamatytų veikėjo, gyvenančio tinkle, situaciją iš šono. Scenografija bus sumontuota Didžiojoje salėje, o žiūrovai sėdės ir spektaklį žiūrės tik antrajame balkone.

Kūrybos impulsas

Spektaklio idėjos autorė, pagrindinio vaidmens kūrėja Jolanta Dapkūnaitė seniai siekė sukurti spektaklį apie bajoriškos kilmės lietuvių rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę, kurios gyvenimas kupinas įdomių faktų, tačiau ne visi žinomi plačiajai visuomenei.

"Žemaitės idėja atėjo į galvą važiuojant su bičiule Daina žydinčiu grikių lauku į Paliesiaus dvaro koncertą, – pasakojo J.Dapkūnaitė, – mane tiesiog perskrodė – koks puikus personažas kinui! Visgi šią idėją pasiūliau teatrui – juolab kad buvo ieškoma lietuviškų projektų Lietuvos 100-mečio proga. Gilindamasis į Žemaitės biografiją dar kartą įsitikini, kaip tiesmukai vertiname žmogų, kūrėją, jo kelius ir klystkelius. Pastatome paminklą ir pilame purviną vandenį, kad nėra "doras ir teisingas" mūsų pačių atspindys. Šis spektaklis – apie mano amžiaus moterį, besivaduojančią iš savo vidinės nebrandos, ieškančią išsipildymo ir prasmės."

Rašyti pjesę naujam spektakliui buvo pakviestas dramaturgas, nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Sigitas Parulskis. Scenografiją "Julijai" kuria taip pat nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Gintaras Makarevičius, spektaklio režisieriumi po ilgų paieškų tapo Kirilas Glušajevas. "Julijos" kompozitorius – Linas Rimša, spektakliui kostiumus kuria Dovilė Gudačiauskaitė, šviesas – Vilius Vilutis, vaizdo projekcijas – Aneta Bublytė.

Istorinės paralelės

Kaip šiuolaikiniam žiūrovui pristatyti įvairiapusę ir iki šiol gana siaurai suprastą rašytojos Žemaitės asmenybę? Toks buvo pagrindinis naujo spektaklio kūrėjų galvosūkis.

Siužeto centre – aktorė Dora, gyvenanti dabartiniais laikais. Ji gauna pasiūlymą vaidinti jauno režisieriaus spektaklyje – suvaidinti rašytoją J.Beniuševičiūtę-Žymantienę, plačiau žinomą kaip Žemaitę. Dora pasiilgusi teatro, tačiau ar jos svajonė išsipildys, dar neaišku. Ji blaškosi tarp pareigingos komisaro žmonos vaidmens gyvenime ir naujo vaidmens teatre. Kurdama istorinės asmenybės portretą (Žemaitę iš šių laikų perspektyvos galėtume laikyti tikra XX a. pradžios moderniste) Dora randa atsakymus ir į savo asmeninius klausimus. Julija padeda Dorai permąstyti meilės, karjeros, asmeninių santykių, laisvės ir emancipacijos temas.

Be tiesmukos rekonstrukcijos

"Kurdami šį spektaklį vadovaujamės principu "Kuo toliau – tuo arčiau". Nenorime rekonstruoti Žemaitės gyvenimo, surengti žiūrovams paskaitos ar pakviesti juos į žemaitišką gryčią, – sakė režisierius K.Glušajevas. – Žemaitės asmenybė atsiskleidžia per mažus fragmentus, per tai, ką kurdama vaidmenį apie ją sužino Dora. Juk ne dažnas iš mūsų žinojome, kad Žemaitė buvo įsimylėjusi jaunesnį vyrą, keletą metų (1916–1921) keliavo po Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kolonijas, sakė uždegančias kalbas, su advokatu Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra rinko aukas nukentėjusiems nuo karo (surinko per 30 tūkst. dolerių). Taip pat nedaugelis žino, kad jos pamėgta valstietiška skarelė buvo tarsi protesto ženklas, "egzotika" tarp šilkais pasidabinusių ponių."

Julija padeda Dorai permąstyti meilės, karjeros, asmeninių santykių, laisvės ir emancipacijos temas.

Pagrindinės herojės (akt. J.Dapkūnaitė) vyrą policijos komisarą Gediminą, nusprendusį kandidatuoti į prezidentus, įkūnija Salvijus Trepulis. Naujo spektaklio, kuriame Dora gauna vaidmenį, režisierių Arną vaidina Kęstutis Cicėnas, Doros sūnų, gyvenantį užsienyje, – Deividas Batavičius, o Doros draugę Moniką – Airida Gintautaitė.

Spektaklyje greta siužeto apie Dorą įpinami įvykiai iš Žemaitės gyvenimo, tad aktoriai vaidina ir to laikmečio personažus: Žemaitę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Povilą Višinskį, žandarą ir kitus.

Ne namų scenoje

Šiuo spektakliu LNDT tęsia premjerų pristatymo regionuose tradiciją. LNDT premjeros jau įvyko Visagine, Šalčininkuose ir Anykščiuose, o šįkart į kūrybinį procesą bus įtraukta Trakų bendruomenė. Neseniai Lietuvos kultūros sostine tapusiame mieste Lietuvos nacionalinis dramos teatras planuoja ne tik "Julijos", bet ir rudenį numatomo naujo Jono Vaitkaus spektaklio pristatymą. Teatras kartu keliauti po Lietuvą kviečia ir Vilniaus žiūrovus.

"Julijos" premjera vasario 21 d. įvyks Trakų kultūros rūmuose. Kovo 24 d., balandžio 25 d. ir gegužės 26 d. spektaklis bus rodomas Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).

Kuo ypatingas šis spektaklis, kaip gimsta dramaturgija, kokie šios režisierės darbo principai, kuo svarbi ši tema, kokios slinktys atsirado berepetuojant? Į šiuos klausimus mielai sutiko atsakyti aktoriai Monika Bičiūnaitė, Gailė Butvilaitė, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius.

M. Bičiūnaitė: pati pirmoji reakcija nuėjus į aktorių atranką, kurioje praleidau tik keletą minučių: pajutau, kad nepriklausomai nuo to, dirbsime ar nedirbsime kartu, sutikau labai artimą žmogų. Kūryboje tai įvyksta labai retai. Būna, kad artimos kai kurios dalys – pavyzdžiui, idėja, tačiau šįkart priėmiau viską. Kai sužinojau, kad esu atrinkta, sureagavau kaip į savaiminį dalyką, lyg jau būčiau žinojusi, kad taip įvyks.

Žmonės dažniausiai turi labai radikalią nuomonę ir ją labai stipriai išreiškia, ignoruodami visai kitokią pusę.

Labai vertinu šio darbo procesą – tai tikrai procesas. Darbą su šia labai nepatogia, sudėtinga tema, kurioje mes kapstomės, ieškome, improvizuojame, detalizuojame, keliame skaudulius į paviršių, supa dvasinis, kūrybinis komfortas. Viskas labai įdomu. Seniai taip buvo, kad skubėtum į repeticijas. Visą laiką junti režisierės pagarbą ne tik temai, bet pagarbą tau asmeniškai – kaip žmogui, kaip aktoriui. Jai viskas svarbu: tavo mintys, tavo reakcijos. Jai svarbūs žmonės, su kuriais ji dirba. Be to, ji puikiai žino, kokio rezultato siekia. Tai irgi sukelia didelį pasitikėjimą. Visa atmosfera trupėje yra puiki, o tai yra labai svarbu.

Aišku, kad nagrinėjant psichologinio ir psichofizinio smurto temą, kyla ypatingai daug klausimų, kuriuos išspręsti gana sudėtinga. Bet mes pasiryžę klausti.

G. Butvilaitė: dirbame improvizuodami. Su mumis visada yra ir dramaturgas. Iš pradžių daugiau kalbėjomės, aiškinomės, nagrinėjome prievartos temą, taip pat „didžiojo menininko“ klausimą – ar menas gali būti atsiejamas nuo žmogaus, padariusio kažką blogo, ar galime ir toliau vertinti tokio žmogaus meną. Tai įdomūs klausimai, kuriuos pirmiausia ir nagrinėjome. Režisierė pateikė užduotis, pagal kurias improvizavome. Iš mūsų pokalbių, iš mūsų improvizacijų gimė dramaturgija. Akivaizdu, kad režisierė kelia tokias užduotis, kurios padės jai pasiekti tai, ko siekia.

Režisierei labiausiai rūpi išryškinti diskusinį momentą. Juk žmonės dažniausiai turi labai radikalią nuomonę ir ją labai stipriai išreiškia, ignoruodami visai kitokią pusę. Tad svarbu, kad vyktų diskusija, nes lazda turi du galus. Būtina išgirsti abi puses, suformuoti diskusiją, kurioje apie tai būtų kalbama, o ne vyktų teismas. Todėl šis darbas labai jautrus. Čia daug nepasakytų dalykų, nes kitaip ir neįmanoma.

M. Polikevičiūtė: įdomiausias buvo improvizacijų procesas, nes beveik visas spektaklis sukurtas iš improvizuotų scenų. Režisierė kartu su dramaturgu atsirinko, kas jiems atrodo tikslingiausia.

Viskas išryškės, kai į spektaklį ateis žiūrovai. Juk spektaklis tik tada atsiranda. Sakoma, kad dažnai žiūrovai spektaklį pasidaro tokį, kokio jiems reikia.

Man be galo graži Anos intencija sujungti ir integruoti tai, kas tarsi prieštarauja vienas kitam. Neteisti, bet ir netylėti. To siekia ir mano personažas. Šį kartą dramatinis krūvis teko kitiems nuostabiems kolegoms, o mano herojė yra labiau stebėtoja, balansuojanti tarp įvairių ugnių ir tikslingai siekianti taikios pozicijos visa ko atžvilgiu. Ilgą laiką norėjosi kurti labiau šaržuotą, idėjinę menininkę, tačiau ilgainiui teko „susimažinti“, nes spektaklis tai – visuma ir galų gale viskas turi tarnauti šiai visumai.

M. Nedzinskas: man asmeniškai labai įdomi ribos tarp asmeninių dalykų ir meno tema. Spektaklyje atsispindės klausimai apie savęs eikvojimą darbe, apie „šaltanosį“, apie racionalumą. Ar racionalus dalykas prisiliečiant prie temos gali tapti įdomus be tos energijos, kuri yra reikalinga ir kuri „ateina“ iš vidinių išgyvenimų, problemų, nepasitenkinimų? Šie dalykai yra labai įdomūs, nes glaudžiai susiję su aktoriaus prigimtimi: atsiriboti nuo viso to ir racionaliai, techniškai, protingai visa tai suvaidinti. Juk didelis skirtumas, jei tai tave liečia, jei jauti problemą visu savo kūnu, visu savimi kasdienybėje, ir negali racionaliai ir paprastai apie tai kalbėti. Kur yra profesionalumo ir neprigalvoto autentiškumo riba?

Fabula paprasta: galerijoje vizualaus meno atstovai kuria meną, vyksta atvira repeticija, atviras kūrybinis procesas, kurio metu ir iškyla tos visos problemos, išryškėja visos ribos, dažnai kyla absurdiškos situacijos. Bandome susikurti taisykles, kuriomis vadovaudamiesi bandysime sukurti kažką tokio, kas nepaklūsta jokioms taisyklėms. O juk taip dažniausiai ir būna.

Kalbant apie partnerius teatre, svarbu apčiuopti vaidybos su partneriu ribas. Juk žmogus taip kasdien nesielgtų. Fizinis arba emocinis artumas... Ar tai yra verta, to kas vyksta, ar be to gali kažkas apskritai įvykti?

Viskas išryškės, kai į spektaklį ateis žiūrovai. Juk spektaklis tik tada atsiranda. Sakoma, kad dažnai žiūrovai spektaklį pasidaro tokį, kokio jiems reikia.

G. Rimeika: dar atrankos metu smurto tema labai daug diskutavome su režisiere ir dramaturgu. Sulaukiau klausimo, ar esu patyręs smurtą darbe. Įdomu tai, kad nuo pradžios iki dabar mano nuomonė nepasikeitė, nors praėjo beveik metai. Ėjau į šią atranką, diskutavau...

Man patiko režisierės ir dramaturgo pasaulėžiūra. Jie neturi griežtų nuostatų – vieną ar kitą pusę palaikyti. Jų požiūris į vieną ar kitą nutinkančią situaciją, į tai, kas vyksta yra platesnis, jautresnis. Ir nepriklausomai nuo įvykių Lietuvoje ar užsienyje, kritiškai mąstau: pastaruoju metu medijų nušviesti įvykiai didžia dalimi yra reklamos dalis. Tai mane labiausiai ir glumino. Įdomu, kad kai pradėjome dirbti, išbandėme daug įvairių personažų, kurie apie šias temas pasakoja iš savo asmeninės patirties. Todėl išsakoma ne tik aukos, bet ir priekabiautojo pozicija.

Mes kalbėsime apie jautrius dalykus, apie tai, kas jaudina dabartinę mūsų visuomenę, tad ir žiūrovo norėtųsi atviro ir jautraus.

Meno politkorektiškumas neišlaiko būtino kūrybinio variklio; lieka tik bandymas tarpusavyje susitarti. Laikas, kuris turi būti skiriamas kūrybai, tarsi išnyksta. Jeigu anksčiau spektakliai būdavo kuriami metus, net du, tai dabar – porą mėnesių.

Galvojant apie tai, kas yra jau atsitikę, apie pasekmes, labai sunku tai vienaip ar kitaip įvertinti, nes tarp dviejų pusių – labai plona riba. Kurdami mes dirbame su savo kūnais ir emocijomis. Ši tema įdomi, kai ji atsiduria mene. Kalbame apie žmogų, kuris yra ir visa ko kūrėjas, ir naikintojas. Jeigu egzistuotų kažkoks algoritmas, sprendžiantis šiuos klausimus, gal būtų paprasčiau, bet tuo pačiu ir sintetiška.

R. Saladžius: pradėčiau nuo to, kad tikriausiai atėjo laikas, kai Lietuvoje ėmė populiarėti dokumentinis teatras. Šiandien menininkai kuria iš to, kas vyksta kasdienybėje, jau ne iš klasikos – Shakespeare‘o arba Čechovo. Dabar mėgstama nagrinėti visai kitus dalykus ir aspektus: žmogaus būties, tarpusavio santykių arba laikmečio problemas. Anna Smolar yra būtent tokio teatro atstovė. Man neteko daug dirbti su dokumentinio teatro režisieriais, tad aš stebiu šį procesą, jame dalyvauju, ir man įdomu, kas iš to išeis. O darbo principas nėra sudėtingas. Mes daug analizuojame, bandome suprasti, kur slypi problemų ištakos.

Kai baigiasi „užstalinis“ periodas, kai pasidalijame savo nuomonėmis, ateina laikas improvizacijai. Improvizuodami mes naudojame savo tekstą ar remiamės kokiu nors pavyzdžiu, bandydami jį personalizuoti, pasidaryti sau suprantamu ir perkelti jį į sceną kuo organiškiau. Jei situacijos ir tekstai organiški, jaučiame, kad jie teisingi, naudojame juos spektaklyje. O jei tokių pritrūksta, dramaturgas bei režisierė papildo mus.

Mūsų spektaklis bus apie prievartos ištakas, apie santykius darbo aplinkoje, apie žmones, kurie kuria kartu ir apie tarp jų gimstančią emocinę, psichologinę, fizinę prievartą, kuri kartais atrodo visiškai nepastebima. Mes kalbėsime apie jautrius dalykus, apie tai, kas jaudina dabartinę mūsų visuomenę, tad ir žiūrovo norėtųsi atviro ir jautraus. Norėtųsi, kad ir šis spektaklis, kaip kiekvienas meno kūrinys, inspiruotų mąstymą. Mums svarbu, kad kalbant apie šią temą, nedalintume visko į juoda ar balta, todėl mes kalbėsime apie tą pilkąją zoną, kurioje užsimezga dviprasmiškos situacijos.

Jau vien pavadinimas „Sulėtintai“ daug ką pasako. Čia panašiai, lyg žiūrėtum filmą, kadrą po kadro. Tuomet pradedi matyti detales. Tarkim, žmogus griuvo, ir tu matai tą vietą, kur jis ne taip koją pastatė, tu matai griuvimo priežastį. Spektaklyje mes bandysime atkurti tą momentą – klaidos užuomazgą. Reflektuojant šį darbą, manau, kad bandysime parodyti, jog darbo erdvėje vis dėlto įmanoma susitarti ir aiškiai įvardinti santykius, kad agresijos ir prievartos būtų kuo mažiau.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Sulėtintai“ premjera įvyks gruodžio 5, 7 ir 8 dienomis Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22)

Dvi Antigonės. Kodėl?

Viena žymiausių Latvijos teatro kūrėjų M.Kimelė vėl sugrįžta į Klaipėdos dramos teatrą, šįsyk su prancūzų dramaturgo Žano Anujo (Jean Anouilh) drama "Antigonė".

2016 m. Klaipėdos dramos teatre jos pastatytas Augusto Strindbergo "Tėvas" tapo legendiniu: iki šiol į spektaklį bilietai išperkami akimirksniu.

Už vaidmenis A.Strindbergo "Tėve" Klaipėdos dramos teatro aktoriai Darius Meškauskas ir Karolina Kontenytė 2017 m. pelnė "Auksinius scenos kryžius".

Tačiau premjerinis spektaklis bus visai nepanašus į "Tėvą" – kitas stilius, kitas ir siužetas.

Trečiadienį, pristatydama savo naujausią darbą, M.Kimelė atkreipė dėmesį, kad žmonės nuo antikos laikų sprendžia tas pačias problemas, keičiasi tik gyvenimo dekoracijos.

Šiuolaikinė "Antigonės" istorija liečia ir pačią režisierę, nes didžioji dalis jos gyvenimo prabėgo totalitariniame režime.

Šiuolaikinė "Antigonės" istorija liečia ir pačią režisierę, nes didžioji dalis jos gyvenimo prabėgo totalitariniame režime.

M.Kimelės žodžiais, tai pasakojimas apie valdžią ir beginklę jauną merginą, kurią spaudžia galinga valdžia.

Režisierės sprendimu, žiūrovai išvys net dvi Antigones. Šį vaidmenį atliks jaunosios aktorės Iveta Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė.

Jos, visai kaip džiazinėje muzikoje, scenoje improvizuos, todėl kiekvienąkart spektaklis bus vis kitoks.

"Kodėl Antigonės – dvi, labai sunku paaiškinti . Tiesiog tai yra teatras, ir reikia visa tai pamatyti. Paaiškinti žodžiais būtų labai sudėtinga", – svarstė M.Kimelė.

"Valdžia yra visur"

Pjesėje kalbama apie tai, kokių metodų imasi tironas, šiuo atveju – Kreontas (vaidina D.Meškauskas), kad nuslopintų pasipriešinimą.

Tai – kvietimas būti atsargiems, nes valdžia yra visur, net vaikų darželyje. Ir labai dažnai nė nepastebėdamas imi daryti tai, ką liepia kiti.

Anot režisierės, spektaklis nebus nei liūdnas, nei graudus – jis bus gyvas. Toks gyvas ir spalvingas, koks yra gyvenimas.

Anot režisierės, spektaklis nebus nei liūdnas, nei graudus – jis bus gyvas.

Dvi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventės I.Raulynaitytė ir F.Semionovaitė vienu metu dalysis Antigonės vaidmenį ir tai darys kiek neįprastu būdu – improvizuodamos.

Aktorių teigimu, Antigonė – maištininkė, bet kokia kaina sakanti "ne" tam, kas jai nepatinka.

Prancūzų dramaturgo Ž.Anujo, perrašiusio antikinę Sofoklio tragediją, Antigonė – jauna mergaitė, kuri pati renkasi mirtį, kad prieš tironiją ir jos taisykles laimėtų ne dievų įstatymai, o žmogiškumas.

Mirtis – vienintelis būdas priversti tironą nusimesti mylinčio valstybės tėvo kaukę.

Sveikas protas sako, kad laimėti prieš tironą neįmanoma – jis pernelyg galingas, o Antigonė tik trapi mergaitė. Auka beprasmė.

Bet Antigonė nepaiso sveiko proto – jai tai tik dar vienas tirono įrankis, priverčiantis žmones paklusti.

Spektaklio premjera, įvykusi 1943 m. (Antrojo pasaulio karo metu) fašistų okupuotame Paryžiuje prilygo bombos sprogimui.

Neabejojama, kad peno pamąstymams suteiks ir klaipėdietiška "Antigonė".

Scenoje – ir E. Jackaitės sūnus

Anot Kreontą įkūnijančio D.Meškausko, ne viskas pjesėje yra tik balta arba juoda – tironas irgi turi savo logiką ir savo tiesą.

Juolab kad valdžia dažniausiai ima tikėti tuo, jog ji vienintelė žino teisingus sprendimus, o visi kiti esą tėra kvailiai ir neišmanėliai.

Ir ištrūkti iš šio iliuzijų burbulo nėra lengva.

Todėl, kaip anksčiau, taip ir šiandien visuomenė raginama neprarasti budrumo, savo vertybių ir kritinio mąstymo.

"Ne visada valdžia yra teisi", – akcentavo D.Meškauskas.

Savo jėgas scenoje jau ne pirmą kartą išbandys jauniausias spektaklio aktorius, Eglės Jackaitės sūnus Elijas Malinauskas. Jis atliks pažo vaidmenį.

Drąsus ir vietoje nenustygstantis dešimtmetis kartą vaidino režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje.

Vykstant "Antigonės" repeticijoms jaunasis aktorius dėl pateisinamos priežasties galėjo praleisti pamokas S.Dacho progimnazijoje.

Spektaklio premjera įvyks jau šį šeštadienį (spalio 5 ir 6 d.) Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje.

Spektaklyje vaidina D.Meškauskas, I.Raulynaitytė, F.Semionovaitė, Jonas Baranauskas, Ieva Pakštytė, Justina Vanžodytė, Regina Šaltenytė, Liudas Vyšniauskas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis, E.Malinauskas.

Scenografija – Tomo Jansono (Latvija), kostiumai – Linos Andriukonės. Pjesę į lietuvių kalbą išvertė Irena Bučienė.

Vienu svarbiausių šiųmetės šventės akcentų trurėtų tapti bendras VšĮ „Klaipėdos šventės“ ir Italijos teatro „Teatro dei Venti“ projektas – spektaklis-legenda „Mobis Dikas“. Unikalus pastatymas pagal Hermano Melville’o romaną sujungia praeitį ir dabartį, Italiją ir Lietuvą, teatrą, šokį, cirko meną, muziką ir žmogaus fantaziją apie baltąjį banginį.

„Gatvės teatro trupę „Teatro dei Venti“ pirmą kartą sutikome lygiai prieš metus – teatrų festivalyje Sibiu. Susitikimo su režisieriumi metu išgirdome mus „užkabinusią“ naują trupės idėją, kurios epicentre – jūros tema, o įgyvendinimui suburiama ne tik profesionalių aktorių trupė, bet ir vietos bendruomenė. Rudenį atnaujinus pažintį paaiškėjo, jog projektas įgauna pagreitį, o trupė ieško partnerių. Taip VšĮ „Klaipėdos šventės“ tapo pagrindiniu spektaklio partneriu. Mums tai naujas iššūkis, įsipareigojimas bei privilegija tapti tarptautinio teatro pasaulio dalimi“, – sakė VšĮ „Klaipėdos šventės“ projektų vadovė, menotyrininkė Goda Giedraitytė.

Jūros šventės publika pirmoji išvys grandiozinę premjerą, kuri dar šiais metais aplankys Maltą, Veneciją, Kolumbiją. Ankstesni trupės spektakliai jau parodyti daugiau nei 150 kartų daugybėje pasaulio šalių. Naujojo projekto generaliniu rėmėju tapo klaipėdiečių kompanija „Seafish Trade“.

Anot G.Giedraitytės, šis spektaklis labai stiprus savo įspūdinga scenografija, autorine muzika ir emocine įtaiga. Jis tyrinėja specialias temas, aktualias nūdienai: migracija – kelionė, nepažįstamų kraštų stereotipai, drąsa peržengti nežinomas ribas, kad pasiektum trokštamą pakrantę, „kito“ ir „kitokio“ baimė, visuotinis susvetimėjimas. Judanti 13 metrų ilgio ir 7 metrų pločio platforma spektaklio metu transformuojasi į laivą, paskui – į žuvį, taip atverdama žmogaus fantaziją apie baltąjį banginį.

Be 20 profesionalių aktorių, tarp kurių – italai, meksikiečiai, prancūzai, spektaklyje pasirodys ir klaipėdiečiai – vaikai bei senjorai, liepos 16–23 dienomis dalyvaujantys specialiai surengtose kūrybinėse dirbtuvėse. „Teatro dei Venti“ turi ilgametę sociokultūrinių projektų patirtį, kuri padeda bendruomenei pažinti teatrą ir tapti jo dalimi. Šis pastatymas – ne išimtis. Kūrybinėse dirbtuvėse italų režisierius Stefano Tè kartu su asistentais dirba su vietine bendruomene, integruodami ją į spektaklį.

„Mobis Dikas“ bus rodomas tris Jūros šventės vakarus – liepos 26, 27 ir 28 d. Klaipėdos piliavietėje.

Paklausta, koks yra jos naujausias vaidmuo, aktorė tik nusišypso ir užsimena: „Jei apie jį papasakočiau, tuomet išduočiau visą spektaklio intrigą. Nebeliktų priežasties, kodėl jį reikėtų eiti žiūrėti“.

„Kitokio teatro“ kolektyvo sukurtoje detektyvinėje komedijoje vaidinanti moteris pasakojo, jog spektaklis – tarsi smagios pinklės, kurių žiūrovai negali perprasti iki pat pabaigos.

G. Jaraminaitei–Ryškuvienei šįkart atradimas yra ne tik „Amnezija už 400 000 €“ žanras, bet ir kolektyvas, su kuriuo tenka dirbti. Spektaklyje vaidina teatro, kino, TV filmų ir serialų žvaigždės – žmonės, daugumai atpažįstami iš populiarių TV projektų: ,,Dviračio šou”, ,,Dar pažiūrėsim”, ,,Pagauk kampą” ir kt. Tai – Tadas Gryn, Leonardas Pobedonoscevas, Rimantė Valiukaitė, Zigmantas Baranauskas, Giedrius Savickas, Toma Vaškevičiūtė, Balys Latėnas, Ramūnas Šimukauskas. Detektyvinės komedijos režisierius – Ramūnas Cicėnas.

„Anksčiau esu vaidinusi tik su Rimante. Tad komanda man nauja ir įdomi. Visi savo srities meistrai. Visi įdomūs. Kiekvienas naujas sutiktas žmogus yra savita patirtis bei reikalingos pamokos“, – įsitikinusi pašnekovė.

Aktorė tikina vidumi turtėjanti ir gaudama skirtingus vaidmenis vis kitokio žanro spektakliuose. Ilgai vaidinant dramoje, anot jos, ima noras atsiskleisti komedijoje. O jei humoro scenoje būna per daug, dauguma aktorių ima svajoti apie vaidmenį daug vidinių išgyvenimų galinčiame sukelti spektaklyje.

Anot G. Jaraminaitės–Ryškuvienės, spektaklio siužetas pasakoja, kaip vienas po kito pas daktarą ima lankytis vis keistesni pacientai, o tuomet pradeda dėtis neįtikėtinai keisti dalykai. Netrukus gydytojas rimtai puola į neviltį, baiminasi, ar tik pats nebus apsikrėtęs skleroze, o kaip komplikaciją gavęs dar ir haliucinacijas.

Rapolas gydytojui teigia turįs vieną žmoną, tačiau greit išaiškėja, kad jis turi dar vieną sutuoktinę, ir abi jos pradeda atakuoti gydytoją, net ima reikalauti, kad vyrui patvirtintų diagnozę: „Ligonis neveiksnus“. Tačiau, kam to reikia? Ir dar abiem vienu metu!

„Būna ir blogesnių. Aš kartoju sau tai šimtą kartų per dieną. Būna blogesnių. Būna blogesnių. Visos moterys sau turi tai kartoti. Būna blogesnių“, – apie Rapolą gydytojui pasakos jo žmona.

Netikėtai Rapolas tiek privirs košės, kad pareikš: „O kuo kalėjimas blogiau už šitą pilką, kasdienišką, žeminantį gyvenimą, gyvenimą be rizikos, be kibirkšties, be aštrumo, be prieskonių, be pinigų?“

Pamažu gydytojo kabinete įtampos lygis padidės iki absoliutaus maksimumo, Rapolas nuolat neprisimins net savo vardo, išvedinės gydytoją iš kantrybės, o tada pradės atakuoti dar sunkesni atvejai, kol taps nebeaišku – išprotėjo visi ligoniai, o gal tik vienas daktaras? Netrukus įtampa peržengs padorumo ribas ir neapsikentęs medikas griebsis velnio lašų. Galiausiai išaiškėja, kur čia šuo pakastas: pacientų diagnozė – stipriai kita...

Kaip klostysis ši detektyvu, proto užtemimu, laviruojančiu ties pamišimo riba, melu ir žmogiškomis dramomis apipinta istorija? Pabaiga bus netikėta, trenks kaip perkūnas iš giedro dangaus, pažada spektaklio kūrėjai.

Plačiau – www.kitoksteatras.lt. 

„Ar žmogus gali būti panašus į Dievą?“, „Ar jis turi Dieviškąją kibirkštėlę, kad jis galėtų spręsti pats?“, „Ar jam skirta suvokti ir pažinti  savo gyvenimą, o pažinus pripažinti save kaltu?“, – atsakymų į šiuos klausimus kviečia ieškoti režisierius Rimas Tuminas.

Jis rengiasi įspūdingai Sofoklio „Edipo karaliaus“ premjerai Graikijoje.

Režisierius Rimas Tuminas jau ne pirmą kartą  imasi „Edipo karaliaus“, parašyto prieš pora tūkstančių metų, ir vėl bando ieškoti atsakymų į jame slypinčius klausimus. „Mūsų tėvų karta galėjo pripažinti, išgyventi kaltę, o gal ir nubaust save. Kas šiandien taip gali pasielgti? Šiandien to niekas net nežada daryti. Dabar niekas nekaltas. Apie jokį garbės kodeksą ir orumą niekas negalvoja. Čia pagrindinė Edipo mintis, pagrindinis smūgis“, – sako R. Tuminas.

Garsus Lietuvos režisierius „Edipą karalių“ stato su Graikijos Nacionaliniu ir Rusijos J. Vachtangovo teatrais. Be Rimo Tumino prie šio pastatymo dirba dar keturi lietuviai, ištikimi jo bendražygiai: scenografas Adomas Jacovskis, kompozitorius Faustas Latėnas, Gabrielė Tuminaitė, kuri dirbs su Graikijos Nacionalinio teatro choristais, ir choreografė Andželika Cholina.

Pasak režisieriaus, Edipo istorija šį kartą bus kitokia nei toji, kurią jis statė 1998 m. Vilniuje (LNDT): teatrališkesnė, garsesnė, išgryninta, atviresnė. Savaitę iki premjeros Rimas Tuminas su J. Vachtangovo teatro aktoriais ir Graikijos Nacionalinio (Ethniko Theatro) teatro aktoriais repetuos Atėnuose. Graikams režisierius patikėjo choristų partiją. „Visuomet ginčijamės, ar choras yra patariamasis balsas, ar jis liudytojas, ar raudotojas, ar patarėjas. Kas tai yra? Niekas nežino. Tai – nuolatinis ieškojimas“.

„Edipas karalius“ – tai garsiausia antikinė graikų tragedija, kuri pirmą kartą buvo pastatyta 425 m. pr. Kr., per Peloponeso karą, žymintį Graikijos aukso amžiaus pabaigą. „Edipas karalius“ – tragedija apie žmogų, kuris išdrįso ignoruoti  likimą, lėmusį užmušti tėvą ir vesti motiną. Visos žmogaus pastangos apgauti likimą yra beprasmės prieš jo galybę. Sofoklis teigia, jog žmogus yra atsakingas už savo veiksmus, tad ir Edipą vaizduoja ne bejėgį, o pasitikintį savimi.

Epidauro amfiteatras, kuriame jau kitą savaitę įvyks premjera, yra vienas geriausiai išsilaikiusių antikinių teatrų Graikijoje ir talpina apie 14 tūkstančių  žiūrovų. Į šį prestižiškiausią vasaros renginį – Atėnų ir Epidauro festivalį – suvažiuoja režisieriai, teatro trupės iš įvairių Europos šalių. „Edipo  karaliaus“ premjera antikiniame Epidauro teatre po atviru dangumi įvyks 2016 m. liepos 29–30 d., o rugsėjo mėnesį „Edipas karalius“ bus rodomas Atėnuose, senoviniame Irodeio teatre šalia Akropolio.  

Tai pasaulinio pripažinimo sulaukęs airių dramaturgas, prilygstantis šių laikų Williamui Shakespeare'ui. Dramaturgo, scenaristo M.McDonagh pjesės tapo tikra XXI a. sensacija.

Premjera – džiugi naujiena tiek teatro pasaulyje, tiek žiūrovams, nes pagal M. Makdonako kūrybą Lietuvoje statyti tik du spektakliai – „Pagalvinis“ ir „Luošys iš Ainišmano salos“.

Užupio dramos teatras pristato juodosios komedijos žanrą. Spektaklis pribloškiantis, įtraukiantis, nesibaigianti meilės ir neapykantos kova. Puikus aktorių darbas prisodrintas juodojo humoro, mistikos ir siaubo bei laukimo nuotaikos.

Pagrindinis spektaklio veikėjas Vienarankis prarado gyvenimo džiaugsmą, kai po traukinio avarijos jam buvo amputuota ranka. Vienintelis jo tikslas – turėti naują ranką, už kurios radimą jis siūlo premiją. Norėdami pasipelnyti narkotikų prekeiviai Tobis ir Merlina bando apgauti Vienarankį, atnešdami jam iš muziejaus pavogtą ranką. Tačiau Vienarankis ne iš tų, kuriuos galima pykdyti. Jis – nesukalbamas, užsispyręs, nenuspėjamas, gąsdinantis.

Spektaklio režisierė – Rita Urbonavičiūtė. Spektalyje vaidina Linas Barauskas, Saulius Čėpla, Laura Jakštytė, Povilas Liubinas.

Premjera – birželio 29 d. 19 val. Teatro saloje (S. Stanevičiaus g. 24, Vilnius)

Bilietus rezervuoti galima telefonu nr. +370 614 43997 arba el. paštu info@uzupioteatras.lt.

Savo pastato šimto metų jubiliejų rudenį minėsiantis Lietuvos rusų dramos teatras iki Naujųjų metų žada keturias premjeras.

Sezoną rugsėjo 15-ąją atidarys režisierės Olgos Lapinos spektaklis jauniesiems žiūrovams "Junas ir Sofus arba Auksinis riteris" pagal norvegų rašytojos Zinken Hopp pasaką. Jame skambės gyvai saksofonu, klavišiniais bei vokaline perkusija atliekama muzika, pranešė teatras.

Spalio 17-ąją įvyks aktoriaus Vladimiro Serovo režisuoto kūrinio "Žvirblio lizdas" premjera. Šiame pastatyme aktorė Rasa Rapalytė atliks dainininkės Edithos Piaf (Editos Piaf) dainas. Kūrinio centre – moteris, garsiosios dainininkės istoriją pirmuoju asmeniu pasakojanti psichiatrui.

Vėliau, spalio 21-25 dienomis, teatras minės savo pastato šimto metų jubiliejų.

"Bus savaitė pastato šimtmečio spalio mėnesį. Visi teatrai, kurie yra dirbę šiame pastate, rodys savo spektaklius", - BNS sakė Lietuvos rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus.

Šiame pastate šia proga bus parodyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto, Lietuvos nacionalinio dramos bei Vilniaus jaunimo teatrų spektakliai. Lenkų dramos periodą pažymės Arnoldo Šyfmano vardo lenkų teatras, atvyksiantis iš Varšuvos. Šventę užbaigs šiemet keturis "Auksinius scenos kryžius" pelnęs Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis "Eglutė pas Ivanovus".

Dar viena premjera - spektaklis su lėlėmis vaikams pagal italų rašytojo Gianni'o Rodari'o (Džianio Rodario) pasaką "Ledų rūmai".

Gruodį premjerą pristatys E.Vaitkus. Aleksandro Puškino "Eugenijaus Onegino" pastatyme skambės kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo muzika.

Pavasarį publiką turėtų pasiekti Williamo Shakepeare'o (Viljamo Šekspyro) "Karalius Lyras", "Demetrius-Borisas Godunovas" pagal Friedrichą Schillerį (Frydrichą Šilerį) ir A.Puškiną, Michailo Bulgakovo "Zoikos butas" ir Valerijaus Briusovo "Ugninis angelas".