Menininkų – Manto Mikulevičiaus ir Vytenio Mikulevičiaus – duetas, kurių paroda "Šventieji po saulėmis. Jų bromos ir viečnastys" (pavadinimą pasufleravo menotyrininkė Violeta Krištopaitytė-Jocienė) eksponuojama Videniškių vienuolyno muziejuje, patvirtina, kad nepailstant siekti harmonijos – menininko lemtis.
Skirtingos kūrėjų kartos
Tiek tautodailininkui, žalvario miniatiūrų kūrėjui M.Mikulevičiui, tiek jo sūnui tapytojui V.Mikulevičiui ši lemtis šypsosi. "Galvojant apie harmoniją, jungiančią sūnaus ir mano darbus, abiem labai svarbus lietuviškumas, mūsų etnokultūra, liaudies menas, be to, kaip menininkai, augome aplinkoje, kurioje nuolat buvome supami tiek profesionalaus meno, tiek tautodailės, todėl natūralu, kad tai paliko žymių ir mūsų pasaulėjautoje. Esame jau trečia ir ketvirta meną kuriančiųjų karta", – mintimis dalijasi M.Mikulevičius.
Augome aplinkoje, kurioje nuolat buvome supami tiek profesionalaus meno, tiek tautodailės, todėl natūralu, kad tai paliko žymių ir mūsų pasauėjautoje.
"Harmonijos neieškau, man patinka truputis chaoso. Tikriausiai dėl to ir bandau tapybos darbuose sujungti dvi skirtingas temas: religinę ir kompiuterinių žaidimų", – sako V.Mikulevičius ir priduria, kad judviejų su tėčiu darbus jungia ir religinė tematika, įkvėpta lietuvių liaudies meno ir tradicijų, vertybių, puoselėjamų jų namuose.
Įkvėpimo šaltinis – Kaunas
Parodoje apsilankęs žiūrovas nesunkiai pastebės, kad M.Mikulevičius kurtose žalvario miniatiūrose – saulutėse – mėgaujasi, grožisi lietuvių liaudies ir krikščioniškų simbolių plastika. Menininkas ja sužavi, sudomina žiūrovą, skatina atrasti ir senų, ir naujų simbolinėse saulutėse vyraujančių ornamentų prasmių.
"Pastebiu, kad saulutė atranda savo vietą kaip namų, gimtinės, tradicijų ir tautinės kultūros simbolis", – sako menininkas ir atskleidžia, kad, kurdamas pirmąsias saulutes, rėmėsi tradiciniais simboliais, tačiau kūryboje tautodailininkui įdomu ieškoti naujų meninių formų, ornamentų derinių, jų ritmikos.
Mantas Mikulevičius. Saulutė.
"Mane įkvepia, kad Kauno modernizmo architektūra pretenduoja patekti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kad Kaunas kitąmet taps Europos kultūros sostine. Čia slypi mūsų praeities architektų, dailininkų talentai ir indėliai. Branginu savo gimtąjį miestą, jaučiu su juo stiprų emocinį ryšį. Kad ir kas tai būtų – ar visiškai suaižėjęs medinukas, ar gigantiškas art deco stiliaus pastatas, skverelis ar gatvelė, daug kas kelia emocijas, prisiminimus. Neseniai iš man brangaus žmogaus gavau dovanų šūsnį žinomo architekto dailininko eskizų, menančių tarpukario ir pokario Kauno bei visos Lietuvos architektūros ir dizaino praeitį. Šiuo metu tai yra didžiausias mano įkvėpimo šaltinis, suteikiantis energijos ir kūrybinio džiaugsmo", – apie netikėtus kurti saulutes įkvepiančius šaltinius pasakoja tautodailininkas.
Mantas Mikulevičius. Saulutė – kaklo papuošalas, su žvaigždutėmis.
Prasmingi tikslai
V.Mikulevičių, kaip ir tėtį, įkvepia lietuvių liaudies meno tradicijos. Tačiau ne tik jos. Tapytoją žavi kompiuteriniai žaidimai.
"Liaudies menas man artimas savo stilistika, o kompiuteriniai žaidimai – motyvais. Tačiau kartais pajuntu, kad šių skirtingų temų jungimas yra nesuprantamas nei religinio meno, nei kompiuterinių žaidimų gerbėjams. Personažai, vaizduojami tapybos darbuose, jiems atrodo sykiu ir pažįstami, ir svetimi, todėl neidentifikuojami. Bet būtent ši kūriniuose vystoma tema atveria naujų erdvių žiūrovo suvokimui plėsti", – sako menininkas.
Tapytojui svarbus ne tik žiūrovo pasaulėvokos plėtimas, bet ir lietuvių kultūros atskleidimas pasauliui. "Skirtingos kultūros daro pasaulį įdomesnį, o lietuvių kultūra, manau, per mažai žinoma. Noriu su ja supažindinti ir tą darau taip, kaip geriausiai moku. Man pavyzdžiu yra M.K.Čiurlionio paveikslas "Karalių pasaka", kuriame lietuviška sodyba iškeliama greta kitų didžiųjų pasaulio kultūrų", – prasmingus tikslus atskleidžia V.Mikulevičius.
"Aukso pjūvio" galerijos organizuojama paroda "Šventieji po saulėmis. Jų bromos ir viečnastys" – antroji tėčio ir sūnaus dueto ekspozicija. Pirmoji, padedant pianistei, mokslininkei, pedagogei prof. Ramintai Lampsatytei, buvo surengta Berlyne ir sulaukė didelio susidomėjimo bei patiems menininkams tapo maloniu netikėtumu. "Norėčiau, kad ši, antroji, drauge surengta paroda būtų ne paskutinė, turėdamas omenyje ateityje gimsiančių darbų savasties bendrystę", – savo norą išreiškia M.Mikulevičius.
