Prieš 10 metų „Lahti“ cirko mokykloje prasidėjusi penkių moterų pažintis išsivystė į tvirtą draugystę. Kartu koja kojon žengusios cirko pasaulyje, jos nusprendė atidaryti cirko kompaniją Suomijoje – „Sisus“. Įvairiose Europos šalyse sėkmingai pasirodančios cirko artistės į ilgus turus leidžiasi kartu su savo kūdikiais ir auklėmis.

Ši Suomijos trupė, tikimasi, jau kitais metais Kaune pristatys energingą ir suomiško humoro kupiną nutrūktgalvišką pasirodymą – „Mosh Split“ – kuriame žiūrovų laukia cirko technikų įvairovė: kiniškas stulpas, dvi besisupančios trapecijos, porinė ir oro akrobatika bei Cyro lankas.

Birželio 7 d. tinklalaidės metu viena trupės atlikėjų – menininkė Inka Pehkonen pasakos apie tvirtą kompanijos „Sisus Sirkus“ narių draugystę, nenugalimos moters konceptą, sutiktus lyčių nelygybės iššūkius turuose po Europą, spektaklio „Mosh Split“ svarbiausius akcentus bei atkreips dėmesį į šiuolaikinio cirko suvokimo skirtumus pasaulyje.

„Kiekvienas charakteris, kurį demonstruojame scenoje, atspindi mus. Mes nuo pat pradžių įkūnijame tokius personažus, kurie mums leidžia būti savimi, o laikui bėgant tai įgavo kitą formą ir prasmę – žiūrovų akyse išsivystė „Mosh Split“ žinutė apie drąsias ir galingas moteris, ir tuo mes labai džiaugiamės“, – pokalbio metu pasakos I. Pehkonen.

2020 m. virtualus šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ vyks birželio 6-14 dienomis. Šių metų festivalio tema „Private Zone“, o išskirtinis dėmesys – Kauno Vilijampolės mikrorajonui. Virtualios festivalio programos svečiai „Sisus Sirkus“ (Suomija), „ENT Company“ (Švedija), Ariel Bronz (Izraelis), „My!Laika“ (Pranzūzija/Italija), John-Paul Zaccarini (Švedija), „Lion Lion Company“ (Kanada), Stacey Sacks (Zimbabvė/Švedija/Lietuva), „Circus eia“ (Ispanija).

Transliacijos kasdien „Cirkuliacijos“ „Facebook“ ir „Teatronas“ „Youtube“ paskyrose. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba. Festivalį organizuoja Asociacija „Teatronas“.

Užaugo tarp poetų

Knygoje "Dangaus kūnai", kuri pelnė apdovanojimą, pasakojama šeimos saga, atskleidžianti, kaip šioje Persijos įlankos šalyje gyvena žmonės šiandien, kokios vertybės jiems svarbios, kaip juos veikia vergovinė praeitis ir susidūrimas su sudėtingomis šiuolaikinio pasaulio aktualijomis.

"Džiaugiuosi, kad buvo atvertas langas į turtingą arabišką kultūrą", – po premijos įteikimo ceremonijos sakė J.Alharthi. "Mane įkvėpė Omanas, bet, manau, užsieniečiai skaitytojai gali tapatintis su knygos žmogiškosiomis vertybėmis – laisve ir meile", – teigė rašytoja.

Jis manė, kad esame per daug protingi ir nėra ko per ilgai sėdėti namuose.

Jos pačios gyvenimo istorija netipinga. Jokha užaugo supama arabų poezijos. Jos dėdė buvo poetas ir kelionių rašytojas, eiles kūrė ir senelis, kuris kiekvienai kasdienei situacijai pailiustruoti rasdavo tinkamą vieno ar kito žinomo Omano poeto posmelį. Kaime augusi rašytojos mama mokėjo skaityti ir rašyti, tačiau tai buvo vienintelis tais laikais prieinamas išsilavinimas. Todėl ji mokėsi mintinai eilėraščius ir garsiai deklamuodavo juos pati sau dirbdama įvairius darbus, prižiūrėdama vaikus – tai padėdavo atitrūkti nuo kasdienybės, nuo buities.

Šeimoje buvo dvylika vaikų, aštuonios mergaitės ir keturi berniukai, tad Jokhos mama beveik neturėjo laisvos minutės. Vaikai buvo gana sumanūs pagal savo amžių, todėl tėvas, kuris dirbo vietos valdžios atstovu, suklastojo jų gimimo dokumentus, kad galėtų anksčiau pradėti lankyti mokyklą. "Jis manė, kad esame per daug protingi ir nėra ko per ilgai sėdėti namuose", – pasakoja J.Alharthi. Sprendimas pasiteisino, jos broliai ir seserys yra išsilavinę, vienas brolis dirba užsienio reikalų ministerijoje, kitas – naftos bendrovėje, sesuo įsteigė savo viešųjų ryšių įmonę.

Iš kitos perspektyvos

Jokha tapo dar viena literatų dinastijos tęsėja. Pirmąjį apsakymą publikavo aštuoniolikos. Nuo tada yra parašiusi tris apsakymų knygas, kurios išverstos į penkias kalbas, keletą knygų vaikams. Pirmasis romanas "Svajonė" pasirodė 2004-aisiais, prieš dešimt metų – "Dangaus kūnai", o 2016-aisiais – "Kartieji apelsinai". Rašytoja tikisi, kad šis romanas taip pat bus išverstas į anglų kalbą.

Ji pasirinko Islamo ir Vidurio Rytų studijas Omano Sultan Qaboos universitete, vėliau studijavo klasikinės arabų poezijos doktorantūroje Edinburgo universitete.

Pasirinkimas užsienyje gilintis į savo gimtosios šalies literatūrą daug kam atrodo keistas, tačiau moteris tikėjosi pažvelgti į Omano literatūrą ir kultūrą tarsi iš kitos perspektyvos. Buvo sunkiau, nei tikėjosi, taip pat ir dėl to, kad į Škotijos sostinę atvyko su aštuonių mėnesių dukra Khuzama ir vyru. Niekas nesutiko ilgesniam laikui jiems išnuomoti butą, tad juos teko keisti kas savaitę. Ir tai buvo mažyčiai, pigūs būstai, nes geresnių neįpirko. Todėl daug laiko leisdavo bibliotekose, kavinukėse arba žiūrėdavo filmus. Gyvenant Edinburge gimė ir sūnus Ibrahimas.

Pastarieji trys dešimtmečiai jos gimtojoje šalyje buvo perversmų metai.

Universitete teko išmokti rašyti esė sklandžia akademine anglų kalba, tai buvo nauja ir sudėtinga, kėlė nemažą stresą. Juolab kad nelabai suprato, kam to reikia. Pavargusi nuo pastangų pareidavo namo ir, užmigdžiusi kūdikį, sėdėdavo prie kompiuterio mąstydama, kad pasiilgo gimtosios kalbos, kultūros. Vieną tokį vakarą pajuto poreikį rašyti arabiškai, per daug nė nemąstydama apie siužetą. Tiesa, herojų paveikslai jau dėliojosi galvoje, nes nuo pirmojo jausmų romano išleidimo jau buvo praėję šešeri metai.

Rašymas tapo išsigelbėjimu

Gimtoji kalba sušildė – Jokha pasijuto lyg mamos glėbyje, saugi ir rami. "Šis romanas man tapo savotišku išsigelbėjimu ypač sunkiu gyvenimo momentu. Rašydama apie Omano praeitį, tradicijas, kurios sparčiai keičiasi, jaučiausi gerai, nes supratau, kad taip bus išsaugota istorija", – kalba J.Alharthi. Pagrindinės herojės yra trys moterys, įstrigusios tarp senųjų tradicijų – santuokos, vaikų gimdymo, namų ruošos ir naujų galimybių, atsiveriančių modernėjančiame pasaulyje – išsilavinimo, kelionių.

Pastarieji trys dešimtmečiai jos gimtojoje šalyje buvo perversmų metai. Jai buvo aštuoneri, kai atidarytas pirmasis Omano universitetas, kuriame dabar dėsto. Rašytojos močiutės kartos moterys neturėjo galimybių mokytis, bet Alharthi šeimos jaunesnės moterys ištraukė laimingą kortą. Senelis Ahmedas buvo žinomas poetas, todėl Jokhos mama turėjo galimybę lankyti tradicinę mokyklą ir savarankiškai lavintis savo tėvo bibliotekoje. Be kita ko, jai puikiai sekėsi – baigdama mokyklą, iš visų dalykų turėjo pačius aukščiausius įvertinimus.

Scanpix nuotr.

"Dangaus kūnų" veiksmas vyksta kaime, vaizduojamas laikotarpis, kai šalyje vyko sparti urbanizacija, kai ji tapo naftos turinčia turtinga valstybe. Apie tai pasakojama ne dokumentiškai atspindint įvykius, o per personažų gyvenimo istorijas, mąstymą, pasirinkimus, kurie buvo sudėtingi, parodant, kaip jie jautėsi, ką mastė. Nuo 1970-ųjų šalį valdo sultonas monarchas Qaboos bin Saidas, ir rašytojai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai, kurie viešai jį kritikuoja, neretai nuteisiami be teismo. Laimė, J.Alharthi kūryboje politinių aspektų neįžvelgta.

Šiuolaikinių moterų prototipas

Atvykusi į Londoną atsiimti apdovanojimo ir piniginės premijos (50 tūkst. svarų autorė pasidalijo perpus su romano vertėja), Jokha jautėsi laisvai, greičiausiai dėl to, kad yra gyvenusi Jungtinėje Karalystėje. Dieną vilkėjo juodą klasikinį kelnių kostiumą, subtiliai karoliukais siuvinėtais atlapais. Rausvos spalvos hidžabas buvo priderintas prie švelniai rožinio nagų lako ir panašaus pastelinio atspalvio lūpų dažų. Pobūvyje vakare pasirodė su rausva romantiško stiliaus ilga suknele, ryškiai raudonai dažytomis lūpomis ir nagais. Taip pat – su hidžabu. Ar šie tradiciniai musulmoniški apdarai – duoklė tradicijai, ar tikėjimo išraiška, sunku pasakyti.

Ji visuomet atrodo elegantiškai, skoningai, šiuolaikiškai. Rašytoja, universiteto profesorė tapo šiandieninių išsilavinusių Omano moterų simboliu. Bendraudama su žurnalistais, literatūros kritikais, susitikimuose su skaitytojais ji atrodo rami, santūri, bendrauja šiltai, sklandžia, kone literatūrine anglų kalba. Tiesa, pasakodama apie savo kūrinį kartais pritrūksta angliškų žodžių ir nejučia įterpia vieną kitą arabišką. Neatsiprašinėja, bet paaiškina, kad jie jai padeda geriau išreikšti jausmus. Rašytoja turi tvirtą nuomonę, pasitiki savimi ir niekam nepataikauja.

Apie asmeninį gyvenimą, šeimą, kasdienybę per daug neatvirauja. Žinoma tik tiek, kad jos vyras taip pat išsilavinęs, yra inžinierius, jie turi tris vaikus. Jauniausioji Jasmine gimė pernai. Šeima gyvena Omano sostinėje Maskate. Jokha dėsto Sultan Qaboos universitete. Ne tik skaito paskaitas, bet dirba ir mokslinį darbą – tyrinėja kelionių literatūrą, taip pat klasikinę arabų meilės poeziją, yra parašiusi ir išleidusi keletą akademinių knygų šiomis temomis. Važinėja į konferencijas.

Rašytoja tikisi, kad jos kūrinys paskatins skaitytojus paskaityti ir kitų Persijos įlankos šalių autorių knygas.

Romanų, kol jie neišleidžiami, artimiesiems skaityti neduoda, nes mama tuoj ima spėlioti, kas yra vieno ar kito herojaus prototipas realiame gyvenime. "Jų nėra, jie gimsta mano galvoje", – tikina rašytoja.

Apie praeitį – be tabu

Knygos yra kaip žmonės, lygina autorė. Kai kurios yra tiesiog laimingos ir joms sekasi. Taip ir ši, ji sulaukė daug dėmesio, ją gerai įvertino ir kritikai, ir skaitytojai. Be to, "Dangaus kūnai" laimėjo prestižinę premiją, ir tai reiškia, kad šį kūrinį perskaitys dar daugiau žmonių. J.Alharthi įsitikinusi, kad literatūroje vertingiausios universalios vertybės, aktualios visiems, ir pabrėžia, kad jos romanas nėra gidas apie Omaną ir kitas arabų šalis. Jį skaitant atsiveria istorinė perspektyva, tačiau tik kaip fonas žmonių likimams ir charakteriams.

Kai kurie istoriniai faktai vakariečiams tikrai bus naujiena, kaip pavyzdžiui, tai, kad vergovė Omane buvo panaikinta tik 1970 m. Iki šiol apie tai kalbėti buvo tabu. Rašytoja tikisi, kad jos kūrinys paskatins skaitytojus paskaityti ir kitų Persijos įlankos šalių autorių knygas ir per jas artimiau susipažinti su jomis ir jų gyventojais. Tiesa, jų į kitas kalbas išversta ne tiek daug. Tai, kad "Dangaus kūnai" buvo išversti į anglų kalbą, taip pat yra laimingas atsitiktinumas. Knyga sudomino nepriklausomą Škotijos leidyklą ir ši ėmėsi ieškoti finansavimo jos vertimui.

Marilyn Booth, arabų literatūros profesorė, kuri pasiryžo atlikti šį darbą, gavo stipendiją iš Anglų–Omano visuomeninės organizacijos. Ji pradėjo versti ir kitą J.Alharthi romaną, "Kartieji apelsinai". "Tikiuosi, kad jame bus mažiau eilėraščių", – juokauja M.Booth. Moterys yra artimos, jos susipažino Edinburgo universitete, rašytojos studijų metu. Verčiant pirmąją knygą autorei ir vertėjai teko padirbėti kartu, nes jame yra nemažai poezijos citatų, kurias išversti žymiai sudėtingiau. Niekada nebuvusi Omane vertėja ne kartą prašė autorės atsiųsti nuotraukų, kad ji galėtų geriau įsivaizduoti tenykštį gyvenimą, kasdienybę, buitį.

J.Alharthi tarptautinė sėkmė buvo pažymėta ir gimtinėje. Kai po "Man Booker" premijos įteikimo ji sugrįžo į Omaną, oro uoste rašytoją pasitiko plakatai su jos nuotraukomis, laukė ne tik šeima, artimieji, draugai, kolegos, bet ir valdžios atstovai, kūrybos gerbėjai. Laureatę iškilmingai pasveikino šalies informacijos ministras ir įteikė apdovanojimą už nuopelnus garsinant Omaną. Buvo prapjautas jos garbei iškeptas specialus proginis tortas. Vietinėje spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose Jokha vadinama garsiausia šalies rašytoja.

Jokha Alharthi apie...

... apdovanojimą. Esu sujaudinta, nes ši premija atvėrė pasauliui langą į turtingą arabų kultūrą. Tikiuosi, kad tai atves į pasaulinį literatūros žemėlapį ir kitus arabiškai rašančius autorius. Ne mažiau svarbu, kad skaitytojai iš viso pasaulio sužinos, kad Omane turime aktyvią ir talentingą rašytojų bendruomenę.

... įvertinimą. Man didžiausia garbė ir įvertinimas – kad Omano žmonės trokšta būtinai perskaityti mano knygą. Ją taip greitai išgraibsto, kad knygynams tenka nuolatos užsakyti papildomų egzempliorių.

... jautrias temas. Literatūra yra geriausia platforma, kurioje galima diskutuoti aktualiomis kontroversiškai vertinamomis temomis. Kad ir apie vergovę Omane, tai yra mūsų istorijos dalis, kurios neturime nutylėti. Ne visiems mano tėvynainiams patinka, kad aš apie tai rašau, bet manau, kiekvienas turi turėti drąsos atsigręžti į praeitį, kad ir kokia ji būtų.

... tautietes. Būkite drąsios ir stiprios, kad ir kas nutiktų. Įsitraukite į įvairias veiklas, neužsidarykite namuose – juk yra bendruomenės gyvenimas, gyvenimas verda ir mieste, ieškokite bendraminčių. Tiesiog gyvenkite!