Specialiais stulpais ir šv. Jokūbo kelio simboliu – mėlyname fone geltona kriaukle ir rodykle – jau baigtos sužymėti trys skirtingo ilgio piligriminio kelio atkarpos. Pirmoji, prasidedanti Plungės rajone, Pakutuvėnuose, yra 21 km ilgio, ją įveikti pėsčiomis užtrunka apie 4,5 val. Keliaudami šia atkarpa aplankysite vaizdingame Minijos upės slėnyje įsikūrusį Kartenos miestelį, kurį puošia vienintelė Žemaitijoje bebokštė neobarokinė bazilikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Netoli Kartenos piliakalnio esantį Abakų Lurdą, išvysite vienintelį Kretingos rajone šv. Jokūbo kryžių, dekoruotą piligrimų simboliu – kriauklėmis, ant kurio išdrožinėtas Šv. Jokūbas, einantis į 12 vartų šventyklą.

Antroji atkarpa nuo Kartenos iki Kretingos yra 18 km ilgio, ją įveikti užtruktų apie 3,5 val. Didžiąją kelio dalį jus lydės tekantis Minijos vanduo, miško ir pievų ramuma. Įžengę į Kretingos miestą piligrimai vingiuotu Pastauninko parko keliuku prieisite penktąjį šimtą metų skaičiuojančią Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. Kretinga garsi sakraliniu paveldu: čia ir tarpukariu statyta Lurdo grota, šventuoju vadinamo garsaus botaniko ir vienuolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžas kapas su koplyčia, neogotikinė grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus.

Trečioji 15 km ilgio kelio atkarpa, kurią galima įveikti per 3 val., nuo Kretingos per Rūdaičius veda iki Žibininkų. Kelionę siūloma pradėti nuo Kretingos dvaro, nuo kurio piligriminis kelias veda nedidelės Rūdaičių gyvenvietės link, kur žygeivius pasitiks nedidelė, vietinių gyventojų su meile statyta koplyčia ir Rūdaičių Šv. Antano Paduviečio koplyčia, įkurta gyvenvietės kultūros centre, pailsėti kviečia tvenkinio, kurį supa parkas su keliolika vietinių Kretingos rajono meistrų kurtų medinių skulptūrų, pakrantės. Aplankius Rūdaičių piliakalnį, miškų takeliai nuves iki pat HBH pramogų komplekso, kuriame apstu pramogų ir sielai, ir kūnui. Maršrutas baigiasi prie Palangos savivaldybės ribos poilsio ir sveikatinimo centro „Atostogų parkas“.

K. Bakūno nuotr.

Keliaudami šv. Jokūbo keliu pabūsite santarvėje su savimi, gamta ir Kūrėju, pajusite visapusę harmoniją. Nepasiklysti piligriminiame kelyje padės Kretingos rajono turizmo informacijos centro (TIC) išleisti žemėlapiai, kuriuose sužymėtas kelio maršrutas. Kiekviena maršruto atkarpa yra Kretingos rajono TIC interneto svetainėje aplankykkretinga.lt, kartu pateikiama visą piligrimams reikalingą informacija ne tik apie dėmesio vertus sakralinio, istorinio bei gamtos paveldo objektus, bet ir kur būtų galima apsistoti nakvynei, kur pavalgyti.

Kretingos rajonas – antrasis iš 10 projekte dalyvaujančių Vakarų Lietuvos regiono savivaldybių, sužymėjusių šv. Jokūbo piligriminį kelią. Pirmoji tai padarė Klaipėdos rajono TIC, 2020-aisiais teikęs paraišką Lietuvos Kultūros tarybai projektui „Šv. Jokūbo kelias Vakarų Lietuvoje“ įgyvendinti.

Be Kretingos ir Klaipėdos rajonų, projekte dar dalyvauja Plungės, Telšių, Šilutės, Šilalės, Tauragės, Jurbarko rajonų bei Klaipėdos ir Palangos miestų savivaldybės. Tarptautinis pažintinis, kultūrinis, piligriminis šv. Jokūbo kelias, skirtas tiek savarankiškam, tiek organizuotam keliavimui pėsčiomis arba dviračiais, per Lietuvą driekiasi apie 500 km. Bendras šv. Jokūbo kelių tinklas tęsiasi Lenkijoje ir Vokietijoje, jungiasi su Prancūzija, Italija, Portugalija ir veda į Santjago de Kompostelos miestą, kurio katedroje ilsisi šv. Jokūbo palaikai.

Penktadienį nuotoliniu būdu vykusiame posėdyje aptartas ir jau dešimtmetį Lietuvoje vykstančio tarptautinio Šv. Jokūbo muzikos festivalio patyrimas bei problemos.

Pasak parlamentinės grupės pirmininkės Laimos Andrikienės, festivalio šeimininkų – valstybinio choro „Vilnius“ – vadovas Vladas Bagdonas pristatė tarptautiniu tapusį, nuo 2011 m. rengiamą Šv. Jokūbo muzikos festivalį, kuris suburia ne tik profesionalius Lietuvos chorus bei atlikėjus, bet ir užsienio kolektyvus.

Laima Andrikienė, M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Šilutiškių patyrimas – puikus ir sektinas pavyzdys, kokių iniciatyvų pajėgios imtis visos Europos kultūros keliuose esančios savivaldybės ir bendruomenės.

Planuojama, kad, nepaisant COVID-19 pandemijos, šių metų rudenį festivalis įvyks, ir jis bus dedikuotas Šventiesiems Jokūbo metams.

Posėdžio dalyviams buvo pristatytas dar vienas muzikos festivalis, kurio iniciatoriai yra Šilutės rajono savivaldybė ir Švėkšnos šv. Jokūbo parapija. Šios parapijos bažnyčia yra per Lietuvą besidriekiančioje Šv. Jokūbo piligrimų kelio Žemaitijos/Karaliaučiaus atšakoje.

Apie festivalį, kurį ketinama tęsti ir šiais metais, posėdyje kalbėjo, į parlamentarų klausimus atsakė jo sumanytojas, Švėkšnos parapijos klebonas kun. Julius Meškauskas. Jis pristatė ir jaunimui skirtą kasmetinę, jau kelerius metus vykstančią Šv. Jokūbo kelio jaunųjų ambasadorių estafetę.

„Šilutiškių patyrimas – puikus ir sektinas pavyzdys, kokių iniciatyvų pajėgios imtis visos Europos kultūros keliuose esančios savivaldybės ir bendruomenės“, – sakė Seimo parlamentinės grupės vadovė L. Andrikienė.

Penktadienį nuotoliniame parlamentinės grupės posėdyje dalyvavo Lietuvos savivaldybių atstovai. Apie Šv. Jokūbo kelią ir piligrimystės tradiciją Ispanijoje kalbėjo šios valstybės ambasadorius Lietuvoje Jose Maria Robles Fraga.

Bet šįsyk ne apie tai. Šįsyk istorija apie linksmą vaikiną, lygiai prieš dešimt metų sumaniusį eiti Šv.Jokūbo keliu Ispanijoje. Ir netikėtai pakeliui sutikusį šlubuojančią merginą, kuri, kaip vėliau pasirodė, ir buvo jo didžioji gyvenimo meilė.

Šią vasarą, lygiai po dešimties metų, Andrius ir jo italė žmona Isabella nutarė pakartoti savo meilės žygį – tik jau ne Ispanijoje, o Lietuvoje. Ir jau ne vieni, bet su dukrelėmis Amelija ir Alisa per 25 dienas jie nuėjo net 500 Camino Lituano kilometrų.

– Vis dėlto pradėkime pokalbį nuo tų laikų, kai netikėtai išgarsėjote Lietuvoje ir 2013-aisiais Malmėje (Švedija) vykusiame "Eurovizijos" konkurse su daina "Something" užėmėte 22 vietą. Ar tas eurovizinės praeities šleifas vis dar velkasi jums iš paskos?

– Tas šleifas, kaip sakote, vis dar kažkiek velkasi, bet dėl to nesigailiu. Mane išrinko 2012-aisiais, o 2013-aisiais reikėjo atstovauti Lietuvai. Toks velniškai keistas skaičius (juokiasi) – gal dėl to ir nesisekė. Visokių buvo žmonių komentarų ta tema. Bet man "Eurovizija" padėjo pasikeisti kaip žmogui, suprasti daug dalykų. Po jos buvo sunkus gyvenimo etapas, ir ne vien dėl neišsipildžiusių lūkesčių, susijusių su šiuo konkursu. Tuomet gyvenau ne Lietuvoje, o Anglijoje. Mūsų su Isabellita dukrelės buvo dar labai mažos, o mes, tėvai, norėjome daryti savo karjeras. Lietuvoje buvau tik emigrantas, kurį tauta išrinko, bet po konkurso užmėtė piktais komentarais. Tikrai nejaučiau lietuvių paramos. Ar nuvylė užimta vieta? Visada sakiau, kad esu muzikantas – ne sportininkas. Jau tada supratau, kad dainos gerumas niekaip negali būti matuojamas vieta. Tiesiog ką palietė mano paties kūrybos daina – tą palietė: iki šiol yra žmonių iš viso pasaulio, kurie pradėjo sekti mano veiklą dar nuo "Eurovizijos" laikų.

Kol jos nepažinojau, kartais net verkdavau, galvodamas, kad muzika yra svarbi dalis manęs – tarsi mano identitetas, o šalia nėra žmogaus, kuris tai suprastų ir mane palaikytų.

– Pavadinote save emigrantu, kuris ieškojo laimės ir Anglijoje, ir Italijoje, ir Ispanijoje, o galiausiai su visa šeima sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje ir šį rugsėjį išleido dukrytes į lietuvišką mokyklą.

– Taip… Į Lietuvą atvykome pandemijos išvakarėse, gruodžio mėnesį.

– Ar turite, kaip žmonės sako, kažkokį rimtą darbą, ar ir toliau bandote gyventi iš muzikos?

– Na, muzika yra ganėtinai rimtas darbas (juokiasi). Jei nori iš to gyventi, jei labai stengiesi – kartais ir pavyksta. Dėl didelės konkurencijos, dėl rinkos mūsų srityje lengva tikrai nėra. Muzikos pasaulyje egzistuoja tarsi tokie uždari susivienijimai, kurie tarpusavyje konkuruoja, nebendrauja. Vis dėlto pastaruosius aštuonerius devynerius metus bandau išgyventi vien iš muzikos. Ko šiam darbui trūksta? Gal tik stabilumo. Gaunant pajamas vien iš muzikos, jos labai svyruoja. Vieną sykį būna geriau, kitą – blogiau, ir niekada negali žinoti, kas laukia tavęs rytoj. Nebent esi muzikos grandas. Bet jei esi toks kaip aš – tai kasdien balansuoji ties išgyvenimo riba. Ir pasikliauti gali tik muzika. Ji visuomet mane gelbėjo ir gelbsti. Ne veltui tiek Anglijoje, tiek Italijoje ar Ispanijoje gilinau muzikos žinias. Studijavau garso inžineriją Anglijoje, lankiau dainavimo pamokas Ispanijoje, tobulinausi groti gitara Italijoje. Po "Eurovizijos" nebuvo nė dienos, kad pasakyčiau sau: viskas, Andriau, esi muzikos olimpe ir nuo šiol tau nieko daryti nebereikia. Tik dainuok ir rink pinigus už savo dainas. Muzika tuo ir žavi, kad net paskyręs jai visą savo gyvenimą, išklausęs daugybę kursų, seminarų, paskaitų tu nejučia supranti, kad… nieko apie ją nežinai. Kad šiame gyvenime esi tik akla višta. Taip, aš iki šiol mokausi, rašau dainas, kuriu jų aranžuotes, pats jas įrašinėju, prodiusuoju ir bandau iš to išgyventi.

– Kai menininkas gyvena vienas, gali rizikuoti, t.y. visą laiką skirti vien muzikai ir laukti, kol ši, tarsi koks lietuviškų sakmių aitvaras, pradės nešti pasakiškus turtus. Bet jūs turite žmoną Isabellą ir dvi dukrytes – ar nebijote likti visi be euro kišenėje?

– Prisipažinsiu, kad prieš Izabellitą aš buvau vedęs lietuvaitę. Tai buvo meilė nuo mokyklos laikų. Vaikų mes neturėjome, išsiskyrėme ramiai ir taikiai. O pasukome skirtingais keliais dėl to, kad toji mergina manęs, kaip muziko, nepalaikė. Visai kitaip į mano veiklą žiūri dabartinė žmona Isabella, kurią sutikau 2010-aisiais, eidamas Šv.Jokūbo kelią Ispanijoje. Kol jos nepažinojau, kartais net verkdavau, galvodamas, kad muzika yra svarbi dalis manęs – tarsi mano identitetas – o šalia nėra žmogaus, kuris tai suprastų ir mane palaikytų. Tad Isabellita, kaip ir jos tėvai, buvo toji mūza, kuri visada mane palaikė, suprato, drąsino, rėmė. Taip pat ir mano tėveliai, kurie nuo pat šešerių matė mane muzikuojantį ir suprato, kokia toji muzika jų sūnui brangi.

– Minėjote, kad su itale Isabella susipažinote eidami Šv.Jokūbo kelią. O kodėl pats jį ėjote, kokios intencijos vedamas?

– Buvau jaunas, studijavau Vilniaus pedagoginiame universitete istoriją ir perskaičiau Paulo Koelho knygą "Piligrimas". Po jos tarsi kažkoks vidinis balsas manyje prabudo ir ėmė kuždėti, kad būtinai privalau eiti tą kelią. Tuo metu dar draugavau su savo buvusia, pirmąja žmona. Kai jai išsakiau, kad noriu piligrimauti, ji tik iškvailino mane. Ir tada pasiryžau eiti… Ne, ne vienas. Šiek tiek užtrukau ieškodamas kelionės draugo. O kai jį suradau, tokį baltarusių kilmės jonaviškį, išsyk leidausi į kelią.

Beeidami, rodos, aštuntą dieną pasivijome smarkiai šlubuojančią merginą. Tai buvo mano Isabellita. Tuo momentu ji klausėsi kažkokios dainos. Paprašyta davė ir man paklausyti. Vėliau sustabdžiau iš laukų išnirusį automobilį ir paprašiau vairuotojo pavežti ją iki artimiausio miestelio. Tuo mūsų bendravimas Šv.Jokūbo kelyje ir baigėsi. Juk eidamas aš neieškojau sau žmonos.

– Norite pasakyti, kad jūsų pažintis su Isabellita taip ir baigėsi dorai nė neprasidėjusi? O aš jau galvojau, kad tolesnį kelią ėjote visi trys drauge?

– Deja… Ėjau paskendęs savo apmąstymuose, labiau klausydamasis savo vidinio balso, nei ieškodamas naujų pažinčių. Jokių kitų intencijų iš šios piligrimystės aš nesitikėjau.

– Ar dar kuriame nors kelio kilometre sutikote savąją Isabellitą?

– O taip. Į kažkokį miestelį, pamenu, ji atvažiavo autobusu, nes jos kojos tebebuvo labai ištinusios. Nežinau, iš kur, bet, sėdint prie to miestelio bažnyčios, mano rankose atsidūrė gitara ir aš pagrojau kelias dainas. Manau, kad būtent tada mudu kažką pajutome vienas kitam. Tik aš buvau toks nedrąsus, kad nė nepaklausiau tos merginos telefono numerio. Laimė, mano kelionės draugas, kuris išties kelyje ieškojo sau žmonos ir rinko visų gražių merginų kontaktus, man pagelbėjo. Taip iš jo gavau Isabellitos telefoną ar feisbuką (dabar jau nepamenu). Pradėjome bendrauti iš pradžių internetu, vėliau aš nuskridau į Italiją, o ji pas mane į Lietuvą.

– Manote, kad jus suvedė likimas?

– Manau, kad taip. Tikiu, kad jei kas gyvenime turi įvykti, tai ir įvyks. Šįmet, švęsdami savo draugystės dešimtmetį, vos sugrįžę į Lietuvą mes sužinojome, kad yra toks Camino Lituano kelias, ir nusprendėme jį nueiti su visa šeima.

– Norite pasakyti, kad su žmona ir dviem mažomis mergaitėmis (Amelitai dabar 7-eri, o Alisai – 9-eri) ėjote visą mėnesį ir nuėjote net 500 km?

Lietuviškas kelias man pasirodė kur kas sunkesnis nei ispaniškasis. Didžiuodamasis galiu pasakyti, kad suradome jėgų niekur nestoti, eiti kiekvieną dieną, tai yra būtina laikantis piligrimų kodekso.

– Mes užtrukome ne mėnesį, bet 25 dienas (juokiasi). Taip, mes jį nuėjome. Tarsi visa šeima pakartojome tradiciją, kurią prieš dešimt metų sukūrėme drauge su Isabellita. Svarbiausia, mano galva, einant tokius ir panašius kelius, yra psichologinis žmogaus pasiruošimas. Jei atvirai, lietuviškas kelias man pasirodė kur kas sunkesnis nei ispaniškasis – tiek fiziškai, tiek emociškai. Kelios dienos pasitaikė tokios, kad net parduotuvių pakeliui nebuvo. Tad reikėjo maistą temptis ant kupros. O kur dar vaikų daiktai (mat mergaitės ėjo be kuprinių). Ir palapinė, ir mano gitara…Bet didžiuodamasis galiu pasakyti, kad suradome jėgų niekur nestoti, eiti kiekvieną dieną, tai yra būtina laikantis piligrimų kodekso. Nė patys netikime, kad mums pavyko – nors kelyje buvo visko: ir palapinę su gitara Buivydžiuose teko palikti dėl per didelio svorio, ir saulėje buvome perkaitę… Kai grįžus namo svainis pakilnojo mano kuprinę (ji buvo jau be maisto ir vandens), vos neišvirto iš koto. Pasakiau jam, kad žmogaus kūnas fiziškai yra be galo stiprus, bet dar didesnis iššūkis einant piligriminį kelią – jo psichologinis nusiteikimas. Parašęs į Camino Lituano grupę feisbuke gavau atsakymą, kad esame pirmoji šeima, iškart nuėjusi visus tuos 500 km Lietuvoje.

– Turite dvi nuostabias dukrytes, kurių mama – italė, o tėtis – lietuvis. Kokia kalba bendraujate tarpusavyje?

– Kai susitikome, Isabella nemokėjo lietuviškai, o aš – itališkai, tai sutarėme, kad bendrausime angliškai. Kai mergaitės buvo mažos, mama su jomis bendraudavo itališkai, o aš – lietuviškai. Bet kai sesutės paaugo, panoro ir pačios dalyvauti šeimos gyvenime –- suprasti, ką tėtis su mama šneka. Tad visi bendrai nuspendėme, kad tarpusavyje kalbėsimės angliškai. Mums pasirodė, kad jei šeimoje pokalbiai vyks keliomis kalbomis, tai tarsi dings vienybė, atsiras separatizmas. Tuo metu gyvenome Ispanijoje, kur mergaitės lankė vietinę, ispanakalbę mokyklą. Pradėjau šnekinti savo žmoną keltis į Lietuvą, kad mergaitės galėtų suprasti abiejų tėvų šaknis, gauti kultūrinį abiejų šalių palikimą. Kadangi Alisa ir Amelija gimė Italijoje, kur gyvenome ketverius metus, atėjo laikas atiduoti duoklę Lietuvai. Aišku, lietuvių kalbos, pripirkęs visokių lietuviškų knygučių, mokydavau jas ir anksčiau, bet greitai supratau, kad norint išmokti kalbos, reikia eiti į mokyklą su lietuviais. Antraip tie mokymai virs ašarų pakalne, nes kalti kalbą sausai iš knygelių visai neįdomu.

– Ispanijoje jau buvote įsikūrę, įsirengę namus, mergaitės lankė ispanišką mokyklą, mokėsi ispanų kalbos. Kaip ryžotės viską mesti ir Lietuvoje pradėti gyvenimą nuo nulio. Ar auka buvo vardan tos Lietuvos, kaip giedama mūsų šalies himne?

– Mums patiko gyventi Ispanijoje ir aš puikiai suvokiau, kad, nusprendus kraustytis į Lietuvą, mūsų laukia košmariškai didelis darbas, biurokratiniai barjerai. Bet taip pat supratau, kad jei to nepadarysime dabar, kol mergaitės dar mažos, nepadarysime niekada. Su tuo sutiko ir Isabellita.

– Kaip Amelitai ir Alisai sekasi adaptuotis Lietuvoje? Kokią sostinės mokyklą jos lanko – lietuvišką ar tarptautinę?

– Lietuvišką, Vytės Nemunėlio pradinę. Labiau jaudinomės dėl dabartinės trečiokės Alisos, kad klasė jau bus susibendravusi. Bet Rugsėjo 1-oji praėjo puikiai, Alisa pritapo. Abiejų mergaičių mokytojos nuostabios. Amelija pradėjo lankyti pirmąją klasę, bet tie pirmokiukai dar tokie pasimetę. Matyt, reikia laiko, kad apsiprastų. Lietuvių kalba sekasi neblogai. Manau, dėl to, kad sesutėms ji nėra visiškai svetima. Juk vasaromis lankydavo senelius Jurbarke, bendraudavo su pusbroliais. Matyt, tos kalbos pajautimas jau yra judviejų genuose. Tik laiko klausimas, kada įvyks persilaužimas. Spėju, kad užteks poros mėnesių, ir jos be vargo čiulbės lietuviškai.

– Kokius būrelius parinkote mergaitėms? Ar jos muzikalios kaip ir jų tėtis?

Aš Lietuvą matau kaip savo namus, nes čia mano tėvynė: visada grįždavau vasaromis ir žiemomis pas tėvus į Jurbarką.

– Abi mergaitės muzikalios. Ypač Amelija, kuri, dar būdama mažiukė, kad ir ką veiktų, vis kažką dainuodavo (juokiasi). Bet eiti į chorą Ispanijoje ji nenorėjo: charakteris kaip mano – daugiau solistės. Alisai, vyresniajai, labai patinka piešimas ir sportiniai šokiai. Isabella Lietuvoje dirba švietimo sistemoje, privačioje mokykloje su mažais vaikais. Prieš tai pastaruosius ketverius metus rašė, išleido gal aštuonias knygas. Ji veterinarė, apsigynusi magistro ir daktaro laipsnius. Žmonos specializacija – naminių gyvūnų psichologija. Matyt, jai truputį pabodo ta veterinarija, kad nusprendė kažką keisti savo gyvenime ir padirbėti su vaikais.

– Jūsų šeima gyveno net keturiose šalyse. Kiek jūs kalbų mokate?

– Na, kad lietuviškai neblogai moku skaityti ir rašyti – tai jau tikrai. O kitų kalbų mokiausi po truputį. Truputį rusų, anglų. Dar lenkų (kadangi mano tėtis iš Punsko). Kai gyvenome Italijoje, trejus metus universitete studijavau italų (kad su žmona ir uošviais galėčiau susikalbėti), o Ispanijoje irgi kelerius metus lankiau oficialią ispanų kalbos mokyklą ir universitetą. Žodžiu, studijavau šešias kalbas. Puikiai moku lietuvių, o kitas – irgi šiek tiek (juokiasi).

– Tai atsisveikinant pasakykite, ar laikote save kosmopolitu ir ar Lietuva – paskutinė jūsų kraustymosi stotelė?

– Sunku pasakyti. Aš Lietuvą matau kaip savo namus, nes čia mano tėvynė: visada grįždavau vasaromis ir žiemomis pas tėvus į Jurbarką. O dar metus teko padirbėti istorijos mokytoju kaime, Skirsnemunėje. Gimtinė man be galo svarbi. Tikrai noriu čia gyventi, kurti tą gerovės valstybę, prisidėti prie jos klestėjimo savo muzika, džiuginti žmones, bet… Aš turiu šeimą. Ir tas santykis, manau, negali būti vienas su trimis. Kitaip sakant, aš turiu atsižvelgti ir į šeimos nuomonę. Žiūrėsime, kaip Lietuvoje seksis mergaitėms, žmonai, mums visiems. Esame nusiteikę pozityviai: norime dirbti, norime dalytis… Jau vien tai, kad po tiek metų blaškymosi po pasaulį mes grįžome į Lietuvą, rodo, kokia ji mums svarbi.

Žinybos neabejoja, kad iki metų pabaigos bus perkopta 350 tūkst. piligrimų riba. Garsiuoju piligriminiu keliu šiemet ėjo ypač daug vokiečių, italų, portugalų ir prancūzų.

Tai treti rekordiniai metais iš eilės: pirmą kartą 2017-aisiais Šv. Jokūbo keliu ėjo daugiau kaip 300 tūkst. žmonių. Kelio tikslas yra Kompostelos Santjago katedra Galisijoje Ispanijos šiaurės vakaruose. Ji yra viena svarbiausių katalikų piligrimystės vietų.

Dievo namai pastatyti virš kapo, kuriame esą palaidotas Šventasis Jokūbas. Kai jo vardo diena liepos 25-ąją išpuola sekmadienį, krikščionys mini Šventuosius metus. Pastarąjį kartą taip buvo 2010-aisiais, o dabar bus 2021-aisiais. Tada žinybos tikisi itin daug piligrimų.

Ieškojo iššūkio

Šv.Jokūbo kelias – garsus piligriminis maršrutas į Santjago katedrą Ispanijoje. Manoma, kad čia palaidotas apaštalas Jokūbas. Tiesa, keliu keliaujama ne tik dėl religinių priežasčių, bet ir vedant nuotykių troškimui ar norui suprasti save.

Tikslios priežasties, kodėl leidosi į šią avantiūrą, negalėjo įvardyti ir S.Ožakauskaitė. "Sakoma, kad šį kelią eina tie, kuriems reikia jį eiti. Tad taip atsitiko ir man, – pasakojo kaunietė. – Patogi kasdienybė buvo jau atsibodusi, nebebuvo įdomu nei dirbti, nei leisti laisvalaikį, nei gyventi. Norėjau, kad būtų sunku, skaudėtų, kažkas pasikeistų."

S.Ožakauskaitė jau buvo girdėjusi apie Šv.Jokūbo kelią, tad vieną dieną tiesiog perspėjo artimuosius ir išvyko. Netrukus mergina gavo tai, ko ieškojo, – aibę išbandymų dėl sudėtingų gamtos sąlygų, skausmo ir nuovargio.

Į Santjago katedrą veda daug piligriminių kelių. Vis dėlto Simona keliavo originaliu – prancūziškuoju. Sakoma, kad būtent juo ėjo ir Šv.Jokūbas. Šis kelias prasideda St Jean Pied de Port kaimelyje Prancūzijoje. Pirmą dieną piligrimams tenka perkopti Pirėnus. Patekus į Ispaniją, keliaujama į Santjago de Kompostelos miestą, kur stūkso garsioji katedra. Kadangi šiuo keliu kasmet keliauja virš 100 tūkst. piligrimų, jo infrastruktūra išplėtota puikiai. Kelią žymi geltonos rodyklės ir specialios kriauklės, padedančios piligrimams nepaklysti.

S.Ožakauskaitė į savo piligriminę kelionę leidosi liepos–rugpjūčio mėnesiais. Per dieną ji nueidavo apie 30 km. "Pirmąsias keturias dienas keliavome kalnuotu reljefu, tad jos fiziškai gana sunkios. Vėliau prasideda lygumos, bet tampa sunku psichologiškai, nes vaizdas aplinkui nesikeičia, – pasakojo ji. – Pasiekus Galisijos regioną Ispanijoje, nueidavome ir po 40 km per dieną."

Pasak pašnekovės, piligrimai ilsisi ir miega specialiuose nakvynės namuose – albergėse. Tai gali būti įvairios vietos – vienuolynai, bažnyčių kiemai, daržinės, nameliai. Tačiau visos jos pritaikytos nakvynei, ir turi bent minimalius patogumus. "Lovos albergėje nuomos kaina svyruoja nuo 5 iki 12 eurų, – atskleidė S.Ožakauskaitė – Pasitaikė ir naujų vietų, ir senesnių. Kartais drabužius skalbdavome lauke, o kai kuriose albergėse stovėdavo geriausios skalbimo ir džiovinimo mašinos. Tačiau visos jos turėjo virtuvėles ir vietas nusiprausti. Burgoso mieste netgi teko miegoti vienuolyne, kuris atrodė it rūmai."

S.Ožakauskaitė pastebėjo, kad kiekviename kaime, kurie išsidėstę kas 5–7 km, yra ir po barą ar parduotuvę, kur galima nusipirkti maisto. Tiesa, kavinėse jis gali būti išties brangus. Vietos verslininkai neretai pasinaudoja proga ir nesibodi pasipinigauti. Todėl skaičiuojama, kad vienas kilometras Šv.Jokūbo kelyje kainuoja eurą. "Sakoma, kad norėdamas patogiai jaustis, keliautojas su savimi turi pasiimti apie 800 eurų. Aš tiek neišleidau, nes retai valgiau kavinėse. Ispanijoje populiari trijų patiekalų kombinacija, o aš tiek nesuvalgau. Tad rinkausi užkąsti po mažiau, bet dažniau. Iš tiesų pačiame kelyje galima išgyventi ir su minimaliomis lėšomis. Tačiau brangiai kainuoja pats pasiruošimas – bilietai, patogūs batai, kuprinė, – pasakojo Simona. – Pagal idėją tikras piligrimas turėtų eiti badaudamas ir valgyti tik tai, ką randa. Tačiau dauguma savęs taip nestekena. Kita vertus, kelyje sutikau du lenkus, kurie žygiavo nuo pat Seinų ir su savimi buvo pasiėmę tik po 400 eurų. Šie du vaikinai iš tiesų daugiausia maitinosi tuo, ką jiems sušelpdavo."

Kelias apdovanoja

Leidžiantis į tokią kelionę, be galo svarbu tinkamai susikrauti daiktus. Juk viską, ką pasiimsi, teks nešioti ant nugaros. Kaip nuspėti, ko kelyje gali prireikti? Pasak S.Ožakauskaitės, vienareikšmiškai atsakyti sunku, kadangi visi turi skirtingus prioritetus.

"Daug informacijos galima rasti internete. Besiruošiant į kelionę, gera mintis ir užsukti į specializuotas parduotuves, kurių darbuotojai mielai pakonsultuos, – pastebėjo ji. – Vis dėlto, su patarimais šiuo atveju yra sudėtinga, nes žmonės skirtingi. Pavyzdžiui, aš pusę savo drabužių viduryje kelionės tiesiog palikau nakvynės namuose. Tačiau su savimi nešiojausi dvi knygas – to viena pakeleivė niekaip negalėjo suprasti. Ji turėjo nuosavą patalynę, nors albergėse mums ją duodavo."

Tad, pasak S.Ožakauskaitės, būtina pasiimti žygiui reikalingus daiktus ir porą drabužių komplektų, o papildomi atributai priklauso nuo paties asmens. Įdomu ir tai, kad reikalingus daiktus keliautojams neretai padovanoja pats kelias. "Albergėje palikau savo drabužius, tad tikriausiai kas nors juos rado ir apsidžiaugė. O pati netikėtai radau paliktą išorinę bateriją, kurios kaip tik pritrūkau", – maloniu netikėtumu stebėjosi pašnekovė.

Šis kelias skirtas savęs pažinimui, tad geriausia, kad piligrimo aplinkiniai nestabdytų.

Nors atrodo, kad į tokį sudėtingą kelią derėtų leistis dviese, Simona išvyko visiškai viena. Pasak jos, eiti su draugu piligrimams netgi nepatariama. "Kiekvienas turime savo tempą, o kitas žmogus gali mus stabdyti. Mačiau pavyzdžių, kai vienam pakeleiviui kažkas atsitinka – prisitrynė pūslę, pavargo ar tiesiog nespėja kartu. Jo kompanionas nori eiti toliau, bet negali palikti bičiulio, – pasakojo ji. – Šis kelias skirtas savęs pažinimui, tad geriausia, kad piligrimo aplinkiniai nestabdytų. Tiesa, į šį kelią taip pat leidžiasi poros ar šeimos. Aš tai suprantu – tokiu atveju galima geriau pažinti savo antrąją pusę, pamatyti, koks šis žmogus yra esant sudėtingoms situacijoms. Tačiau draugams siūlau eiti atskirai."

Vis dėlto, net ir išėjus vienam, tai nereiškia, kad visą kelią piligrimas nukeliaus vienišas. Kiekvienas sutinka savo "kelio šeimą" – žmones, kurių tempas panašus, ir su kuriais smagu kartu keliauti. S.Ožakauskaitė taip pat susipažino su kitais piligrimais, su kuriais palaiko ryšį iki šiol. "Ypatingą santykį užmezgiau su piligrime iš Ispanijos. Niekada negalvojau, kad pasaulyje turiu dvynę, tačiau mūsų ritmas visiškai sutapo. Kartu keldavomės, pusryčiaudavome, pietaudavome ir keliaudavome. Be to, ji lygiai taip pat, kaip ir aš, išėjo į kelią nežinodama kodėl", – pasakojo pašnekovė.

Pasak S.Ožakauskaitės, piligrimai keliasi anksti – ketvirtą ar pusę penkių ryto. Iki popietės stengiamasi nueiti kuo daugiau, kadangi vėliau dėl karščio keliauti nebeįmanoma. Tuomet keliautojai susiranda sau albergę – kartais artimiausioje vietų nėra, tad tenka keliauti iki kitos. Papietavus, išsiplovus drabužius ir pailsėjus, galima aplankyti ir šalia esantį miestelį. "Kartais ateidavome ir į didesnius miestus, kurie kuo nors įžymūs. Vienas – užkandžiais, kitas – nuostabia katedra ar įspūdingomis apylinkėmis. Tad norėdavosi viską pamatyti savomis akimis, – pasakojo Simona. – Vakare kartu ruošdavome vakarienę, vykdavo bendros vakaronės, pašnekesiai. O 22–23 val. jau eidavome miegoti, tad laiko vis trūkdavo", – prisiminė ji.

Norėjo viską mesti

Simona pripažino, kad ši piligriminė kelionė ją išmokė labai daug. Tačiau būta ir sunkių momentų. Merginai ne kartą norėjosi viską mesti ir grįžti namo.

"Supratau, kad žmogaus galimybės yra beribės, ir turintis tikslą asmuo, būtinai jį pasieks, – sakė ji. – Mano tikslas tuo metu buvo Santjago katedra. Tad, nepaisant skausmo, karščio ir apleidžiančių jėgų, aš jį pasiekiau. Suvokiau ir tai, kad, užklupus sunkumams, reikia pailsėti, o ne viską mesti. Jei atvirai, pirmosios septyniolika dienų man buvo kupinos tarimosi su savimi, kad tik neišvažiuočiau namo."

Supratau, kad žmogaus galimybės yra beribės, ir turintis tikslą asmuo, būtinai jį pasieks.

Pašnekovė pastebi, kad piligrimus iš pradžių dažnai ištinka panika – nebesupranti, kodėl tai darai, viską skauda, pavargsti nuo svetimos aplinkos. Jau trečią kelionės dieną Simona sėdėjo autobusų stotyje ir savęs prašė neišvažiuoti namo, o dar pabandyti.

"Nusprendžiau pailsėti ir kitą dieną vėl išėjau į kelią. Vis dėlto kritinis rytas man buvo penkioliktas, – prisiminė kaunietė. – Tiesiog sėdėjau, verkiau ir net negalėjau pakrutinti kojų. Suprantama, kiekvieną rytą būdavo sunku keltis, tačiau pasiryžimas varė tolyn. O tądien pasidavė ne tik kūnas, bet ir protas."

Išgyventi sunkią akimirką Simonai padėjo jos kompanionė ispanė. Piligrimė papasakojo, kad anądien ją pačią taip pat buvo ištikusi krizė. Mergina nebenorėjo eiti toliau, bet galiausiai sukaupė paskutines jėgas ir išėjo. "Tą rytą aš jos laukiau pusvalandį. Pasirodo, mano kelio draugė verkė duše ir kovojo su savimi. Kai supranti, kad tu ne vienas taip jautiesi, įgauni naujų jėgų, – pasakojo Simona. – Išties visus aplanko sunkūs momentai. Atsibundi ir galvoji – kur aš esu, ką čia veikiu, kas tie žmonės? Iki Santjago katedros dar 600 km, niekas ten tavęs nelaukia. Dar tik pradžia, o jau skauda visą kūną, jis prašosi poilsio."

Nutrintų kojų ir pūslių S.Ožakauskaitė, kaip ir daugelis piligrimų, neišvengė. Nors pasitaikydavo tokių laimės kūdikių, mergina nebuvo viena iš jų. "Pūslių prisitryniau pačioje pradžioje, kai nemokėjau įsiklausyti į savo kūną ir tvarstyti žaizdų. Pirmą savaitę skaudėjo viską – pėdas, raumenis, nugarą. Tačiau nenorėjau taip greitai pasiduoti, – teigė pašnekovė. – Pažiūrėjusi į mobiliąją programėlę, pamačiau, kad nuėjau 44 tūkst. žingsnių. Tada pagalvojau – man šiandien skaudėjo 44 tūkst. kartų, ir supratau, kokia esu stipri."

Kelyje merginai labiausiai padėjo kitų piligrimų palaikymas, jų istorijos. Vienoje albergėje keliautoja išgirdo frazę: skausmas laikinas, o garbė amžina. Ši sentencija Simoną lydėjo visą kelionę.

Didžiuotis savimi kaunietę paskatino ir vienas įvykis. "Kartą su kitais keliautojais atėjome į albergę. Su mumis buvo dvi merginos, kurioms pabodo nešti savo kuprines. Tad jos paprašė, kad daiktus joms atvežtų taksi. Tačiau registratorė į nakvynės vietą jų neįleido, sakydama, kad ši vieta skirta tik piligrimams. O piligrimas savo kuprinę neša ant pečių, – prisiminė S.Ožakauskaitė. – Kuprinė simbolizuoja viso gyvenimo problemas, rūpesčius, užgyventą turtą. O šią naštą kiekvienas turi nešti pats. Tad toms merginoms teko eiti iki kitos albergės, nors buvo be galo karšta. Gailėjome jų, bet kartu ir didžiavomės savimi. Visą kelią nešėmės sunkias savo kuprines, ir gavome nakvynės vietą."

Kadangi albergėse gali dirbti tik kelią perėję piligrimai, nakvynės vietų darbuotojai keliautojams papasakoja ir apie savo patirtį, pataria. Simona sėmėsi stiprybės iš jų pasakojimų. Nors skųstis kelyje nepriimtina, kitų piligrimų prašyti pagalbos drąsiai galima. Visi elgiasi draugiškai ir vieni kitiems padeda ištikus nesėkmei.

Eis dar kartą

Anot S.Ožakauskaitės, Šv.Jokūbo kelią eina ne tik jauni keliautojai, bet ir garbaus amžiaus žmonės. Beeidama Simona sutiko netgi 90 metų vyrą. "Tai įrodo, koks svarbus mūsų nusiteikimas ir ryžtas. Nors kūnas dideliais tempais eiti ir neleidžia, kelią anksčiau ar vėliau visi įveikia", – pastebėjo pašnekovė.

S.Ožakauskaitė iššūkiui specialiai nesiruošė, tik prieš tai pranešiojo batus. "Nesu tikra, ar fizinis pasiruošimas padėtų. Gal ir būtų kiek lengviau, tačiau nuovargiui ir karščiui nepasiruoši. Kelyje žmones iš tikrųjų labiausiai pradeda veikti ne fiziniai sunkumai, bet psichologiniai iššūkiai", – atskleidė piligrimė.

Šiuo metu išvykstantiems į Šv.Jokūbo kelią Simona pataria neskubėti, gerti daug vandens, ir dairytis aplinkui, nes kartais pražiopsomi svarbūs dalykai. "Patarčiau ilsėtis, kai to tikrai reikia, ir klausytis savo kūno. O visa kita yra išmokstama kelyje. Jei kažko nežinai, reikėtų nepanikuoti, o atsisėdus ramiai apsidairyti ir pažiūrėti, ką daro kiti, nebijoti paklausti", – sakė ji.

Simona juokėsi, kad 800 km keliautojai nueina tam, kad suprastų, kaip gerai iš tiesų gyvena. "Atsimenu tuos kritinius momentus, kai neigiamos mintys tave apgaubia. Esi vienas kažkokiuose laukuose, ir dar turi priimti sprendimus, sau padėti, susitvarstyti žaizdas. O atrodo, taip norėtum atgal į buvusį gyvenimą, – pripažino ji. – Grįžus tie dalykai, kurie anksčiau buvo sunkūs, dabar atrodo visiškai lengvi. Jautiesi toks laimingas, kad tiek daug visko turi", – šypsojosi pašnekovė.

Pasak jos, geriausia, ką ji pasiėmė iš kelio, yra taika su savimi ir ramybė. "Man be galo įstrigo vienos vienuolės žodžiai. Ji pasakė, kad ir kaip būtų, visi kelyje ieško ramybės. Tad tie žmonės, kurie nežino, kodėl eina kelią, arba įsivaizduoja kitą priežastį, vis tiek ieško būtent šios būsenos. Džiaugiuosi, kad susidraugavau su savimi. Dėl šio jausmo kelią nueičiau ir dar kartą", – juokėsi ji.

Simona jau žino, kad Šv.Jokūbo kelią dar kartos. Nemažai žmonių jį eina antrą ar net dešimtą kartą. "Sutikau ir tokių piligrimų, kurie kelyje vėliau atidarė savo barą, – pasakojo kaunietė. – Kai kurie bekeliaudami susipažino su savo antrosiomis pusėmis ir sukūrė šeimas. Kelyje netgi lankiausi tokios poros restorane. Pati norėčiau pabandyti kitą maršrutą – gal Šiaurietiškąjį, vedantį pakrante. Tačiau keliaujantiems pirmą kartą siūlau Prancūziškąjį kelią. Jis gana sunkus, tačiau po to kiti bus lengvesni."

Šv. Jokūbo kelio per Lietuvą objektų sąrašą numato patvirtinti Vyriausybė. Ji taip pat planuoja pavesti Kultūros ministerijai ir Kultūros paveldo departamentui kartu su vyskupijomis rūpintis šių objektų pažymėjimu specialiu ženklu. Ūkio ministerija ir Turizmo departamentas kartu su vyskupijomis turėtų populiarinti šį kelia naudodamos „rinkodaros priemones“.

Kaip nurodo Vyriausybės kanceliarija, šv. Jokūbo kelio per Lietuvą objektų sąrašą sudarė Lietuvos vyskupų konferencija, o dėl jo oficialaus įteisinimo į Vyriausybę kreipėsi Švento Jokūbo kelio draugų asociacija.

Šios asociacijos prezidentė Laimutė Kurantavičienė BNS pasakojo, kad šv. Jokūbo kelias Lietuvoje nėra naujas dalykas, tačiau tikimasi jį labiau išpopuliarinti – geriau pristatyti tiek piligrimams iš kitų šalių, tiek ir lietuviams.

„Mūsų asociacija šiuo metu populiarina šiuos kelius ir piligrimystę Lietuvoje, tuo pačiu ir kultūrinių vietų lankymą. Visos tos bažnyčios pastatytos seniai ir yra tikras kultūrinis lobynas. Tikslas yra tai iš naujo atrasti“, – BNS sakė L.Kurantavičienė.

Ji pasakojo, kad šv. Jokūbo kelių yra daug kur Europoje, ir jie visi yra susiję taip, kad jais galima pasiekti šiaurės vakarų Ispanijos miestą Santjago de Kompostelą, kuris yra svarbus piligrimams. Tačiau jais keliaujama ne tik norint pasiekti Santjago de Kompostelą. Pavyzdžiui, Lietuvoje siūlomu maršrutu renkasi keliauti turistai iš Lenkijos, nors jiems šis maršrutas nėra pakeliui į Ispaniją.

„Lietuvoje tai tiesiog yra paprasti keliai, kurie jungia bažnyčias, nėra padaryto kažkokio atskiro kelio, jis eina esamais keliais. Jais keliauja ir dviračiais žmonės, ir pėsčiomis. Turėjome daug jaunimo iš įvairių mokyklų, gimnazijų, o užsienio turistai, ypač iš Lenkijos pusės, keliauja į Lietuvą šituo keliu“, – sakė L.Kurantavičienė.

Anot jos, iki šiol šv. Jokūbo kelią Lietuvoje populiarino jos vadovaujama asociacija, susikūrusi prieš porą metų, o padedant Vyriausybei tikimasi jį pristatyti platesniu mastu.

Šv. Jokūbo vardą turi katalikų bažnyčios Alantoje, Jonavoje, Joniškyje, Kurtuvėnuose, Onuškyje, Punioje, Rudiškiuose, Suvainiškyje, Švėkšnoje, Vilniuje ir Žiežmariuose. Be jų, šv. Jokūbo kelyje per Lietuvą yra Kryžių kalnas, Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Žemaičių Kalvarijos šventovė ir kita – iš viso 32 objektai.

Iš lauko atnaujinta Kalvarijos bažnyčia, įkurtas Jaunimo piligrimų centras bei po poros metų rekonstruota miestelio istorinė dalis, tikimasi, taps traukos objektais turistams ne tik iš kaimyninės Lenkijos.

Iš Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendradabiavimo per sieną programos Kalvarijos savivaldybė kartu su vietos parapija už maždaug 300 tūkstančius eurų restauravo Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčią.

Suremontuotas stogas, atnaujintos šventųjų skulptūros, sutvarkyti pamatai, autentiškos durys, įrengtas keltuvas neįgaliesiems.

Bažnyčia, projektuota italų architekto Henriko Markonės, kurioje beveik dešimtmetį klebonavo prelatas Mykolas Krupavičius, nebuvo remontuota daugiau nei penkias dešimtis metų.

Atnaujinus fasadą, artimiausi metu tikimasi sutvarkyti ir bažnyčios vidų.

„Viską reikėtų tvarkyti: grindis, sienas, altorius. Be abejo, būtų labai gerai ir vargonus, nes buvome išsikvietę ekspertus, jie sako, kad šitų remontuoti kaip ir neišeina, sako, jog reiktų statyti naujus. O galiausiai esame čia pasienyje, važiuoja turistai, galėtume rengti ir koncertus“, – tikina Kalvarijos parapijos klebonas Gediminas Bulevičius.

Savivaldybės ir bažnyčios planuose – dar šiemet įkurti Kalvarijos jaunimo piligrimų centrą.

„Tikimės, kad mums pavyks įkurti piligrimų centrą. Dabar į Šv. Jokūbo kelią  jau įtrauktas maršrutas ir Lietuvoje. Lenkai užsuka, jei vienas iš lankytojų srautų pajudėtų, bažnyčia būtų ne tik kaip maldos namai“, – teigia Kalvarijos meras Valdas Aleknavičius.

Pasak Kalvarijos savivaldybės mero, apleista istorinė dalis nepuošia miesto, todėl, Lietuvos-Lenkijos pasienyje siekiant plėtoti turizmą, bus rekonstruota senoji Turgaus aikštė ir miesto parkas.

„Centre parkas taptų parku su aikšte. Tai būtų aktyvaus poilsio, kultūrinio poilsio vieta, fontanai, paminklas Klimui, vaikų žaidimo aikštelės, scena kultūriniams renginiams, pasikeistų autobusų stotis, atsirastų – ko iki šiol neturėjom – viešieji tualetai“, – pasakoja V. Aleknavičius.

Sutvarkyti miesto centrą prireiks 5–6 milijonų eurų.