Tas pats ir kalbant apie švietimo sistemos bėdas. Šiuo atveju tikėtis kokios nors papildomos politikų išminties, išskyrus finansavimo ir perskirstymo didinimą, būtų per daug optimistiška.

Štai Seimo dešinioji opozicija siūlo didinti biudžeto perskirstymą bei surinkti į biudžetą papildomą milijardą eurų (tik kol kas neišsiduoda per kieno galvas ruošiasi užtvoti nauju mokesčių vėzdu). Ir su tuo mistiniu milijardu siūlo įrengti kažkokį socialinį liftą, kuriuo pavėžins tiek švietimo sistemą, tiek visus kitus to milijardo laukiančius.

Kairioji opozicija siūlo didinti švietimo finansavimą iki 6 proc. BVP. O štai patys valdantieji, padidinę „finansavimą“ mokytojų atlyginimams, visas kitas žadėtas švietimo sistemos permainas nustūmė iki neaišku kelinto bulvių žydėjimo sezono.

Stebuklas ar ne, bet pasaulyje yra šalių, kuriose švietimo sistemų finansavimas, kaip ir biudžeto perskirstymas, yra dar mažesni nei Lietuvoje, bet tos sistemos puikiai veikia. Vienas iš tokių pavyzdžių – Singapūras. Šios šalies moksleiviai pasižymi pačiais geriausiais pasaulyje mokymosi rezultatais (PISA 2015), nors finansavimas švietimui ten tesiekia tik apie 3 proc. BVP.

Ir taip yra todėl, kad Singapūro politikai žino vieną žodį, kurio nežino mūsiškiai. Šis žodis – efektyvumas.

Keletas pastebėjimų apie tai, kaip veikia efektyviausia pasaulyje Singapūro švietimo sistema.

1. Singapūre visos reformos, idėjos, nauji vadovėliai ir naujos ugdymo programos iš pradžių yra ilgai ir kruopščiai testuojamos, o tik paskui leidžiamos „į apyvartą“.

O Lietuvos švietimo ministerijos valdininkai su bet kokia nauja idėja neria it nuogi į dilgėles. Taip atsitiko ir su naujuoju mokytojų darbo apmokėjimo modeliu, kuris, nors ir buvo pamaitintas „didesniu finansavimu“, sukėlė ne mokytojų džiaugsmą, bet streiką.

2. Singapūro mokyklose svarbiausia – ne vaikams perduodama žinių kiekybė, bet kokybė, t. y. žinių įsisavinimo gylis. Labiau vertinami visos klasės bendri pasiekimai, o ne kiekvieno mokinio atskirai. Todėl su „atsiliekančiais“ mokiniais dirbama papildomai. Šį darbą atlieka mokytojai ir dirba tol, kol vaikas pasiekia jo gebėjimus atitinkantį žinių įsisavinimo lygį (žodžio „korepetitorius“ singapūriečiai nelabai ir žino). Šioje valstybėje niekas nekovoja su pajamų nelygybe, kuri yra labai didelė, tačiau čia visi vaikai gauna vienodas startines pozicijas savo ateičiai kurti.

Švietimo ministerijoje darbuojasi ir apie 100 iš verslo pasaulio atėjusių mokinių karjeros konsultantų, kurie jau mokyklos suole vaikams patarinėja, kokios profesijos rinkoje yra reikalingiausios ir kurios labiausiai atitinka kiekvieno iš jų pašaukimą bei gebėjimų potencialą.

Lietuvos moksleiviai apie karjeros konsultantus gali tik pasvajoti. Tačiau štai Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdininkai tokius konsultantus jau ruošiasi skirti „nemotyvuotiems“ vadinamosios „darbo biržos“ klientams, dar kartą parodydami, kad Lietuvoje tinginiai turi kur kas daugiau privilegijų nei stropūs moksleiviai, norintys teisingai susiplanuoti savo gyvenimą.

3. Singapūre gausu aukščiausius kokybės standartus atitinkančių „europietiškų“ ir „amerikietiškų“ privačių mokyklų, kurios yra skirtos pasiturinčių imigrantų vaikams – mat šalyje gyvena ir dirba daug verslininkų bei specialistų iš visų pasaulio šalių. Singapūriečių vaikai dažniausiai lanko valstybines mokyklas, kurios ugdymo kokybės atžvilgiu privalo neatsilikti nuo privačių mokyklų. Mokytojų atlyginimų madas taip pat diktuoja privačios mokyklos, o valstybinėms belieka jas tik nusikopijuoti. Lietuvoje gi į privačias mokyklas vis dar žiūrima kaip į kokį baubą, užuot perimus iš jų geriausias vaikų ugdymo praktikas.

4. Singapūre veikia dvi elitinės mokyklos, į kurias gali patekti tik patys geriausieji. „Raffles institution“ mokykloje ruošiami būsimieji ministrai ir valdžios struktūrų atstovai. Čia ugdomos dvi pagrindinės kompetencijos – teisingas mąstymas ir organizuotumas. O kitoje elitinėje „Anglo – Chinese school“ mokykloje ruošiami verslininkai, bankininkai, teisininkai. Čia ugdomos jau visiškai kitos kompetencijos: kūrybiškumas ir nestandartinis mąstymas. Lietuvoje toks pavyzdys vargu ar būtų patrauklus, nes pagal čia įsišaknijusią lygybės – brolybės ideologiją verčiau yra turėti žodžio – efektyvumas – nežinančius ministrus, nei kažkokias „elitines mokyklas“.

5. Singapūre į valstybinius universitetus įstoti labai sunku, tačiau neįstojusieji gali rinktis privačias aukštąsias mokyklas arba išvykti studijuoti į užsienį. Beveik visi baigusieji studijas užsienyje grįžta į gimtąją šalį. Singapūro valdžia nuo mažų dienų ugdo vaikų motyvaciją prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo. Ir ugdo ne kokiais nors lankstinukais ar plakatėliais, kaip yra Lietuvoje, bet savo ataskaitomis apie tai, ką jie padarė, kad jaunimui būtų gera gyventi ir naudinga dirbti savo gimtinėje. Vyriausybė nuolat primena vaikams, kad jų šalyje yra įkėlusios koją beveik visos pažangiausios pasaulio kompanijos, kuriose jie galės tobulėti, daryti karjerą ir mokytis visą gyvenimą.

6. Vienas iš svarbiausių Singapūro švietimo sistemos uždavinių – „Excellent“ mokytojų ugdymas. Švietimo ministerija laikosi pozicijos, kad geriau išugdyti mažiau puikių mokytojų, nei daugiau vidutiniokų. Todėl Singapūre mokytojų mažai ir klasės yra labai didelės – vidutiniškai po 36 mokinius (EBPO vidurkis – 24 mokiniai). Ten mokytojai kasmet privalo išklausyti 100 valandų trunkančius mokymus, kurių metu tobulina dėstymo metodikas. Mokymai vyksta tiesiog mokyklų kolektyvuose. Iš ministerijos atvyksta specialistai ir dirba su visu mokytojų kolektyvu, vietoje spręsdami visus iškylančius neaiškumus. Tie specialistai taip pat yra atsakingi už mokytojų gebėjimą susitvarkyti su savo darbu. Lietuvoje viskas paprasčiau: kažkas mokytojams užsako kažkokius mokymus, kažkas kažką pamoko (ar tik šiaip įsisavina pinigus), ir už nieką niekas neatsako.

7. Singapūre yra tik vienas pedagoginis universitetas ir į jį patekti labai sunku. Priimami tik patys geriausieji. Stojimo metu lemiamą įtaką turi ne tiek dalykinės studento žinios, kiek asmeninės savybės, nusakančios tinkamumą dirbti mokytoju. Kai tik studentas įstoja į pedagoginį universitetą, jis automatiškai tampa Švietimo ministerijos nariu „visam gyvenimui“. Jis iškart gauna algą bei visapusišką ministerijos paramą.

Jei Singapūro mokytojas supranta, kad ši profesija yra ne jo pašaukimas arba kad jam dirbti per sunku, jis privalo palikti savo darbą. Tačiau jam pasiūlomas kitas administracinis darbas toje pačioje Švietimo ministerijoje. Singapūro švietimo sistema neprileidžia prie vaikų mokytojų, kurie yra pavargę, nepatenkinti gyvenimu ar pikti.

Pats Singapūro švietimo ministras tiesiogiai bendrauja su visų mokyklų vadovais ir 80 proc. atvejų žino net jų vardus.

Įdomu tai, kad Lietuvoje, pavyzdžiui, norint tapti kokiu nors Rūgpienių kaimo seniūnu, reikia „pereiti“ psichologų filtrą, tačiau norint tapti mokytoju, to visiškai nereikia.

8. Singapūro mokytojas praktiškai pats gali nuspręsti, ar jam būti labiau „prestižiniu“, ar mažiau. Galima rinktis „Master teacher“ kelią, kuriame daugiau laisvės, mažiau biurokratinių kliūčių, bet daugiau atsakomybės. Šių mokytojų pareiga – perduoti savo žinias ir patirtis kolegoms.

Be to, Singapūro mokytojai jaučiasi labai reikalingi ir sukuriantys didžiulę vertę šalies gerovei ir ateičiai. Pagal šį mokytojų jausmą Singapūras užima antrąją vietą pasaulyje [1].

Kaip Lietuvos mokytojai gali jaustis šalyje, kur didžiausia vertė kuriama ne siekiant žinių ir tobulėjimo, o tik atimant, padalinant ar perskirstant – sunku pasakyti.

9. Singapūro švietimo sistema „nuo nulio“ iki vienos iš geriausių pasaulyje susikūrė per labai trumpą laiką – 30 metų. Jos kūrimui buvo panaudotas britų sistemos modelis. Singapūriečiai pirko iš britų ugdymo programas, geriausias praktikas ir diegė jas savo mokyklose. Lietuva gi už ES pinigus jokių gerųjų praktikų nepirko, o tik kepė mokyklų pastatus, kurių daugumą vėliau uždarė, atidavė kaimo bendruomenėms ar pavertė šarvojimo salėmis.

10. Nors ir būdama viena iš geriausių pasaulyje, Singapūro švietimo sistema ant laurų nemiega. Šiuo metu sistemoje vykdomi didžiuliai pokyčiai atsisakant daugelio egzaminų ir standartizuotų testų. Šalies švietimo ministras teigia, kad mokykla vaikus privalo ruošti ne egzaminams, bet gyvenimui realiame pasaulyje. Jau paruoštas „fuzzy sounding“ 21 amžiaus kompetencijų sąrašas, pagal kurį bus keičiamos vaikų ugdymo programos. Sąraše pirmoje vietoje atsidūrė tokios kompetencijos kaip pasitikėjimas savimi ir atsakomybė už priimtus sprendimus.

Likusių egzaminų klausimai bus „atviri“ tam, kad labiau atskleistų ne tiek dalykines mokinio žinias, kiek jo kritinį mąstymą ir socialinius gebėjimus.

Iki 2023 metų numatoma įrengti tokias mokymosi klases, kurios bus panašios į darbo vietas, t. y. čia bus ir kompiuterių, ir robotikos, ir elektronikos, ir menų erdvės. Mokiniai, pavyzdžiui, pamokų metu galės dirbti žurnalisto darbą tam, kad lavintų bendravimo gebėjimus.

Kaip teigia Singapūro švietimo ministras, šalyje svarbiausia būti ne protingu, o geru „human beeing“ atstovu.

Singapūro pavyzdys parodo, kad norint sukurti gerą švietimo sistemą pirmiausia reikia sukurti gerą ekonominę, socialinę ir politinę aplinką. Dar reikia žinoti, kas yra sistemos efektyvumas ir nors kiek nujausti, kokia kryptimi juda pasaulis. Tačiau mūsų politikams nereikia nieko, nes Lietuvoje ir toliau viskas sprendžiama labai paprastai: atimsime, padalinsime, perskirstysime ir miegosime savo šiltose kėdėse toliau.

Kaip ateityje mūsų vaikams vis labiau globalėjančioje darbo rinkoje reikės konkuruoti su Singapūro vaikais, lieka visiškai neaišku.