Nuo mažens būtina dresuoti

Ugnė Urtė pasakoja, kad pirmasis šuo į jos namus atkeliavo 2009-ųjų rugsėjį – tuomet ir prasidėjo jos kelionė per gyvenimą su šunimis. Pirmasis šuo, žinoma, buvo anglų kokerspanielis Vinis.

„Tuo metu aš tiesiog norėjau šuns, nesvarbu kokios veislės. Tačiau anglų kokerspanielis buvo mano tėčio svajonė, tad, kai prasidėjo kalbos apie šunį, dėl veislės klausimų nebebuvo. Labai dėl to džiaugiuosi ir iki šiol tėčiui esu dėkinga dėl tokio sprendimo“, – sako Ugnė Urtė.

Šiuo metu ji turi du anglų kokerspanielius – Leo ir Mią. Jos namuose gyvena Leo, o mažylė Mia – pas bendraturtę Viktoriją. „Leo yra geriausias šiame gyvenime sutiktas šuo, neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau be jo. Visi, kas susipažįsta su Leo, man pritaria“, – sako pašnekovė.

Paklausta, kokie yra anglų kokerspanieliai, Ugnė Urtė svarsto, kad apie tam tikras veislės ypatybes yra labai sunku kalbėti, nes kiekvienos spalvos kokerspanielių charakteris skiriasi.

„Dar neauginau visų spalvų, kad galėčiau daug papasakoti ir palyginti. Esu auginusi rudą, dabar auginu margą, parodose dirbu tiek su vienos, tiek su kitos spalvos kokerspanieliais. Jei reikėtų rinktis kitą šunį, rinkčiausi tik margą, – svarsto pašnekovė. – Margi sukalbamesni ir meilesni. Tačiau, be abejo, viskas labai priklauso nuo individualaus šuns, jo tėvų charakterių ir panašiai.“

U.U.Uždavinytės teigimu, kokerspanieliai yra be galo draugiški ir meilūs šunys, reikalaujantys fizinės veiklos ir nemažai priežiūros. Turi labai jautrias ausis, kurias būtina nuolat prižiūrėti. Jų kailis turi būti triminguojamas (pešiojamas), nes, nukirpus trumpai arba nuskutus, kailis atauga garbanotas, ir jei ant nugaros dar gana tiesus, tai kojos...

Sėkmė: Ugnės Urtės teigimu, kokerspanielis Leo yra geriausias jos gyvenime sutiktas šuo ir visi, kas susipažįsta su Leo, jai pritaria / U. U. Uždavinytės asmeninio archyvo nuotr.

„Dažnai sulaukiu komentarų, koks gražus ir švelnus Leo kailis, ir dažniausia tie komentarai būna iš tų, kurių šunys yra nuskusti, – sako pašnekovė. – Norint trumpo kailio, visada galima triminguoti nugarą, trumpai nukirpti kojas ir vadinamąjį sijoną.“

Kokerspanielis, anot pašnekovės, yra žmogaus šuo. Tačiau šios veislės šunims nuo mažens būtina dresūra, mat savo gražiomis akytėmis šie šunys greitai pavergia žmogų, lengvai juo manipuliuoja, o kuo toliau, tuo šuo sau daugiau leidžia. Jei žmogus nusileis – šuo užlips ir ant galvos.

Tapo vedle parodose

Ugnė Urtė neslepia – visas jos gyvenimas sukasi apie šunis. Savaitgalius dažniausiai leidžia parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dažnai atostogas planuoja taip, kad pavyktų ir į vietinę parodą nuvykti. Leo kartu su ja jau yra aplankęs dešimt šalių, ir tai dar ne pabaiga – mergina planuoja ir daugiau kelionių su augintiniu.

Parodose ji dalyvauja ne tik su savo šunimis, bet ir su kitų šeimininkų augintiniais, nes yra vedlė, pristatanti šunis parodose.

„Mūsų pirmasis kokerspanielis buvo kiek didesnis nei standartiniai veislės atstovai, tad parodose dalyvauti negalėjome. Na, galėjome, nes jis buvo su kilmės dokumentais ir įsigytas veislyne, bet vis tiek nebūtų pasisekę, – pasakoja pašnekovė. – 2010 m. važiavome pas veisėją apsikirpti ir ji pasiūlė išbandyti jaunųjų vedlių pamokas, kad konkursuose vertintų mano darbą su šunimi, o ne šuns atitikimą standartui. Kadangi dalyvavimas parodose man atrodė labai įdomus užsiėmimas, net nedvejojau. Susisiekiau su vedlių mokytoja, mokiausi dirbti su šunimis, ir štai trylika metų dalyvauju parodose.“

Iš poreikio saugoti ausis

Kokerspanieliai tapo ir Ugnės Urtės sukurto ir sėkmingai besivystančio verslo kaltininkais. Ji nuo mažens užsiimdavo rankdarbiais – siūdavo rozetes, pindavo antkaklius, pavadėlius, verdavo auskarus ir visokius gyvūnėlius iš karoliukų.

Prieš dešimt metų dalyvavo parodoje Druskininkuose ir ten savo šuniui nupirko pirmąją kaklo movą, apsaugančią šunų ausis. Mat, šios veislės šunų ausys yra labai ilgos ir labai arti žemės, į plaukus greitai prilenda purvo, jos greitai sušlampa, tad jas patartina saugoti. Tiesa, mova buvo skirta taip pat ilgas ausis turintiems Afganų kurtams, bet puikiai tiko ir jos Viniui. Paskui kelis panašius savo augintiniui pasiuvo ir pati. Sunešiojo juos, bet tuo viskas ir baigėsi.

2017 m. į šeimą atkeliavo dabartinis ilgaausis Leo, šeima nuo pat pirmų dienų jam ant ausų dėjo movą. Pačią pirmąją jam numezgė Ugnės Urtės mama, o po kurio laiko merginai kilo mintis pasisiūti impregnuoto audinio movą, nes iš pasivaikščiojimų grįždavo permirkusiomis ausimis.

Populiaru: U.U.Uždavinytės siuvamomis kaklo movomis spanielių augintojai noriai puošia savo keturkojus draugus / U. U. Uždavinytės asmeninio archyvo nuotr.

„Pasidalijau pasipuošusio Leo nuotrauka iš pasivaikščiojimo kokerspanielių grupėje „Facebook“. Atsirado labai daug susidomėjusių spanielių šeimininkų, prašančių pasiūti ir jiems, – pasakoja mergina. – Pradėjau siūti kitiems, didėjant susidomėjimui, ėmėme ieškoti įvairesnių audinių, spalvų, ir taip asortimentas vis plėtėsi. Šiuo metu turime apie penkiolika movų rūšių ir per 300 spalvų pasirinkimą.“

Savo verslą Ugnė Urtė sugalvojo pavadinti „Snoods by UgneWinner“, nes pirmasis spanielio Vinio, dėl kurio ji taip smarkiai pamilo anglų kokerspanielius ir kuris ją atvedė į šunų ir parodų pasaulį, vardas dokumentuose buvo Winner. Sudėjus mūsų abiejų vardus ir gimė pavadinimas „UgneWinner“.

Kas yra vedlys?

Vedlys – tai žmogus, kuris pristato šunį parodoje. Jie pristato savo arba klientų šunis. Vedlio paslaugomis patariama naudotis tuomet, kai šeimininkas pats bijo ar nedrįsta eiti į parodos ringą, jam nesiseka tinkamai parodyti savo šuns arba tam neturi galimybių.

Geras vedlys yra susipažinęs su savo pristatomo šuns standartu ir žino, kas turi būti demonstruojama parodos ringe. Jis puikiai žino pristatomo šuns anatomijos pranašumus ar trūkumus ir stengiasi juos pabrėžti arba paslėpti.

Vedlys turi mokėti tinkamai užkelti ir pademonstruoti šunį ant stalo, teisėjui parodyti šuns dantis ir sukandimą, sugebėti tinkamai parodyti šunį ringe, vedant jį tam tikru greičiu, reikiamu laiku pastatant į parodinę stovėseną.

Meilė: pirmasis Ugnės Urtės šuo buvo anglų kokerspanielis Vinis / U. U. Uždavinytės asmeninio archyvo nuotr.

Jis turi išlaikyti šuns dėmesį, kol teisėjas jį vertina. Šuo privalo išlaikyti stovėseną visą laiką, kol vyksta apžiūra.

Dėmesio vedlys turi skirti ir pristatomo šuns gerovei – stebėti aplinką ir, esant galimybei, leisti šuniui šiek tiek atsipalaiduoti, sugebėti atpalaiduoti šunį ringe, suprasti šuns poreikius, ženklus, nuotaikas.

Apie anglų kokerspanielius

Kilmės šalis: Didžioji Britanija.

Kilmės laikas: XIX a.

Buvo: atnešantis smulkius laimikius šuo.

Dabar: namų, medžioklinis šuo.

Ūgis: 38–41 cm.

Svoris: 13–15 kg.

Gyvenimo trukmė: 13–14 metų.

Veislė: anglų kokerspanielis – linksmas, judrus, protingas, draugiškas, vaikus mylintis šeimos šuo / U. U. Uždavinytės asmeninio archyvo nuotr.

Veislės istorija. Neabejotina, kad spanieliai – vieni žinomiausių ir seniausių šunų veislių pasaulyje, o anglų kokerspanieliai – labiausiai paplitusi spanielių veislė. Šių šunų protėviai žinomi nuo XIV a., nors Ispanijoje panašūs į juos šunys buvo auginami jau VII a. XIV a. šie šunys Anglijoje buvo naudojami kaip paukštininkai. Nors anglams patiko šie šunys, tačiau dėl konservatyvumo ir neblėstančios meilės karališkiesiems šunims šie nepajėgė užkariauti britų širdžių. Anglų kokerspanieliai ypač išpopuliarėjo tik karalienės Elžbietos laikais. Oficialiai ši veislė įregistruota 1879 m.

Šuns temperamentas. Šiandien anglų kokerspanielis – populiarus šeimos šuo. Jis linksmas, judrus, protingas, draugiškas, myli vaikus. Nors šis šuo gali gyventi mieste, tai – medžioklinis šuo, tad būtina leisti jam išsišėlti lauke be pavadėlio. Per dieną šuo gali aktyviai sportuoti, bėgioti 40–60 min. Jis mėgsta plaukioti, šniukštinėti, instinktyviai veržiasi persekioti grobį, todėl patariama nuo mažens atpratinti vytis paukščius, automobilius ar dviratininkus. Tai lengvai dresuojamas šuo, gabus ir protingas kokerspanielis mėgsta dirbti su žmogumi.

Galimos spalvos. Juoda, juoda ir balta, rausvai ruda ir balta, rausvai ruda, aukso spalva, ruda, ruda ir balta, ruda ir marga, oranžinė ir balta, oranžinė ir marga, citrinos ir balta, citrinos ir marga, sabalo ir sabalo-balta. Šiose kombinacijose dažnai pasitaiko gelsvai rudų dėmių.

I. A. skundą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas pripažino, kad gyvūnų laikytoja pažeidė gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimus ir VMVT teisingai skyrė administracinio poveikio priemonę – iš laikytojos paimtų gyvūnų konfiskavimą, tačiau kaltinamosios veiksmų nevertino kaip žiauraus elgesio su gyvūnais, sakoma VMVT pranešime.

VMVT Klaipėdos departamento inspektoriai šių metų vasario 10 dieną gyvūnų augintinių (šunų) veisimu ir prekyba užsiimančią moterį patraukė administracinėn atsakomybėn už gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimų pažeidimus ir žiaurų elgesį su gyvūnais ir paskyrė 625 eurų baudą su 22 šunų konfiskavimu.

Esame įsitikinę, kad tai yra žiaurus elgesys su gyvūnais. Mėginsime teisinėmis priemonėmis tą įrodyti ir teisme.

VMVT pareigūnams patikrinus šunų laikymo vietą Padvariuose, buvo nustatyta, kad didelis skaičius šunų laikomi nė kvadratinio metro ploto nesiekiančiuose narvuose. Dėl to šunų pėdutės buvo pažeistos (ištinusios), o augintiniai jautė nuolatinį diskomfortą ir kentė skausmą.

Keliems šunims buvo nustatytos rimtesnės ortopedinės patologijos, kurios, tikėtina, buvo nulemtos tokių netinkamų sąlygų, nes šunys ilgą laiką buvo laikomi groteliniuose narvuose, ant grotelių ir priversti stovėti tarsi „pakabinti ant tarpupirščių“.

Šiuos laikytojos veiksmus VMVT įvertino kaip gyvūnų gerovės reikalavimų pažeidimus ir žiaurų elgesį su gyvūnais.

Pasak VMVT direktoriaus Manto Staškevičiaus, VMVT nesutinka su teismo nuomone ir tuo pagrindu skųs pirminės instancijos sprendimą aukštesnės instancijos teismui. „Esame įsitikinę, kad tai yra žiaurus elgesys su gyvūnais. Mėginsime teisinėmis priemonėmis tą įrodyti ir teisme“, – komentuoja VMVT vadovas.

Virš galvos – veisykla

Debreceno gatvės daugiabutyje, antrajame aukšte, gyvena tokia ponia N. Jai apie 70 metų. Moteris augina šunis, tą girdi ir užuodžia kaimynai.

Kiek ten yra šunų, jie nežino, tačiau iš gyvūnų keliamo triukšmo sprendžia, kad jų gali būti šeši.

Kaimynai tikina niekada nėra matę, kad moteris juos vedžiotų lauke.

Galima tik spėti, kad gyvūnai šlapinasi ir tuštinasi tiesiog kambaryje, nes tvaikas sklinda ne tik laiptinėje, bet ir smelkiasi į žemiau esantį būstą.

"Butą įsigijome prieš kelerius metus. Kai atsikraustėme gyventi, nesupratome, kas čia vyksta. Kaimynė kelis kartus mus užtvindė, po to tvano smarvė iš viršaus labai paūmėjo. Vieno kambario visai negalime uždaryti, nes po to į jį įeiti yra tiesiog neįmanoma – dvokia kaip išvietėje", – skundėsi moteris.

Tada galiausiai ir paaiškėjo tvaiko priežastis. Pasirodo, klaipėdietė augina šunis, kuriuos, kaip pati prisipažino, dar ir veisia.

Situacija: uostamiesčio daugiabučio gyventojai nebepakelia tvaiko, sklindančio iš vieno buto, kuriame, kaip žmonės įtaria, yra veisiami ir laikomi šunys. (Redakcijos archyvo nuotr.)

"Ji man tvirtino, kad veisia, vežioja juos į parodas. Tada paklausiau, ar ji žino, kad bute galima laikyti vieną didelį arba du mažus šunis? Ji man atrėžė, kad turi veislyną. Pasakiau, kad veislyno daugiabutyje turėti negalima. Ji atsakė, kad jai galima. O kai ji mus užliejo, sužinojome, kad savo bute narvuose ji išties laiko šuniukus. Jų buvo gal šeši", – skundėsi moteris.

Laiptinėje – lavono smarvė

Kitas tos pačios laiptinės gyventojas, turintis mažų vaikų, tikino, jog situacija išties yra labai nemaloni.

"Užtenka jai buto duris praverti, ir visa smarvė kyla į viršų. O jausmas toks, tarsi jos bute būtų pūvantis lavonas. Tvaikas tvyro kurį laiką. Nieko neturiu prieš gyvūnus, bet reikia kažką daryti, nes akis graužia nuo tvaiko. Juk yra ne tik kvapų problema, neabejoju, kad ten pilna parazitų, kurių ir mes savo butuose greitai sulauksime. Visa problema – nevalyvumas, kurio įkaitais tapome visi kaimynai", – kalbėjo daugiabučio gyventojas.

Šuniukai esą triukšmo didelio nekelia. Dėl to kaimynai jokių priekaištų neturi.

Didžiausias jų siaubas – nešvara, nes esą toks įspūdis, kad gyvūnų šeimininkė į lauką neveda arba bent jau to kaimynai nemato.

Tvaikas nuo šunų išmatų skverbiasi ir į laiptinę, ir į aplinkinius butus.

Kaimynai teigia, kad su ja kalbėję ne kartą – gražiuoju, geruoju, bet viskas veltui.

"Ji durų skambutį atjungė. Jai vienodai, gali belstis, kiek nori. Esame ir raštelius už durų kišę, tačiau jokio rezultato", – teigė kaimynas.

Neįsileidžia: Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus specialistai su Maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojais pas šunis savo bute galbūt veisiančią klaipėdietę buvo ne vieną kartą, tačiau ji jų neįsileido. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Kai kam įstatymai negalioja?

Kaimynai šitai kenčia ne vienerius metus. Jie rinko parašus. Skundai, skirti savivaldybei, namų valdoms, taip pat Maisto ir veterinarijos tarnybai, buvo siunčiami jau ne kartą.

Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, gyvūnų laikytojai privalo nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Tačiau šiuo atveju įstatymas neveikia, nes jo niekas nesilaiko ir niekas nekontroliuoja jo laikymosi.

Anot įstatymo, kiekvienas gyvūnas privalo būti laikomas ir prižiūrimas gyvūno rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis sąlygomis, pagal gyvūnų laikymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, užtikrinant, kad nebūtų varžoma gyvūno judėjimo laisvė ir gyvūnui nebūtų keliamas nepatogumo jausmas, skausmas ar kančia.

Ar šis įstatymas taip pat nepažeidžiamas, niekas negali patikrinti, nes šunų šeimininkė į butą neįsileidžia.

Tyrimas vėl yra atnaujintas, mūsų darbuotojai buvo nuvažiavę, vėl ta moteris durų neatidarė.

"Ji nieko neįsileidžia, su ja susikalbėti neįmanoma, telefonu neatsiliepia. Kai tik prašome jos imti tvarkytis, ji pradeda rėkti, kad mes jai neleidžiame gyventi, jai kraujospūdis kyla. Mes turime jaustis kalti, kad ji savo dvoku mus žudo. Ką mums daryti?" – klausė dėl kaimynės nevalyvumo kenčianti klaipėdietė.

Pagal savivaldybės Gyvūnų laikymo ir priežiūros Klaipėdos mieste taisykles, gyvūnų laikymo vietos turi būti reguliariai valomos, plaunamos ir prireikus dezinfekuojamos.

Ką pati N. mano apie savo "verslą" ir jo sukeltus nepatogumus kaimynams, dienraščiui sužinoti nepavyko, nes moteris mobiliuoju telefonu išties neatsiliepia.

Tarnybos liko už durų

Klaipėdos savivaldybės Kontrolės ir prevencijos poskyrio vadovas Saulius Valiulis patikino, kad pastarąjį kartą dėl laikomų šunų ir jų skleidžiamos smarvės nusiskundimą iš gyventojų jie gavo šių metų vasario 6 d.

Saulius Valiulis / Redakcijos archyvo nuotr.

"Buvo atlikti trys patikrinimai – vasario 11, 14 ir 18 d. Visais atvejais į tą butą nepavyko patekti, savininkui palikome kvietimą prie buto durų atvykti pas mus į poskyrį pokalbio. Savininkas neatvyko. Tyrimą tęsime toliau. Bandysime vis tiek kaip nors patekti į tą butą", – teigė S.Valiulis.

Įvairių tarnybų darbuotojai tikino, kad beldė į duris, tačiau neišgirdo šunų lojimo.

Kaimynų teigimu, kai šunis auginanti moteris juos vis užtvindydavo, jie irgi belsdavo, šunys taip pat nelojo.

Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai į butą, kuriame galbūt veisiami šunys, patekti mėgino mažiausiai dar kelis kartus.

"Tyrimas vėl yra atnaujintas, mūsų darbuotojai buvo nuvažiavę, vėl ta moteris durų neatidarė. Informacija perduota savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriui. Parašėme raštą Socialinės paramos skyriui, kad yra toks apleistas butas", – kalbėjo S.Valiulis.

Butas priklauso numirėliui?

Pasirodo, ponia, kamuojanti kaimynus savo šunų išmatų ir šlapimo tvaiku, o dabar, paplitus koronavirusui, dar ir kelianti grėsmę jų sveikatai bei gyvybei, net nėra to buto savininkė.

Registrų centro duomenimis, butas priklausė vyrui, gimusiam 1949-aisiais, tačiau jis jau 15 metų yra miręs.

Jokio kito buto savininko šiuo metu nėra, tik tas velionis.

Kas yra moteris, gyvenanti mirusio žmogaus bute ir kelianti problemų aplinkiniams, nėra žinoma.

Nėra duomenų ir apie jų giminystės ar kitokius ryšius, nes gyventojos ir velionio pavardės – skirtingos.

Moteris yra deklaravusi gyvenamąją vietą šiame bute, bet ji nėra jo savininkė, nors čia gyvena jau senokai.

Moteris kažkada turėjo individualią įmonę ir ši buvo registruota kaip tik tuo adresu, kuriame dabar galbūt veisiami šunys.

"Esame nusiteikę atlikti išsamesnį tyrimą. Pagrindinis mūsų tikslas – patekti į butą, kad išsiaiškintume, kas ten vyksta, kiek ten yra šunų, kiek tas butas užterštas ir kuo užterštas. Turime duomenų, kad gyvūnai laikomi narvuose, neišvedami į kiemą. Darysime, ką galime, kad padėtume žmonėms atsikratyti smarvės", – žadėjo S.Valiulis.

Šakių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) atliko patikrinimą Šakių gyventojos namuose ir rado kelias dešimtis šunų, laikomų net minimalių gyvūnų gerovės ir sveikatos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nors moteris veisė prancūzų buldogų, jorkšyro terjerų, maltos bišonų veislių mišrūnus, tačiau juos parduodavo kaip grynaveislius.

Patikrinimo metu rasta 18 suaugusių kalyčių, trys patinai ir devyni jaunikliai. Niekur nedirbanti ir jokių oficialių pajamų negaunanti moteris neigė veisianti šuniukus prekybai – esą jauniklius ji pasilieka sau, o kartais kam nors padovanoja. Augintinių daugintoja taip pat negalėjo paaiškinti, iš kur gauna lėšų gyvūnų priežiūrai ir veterinarinėms procedūroms.

Šunys buvo laikomi ankštuose narvuose, priversti vaikščioti ant jiems netinkamo pagrindo – vielinio tinklo grindų. Narvai su gyvūnais buvo laikomi nuolatinėje prieblandoje, be tinkamo apšvietimo. Veisiamos buvo užkrečiamomis ligomis sergančios šunų patelės.

Patikrinimo metu gyvūnų laikymo sąlygos buvo užfiksuotos vaizdinėje medžiagoje. Ji bus panaudota sprendžiant šunų perėmimo klausimą, jei moteris nedelsiant neištaisys esamų trūkumų ir neįrodys, kad sugebės užtikrinti tinkamas sąlygas gyvūnams. 

Patikrinimo metu augintinių daugintoja gyvūnų globėjams sutiko atiduoti tik vieną sergančią kalaitę, kuriai po veterinarijos gydytojo apžiūros konstatuotas prastas įmitimas, odos pažeidimai, odos parazitų sukelti klinikiniai požymiai ir kt.  Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija teigia, kad kiti šunys kol kas liko pas veisėją Šakių savivaldybės administracijos atstovams atsisakius surašyti teisinį aktą, leidžiantį gyvūnų apsaugos organizacijoms nedelsiant paimti keturkojus, taip suteikiant jiems būtiną visapusišką apsaugą.

„Pagal galiojančius teisės aktus, gyvūnų augintinių veisėjai savo veiklą turi užregistruoti teritorinėse valstybinėse maisto ir veterinarijos tarnybose. Jeigu šiai veiklai naudojamos specializuotos patalpos, t.y. gyvūnai augintiniai veisiami ne nuosavame bute, name, reikia gauti ir veterinarinį patvirtinimą, kad patalpos atitinka nustatytus reikalavimus. Registracija įvesta siekiant užtikrinti, kad gyvūnai būtų veisiami atsakingai, laikantis jų sveikatos ir gerovės reikalavimų, o įsigyti augintiniai būtų sveiki ir džiugintų savo šeimininkus“, – sako VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė.

VMVT primena, kad kiekvienas perkantis gyvūną iš nelegalaus veisėjo ar nesąžiningo pardavėjo, skatina neatsakingą veisimą, dėl to nemažai šuniukų ir kačiukų atsiduria gatvėje.