Beveik 130 metų gyvuojantis sceninis kūrinys kasmet sulaukia naujų pastatymų, o šventiniu laikotarpiu sutraukia minias žiūrovų, norinčių jį pamatyti vėl ir vėl. Skirtingose šalyse ir skirtingų kūrėjų šis baletas statomas arba mėginant kuo stropiau atkurti originalią versiją, arba nutolstant nuo kanono ir ieškant įkvėpimo Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmano pasakoje, savo asmeninėse patirtyse ar savo šalies kultūrinėse tradicijose.
Begalinė „Spragtuko“ versijų įvairovė
Kalėdinės E. T. A. Hoffmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ motyvais grįstas baletas – vienas puikiausių ir įspūdingiausių kūrinių apie meilės galią, gėrio ir blogio kovą. Nemirtinga P. Čaikovskio muzika šią pasaką pavertė vienu mėgstamiausių visų laikų baletu visame pasaulyje. Kaip žinome iš istorijos, pirmajam baleto pastatymui libretą ir choreografiją iš pradžių kūrė Marius Petipa, bet dėl ligos negalėjo jos užbaigti. Jo darbą 1892 m. užbaigė ilgametis asistentas Levas Ivanovas.
1919 m. Rusijoje naują žvilgsnį į P. Čaikovskio baletą pateikė choreografas Aleksandras Gorskis ir dailininkas Konstantinas Korovinas. Maskvos Didžiajame teatre pristatyto spektaklio veiksmas rutuliojosi scenoje, vaizduojančioje stalą, o pagrindinė herojė stebuklingame sapne liko amžinai. Būtent Gorskiui kilo mintis Klaros ir Princo Spragtuko vaidmenis patikėti suaugusiems šokėjams, o Fėjos dražė ir jos kavalieriaus šokiuose toliau plėtoti pagrindinių veikėjų meilės liniją, kurios nebuvo originaliame pastatyme. 1934 m. Leningrado Marijos teatre choreografo Vasilijaus Vainoneno sukurtame pastatyme buvo sekama A. Gorskiu, tik originalaus libreto Klara Zilberzein (Clara Silbersein) čia virto Maša, kuri baleto pabaigoje atsibunda ir supranta, kad visa tai, kas įvyko, jai tik prisisapnavo. Tokia atomazga buvo kartojama daugelyje vėlesnių rusų choreografų pastatymų (pavyzdžiui, Rudolfo Nurijevo Londono Karališkajam baletui, Jurijaus Grigorovičiaus Maskvos Didžiajam teatrui ar Michailo Baryšnikovo Amerikos baleto teatrui sukurtuose spektakliuose).
Tais pačiais 1934-aisiais „Spragtuką“ pirmą kartą išvydo ir Londono publika. Iš Sovietų Rusijos į Vakarus pabėgęs šokėjas, režisierius ir choreografas Nikolajus Sergejevas su savimi pasiėmė apie 20 Mariuso Petipa ir Levo Ivanovo klasikinių baletų choreografijos nuorašų, taip juos išsaugodamas ateities kartoms ir užsitikrindamas sau karjerą užsienio baleto trupėse. Taigi, tuometinei Londono Vic-Wells baleto trupei (dabartinės Karališkojo baleto trupės pirmtakei) jis pastatė klasikinę Petipa/Ivanovo versiją.
Akivaizdu, kad Didžiosios Britanijos gyventojai iki šiol mėgsta klasikinius „Spragtuko“ pastatymus, o juose ant kalėdinės eglutės vis dar galima išvysti ir XIX amžiaus žaisliukus. Netoli nuo originalios L. Ivanovo versijos nutolo šokėjas ir choregrafas Peteris Wrightas, 1984 m. savo versiją pristatęs Londono
Karališkajame operos teatre. Tiesa, skirtingai nuo originalaus libreto, jo pastatyme pagrindinius vaidmenis atlieka suaugę šokėjai, taip pat, kaip ir G. Balanchine‘o versijoje, veikėjų sąrašą papildo Droselmajerio sūnėnas Hanspėteris, kuris pasirodo besąs tikrasis Princas Spragtukas (kaip E. T. A. Hoffmano pasakoje). Tolėliau nuo originalios versijos britų choreografas žengė 1990 m. pastatyme Birmingamo Karališkajam baletui, kuriame Klara yra baleto studentė, o jos motina – buvusi baleto šokėja. Tuo tarpu po dvejų metų baleto šimtmečiui skirtas ir Edinburgo festivalyje pristatytas britų choreografo Matthew Bourne‘o „Spragtukas!“ (Nutcracker!) pateikė visiškai naują siužeto versiją. Spektaklio veiksmas rutuliojasi Dr. Cukraus beglobių vaikų prieglaudoje. Mergaitės Klaros košmariškas sapnas atrodo dar sunkiau įtikimas ir fantastiškas: atgijęs Spragtukas čia primena pilvakalbio lėlę, o virtęs Princu – raumeningą torsą demonstruojantį kultūristą. Fėja dražė čia virsta Pincese Saldute (Princess Sugar), kuri visą antrąjį veiksmą stengiasi paveržti iš Klaros jos kavalierių, o ši jo ieško saldumynų šalyje. Šis pastatymas „visai šeimai“ įaudrino visuomenę: vieni kūrėją aršiai kritikavo, kiti jo versijai pritarė.
Dalyje XX a. II pusės ir XXI a. pastatymų išlaikoma tik P. Čaikovskio baleto muzika, bet visiškai nutolstama nuo originalaus siužeto, kaip kad 2000-aisiais pristatytoje Maurice‘o Béjart‘o versijoje. Čia veiksmo ašimi tapo choreografo motina, o siužeto varomąja jėga – Edipo komplekso palytėti sūnaus Bimo (M. Béjart‘o alter ego) ir jo motinos santykiai.
Į naująjį tūkstantmetį „Spragtuką“ palydėjo choreografas Kirilas Simonovas ir dailininkas Michailas Šemiakinas, kuriuos 2001 m. į Marijos teatrą Sankt Peterburge pakvietė teatro meno vadovas Valerijus Gergijevas. Pagal dailininko sumanymą, baleto siužete pabrėžiama tamsioji, groteskiškoji E. T. A. Hoffmano pasakos pusė ir visiškai atsisakoma laimingos atomazgos, kai mergaitė Maša (sekant V. Vainoneno versija) ir jos mylimasis Princas ne lieka gyventi Saldumynų šalyje, o virsta cukrinėmis figūrėlėmis ant milžiniško savo pačių vestuvių torto, kurioms gresia būti suėstoms pelių... Beje, šiame pastatyme K. Simonovas pats šoko Spragtuko lėlę.
Amerikiečiai bilietus į „Spragtuką“ įsigyja prieš metus
„Spragtukas“ ne veltui vadinamas vienu iš populiariausių visų laikų baletų. Įvairiuose JAV teatruose kasmet rodoma apie 150 skirtingų „Spragtukų“, sudarančių didžiausią baleto trupių metinių pajamų dalį.
Pirmą kartą amerikiečiai turėjo galimybę išvysti „Spragtuką“ 1940 m., kai į Niujorką buvo atvykusi Monte Karlo rusų baleto trupė, parodžiusi sutrumpintą baleto versiją, kuriai choreografiją, sekant L. Ivanovu, sukūrė Aleksandra Fedorova. 1944 m. Vakarų pakrantėje įvyko San Francisko baleto pristatyta trupės įkūrėjo choreografo Williamo Christenseno pilna „Spragtuko“ versija, prie kurios gimimo prisidėjo Rusų baleto trupės šokėja Aleksandra Danilova ir choreografas George‘as Balanchine‘as. Nuo tol baletas tapo kasmetine kalėdų tradicija San Franciske.
Tačiau tikrasis „Spragtuko“ populiarumo bumas Naujajame pasaulyje prasidėjo po dešimtmečio, kai Niujorke 1954 m. buvo pristatytas Niujorko miesto baleto spektaklis. Šio pastatymo autorius – gruzinų kilmės choreografas G. Balanchine‘as, vadinamas vienu įtakingiausių XX baleto kūrėjų. Jis įkūrė Niujorko miesto baleto trupę (New York City Ballet) ir jai vadovavo ilgiau kaip 35 metus, tad yra tituluojamas amerikiečių baleto tėvu. Jo „Spragtuke“ buvo laikomasi originalios libreto versijos ir E. T. A. Hoffmano pasakos siužeto (pagrindinius Mari Štalbaum ir Princo Spragtuko vaidmenis čia atliko vaikai), o Pono Droselmajerio partiją atlikdavo pats choreografas. Spektaklio populiarumas neišblėso ir po choreografo mirties 1983-iaisiais: bilietus į G. Balanchine'o „Spragtuką“ gerbėjai įsigyja prieš metus, nors šį spektaklį Niujorko miesto baleto trupė kalėdiniu laikotarpiu sušoka net 50 kartų. Be Niujorko miesto baleto, G. Balanchine‘o sukurtą spektaklį į savo repertuarus yra įtraukusios dar šešių JAV miestų trupės – nuo Filadelfijos ir Majamio rytuose iki Sietlo vakaruose.
Nuo 2007 m. kultūrai ir menui skirtas amerikiečių televizijos kanalas „Ovation TV“ kasmet rengia „Spragtukų kovas“ (Battle of the Nutcrackers). Jose rungiasi keli įvairių metų spektaklių įrašai iš viso pasaulio ir tik žiūrovų aktyvumas nulemia laimėtoją. Tris metus iš eilės (2007–2009 m.) žiūrovų favoritu buvo išrinktas amerikiečių choreografo Marko Morriso 1991 m. Briuselio Karališkajame teatre su savo trupe pastatytas spektaklis „Kietas riešutėlis“ (The Hard Nut) – šiuolaikinė baleto versija, įkvėpta siaubo komiksų piešėjo Carleso Burnso kūrybos.
Amerikiečių populiariosios kultūros dalimi seniai tapo ir P. Čaikovskio siuitos iš baleto „Spragtukas“ muzika: jos ištraukos skamba Walto Disney‘aus animaciniame filme „Fantazija“, kino filme „Vienas namuose“, animacijos seriale „Tomas ir Džeris“, televizijos seriale „Draugai“ ir kitur.
Atspindėtos skirtingų pasaulio šalių tradicijos
Bėgant metams skirtingose pasaulio šalyse statomi ir rodomi „Spragtukai“ perima įvairių šalių nacionalinius bruožus ar net tradicijas. Antai Kenijos nacionalinis teatras pastaraisiais metais į spektaklį ėmė įtraukti ir vietinius atlikėjus – iki tol „Spragtuke“ šokdavo vien atvykėliai baleto artistai. Šios šalies pastatyme galima išvysti ir kinišką drakoną, ir ryškius tautinius kostiumus, ir auklėtinius iš paramos fondų, atliekančius epizodinius vaidmenis. Kanadoje tarp P. Čaikovskio baleto veikėjų galima pamatyti mešką su meškiukais, o spektaklio veiksmas prasideda nuo ledo ritulio rungtynių. Havajų versijoje „Spragtuko“ šokėjai šoka hulą.
Vokietijoje statomi spektakliai išsiskiria minimalistine scenografija. Antra vertus, vokiečiai gali pasigirti sukūrę pačią didžiausią Spragtuko lėlę, kurios aukštis siekė net 10 metrų. Vokietijos pastatymuose vis dažniau klasikinį baletą išstumia šiuolaikinė choreografija.
Kinijoje spektaklių dekoracijos kuriamos kuo didingesnės, o kostiumai gana kuklūs. Tuo tarpu Čilės sostinėje Santjage vietinė baleto trupė, vadovaujama žymios primabalerinos Marcijos Haydée, 2015 m. pristatė klasikinę spektaklio versiją atvirame ore priešais prezidentūros rūmus (vadinamus „La Moneda“), dalyvaujant 120 šokėjų ir rodant 3D vaizdo projekcijas ant rūmų fasado. Grandiozinį reginį nemokamai galėjo stebėti per 20 tūkstančių Santjago Konstitucijos aikštėje susirinkusių žiūrovų.
Klaipėdietiškas „Spragtukas“
Šokio spektaklį pagal P. Čaikovskio baletą 2019 m. uostamiestyje sukūrė garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas. Tai buvo jo pirmas darbas su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe, specialiai pritaikytas didelėms arenoms. Šiame darbe jam talkino menininkų grupė iš Rusijos: scenografai ir kostiumų dailininkai Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas, šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas. Jie spektakliui sukūrė gigantiškas dekoracijas, o 3D vaizdo projekcijų kūrėjas Linartas Urniežis scenovaizdį papildė skaitmeniniais vaizdais, stebinančiais žiūrovus savo tikroviškumu.
Šių metų „Spragtuke“ Klaros partiją pirmą kartą atliks Oleksandra Borodina, publikai gerai pažįstama kaip KVMT šokio spektaklių „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių partijų atlikėja. Jos partneriu taps premjeriniame „Spragtuke“ 2019 m. sužibėjęs Princas Spragtukas – Mykhailo Mordasovas. Bene labiausiai intriguojantis krikštamotės Droselmajer vaidmuo patikėtas patyrusiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiajai solistei, šokių mokyklos įkūrėjai ir vadovei Olgai Konošenko. Tarptautiniame pastatyme šoka visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė. Į užburiantį muzikos pasaulį žiūrovai ners kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir batutos meistru, teatro vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu.
Laukiame visų, norinčių patirti užgimstantį šv. Kalėdų stebuklą su „Spragtuku“!
