"Būtų sunku rasti žmogų, kuris nejaustų abejonių ir nerimo nepažįstamose situacijose, savęs nekritikuotų. Tačiau kartais nuo gebėjimo save suvaldyti priklauso didžioji dalis sėkmės", – sako Lina. Tad kas ta sporto psichologija ir ko galėtume iš jos pasimokyti?
– Profesionaliajame sporte dažnai tenka matyti, kaip puikiam atletui kas nors nepasiseka (tarkime, krepšininkas du kartus iš eilės nepataiko metimo), o tada klaida veja klaidą. Ar tam ir reikalingas sporto psichologas – kad padėtų atletui įveikti psichologinę įtampą ir kitus vidinius demonus?
– Taip ir ne. Kai pabyra klaidos, žaidimas nesiseka, labai praverčia gebėjimas akimirką stabtelėti ir tarsi pradėti iš naujo. Tai psichologinis įgūdis. Dalis sportininkų jį išsiugdo natūraliai, kai kuriems padeda treneriai, tretiems – psichologai. Ugdyti psichologinius įgūdžius atletams yra taip pat svarbu, kaip ir fiziškai pasirengti ar tobulinti sporto šakos techniką. Tam reikia nuolatinių pastangų.
Žinoma, yra įvairių būdų ugdyti atsparumą emocinei įtampai. Tačiau sporto psichologas padeda lavinti psichologinius įgūdžius, užveda ant kelio ir parodo, kokios klaidos daromos treniruojantis ar aikštyne. Nekalbu apie sporto šakos subtilybes – techniką ar taktiką, o būtent apie psichologinius sunkumus. Pavyzdžiui, neretai atletai mintimis per daug prisiriša prie padarytos klaidos, tad jaučia stiprų norą kuo greičiau ją ištaisyti. Tada imamasi karštligiškų veiksmų, kurie lemia dar daugiau klaidų.
Mokyti kitokio elgesio yra dalis sporto psichologo darbo. Kartais konsultacijos pakrypsta labiau asmeniška kryptimi, kai daugiau dėmesio skiriama giluminei motyvacijai, vertybėms. Žinoma, tai netolygu psichoterapijai, tačiau manau, kad priartėti prie savęs naudinga ir kalbant apie sportinę veiklą. Vidiniai demonai – labai dramatiškas įvardijimas. Man nesinori taip dramatizuoti, nes tai tik mūsų mąstymo įpročiai. Sunku būtų rasti žmogų – ne tik profesionalų sportininką, kuris nejaustų abejonių, nebūtų linkęs savęs pakritikuoti, nejaustų nerimo nepažįstamose situacijose, juo labiau tokiose, kur į jį įsmigę šimtai žvilgsnių. Žinoma, vieni yra jautresni, o kiti – mažiau. Tačiau tokie išgyvenimai yra visiškai natūralūs ir būdingi visiems. Norėčiau pabrėžti, kad mes visi šiuo požiūriu panašūs, tad savo nerimo nereikėtų gėdytis.
Mūsų mintys ir jausmai kartais sugeba įtraukti į tokius spąstus, kad nematome kitų išeičių. Labai dažnai mus stabdo kažkieno kito pasakyta arba pačių įsikalta frazė „vis tiek nepavyks“ ir baimė patirti dar vieną nesėkmę.
– Kiek profesionaliajame sporte lemia psichologija? Įsivaizduokime, kad atletas yra puikiai pasirengęs, bet nesugeba susidoroti su stresu. Kaip jam seksis varžybose?
– Sunku objektyviai įvertinti. Kartais sakoma, kad psichologija lemia net 90 proc. sėkmės. Iš tiesų, kalbant apie treniruočių procesą, svarbiausia yra juodas darbas. Tai gana monotoniškas procesas, kai reikia kartoti tuos pačius pratimus ar tas pačias situacijas ne dešimtis, o šimtus kartų. Tad čia tikrai svarbu atletų motyvacija, turėti tikslus ir atkakliai jų siekti, mokėti sutelkti dėmesį į svarbiausius dalykus. O pačiose varžybose situacija šiek tiek kitokia. Jų metu privalai įgyvendinti tai, ką sugebi. Negana to, dažnai veiksmas vyksta didesnės įtampos fone. Taigi psichologinis aspektas yra svarbus, būtina gebėti atsiriboti, nurimti, susikoncentruoti.
Jei atletas yra puikiai pasirengęs, bet nemoka susidoroti su stresu, varžybose jam gali sektis visaip. Bus situacijų, kai varžybose emociškai jautrus sportininkas jaus menką stresą. Gerai pasirengę ir tai jaučiantys atletai labiau pasitiki savimi, tad varžybas rečiau suvokia kaip streso kupinas situacijas. Tačiau ilgainiui pasitaikys varžybų, kur varžovai bus lygiai taip pat gerai pasirengę, o nesėkmės kaina – labai didelė. Tai gali būti šalies, Europos ar pasaulio čempionatas, pusfinalis ar finalas, kai, laimėjęs kovą, iškovoji medalį, o pralaimėjęs lieki be nieko. Štai tokiose situacijose labiausiai praverčia mokėjimas tvarkytis su stresu. Jei šio įgūdžio nėra, pralaimėtos kovos ir nusivylimas tampa dažnais palydovais.
– Kuo atletai konsultacijose dažniausiai skundžiasi? Galbūt jiems sunku atsitiesti po sunkaus pralaimėjimo ir norisi viską mesti?
– 90 proc. sportininkų, su kuriais man teko dirbti, norėjo išlavinti įgūdį susidoroti su nerimu prieš varžybas. Jie jautė, kad dėl šios būsenos negali parodyti visų savo galimybių, pralaimi varžovams, bėga ar plaukia lėčiau nei per treniruotes. Taip pat jie negalėdavo gerai išsimiegoti naktį prieš varžybas, jaudindavosi, ką pagalvos ar pasakys aplinkiniai, ir pan.
Po vienkartinio pralaimėjimo išties gali likti labai stiprus kartėlis, noras kurį laiką atsitraukti. Nuoskauda ypač stipri, jei pralaimima labai aukšto rango varžybose (pavyzdžiui, pasaulio čempionate ar olimpinėse žaidynėse), kur ne taip paprasta patekti. Be to, šios varžybos vyksta ne kasmet... Tai normali reakcija. Juk jei varžyboms ruošiamasi ilgą laiką, su jomis siejami aukšti lūkesčiai, patirta nesėkmė išgyvenama kaip netektis. O susidoroti su kiekviena netektimi reikia laiko. Tačiau paprastai noro viską mesti taip greitai neatsiranda. Toks troškimas dažnesnis tuomet, kai nesėkmių ruožas ilgas arba kai sportininkas ima jausti, jog kad ir ką darytų, negali pasiekti užsibrėžtų tikslų.
– Ar jūsų žinios galėtų būti pritaikomos ir nesportininkams, neprofesionalams? Juk dažnas mūsų neprisiverčiame sportuoti dėl vidinių baimių – o jei iš manęs, bėgiojančio gatvėje, kas nors pasijuoks? Ką apie mane pasakys sporto salėje, išvydę mano netobulas kūno linijas? Ką pasakytumėte tokių baimių apimtam žmogui?
– Žinoma, kad sporto psichologijos žinios gali būti pritaikomos visiems. Sporto psichologija neegzistuoja be bendrosios psichologijos. Užsienio šalyse ši sritis eina išvien su fizinio aktyvumo psichologija, kuri orientuota į tai, kaip paskatinti žmones būti fiziškai aktyvesnius, padėti atrasti motyvacijos, susitvarkyti su savo baimėmis ir nerimu. Sporto salės lankytojai dažnai būna per daug užsiėmę savimi, kad kreiptų dėmesį į kitus. Žinoma, būna visko. Kartais žmonės labai nerimauja, kaip atrodo kitų akyse, ir būtent todėl lygina save su aplinkiniais, bando atrasti savo pranašumų, gal net pasijuokti iš kito, kad patys jaustųsi viršesni.
Žmogui, kuris apimtas tokių baimių ir nedrįsta bėgioti, eiti į sporto klubą ar kitaip sportuoti, labiausiai norėtųsi užduoti kelis klausimus. Kokiu žmogumi norite būti? Ar tikrai norite būti fiziškai aktyvus ir tai jums yra svarbu? O gal noras sportuoti kyla dėl to, kad taip elgiasi aplinkiniai ir norisi pakilti jų akyse? Jei troškimas sportuoti nuoširdus, verta sutelkti dėmesį į tai, o ne į įsivaizduojamas situacijas, kas ką galėtų pasakyti ar pagalvoti. Pirmoji treniruotė greičiausiai bus sunki – juk tai naujas krūvis organizmui. Pirmasis apsilankymas sporto klube greičiausiai taip pat bus nejaukus, nes tai nauja aplinka, prie kurios reikės priprasti. Tačiau ilgainiui sportas leis tapti tokiam, koks norite būti, ir didžiuotis savimi.
Lina Vaisetaitė: dažnai tenka susidurti su įsitikinimu, kad yra kažkokių stebuklingų metodų, kuriems reikia minimalių paties žmogaus pastangų. Deja, tos technikos ir metodai, kurie veikia geriausiai, reikalauja darbo.
– Karantino metu daugeliui mūsų sunku prisiversti pajudėti. Be to, dėl patiriamo nerimo išvis dingsta motyvacija veikti ką nors aktyvesnio. Profesionaliame sporte atletus motyvuoja norimi pasiekti rezultatai. Tačiau galbūt iš sporto psichologijos visiems galima pasimokyti kaip ugdyti koncentraciją, save nuraminti, nusistatyti aiškius tikslus (ne tik sportinius)?
– Kai galvoju apie karantiną ir iššūkius būti aktyviam, neišvengiamai įvertinu natūralias žmonių reakcijas į stresą. Situacijoje, kurioje dabar visi gyvename, yra daug nežinomybės, jaučiamės negalintys kontroliuoti padėties. Neaišku, kada ji pagerės. Be to, kai kurie žmonės negali dirbti ne todėl, kad neteko darbo, bet dėl to, kad jų profesinei sferai taikomi griežti ribojimai. Visa tai kelia didžiulį stresą.
Stresinėse situacijose natūralios reakcijos yra trys: kovoti, bėgti arba sustingti. Vieni laikosi aktyvios pozicijos, kaip tik išmano. Jei neteko darbo, imasi bet ko, ką randa. Jeigu turi galimybę, užsiima tomis veiklomis, kurias vis atidėliodavo dėl užimtumo, eina savanoriauti ir pan. Kiti bando iš šios situacijos pabėgti. Deja, kai kuriems toks pabėgimas reiškia alkoholį ar kitas svaiginančias medžiagas. Treti sustingsta – nieko nebenori, neranda motyvacijos sportuoti, užsiimti hobiais.
Todėl visų pirma reikia galvoti apie streso mažinimą. Šiuo atveju, kiekvienam žmogui padės skirtingi dalykai. Kita vertus, psichologai pripažįsta teigiamą fizinio aktyvumo poveikį tiek nerimo, tiek depresijos kankinamiems žmonėms. Prieš daugelį metų mano kolega įkalė man į galvą, kad energija gaminasi judant. Man atrodo, tai tinka tiek fizinei, tiek psichinei mūsų energijai. Nereikia iš karto išsikelti grandiozinių tikslų, užtenka pradėti nuo mažų žingsnių ir turėti planą, kaip tie tikslai augs. Nesakyčiau, kad būtent iš sporto psichologijos reikia mokytis, kaip koncentruotis, užsibrėžti tikslus ar nusiraminti. Kaip jau minėjau anksčiau, tai bendražmogiški dalykai, kurių galima ir reikėų mokytis iš bet kurios psichologijos srities. Tačiau iš sportininkų tikrai galima semtis įkvėpimo. Jie gali tapti atkaklumo, veiklumo pavyzdžiu.
– Galbūt nemaža dalis mūsų ribų egzistuoja tik galvoje? Gal tiek atletai, tiek paprasti žmonės nesugeba pasiekti norimų tikslų dėl nepasitikėjimo savimi?
– Labai dažnai tai yra tiesa. Jei atsiduriu nepažįstamame kambaryje, kur užrakintos durys, ir galvoju, kad kitų durų nėra, tai jų ir neieškosiu, ar ne? Mūsų mintys ir jausmai kartais sugeba įtraukti į tokius spąstus, kad nematome kitų išeičių. Labai dažnai mus stabdo kažkieno kito pasakyta arba pačių įsikalta frazė "vis tiek nepavyks" ir baimė patirti dar vieną nesėkmę. Bendramokslis kažkada man pacitavo Marką Twainą: "Jie nežinojo, kad tai neįmanoma, todėl ėmė ir padarė." Ši citata man pasirodė labai tiksli.
Žinoma, gyvenime nebūtinai pavyksta įgyvendinti visus tikslus. Kartais būna užduočių, kurios neįmanomos tą akimirką arba tam žmogui. Geriau tokių tikslų atsisakyti ir imtis to, ką galima įgyvendinti. Bet prieš tai reikia bent pamėginti. Tokiose situacijoje labai vertinu sąmoningo dėmesingumo praktikas, mokančias eiti link savo vertybių įgyvendinimo, o ne paklusti emocijai – nerimui, abejonei, kuri liepia sustoti ar pabėgti. Kita vertus, kai jau matai, kad padarei viską, ką galėjai, bet tikslo pasiekti nepavyko, svarbu sustoti ir persiorientuoti, o ne pasiduoti baimei pasirodyti pralaimėtoju. Atskirti šias situacijas vieną nuo kitos reikia išminties. Kartais – ir pagalbos iš šalies.
Šiuo metu sporto psichologijos specialistų mūsų šalyje nėra labai daug. Tačiau pastebiu, kad paklausa vis didėja.
– Papasakokite apie save – ar pačiai sportas, aktyvus gyvenimo būdas artimas? Gal ir pati kultivuojate kokią nors sporto šaką?
– Man patinka šis klausimas, jo sulaukiu dažnai (šypsosi). Iš tiesų esu iš tų žmonių, kurie vaikystėje dėl įvairių priežasčių nemėgo kūno kultūros. Žinoma, dūkdavau su vaikais lauke, žiemą slidinėdavau nuo kalniukų. Tačiau nekultivuoju jokios sporto šakos. Čia ir slypi paslaptis, kodėl tapau sporto psichologe.
Sporto pasaulis, kurį mačiau tik iš šalies, atrodė labai įdomus ir paslaptingas. Man rūpėjo suprasti, kaip tie atletai sugeba tokiomis įtemptomis akimirkomis, atrodytų, šaltakraujiškai įmesti lemiamus metimus, pataikyti šūvius ar parblokšti varžovą ant tatamio. Psichologijos studijas pasirinkau visai negalvodama apie sporto psichologiją. Bet taip susiklostė aplinkybės, kad kuo toliau, tuo labiau domino būtent sporto pasaulis ir psichologijos taikymas jame. Laimei, mano galvoje nebuvo rėmų, kad jei nebuvau sportininke, tai negaliu būti ir sporto psichologe.
– Kaip pati save motyvuojate kasdieniame gyvenime? Ar padeda profesinės žinios?
– Esu labai dėkinga savo turimoms žinioms ir patirčiai. Ypač tam, kad, palankiai susiklosčius aplinkybėms, atradau sąmoningumu grįstas praktikas ir metodus. Labiausiai mane motyvuoja ir motyvaciją palaiko savo pačios vertybių įsisąmoninimas ir iš to natūraliai kylantys tikslai. Pavyzdžiui, kokia noriu būti darbuotoja? Kokia noriu būti mama? Kai tikslai susiję su vertybėmis, jie lengviau pasiekiami.
Žinoma, būna visko. Šimtus kartų pažadu sau padaryti vieną ar kitą dalyką – pavyzdžiui, perskaityti daugiau knygų ar parengti vaizdo seminarą. Tačiau šie pažadai taip ir lieka neįgyvendinti. Kita vertus, tai dažniausiai nebūna asmeniškai labai svarbūs tikslai. Be jokios abejonės, labai motyvuoja ir atletų pavyzdžiai. Sunku nesižavėti matant, kiek vargo jie įdeda siekdami savų svajonių ir tikslų, kiek kartų suklumpa ir bando iš naujo. Į mane besikreipiantys sportininkai turbūt nė neįsivaizduoja, kiek daug jie mane yra išmokę ir kaip dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu.
– Kaip pasirinkote tokią neįprastą profesiją? Juk sporto psichologų Lietuvoje nėra daug. O ar patys sportininkai suvokia, kam to reikia?
– Augau šalia sporto. Šeimoje niekas rimtai nesportavo, bet buvome gan aistringi sporto varžybų žiūrovai. Kai rinkausi profesiją ir jau buvau nusprendusi stoti į psichologiją, tėtis, žiūrėdamas kažkokias sporto varžybas, leptelėjo, kad gal kada nors aš padėsiu tiems sportininkams. Nuleidau juokais, nes tai nuskambėjo panašiai, kaip nuskristi į Mėnulį.
Pirmieji studijų metai buvo labai sunkūs, tad motyvacija ėmė garuoti. Tačiau 1999–2000-ieji buvo pažymėti sportinių pergalių, kurios labai giliai įsirėžė į atmintį. Tai ir "Žalgirio" laimėta Eurolyga, ir sportininkų medaliai Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. Atmintyje iškilo tėčio anuomet pasakyta frazė. Supratau, kad man nebūtina tik iš šalies domėtis ir žavėtis sportininkais, galiu ir pati prisidėti prie jų pergalių. Susimąsčiau – galbūt yra jaunesnių, mažiau patyrusių atletų, kuriems būtų naudingos psichologinės žinios?
Šiuo metu sporto psichologijos specialistų mūsų šalyje nėra labai daug. Tačiau pastebiu, kad paklausa vis didėja. Atletai ir treneriai psichologinį pasirengimą vis rimčiau vertina kaip natūralią bendro pasiruošimo varžyboms dalį. Juk anksčiau buvo įprasta, kad viskuo rūpinasi tik treneris. Vėliau atsirado ir fizinio rengimo treneriai, medikai, esant galimybei, prisijungia ir sporto psichologai. Deja, šių specialistų kol kas nėra užtektinai, o norint įsitraukti į sportininko parengimą, reikia nemažai laiko. Jei sportininkai išvyksta į stovyklą, treneriai gali pageidauti, kad ir psichologas vyktų kartu. Vadinasi, kitus atletus tenka laikinai palikti ar rinktis nuotolines konsultacijas.
Kadangi didėja bendras žmonių psichologinis raštingumas, daugiau kalbama ir apie sporto psichologiją. Tačiau kol kas sunku objektyviai įvertinti, kiek sportininkai žino, kam reikalinga sporto psichologo pagalba. Dažnai tenka susidurti su įsitikinimu, kad užtenka vieno pokalbio ar kad yra kažkokių stebuklingų metodų, kuriems reikia minimalių paties žmogaus pastangų. Deja, geriausios technikos ir metodai yra tie, kurie reikalauja darbo. Kita vertus, sportininkai yra įpratę sunkiai dirbti. Tereikia, kad jie suvoktų prasmę, kam tai daroma.
