Ko nepridarysi atsidūręs euroviziniame „Čiūto tūto“ kontekste, kai norisi šiek tiek „piarinės“ polifonijos. Smagu pasimaudyti svetimos šlovės, kad ir tariamos ar trumpalaikės, spinduliuose.

Ir šitokios svarbos klausimo seimūnai ėmėsi tada, kai šalia vyksta karas, kai Lietuvoje griūva tiltai, kai daugiau nei pusė kelių neasfaltuoti, kai savivaldybių tarybų nariai be saiko savinasi rinkėjų pinigus, o 110 tūkst. gyventojų vargsta žemiau absoliutaus skurdo ribos. Dar, aišku, čia galima būtų pridėti ir klaikiais tempais plintančią vaikų narkomaniją, suaktyvėjusią penktąją koloną, artėjančią ekonominę krizę, didėjančias viešąsias išlaidas, valstybės skolą, bankų nevaldomumą, euro ir indėlių nuvertėjimą.

Visa tai, aišku, – ne lyriškas „Eurovizijos“ kontekstas ir ne dekoratyvus papezėjimas apie sutartines, čia reikia negailestingai palaužyti smegeninę sprendžiant, kaip pagaliau užtvenkti visą tą bėdų upę. Nesklandumas dar ir tas, kad dažnai ir laužyti nėra ką – kai kam apskritai smegenys ar srėbtuvė yra tas pats, mat, daugybės viešumos veikėjų supratimu, galva skirta į ją valgyti. Geriausiai – už biudžeto lėšas.

Užuot ėmęsi spręsti vagiamų municipalinių eurų, krizės ir skurdo, kelių ir tiltų klausimą, seimūnai užsiima polifoninėmis dainomis ir Kaliningrado pervadinimu į Karaliaučių. Ir paskui dar pykstame, kad vokiečiai neatsiunčia mums savo brigados, ragina susitvarkyti infrastruktūrą ir dar vadina durniais.

P. S. Ir, gerb. ponai, biudžeto pinigus politikai leido ne „kurui“, o „degalams“, juk išrinktieji neperka malkų. Laisvai Lietuvai jau 33 metai, o vis dar kėsinatės šnekėti kaip sovietmečiu.