Nauja tvarka

Nuo trečiadienio sugriežtinus karantino ribojimus, prekybos centrai ir vėl buvo priversti reguliuoti lankytojų srautus – užtikrinti 15 kv. m prekybos plotą vienam žmogui mažesniuose ir 30 kv. m didesniuose nei 10 tūkst. kv. m prekybos centruose. Panašūs ribojimai galiojo jau ir pavasarį, pirmojo karantino metu, todėl didesnių keblumų reguliuojant žmonių srautus, regis, nekilo.

Kur kas sudėtingiau buvo susitvarkyti su kitu iššūkiu – automobilių skaičiaus ribojimu. Vyriausybė nurodė aikštelėse šalia parduotuvių, prekybos centrų, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų palikti tik 20 proc. stovėjimo vietų, neskaičiuojant tų, kurios skirtos darbuotojams ir neįgaliesiems. Todėl jau nuo trečiadienio ryto buvo galima stebėti ankstesnių metų kalėdines spūstis, kai likus dienai ar dviem iki didžiųjų metų švenčių, užuomaršos skubėjo pirkti dovanas.

O ką daryti? Nenešiu persikreipęs pilnų maišų kilometrą!

Stabdydamos eismą gatvėse, automobilių eilės driekėsi prie pakeliamų užkardų. Tiesa, tokio tipo aikštelėse automobiliai bent jau stovėjo išrikiuoti tvarkingai. Priešingai nei daugumoje kitų, kur stovėjimo vietas žymėjo „stop“ juostos ir kitos barikados – neoniniai bokšteliai, medinės dėžės ir paletės.

Kova dėl laisvų vietų

Nors dauguma tikėjosi, kad savaitgalį, prieš dar griežtesnius apribojimus, kuriuos Vyriausybė žada įvesti nuo pirmadienio, automobilių spūsčių prie prekyviečių bus dar daugiau, scenarijus nepasitvirtino. Tiesa, ne visur. Prie mažesnių parduotuvių vaizdas priminė dvimečio bandymus surinkti paaugliui skirtą dėlionę iš kelių tūkstančių detalių – vairuotojai suko ratus ir ieškojo laisvų tarpelių, o nepavykus jų užpildyti, mašinas statė gatvėje. Dauguma miestiečių nepaisė net ir kelio ženklų, draudžiančių stovėti nurodytose vietose.

„O ką daryti? Nenešiu persikreipęs pilnų maišų kilometrą!“ – paklaustas, kodėl automobilį paliko prie ženklo „stovėti draudžiama“, kalbintas vyriškis į diskusijas nesileido. Mostelėjęs ranka tekinas nubėgo parduotuvės link.

Bene sudėtingiausia padėtis buvo tose aikštelėse, kurių erdvę dalijosi keli šeimininkai – parduotuvė, ūkininkai ir eglučių pardavėjai. Žmonės piktinosi, kad toks Vyriausybės sprendimas tvarkos neįvedė. Priešingai – sukėlė dar didesnę sumaištį. 

„Žmonės valgyti nori, todėl jie kaip ėjo, taip ir eis į parduotuves. Gerai, jaunas žmogus mašiną paliks kažkur toliau ir paeis, o vyresnis? Kitam ir be neįgaliojo ženklelio yra sunku paeiti kelis šimtus metrų. Žodžiu, man visoje šioje situacijoje kvepia didžiųjų prekybos centrų, kurie teikia produktų išvežiojimo į namus paslaugą, interesais“, – esame situacija piktinosi P. Lukšio gatvėje šalia parduotuvės ir šeštadieniais vykstančio ūkininkų turgelio sutikta pusamžė kaunietė.

Man visoje šioje situacijoje kvepia didžiųjų prekybos centrų, kurie teikia produktų išvežiojimo į namus paslaugą, interesais.

Visi su vežimėliais

Visai kitaip savaitgalį pasitiko didieji prekybos centrai, buities, remonto, namų apyvokos parduotuvės. Vidudienį jokių automobilių spūsčių stovėjimo aikštelėse nebuvo, eilės prie įvažiavimų nesidriekė, o ir žmonių, tempiančių pilnus maišus, regis, buvo mažiau nei eilinę darbo dieną. Ir nors pastatyti automobilius čia nebuvo sudėtinga, žmonės purkštavo dėl kitų taisyklių, kurioms teko paklusti prieš savo valią.

„Užsukau į „Akropolio“ „Maximą“ vos keliems nedideliems pirkiniams, kuriuos norėjau nešti rankose. Bet ne, apsaugos darbuotojas primygtinai liepė imti vežimą arba krepšelį, kitaip neva neleis, – nors ir girdėjo, kad pagal vežimėlius ir pirkinių krepšelius bus ribojamas žmonių skaičius, kaunietė Aistė tikino, kad toks sprendimas pažeidė jos ir kitų lankytojų teises. – Kodėl turiu imti, jei man nereikia? Gal kitą kartą pasakys dar ir kokią duoną ar varškę pirkti? Be to, visur stengiuosi išvengti vežimų ir krepšelių, nes nesu tikra, kad parduotuvių darbuotojai jas pakankamai dezinfekuoja.“