Surinko visus magnetukus

Kai pirmą kartą susitikome su Mariumi Naruševičiumi, dviračiu jis buvo apvažiavęs visą Lietuvos kontūrą – kone 1,5 tūkst. km, kuriuos įamžino dėlionės „Surink Lietuvą“ magnetukais. Netrukus po to vyko kelionė į Aukštaitiją, Dzūkiją, Žemaitiją ir dar vienas mūsų pokalbis žiemą. Tiesa, tąsyk Marius dalijosi įspūdžiais iš nakvynės miške, paties rankomis sulipdytame sniego name, ir spirgėjo nuo minčių apie tolesnius eksperimentus – galbūt laikiną pastogę medžio šakų vainike arba rąstų trobelę girioje.

„Minčių turiu įvairių. Yra ir nuosavo miško lopinėlis. Tik kol kas baisu ką nors labai planuoti, nes nežinia, kokį scenarijų paruoš epidemiologinė situacija. Be to, reikia pabaigti dėlionę „Surink Lietuvą“, – pasiteiravus, ką žada veikti nutirpus sniegui, M.Naruševičius tikino tikrai nesėdėsiąs vietoje.

Kol dar nesukūrė šeimos, M.Naruševičius nori maksimaliai skirti laiką sau. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Todėl vaizdo žinutė, kurią išvydau telefono ekrane daugiau nei prieš savaitę, buvo labiau laukta nei netikėta. Aplankęs du paskutinius savo kelionės miestus – Trakus ir Vilnių, 32 metų žygeivis iš Kauno užpildė visą „Surink Lietuvą“ dėlionę, kurią jam per Kalėdas padovanojo sesuo.

„Tai ką, Lietuvą įveikiau. Apvažiavau visus miestus iš Kauno dviračiu. Dabar dar esu kelyje, bet jau grįžtu namo. Susitinkame?“ – dviratininko entuziasto kvietimo ignoruoti negalėjau.

Įveikė maratoną

Prisipažinsiu, pamačiusi Marių, sunkiai jį atpažinau. Saulės paskrudinta oda, keli numesti kilogramai ir tamsūs prigludę drabužiai nė iš tolo nepriminė keliautojo su šalmu ir ryškia liemene, kurį mačiau ne vienoje nuotraukoje.

„Buvau pajūryje. Skyriau laiko sau“, – M.Naruševičius pasakojo, kad kiek komplikuotai prasidėję metai ir saviizoliacija per Velykas leido jam sudėlioti tolesnį šių metų planą.

Taip jame atsirado maratonas, likę du dėlionės „Surink Lietuvą“ taškai, kelionė į Černobylio zoną, maksimaliai ekstremalus žygis dviračiu su vos keliomis poilsio valandomis ir viešnagė pas kaimynus lenkus.

„Numynęs 257 km iki pajūrio jaučiau, kad galiu daugiau, todėl galvoju apie kitą kelionę dviračiu po Lietuvą. Važiuosiu nuo Vilniaus per Trakus. Aplankysiu Birštoną, Jurbarką.

Paskaičiavau, kad per parą, poilsiui skirdamas 4 valandas, galiu numinti 400 km. Tai ir bandysiu padaryti“, – keliautojas buvo įsitikinęs, kad susidoroti su minėtais kilometrais bus lengviau, nei įveikti maratoną. Nors ir tai kauniečiui entuziastui pavyko. Tiesa, kaip prisimena pats, paskutiniai kilometrai virto geografinėmis myliomis.

„Nubėgau 38 km. Bėgu toliau. Galvoju, kad kilometru ar dviem priartėjau prie finišo. Pasižiūriu į programėlę, kuria naudojausi, o ji rodo, kad nubėgau vos kelis šimtus metrų“, – nors prieš maratoną daug dėmesio skyrė fizinei formai, o ir važiavimas dviračiu užgrūdino, M.Naruševičius spėjo, kad šiam iššūkiui stigo fizinio pasiruošimo.

Nakvynė – hamakuose miške

Po pėdų sąlyčio su žeme Marius vėl sėdo ant dviračio balnelio ir pasileido rinkti paskutinių dėlionės magnetukų. Ryte išvažiavęs iš Kauno, pirmiausia žygeivis sustojo Trakuose. Dirstelėjęs į besikaupiančius debesis dar spėjo išsimaudyti viename ežerų, o jau po kelių akimirkų prasidėjusią krušą stebėjo iš kavinės terasos.

„Kai pagalvoju, kelionės po Lietuvą metu visuomet buvau greitesnis už lietų ir kitus kritulius. Tik pačią pirmą dieną viso to neišvengiau. Lietus lijo kelis kartus, o kai pakilo audra, teko laikyti dviratį. Tai buvo viena iš trijų pačių sunkiausių dienų. Pats likau sausas, bet batus ir kojines turėjau gręžti ne vieną kartą“, – prisiminęs praėjusių metų liepą ir savo didžiosios kelionės pradžią, M.Naruševičius grįžo atgal į šiųmetį birželį.

Išvengęs krušos, Marius mynė į Vilnių. Plano, kur nakvos, esą neturėjo, todėl savo miegmaišį buvo pasiruošęs skleisti ir autobusų stotelėje, ir vietiniame paplūdimyje. Pokalbis su sostinėje gyvenančiu bičiuliu viską akimirksniu išsprendė.

Kelionės po Lietuvą metu Marius nakvojo ir hamake, ir palapinėje, ir moteliuose. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Draugas pasiūlė nakvynę miške, hamakuose. Buvo labai geras oras ir uodai nekando. Po nakvynės vėl sėdau ant dviračio, o namo grįžau sukdamas ratą per Kėdainius“, – mintis, kad užsibrėžtas tikslas įveiktas, keliautojui esą kėlė dviprasmiškų jausmų. Ir džiaugėsi surinkta dėlione, kuri veikiausiai papuoš vieną namų sienų, ir negalėjo patikėti, kad Vilnius buvo didžiosios kelionės finišas.

Dabar šaukia kalnai

Paklaustas, ar nesigaili, kad sesuo daugiau nei prieš metus dovanojo tokią įpareigojančią dovaną, Marius nusijuokė.

„Tikiuosi, sesuo nesugalvos vėl ko nors panašaus padovanoti“, – vis dėlto, jei taip nutiktų, jis esą mielai priimtų iššūkį. Per pastaruosius metus jų būta tiek daug, dar vienas papildomas nepakenktų. Priešingai – dar labiau sustiprintų.

„Visada sau sakau, kad laikrodį gali nusipirkti, o laiko – ne. Todėl dabar stengiuosi padarysi kuo daugiau, kad kažkada, kai būsiu priverstas sustoti, vartydamas nuotraukas ar žiūrėdamas įrašus, turėčiau ką prisiminti“, – M.Naruševičius džiaugėsi, kad kažkada, pasiūlius draugams, jis sutiko sėsti ant dviračio ir įveikti 10 km atkarpą nuo Garliavos iki Senamiesčio. Pirmoji kelionė esą buvo lemtinga, numintų kilometrų skaičius išaugo keliomis dešimtis kartų, o pomėgis važinėti dviračiu virto kur kas daugiau nei aistra.

Sėdėdamas ant dviračio balnelio vyras atsikrato blogų emocijų. Perkrauti mintis jam esą padeda ir kalnai, todėl kelionės į Lenkiją metu Marius žada sujungti dvi savo didžiąsias aistras – dviratį ir kalnus.

„Pirmiausia dviračiu išmaišysiu Lenkiją. Nuvažiuosiu į Krokuvą, apsilankysiu buvusioje Hitlerio būstinėje. Tada važiuosiu į Zakopanę ir kopsiu į kalnus, – apie kitą savo plano dalį entuziastas kalbėjo labai atsargiai. – Nesinori kalbėti, o paskui nusivilti, bet… Gal užkopęs į kalno viršų imsiu ir sugalvosiu, kad noriu lėkti į saulėtąją Ispaniją.“

Aplankė Pripetę

Prieš didžiąją vasaros kelionę pas kaimynus, o gal ir šiek tiek tolėliau Marius spėjo aplankyti dar vieną vietą, kurią kirba pamatyti ne vienam smalsuoliui. Tai Pripetė. Tiesa, į miestą vaiduoklį Kijevo srityje kaunietis leidosi ne dviračiu.

Apvažiavau visus miestus iš Kauno dviračiu. Dabar dar esu kelyje, bet jau grįžtu namo. Susitinkame?

„Į Dytiatkio patikros punktą atvykome pirmi. Ten mums pasakė, kad už 20 minučių 10 km spinduliu pusdieniui uždarys pagrindinę zoną, į kurią įeina Pripetės miestas, nes iš atominės elektrinės veš radioaktyvų kurą į saugyklas. Turėjome spėti pervažiuoti kitą kontrolės postą, todėl kirtome kampus važiuodami ne turistiniais keliais“, – taip, anot M.Naruševičiaus, grupė atsidūrė Raudonajame miške. Iškart po ketvirtojo bloko sprogimo vėjas radioaktyvias dulkes nešė būtent pro šią vietą. Dėl didelės radiacijos miškas tapo rusvai raudonos spalvos, be to, naktimis buvo matomas žuvusių medžių švytėjimas. Dabar čia želia nauji sodinukai, vis dėlto radiacijos lygis tebėra milžiniškas. Šis miškas yra viena labiausiai užterštų vietų pasaulyje. Išlipti iš automobilio jame draudžiama.

„Vos tik įvažiavus mūsų dozimetras ėmė pypsėti, kad viršijamos normos. Jau galvojome, čia ir baigsis mūsų kelionė, bet mišką kirtome labai greitai, todėl didelio pavojaus nebuvo“, – kaunietis toliau dalijosi įspūdžiais.

Pripetė, anot jo, labiau priminė mišką nei miestą. Tikrosios gatvės beveik neatpažįstamos. Žmonės čia negyvena, tik darbuojasi mokslininkai ir užsuka turistai.

Ne dviračiu, bet pėsčiomis Marius dar bent kartą norėtų išmaišyti visą Pripetės miestą vaiduoklį. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Kadangi daugiau turistų be mūsų nebuvo, tai nebuvo ir akių, kurios saugotų nuo nuklydimų, – palanki situacija, pasak M.Naruševičiaus, leido aplankyti pačias įvairiausias vietas. – Aplankėme vaikų darželį, ligoninę, parduotuves, gyvenamąsias, karines patalpas, rūsius. Buvo proga eiti ir vienam, tai jaučiausi kaip filme „Aš esu legenda“. Greta trūko tik vilkšunio.

Ištikimas partneris

Nauji iššūkiai – naujas dviratis? Marius džiaugėsi, kad jo žygių partneris iki šio nenuvylė. Tik kartą kelionės aplink Lietuvą metu žygeiviui teko remontuoti prakiurusias padangas.

„Vieną dieną gruodį, kai važiavau per Žemaitiją, sugebėjau pradurti abi padangas. Vakare temperatūra pasikeitė iš pliusinės į minusinę ir kelias virto ledu“, – M.Naruševičius prisiminė, kaip tamsoje, važiuodamas iš Šiaulių link Radviliškio, ant kelio pamatė spygliuotos vielos fragmentą, tarytum specialiai padėtą viduryje kelio. Nenorėdamas daryti staigaus manevro ir virsti ant žemės, Marius pervažiavo spygliuotą vielą.

„Teko susirasti po viaduku užuovėją, nes rankos šalo. Kitaip būtų buvę dar sudėtingiau vieną padangą pakeisti, o kitą užlopyti“, – keliautojas džiaugėsi, kad tąsyk atšiauriomis sąlygomis jam pavyko suremontuoti dviratį ir tęsti kelionę. Vis dėlto dabar Marius galvoja apie naują dviratę priemonę.

„Dabartinis dviratis labiau sportinis, o man reikia skirto ilgoms kelionėms“, – nors savo senojo bičiulio keliautojas neskubėjo nurašyti, neabejojo, kad artėja laikas plėsti savo dviračių parką.

Reikia surinkti 60

Akcijos "Surink Lietuvą" sumanytoja yra Ukmergės turizmo ir verslo informacijos (TIVC) centro direktorė Lina Baublienė.

Šio centro vadybininkė Erika Buikauskienė pasakojo, kad idėja turėjo paskatinti lankyti ne tik labiausiai žinomas Lietuvos vietas, bet ir ieškoti įdomių dalykų ir atokiausiose vietose, pažinti kiekvieną savo krašto lopinėlį.

Paskatai tai daryti buvo pagaminti magnetukai. Jų yra 60, surinkus visus galima sudėlioti spalvingą ir įsimintiną Lietuvos žemėlapį.

E.Buikauskienė patikino, kad ši akcija jau duoda vaisių, tiesa, pelno dar nematyti.

Net rudenį kasdien, paskatinti šios akcijos, apsilanko būriai žmonių. Lankomumas padidėjo 10 kartų. Per tą patį laiką anksčiau į Ukmergės TIVC užsukdavo 400 žmonių, o dabar jų sulaukiama 4 tūkst.

"Klausimas, ar turime magnetukų, tėra pokalbio užuomazga. Visada pasiūlome pamatyti įdomiausius, gražiausius mūsų miesto ir rajono kampelius. Žmonės tikina nė nežinoję apie juos ir neplanavę ilgiau užtrukti mūsų krašte, bet sugundyti tai daro ir lieka patenkinti. Magnetukų akcija parodė, kad reikia žmones tik paskatinti, paraginti keliauti ir domėtis. Mūsų darbas jiems padėti rasti ypatingas, daugeliui kol kas nežinomas vietas. Todėl aktyvus gyvas bendravimas su atvykstančiais yra veiksmingiausias", – teigė E.Buikauskienė.

Ragindami keliauti akcijos sumanytojai teigė, kad magnetukus reikėtų gauti atvykus į kiekvieną sąraše nurodomą miestą ir turizmo informacijos centre įsigyti eurą kainuojantį magnetuką.

Dėlionės figūrėles primenančiuose magnetuose vaizduojami ryškiausi, įdomiausi, verčiausi dėmesio to rajono objektai, asmenybės, gyvūnai ar pastatai.

Akcija startavo šiemet liepos 1-ąją, ji turėtų tęstis dvejus metus.

Projektas sujungė visas 60 savivaldybių. Siekdami užtikrinti projekto tikslą, jo sumanytojai prašo vienam asmeniui parduoti ne daugiau kaip tris magnetus.

Minint Lietuvos 100-metį toks vajus turėjo tapti mūsų šalies žmonių dovana patiems sau, nes kas gali būti brangiau už įspūdžius, nuostabą, žinojimą, pažinimą.

Srautai per maži

Kiekvienas Lietuvos rajono centras turi turizmo informacinius centrus.

Vasarą, kai daugelis atostogauja, lankytojų sulaukia visų rajonų Turizmo informacijos centrai (TIC).

Pasibaigus šiltajam metų laikui, keliaujančiųjų antplūdis atslūgsta, tada žiemos miegu užmiega ir daugelis informacijos centrų.

Būtent tai atskleidė ir magnetukų akcija.

Dienraščio "Klaipėda" korespondentai pabandė susisiekti su visais Lietuvos turizmo informaciniais centrais.

Vos pasiteiravus, ar savaitgaliais dirba, daugelis centrų darbuotojų klausė, ar domina galimybė įsigyti magnetukų?

Didžioji dalis mažesnių nuo rudens savaitgaliais nebedirba. Kai kurių jų darbuotojai ne tik nesivargina kuriuo nors kitu būdu platinti lankytinas vietas reklamuojančios literatūros, bet nepasirūpina ir magnetukų prekyba kitose vietose.

Taip elgiasi ir trečiojo Lietuvos miesto, Klaipėdos TIC.

Klaipėdos senamiestyje įsikūrusio centro darbuotojos neslėpė, kad šaltuoju metų laiku savaitgaliais nedirba, penktadienį duris užrakina 15.45 val.

Pasak TIC vadovės Romenos Savickienės, Klaipėdoje dėlionės detalės neplatinamos ir jokioje kitoje vietoje, bet tam yra visiškai objektyvios priežastys – Klaipėdoje per dieną parduodama nuo 200 iki 300 magnetukų, todėl jie labai greitai baigiasi, tad, net užsukus į TIC darbo metu, nėra tikimybės jų gauti.

Dėlionės detales norėtų pardavinėti ir kai kurie uostamiesčio muziejai, bet šių magnetų paprasčiausiai nėra, jie išperkami pernelyg greitai.

Užsakyti jie Klaipėdą pasiekia maždaug po savaitės.

Todėl patariama juos užsisakyti internetu.

Ko gero, megnetukų akcijos pabaigos labiausiai laukia didžiųjų miestų TIC darbuotojai.

"Jau rugsėjo viduryje turistų labai pastebimai sumažėja, mūsų statistika rodo, kad pasibaigus sezonui savaitgaliais dirbti nerentabilu. Informacinius lankstinukus bei miesto žemėlapius atvykstantieji gali rasti geležinkelio ir autobusų stotyse bei prie mūsų pastato įrengtuose stovuose. Apie miestą galima sužinoti ir iš audiogido. Mokinių grupės keliauja tik darbo dienomis, savaitgaliais vaikai keliauja su tėvais. Ko gero, megnetukų akcijos pabaigos labiausiai laukia didžiųjų miestų TIC darbuotojai. Net šeštadienį ryte sulaukiame skambučių. Vienintelis klausimas – kur gauti magnetukų, bet ne informacijos apie miestą", – tikino uostamiesčio TIC vadovė Romena Savickienė.

Siunčia važiuoti toliau

Ir Klaipėdos rajono centro Gargždų TIC savaitgalį nedirba.

Darbuotojos patarė išeiginėmis dienomis važiuoti į Dreverną, kur yra žvejo J.Gižo etnografinė sodyba, veikianti nuo antradienio iki sekmadienio vakaro.

Ten galima ne tik užsisakyti ekskursiją, bet ir įsigyti magnetukų.

Taip pat, kaip klaipėdiečiai, dirba ir anykštėnai.

Elektrėnuose apie lankytinus objektus informuoja tik vienas savivaldybėje dirbantis žmogus, bet ir to šiuo metu nėra, todėl jo darbą dalijasi kelios valdininkės.

Didžiausia bėda joms – prievolė pardavinėti magnetukus. Savaitgalį jos, žinoma, nedirba.

Kaišiadoryse šį darbą taip pat dirba vienas žmogus, jis dar ir veda ekskursijas, todėl savaitgaliais nedirba.

Dar įdomiau elgiasi kai kurių savaitgaliais nedirbančių TIC darbuotojai. Jie ne tik nepasirūpina, kad žmonės apžiūrėtų jų miestelius, bet ir stengiasi, kad megnetukai būtų parduodami atokiau nuo miesto esančiose įstaigose.

Pavyzdžiui, plungiškiai nekviečia užsukti į Oginskių rūmus, pasivaikščioti parku, apžiūrėti bažnyčios miesto centre ar šalia senųjų kapinių esančio piliakalnio.

Akcijos "Surink Lietuvą" magnetukus savaitgaliais visą parą parduoda pramogų ir konferencijų centro, esančio atokiau nuo miesto, prie kelio Palanga–Šiauliai, darbuotojai.

Tad įdomiausias Plungės vietas atspindinti dėlionės detalė ją įsigijusiems žmonėms nieko neprimins.

Panašiai elgiasi ir lazdijiečiai. Į patį miestą savaitgaliais sukti neverta, informacijos apie šią vietovę gauti nepavyks, kaip ir įsigyti magnetų.

Visas šias paslaugas teikia degalinės, esančios prie pat valstybės sienos, darbuotojai. Ši degalinė yra maždaug už aštuonių kilometrų nuo rajono centro.

Į Zarasus per išeigines sukti taip pat neverta, TIC neveikia, dėlionės detalę galima nusipirkti už maždaug keturių kilometrų į Rokiškio pusę esančiame Šilininkų malūne.

Palangiškiai, šeštadieniais dirbantys iki popietės, siūlo į centro pašto dėžutę įmesti voką, kuriame turėtų būti euras ir kitas mažesnis vokas su magneto pirkėjo adresu ir pašto ženklu.

Ragina lankyti muziejus

Miesteliai, turintys savo muziejus, turistų informavimo, o sykiu ir magnetukų pardavinėjimą savaitgaliais perleidžia muziejininkams.

Tiesa, muziejai, tokie kaip Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, išeiginėmis dienomis taip pat ne visada dirba.

Jeigu neturi iš anksto užsakytų ekskursijų, šeštadienį ir sekmadienį durų neatrakina.

Rietavas dėlionės detales palieka muziejuje, bet jei nėra užsakytų ekskursijų, jis nedirba.

Kur palikti magnetukus per išeigines, čia dar svarstoma.

Rietavo TIC darbuotoja pasakojo, kad taip taupomi pinigai ir darbuotojų laikas, nes atvėsus orams būna dienų, kai nesulaukiama nė vieno lankytojo.

Kol kas, be TIC ar muziejaus, kitos vietos, kur galima įsigyti magnetų, šiame Žemaitijos mieste nėra.

Projektas kartais primena prekybos centrų akcijas.

"Būna apmaudu, kai, vos pravėrę duris, atvykėliai klausia tik apie magnetukus. Bandome kviesti žmones vidun, pasakojame, kiek įdomių ir pamatyti vertų vietų turime. Mūsų rajoną žyminti dėlionės dalis – netipiška, joje vaizduojama bažnyčia. Ji – mūsų ryškiausias akcentas ir įdomiausius įvykius menantis objektas. Juk pirmoji elektros lemputė Lietuvoje įžiebta būtent šioje bažnyčioje. Dažnai pagalvoju, kad ši akcija vis labiau primena prekybos centrų rengiamas, – atviravo rietaviškė. – Apie įdomias vietas klausia nedažnas, nors yra ir ką parodyti, ir papasakoti. Pats projektas kartais primena prekybos centrų akcijas, kai mamos pirkdavo tam tikras prekes, norėdamos gauti žaislą ir iš jų sudaryti kolekciją. Galiausiai žmonės pradėjo jais dalytis ir net pardavinėti. Juk sumanymas buvo visai kitas – ne patys magnetai svarbūs, o sudominti ir suvilioti žmones susipažinti su vietovėmis, kuriose jie parduodami."

Raseinių TIC gelbėja ir sekmadieniais dirbantis privatus Aštuonračio muziejus Nemakščiuose.

Šakių muziejus taip pat pavaduoja TIC darbuotojus, bet kai nesulaukia iš anksto apie apsilankymą pranešusių lankytojų, ir jie nedirba.

Dirba pasikeisdami

Daugybė Lietuvos informacinių centrų išsprendė problemą perleidę magnetų prekybą ne tik muziejams ar kitoms kultūros istaigoms. Jais prekiauja ilgiausiai veikiančios kavinės, kepyklėlės, bibliotekos. Informacija apie tai skelbiama ant TIC durų ar stenduose.

Nenuostabu, kad be išeiginių veikia Vilniaus ir Kauno TIC, nuo jų neatsilieka ir Trakai.

Nemaža dalis net nedidelių miestų informacinių centrų veikia ir šeštadieniais, leisdami savo žmonėms pailsėti tik sekmadienį.

Tikra tiesa, kad labiausiai visus reiškinius lemia pinigai, bet tai tėra dalis tiesos. Šiuo požiūriu iškalbingas yra Birštono pavyzdys.

Čia TIC turi tik 2,5 etato, bet darbas organizuotas taip, kad darbuotojai pasikeisdami priimtų interesantus ir savaitgaliais. Todėl į Birštono TIC užsukti net ir viduržiemį galima bet kurią savaitės dieną.

Nediduko Joniškio centro direktorė Jurgita Bučinskienė tikino neturinti galimybės laikyti  centro atviro visą savaitę, bet patikino sulaukusi skambučių, noriai bendraujanti su susidomėjusiais žmonėmis ir net padedanti sudėlioti poros dienų kelionės maršrutą šio miestelio apylinkėmis.

Panašu, kad atrakciją turėjęs priminti projektas atskleidė prie jo prisijungusių informacinių centrų darbuotojų požiūrį į jiems skirtą misiją.

Turistai, apsilankę kiekvienoje iš 60 Lietuvos savivaldybių, gali už 1 eurą įsigyti išskirtinį to krašto magnetuką, o sujungę visas surinktas dalis į vieną – surinkti nepakartojamo grožio Lietuvą. Projektas sulaukė didelio susidomėjimo.

Kauno rajono magnetukai turistų laukia Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centre Raudondvario dvare (Pilies takas 1, Raudondvaris). Iki šiol Kauno rajono magnetuką įsigijo per 2 tūkst. keliautojų. Susidomėjimas neatslūgsta net ir pasibaigus vasaros sezonui, todėl magnetukų gamyba nesustoja, o organizatoriai tikina, kad projektas turėtų tęstis dvejus metus, kad tikrai kiekvienas keliaujantis spėtų aplankyti Lietuvą ir įsigyti visus 60 magnetukų.

Kauno rajono autoriniame magnetuke pavaizduoti vieni pagrindinių turistų lankomų objektų – Raudondvario pilies, Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, Nemuno upės ir net pusę rajono teritorijos užimančių pušynų motyvai.

Projekte dalyvauja visos 60 šalies savivaldybių. Jo tikslas kiekviename aplankytame krašte įsigyti to krašto formos magnetuką, o surinkus visas 60 dalių, sujungti jas į vieną visumą – Lietuvos žemėlapį.

Šį projektą inicijavo Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centras, pranešė Turizmo departamentas.

Žemėlapio kūrimas užtruko devynis mėnesius. Kuriant kiekvieną magnetą, stengtasi papasakoti istoriją. Pavyzdžiui, Ukmergės krašto magnetukas pasakoja apie piliakalnį ir dainuojančius balandžius, Akmenės – apie dinozaurus ir drugelius, Marijampolės – apie kates, kurias taip mylėjo grafienė, ir pan.

„Tai pirmas tokio pobūdžio projektas, apjungęs visą Lietuvą. Neabejojame, kad jis prisidės prie vietinio turizmo aukso amžiaus, juk kelionės po savo šalį ir atradimai regionuose yra tikras magnetas turistams“ – teigė laikinoji Turizmo departamento vadovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė.