Iš pradžių – per Kauną

Žurnalistė Laima Pilipavičienė su kolege Ramune – entuziastingos žygeivės. Dalyvavusios įvairiuose pėsčiųjų žygiuose, jos  nusitaikė ir į garsųjį Camino kelią, kurio dalis driekiasi per Lietuvą. Pradžiai jos pasirinko etapą per Kauną. Nepaisant menkų nesklandumų, jos pasiryžusios įveikti ir daugiau šio kelio etapų.

"Negaliu leisti sau be pertraukos 20 dienų žygiuoti ir iš karto nueiti visą kelią", – kalbėjo L.Pilipavičienė. Tiek truktų įveikti visą 500 km kelionę per Lietuvą.

Anot jos, ir keliaujant aplink Kauną yra neblogų kelio etapų, tačiau reikėtų sukti galvą dėl transporto. "Eiti pačiame Kaune pasirinkau todėl, kad yra galimybė grįžti atgal į pradinį tašką, kur palieki mašiną", – pasakojo žurnalistė.

Automobilį palikusios aikštelėje prie Kauno pilies, žygeivės pradėjo kelionę iki Pažaislio. "Labai įdomu eiti pagal nurodytą maršrutą. Atrodo, galėtum išeiti ir eiti per Kauną. Bet tai nebūtų taip įdomu", – dėstė pašnekovė.

Camino Lituano atkarpa per Kauną veda ne visai įprastais pasivaikščiojimo takais. "Pavyzdžiui, niekada nesu pėstute ėjusi per HES (Hidroelektrinės – red. past.) tiltą. Jis pasirodė toks ilgas! Mašinos švilpia, traukiniai važiuoja, o tu eini ir eini. Atradome kaimų. Panemunės miške, jau išeinant, kairiau tarp Girionių ir Vaišvydavos atradome labai puikių pasislėpusių kaimelių. Gražūs, tylūs, ramūs", – apie atradimus kalbėjo kaunietė.

L.Pilipavičienė su kolege Ramune savo kelionę pradėjo Senamiestyje. (L.Pilipavičienės nuotr.)

Žavesio kelionei pridėjo ir tai, kad prie starto linijos stojo anksti ryte ir savaitgalį. "Tuščia. Vienas kitas dviratininkas. Vienas kitas žmogus su šuneliu, ir viskas. Anksti ryte Kaunas visiškai kitoks, šviežas, – palygino žygeivė ir pridūrė: – Ir Kaunas, kurį atrandame pėsčiomis, visiškai kitoks, nei matome pro automobilio ar autobuso langus."

Nežinojo, kur eiti

Prasidėjęs nuo Rotušės aikštės, maršrutas driekiasi Vilniaus gatve, Laisvės alėja, toliau kyla laipteliais į kalną, per Ąžuolyną. "Paskui pagal Zoologijos sodo tvorą kažkokiu būdu išlindome į KTU Studentų miestelį. Iš ten – prie "Molo", toliau per Trijų mergelių tiltą – į Panemunę", – vardijo L.Pilipavičienė.

Šioje vietoje žygeivės kiek sutriko. "Ėjome pagal programėlę. Viskas buvo gerai, bet kai kuriose vietose buvo šiek tiek klaidu. Pavyzdžiui, kai nuėjome iki Panemunės šilo, kelias ėmė šakotis į takus. Ėjome tuo, kuris dešiniau. Žiūrime, kad tolstame nuo maršruto. Grįžome. Ėjome kairiau. Žiūrime, kad lygiai tas pats – vėl tolstame nuo kelio, kuriuo turėtume eiti. Sustojusios išsiaiškinome, kad mūsų pasirinktas takas galų gale nuves į tą kelią, kuriuo turėtume eiti", – dėstė pašnekovė.

Moterys skaičiavo, kad dėl padaryto lanko 13,6 km etapas pailgėjo. Vietoje trijų, užtruko keturias valandas. Tiesa, įveiktas etapas – viena trumpiausių Camino Lituano atkarpų.

Ji pridūrė, kad eidamos per miestą ir įžengusios į Panemunės šilą maršrute nematė nė vienos nuorodos, kad eina teisingai. Taip pat apgailestavo, kad taip ir nepavyko įsigyti Piligrimo pasų. Pažaislio vienuolyno informacijos centras, kuriame turėtų būti galima tai padaryti, sekmadieniais uždarytas, o restorano "Monte Pacis" informacijos centre pasų neturėjo.

Norėdamos pasinaudoti viešuoju transportu taip pat susidūrė su problema. Kadangi kasdien juo nesinaudoja, žygeivės neturėjo e.bilieto kortelės. Atsiskaityti grynaisiais dėl koronaviruso grėsmės miesto autobusuose ir troleibusuose negalima. Gerai, kad kauniečiai draugiški – atsirado, kas padėjo susimokėti.

Lietuviškas kelias niekuo nenublanksta lyginant su tais pačiais ispaniškais. Pas mus gal mažiau senovės, bet daug gamtos, ežerų, kaimų.

Laukia kitas etapas

Kita Camino Lituano atkarpa, į kurią leisis šios žygeivės – Paberžė-Kėdainiai. Tik dabar reikia sugalvoti, kas jas nuveš, nes kitaip ten reikėtų grįžti mašinos. "Planuojame pereiti visą Lietuvą. Po etapą ar kelis", – pasiryžusi L.Pilipavičienė.

Pasak jos, Kauno etapas buvo gana trumpas, pakako turėto vandens, kavos. Ilgesniems etapams ji rekomenduotų pasiimti maisto. Maršrute yra sužymėtos vietos, kur yra maitinimo įstaigos, tačiau visko gali nutikti.

Anksčiau ji dažniausiai vaikščiojo su šiaurietiško ėjimo lazdomis. "Būdavo trumpesni maršrutai. Iki dviejų valandų. Šiemet pagalvojau, kad norėtųsi ilgiau pakeliauti ir daugiau pamatyti. Yra žygeivių klubų, grupių. Pradėjau domėtis, kur kas kokius žygius organizuoja", – pasakojo kaunietė.

Bus žymima kriauklėmis

Už Kauno etapą atsakingas Camino Lituano savanoris Evaldas Karalius "Kauno dienai" pasakojo, kad sunku būtų atsekti, kiek žmonių jau yra įveikę bent šią atkarpą. Tiksliausiai atitiktų žodis "daugybė".

Jis vylėsi, kad jau greitai mieste ir aplink jį atsiras etapo nuorodos, tad žygeiviams bus dar lengviau orientuotis. Nuorodas įrengti užtruko, nes negauta leidimo etapą žymėti lipdukais, piešiniais. "Gavome neigiamą atsakymą, kad Kaune žymėti taip, kaip visur kitur, neišeis. Suprantame, kad Laisvės alėjoje lipdukai nėra gerai. Bet visi kiti variantai yra brangūs. Dabar tuos brangius variantus ir bandome daryti", – teigė savanoris.

Jau pagaminta forma, pagal kurią bus liejamos kriauklės – Šv.Jokūbo kelio simboliai. Surasta, kas jas išlies, kas įtvirtins. Tam finansavimą tikimasi gauti iš Kauno miesto savivaldybės programos "Kauno akcentai".

Planuojama išlieti apie 100 kriauklių, kurios pažymės Camino Lituano Kauno mieste. Tiesa, kelios kriauklės jau nuo seniau yra Kauno senamiestyje. Viena tokių – ant šaligatvio prie Perkūno namo.

Kaunietės pačios patyrė, kad einant Šv.Jokūbo keliu per Kauną atsiveria ir naujų ar net netikėtų vaizdų. (L.Pilipavičienės nuotr.)

Antrasis variantas Kaunui

E.Karalius pasakojo, kad jau sudėliotas ir išbandytas antrasis etapo per Kauną maršruto variantas. "Jis galbūt geresnis, bet ilgesnis. Liks ir senasis, ir naujasis variantai", – kalbėjo savanoris.

Perėjus Laisvės alėją naujasis maršrutas ves link "Akropolio", leisis į dviračių taką, eis palei Nemuną iki pat Panemunės tilto.

Taip pat bus antrasis variantas išeiti iš Kauno. Šiuo metu nuo Pažaislio siūloma keliauti maršrutu Daukšiagirė-Prienai. Naujasis darytų kilpą palei Kauno marių regioninį parką. Maršrutas daug gražesnis, bet taip pat ilgesnis. "Aną kartą nuėjau šiuo keliu iki Prienų – 110 km. Atstumas kur kas didesnis, bet vaizdinga aplinka", – lygino E.Karalius.

Paklaustas dėl piligrimų pasų, jis sakė, kad pasitaiko, jog jų pritrūksta. Sunku numatyti jų poreikį konkrečiose vietose.

Jis pats savęs nevadina senu žygeiviu, tačiau jau yra apkeliavęs daugybę vietų. "Mano pirmasis žygis buvo 2016 m. Iš ispaniškųjų įveikiau visus pagrindinius, teko patirti ir egzotikos – aplink vieną Japonijos salą", – sakė savanoris.

Kaip patyrusio keliautojo paprašėme palyginti, kas didžiausią įspūdį daro Kaune ir aplink jį. "Priklauso nuo to, kas ko eina. Man svarbu judėti. Įskaitau ir dieną, jeigu visą laiką žvyrkelis, ir daugiau nieko. Eini ir džiaugiesi, kad eini. Nereikia net vaizdingų vietų", – dėstė E.Karalius.

Kiti žmonės sutinka eiti tik dėl to, kad kažką labai gražaus pamatys, kas aktualu ir jo sutuoktinei, žygiuose dažnai palaikančią kompaniją.

"Lietuviškas kelias niekuo nenublanksta lyginant su tais pačiais ispaniškais. Pas mus gal mažiau senovės, bet daug gamtos, ežerų, kaimų. Pavyzdžiui, viename ispaniškų kelių daug pilių, senovės, kitame – daug gamtos, eini šlaitais palei vandenyną. Kol nebuvau perėjęs lietuviško varianto, įsivaizdavau blogiau. Eidami pro kaimus matome tvarkingai nupjautas pievas, sutvarkytus kiemus, žydinčias gėles. Kauno rajone labai gražu eiti palei Nevėžį. Einant mieste – pats Kaunas gražus ir yra į ką pažiūrėti", – rekomendavo E.Karalius.

20 etapų

Camino Lituano – tai kuriamas maždaug 500 km piligriminis-kultūrinis kelias per Lietuvą nuo Žagarės iki Lazdijų. Atstumas suskirstytas į dvidešimt atkarpų po maždaug 22–30 km. Šis kelias įsilieja į Europos Šv.Jokūbo kelių tinklą.

Šv.Jokūbo kelias driekiasi per visą Europą iki Santjago de Kompostelos katedros Ispanijoje.

Daugiau informacijos ir maršrutai – caminolituano.com

Linija žemėlapyje

Varstau vienuolynų ir bažnyčių duris – man patinka senovinių durų girgždesys, nes jis prikelia po paveikslais ir altoriais snaudžiančius praėjusių amžių prisiminimus. Atgyja istorija. Lipu į varpines, į pilių bokštus, į kalvų viršūnes. Kai vaizdai ištirpsta prieblandoje, o garsai nutyla, girdžiu savas mintis. Kas dieną jų mažiau. Eidama jaučiu, kaip mano rūpesčiai ir mintys byra į kelio dulkes, atlaisvindami vietos galvoje.

Pirmą kartą žodis "piligrimas" nuskambėjo keistai ir nepadarė jokio įspūdžio. Vaikystėje skaičiau knygą apie girių piligrimus – tiek apie juos težinojau.

Kad vieną dieną tapsiu piligrime, jokiose fantazijose neįsivaizdavau. Ir štai – piligrimystė, piligrimė, piligrimų kelias, piligrimų pasas, piligrimų namai, piligrimų pusryčiai ir piligrimų vakarienės... O viskas prasidėjo nuo plonytės linijos, nubrėžtos Ispanijos žemėlapyje, kurią pamačiusi jau niekada nepamiršau.

Kaip atsirado Šv.Jokūbo kelias

Apie beveik 800 km nusidriekusį piligrimų kelią iš Prancūzijos į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje kasmet sužino vis daugiau žmonių. Piligrimystės juo populiarėja, piligrimų kelyje vis daugiau. Vieni eina pėsčiomis, kiti mina dviračius, joja arkliais, važiuoja automobiliais ar autobusais. Kiekvienas pagal savo galimybes, norus, įsitikinimus.

Piligrimai Šv.Jokūbo keliu mina jau daugiau nei tūkstantį metų. Pasak legendos, IX a. Iberijos pusiasalyje klaidžiojęs piemuo naktį išvydo akinamai ryškią žvaigždę. Eidamas link jos, praleido visą naktį, o paryčiais prisėdęs pailsėti, išvydo nišą, vedančią prie oloje paslėpto marmurinio sarkofago. Jame ilsėjosi šv.Jokūbo palaikai. Šią legendą žino kiekvienas piligrimas, kulniuojantis į olos vietoje atsiradusį Santjago de Kompostelos miestą.

Kaip šv.Jokūbo palaikai atsidūrė Ispanijoje? Manoma, kad apaštalas Jokūbas, po Kristaus nukryžiavimo skelbęs Evangeliją Iberijos pusiasalyje, po mirties atgulė ilsėtis jam paskirtoje žemėje. Kad apaštalo palaikų neišniekintų krikščionybės priešai, šie buvo paslėpti. Po kelių amžių pasklidus žiniai apie piemens atrastą šv.Jokūbo kapą, prie palaikų ėmė plūsti minios piligrimų. Pakeliui kilo bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos. Ar tai faktas, ar legenda, kiekvienam spręsti pačiam.

Geriausiai žinomas Šv.Jokūbo piligrimų kelias vadinamas Prancūziškuoju. Jis veda šiauriniu Ispanijos pakraščiu iš Sen Žano (Saint Jean Pied de Port) miestelio Prancūzijoje, už 775 km pasiekdamas Santjago de Kompostelą. Sen Žanas – tik formali kelio pradžia. Iš tikrųjų net keli piligrimų keliai kerta visą Prancūziją, iki įsiliedami į Prancūziškąjį kelią Sen Žane ir Puente La Reinoje.

Kelių yra daugiau nei vienas

Pirmą kartą išgirdusi apie piligrimų kelią, žemėlapyje išvydau Prancūziškąjį maršrutą. Dar ilgai maniau, kad jis vienintelis. Tik iškeliavusi į Santjagą sužinojau, kad kelių yra daugiau. Ėmus dar labiau jais domėtis paaiškėjo, kad kelių – begalės. Turbūt neužtektų gyvenimo visais jais nueiti į Santjagą.

Viduramžiais piligrimai į Santjagą pėsčiomis keliaudavo iš namų. Dabar retas ryžtasi tokiam žingsniui – juk tai reiškia žingsniuoti kelis mėnesius, pusmetį ar net ilgiau. Prieš kelerius metus į tokį žygį išsiruošė žinomas režisierius Jokūbas Vilius Tūras, vėliau apie savo kelionę sukūręs Sidabrine gerve apdovanotą filmą "Sapnuoju, kad einu". Naujųjų metų dieną išėjęs iš Žirmūnų su pūkine striuke, Jokūbas pasiekė Santjagą liepos mėnesį tikriausiai mūvėdamas šortus.

Šiandien populiariausi ir geriausiai sužymėti yra keturi maršrutai į Santjagą, vedantys iš visų Iberijos pusiasalio pusių. Be Prancūziškojo, šiauriniu Ispanijos pakraščiu driekiasi Šiaurinis kelias. Jis vingiuoja į vakarus Kantabrijos jūros pakrante iš Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje esančio Irūno miesto. Pražingsniavę daugybę paplūdimių, kurortinių miestelių ir uolėtų iškyšulių, piligrimai už 850 km pasiekia Santjagą.

Girdėjau sakant, kad kelias piligrimus įtraukia, sužavi ir nebepaleidžia. Kiti, priešingai, vos jame atsidūrę suvokia, kad daugiau negrįš.

Kaskart – naujas jaudulys

Po 42 dienas trukusios kelionės pėsčiomis į Santjagą Prancūziškuoju keliu neradau ramybės, kol su kuprine ant pečių neatsidūriau Šiauriniame kelyje. Irūne gavusi piligrimo pasą ir išvydusi pirmąją geltoną rodyklę, kokiomis sužymėti visi Šv.Jokūbo keliai, lengviau atsikvėpiau. Užplūdo euforija. Kojos pačios ėmė nešti pirmyn, nekreipiau dėmesio į prieš akis iškylančius kalnus ir klostėmis sugulusius pakrantės skardžius. Aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn. Net dabar mintyse užuodžiu Šiaurinio kelio skonį, jaučiu jo kvapą.

Girdėjau sakant, kad kelias piligrimus įtraukia, sužavi ir nebepaleidžia. Kiti, priešingai, vos jame atsidūrę suvokia, kad daugiau negrįš. Mane, turbūt, apžavėjo, nes po kelerių metų ir vėl stovėjau kelyje – Primityviajame (jis dar vadinamas Senuoju). Prie Ovjedo miesto nuo Šiaurinio kelio atsišakojantį ir per kalnus vedantį 265 km ilgio Primityvųjį maršrutą viduramžiais pasirinkdavo daug piligrimų. Dabar jų – mažuma, nes jis kalnuotas, o prieglaudų jame mažiau. Be to, dažnai pakrapnoja lietutis.

Primityviuoju keliu piligrimystė nesibaigė – po metų laukė Portugališkasis kelias. Ir vėl – tas pats jaudulys, tas pats noras eiti į Santjagą. Lisabonos katedroje gavusi piligrimo pasą, išlindau pro aukštas duris į šviesą, pasakiau "labas" ant sienos geltonuojančiai rodyklei, ir vėl iškeliavau. Kulniavau dar lėčiau, pasimėgaudama kiekvienu žingsniu, kiekvienu kaimu, kiekvienu pastatu ir net šešėliu. Nieko nuostabaus, kad už 590 km laukiantį Santjagą pasiekiau tik po penkių savaičių.

Ketinu nueiti dar vienu keliu į Santjagą, kuris vadinamas Sidabriniu. Iš Pietų Ispanijoje esančio Sevilijos miesto vedantis Sidabrinis kelias tęsiasi daugiau nei 1 000 km per saulės kepinamus tolius, be medelio, be krūmokšnio, be šešėlio pasislėpti. Kaimelių ir miestelių pakeliui nedaug, todėl, skirtingai nei einant kitais keliais, reikia neštis maisto ir vandens atsargų. Vasaros sezonu, kai Pietų Ispanijoje nepakeliamai karšta, prie Sidabrinio kelio esantys piligrimų namai uždaromi. Jau laukiu to pavasario, kai iškeliausiu.

Kodėl einama į Santjagą?

Viduramžiais piligrimai tikėjo, kad nukeliavę į Šv.Jokūbo katedrą Santjage ir prisilietę prie apaštalo palaikų, išpirks nuodėmes ir išgis nuo ligų. Minios piligrimų stengdavosi atlikti išpažintį katedroje Šventaisiais Jokūbo metais, kai liepos 25 d. sutampa su sekmadieniu. Dabar tikėdamiesi išpirkti nuodėmes keliauja tik dalis žmonių. Šv.Jokūbo keliuose kasmet vis daugiau turistų, sveikuolių, nuo rutinos pavargusių žmonių, ieškančių įkvėpimo.

Ilgas keliavimas pėsčiomis yra geras būdas atsitraukti nuo kasdienybės ir pažvelgti į savo gyvenimą tarsi iš šalies. Tuomet visai kitaip imi vertinti daugelį dalykų. Supranti, kad tai, kas atrodė labai svarbu ir sureikšminta, iš tikrųjų nėra nei taip svarbu, nei reikšminga. Leidęs protui pailsėti nuo rutinos ir prievolių pamatai pasaulį bei savo gyvenimą visiškai kitu kampu, nei matei anksčiau.

Prancūziškajame kelyje ne vieną sužavi architektūra ir istorija. Pilys, vienuolynai, bažnyčios, akmeninės namų sienos ilgesingai rymo pakrypę, dūsauja su vėju, praeinantiesiems nebyliai pasakodamos savo vargus. Šiauriniu keliu beveik kasdien žingsniuodavau pakrante, nuo saulėtekio iki saulėlydžio grožėdamasi jūra, uolėtais krantais, iš vandens kyšančiais akmenimis, bangų plakamais smėlėtais paplūdimiais. Atsisukusi žiūrėdavau į savo pėdas smėlyje, mėgindama įsivaizduoti, kiek žingsnių nukeliavau Ispanijos pakraščiu.

Ką reikia žinoti piligrimui?

Kasdienis žingsniavimas su nešuliu gali pakenkti net ir neturintiesiems nugaros problemų, todėl piligrimo kuprinės svoris neturi viršyti dešimties kilogramų. Tik lengva kuprinė leis laisvai judėti, išsukti iš kelio išvydus įdomų miestelį ir vėl sugrįžti į kelią. Kai svoris spaudžia pečius, vargu ar lipsi į kalną išvydęs pilį, vargu ar suksi takeliu į nuošalų vienuolyną, vargu ar tyrinėsi pakelės miestelį. Net ir lengva kuprinė slegia pirmosiomis kelionės dienomis. Po savaitės kūnas pripranta prie svorio, nugaros raumenys sustiprėja ir kuprinė nebetrukdo.

Pakelės miesteliuose galima nusipirkti maisto ir reikalingų daiktų, todėl geriau neštis kuo mažiau: pakanka dviejų porų marškinėlių ilgom ir trumpom rankovėm, dviejų porų lengvų kelnių, dviejų porų kojinių, šortų, apatinių, šilto megztinio, striukės ir apsiausto nuo lietaus. Atėjus į piligrimų namus drabužius galima išsiskalbti. Dar reikėtų turėti šlepetes arba basutes nueiti į dušą ir pasivaikščioti po nakvynės miestelį, kad kojos pailsėtų. Žinoma, neišsiversi be miegmaišio, žibintuvėlio, pleistrų, siūlo, šampūno, muilo.

Jei keliausite mėnesį, prireiks 600 eurų, jei pusantro mėnesio – 900 eurų. Šios sumos, kukliai verčiantis, turėtų pakakti.

O piligrimo batai? Jie turi būti labai patogūs, vienu ar dviem numeriais didesni ir lanksčiu padu su geru protektoriumi. Kalnų batai kietu padu netiks – avint tokius galima patirti traumų ir prisitrinti pūslių. Pirmosiomis dienomis pakanka nueiti po 15 km, kad kūnas priprastų prie krūvio, o kojos – prie batų, net jei jie ir ne nauji. Laimi tie, kurie neskuba, o skubantys piligrimai dažnai po to atsilieka.

Piligrimo dienos išlaidos kelyje – vidutiniškai 20 eurų. Nakvynė piligrimų namuose kainuoja 5–15 eurų, priklausomai nuo vietos ir nuo šeimininko. Valstybės išlaikomose prieglaudose už nakvynę prašoma palikti, kiek negaila, bet tikimasi bent 3 ar 5 eurų. Perkant maistą parduotuvėse dienai pakanka 10 eurų. Taigi, jei keliausite mėnesį, prireiks 600 eurų, jei pusantro mėnesio – 900 eurų. Šios sumos, kukliai verčiantis, turėtų pakakti.

Piligrimų kelius Ispanijoje ir Portugalijoje žymi geltonos rodyklės, mėlyni skydeliai su nupieštu piligrimo siluetu ir stulpeliai su iškaltomis šukutės kriauklėmis. Jei ant stulpelio nėra rodyklės, kryptį į Santjagą rodo kriauklės padėtis. Ten, kur kelias gerai pažymėtas, stovint prie vienos rodyklės apsidairius matyti kita. Kai kur tenka rodyklių paieškoti arba kelio klausti žmonių.

Prancūziškąjį piligrimų kelią ir savo potyrius jame Kristina Stalnionytė išsamiai aprašo 2016 m. pakartotiniu tiražu išleistoje knygoje "Kelias į Santjago de Kompostelą", kurią galima įsigyti iš autorės internetu kristinastalnio.com.