Menų spaustuvėje lapkričio 3 d. pirmą kartą Vilniuje gros belgų ansamblis „Nadar“, kuris pakvies publiką į spalvingą ir įvairia naujausia technine įranga aprūpintą mutimedijinį pasirodymą. O lapkričio 4 d. ten pat koncertuos Lietuvos šiuolaikinės muzikos kolektyvas, netikėtais sumanymais publiką žavintis ansamblis „Synaesthesis“. Abu kolektyvai gros šių metų kviestinių festivalio kompozitorių, originaliu kūrybiniu mąstymu pasižyminčių Stefano Prinso (Belgija) ir Michaelio Beilio (Vokietija) kūrinius. Taigi publika galės įvertinti šių dviejų puikių ansamblių pasirodymus ir jų siūlomus neįtikėtinus muzikinius atradimus bei nuspręsti, kuris iš jų labiau išsiskiria savo originalumu ir atlikimo kokybe viename ar kitame kūrinyje, arba patraukia dėmesį kitais koncerto sprendimais ir pan.

Organizatorių nuotr.

Be abejo, šie du koncertai, net jei ir truputį panašūs savo programa, yra gan skirtingi meniniai renginiai, todėl „sportinis” abiejų ansamblių vertinimas tikrai skambėtų pritemptai ar net utopiškai. Bet visgi – jei tai būtų konkursas, už kurį ansamblį balsuotų publika? Už penkiolika metų gyvuojantį ansamblį iš Belgijos „Nadar“ (įsikūrė 2006 m. Briugėje), pasivadinusį prancūzų menininko, fotografo, rašytojo, keliautojo Gaspard‘o-Félixo Tournachono (1820-1910) pseudonimu Nadar, iš kurio perėmė dėmesį tarpdiscipliniškumui? Ar už aštuntus veiklos metus (susibūrė 2013 m. Vilniuje) skaičiuojantį „Synaesthesis“, kurio pavadinimas, reiškiantis spalvinę klausą, taip pat nurodo į „mišrių“ žanrų pomėgį, o publikos šis ansamblis yra pamėgtas dėl savo spinduliuojančios energijos ir vis augančio meistriškumo?

Belgų „Nadar“ ansamblis groja ne tik muzikos instrumentais, bet ir objektais, savo pasirodymuose naudoja teatro ir kino elementus, ypač žavisi ankstyvojo nebyliojo kino era. Koncerte Vilniuje tarpuose tarp muzikos kūrinių taip pat bus demonstruojamas nebylus trumpametražis filmas „Melies L‘homme orchestra“ (1900, rež. Georges Méliès) ir scena iš kino komedijos „Duck Soup“ (1933, rež. Leo McCarey). Svarbu pažymėti, kad „Nadar“ pasirodymui yra montuojami specialūs video ekranai, vieno iš kūrinių atlikimui (Stefano Prinso „Generation Kill“) pritaikomi žaidimų konsolių pultai, kito (Matyaso Wettlo „Nocturne“) – net 16 skirtingų šviestuvų instaliacija ir daug kitų elementų. Taip pat bus pristatyti tokie kūriniai, kaip Michaelio Beilio „Key Jack“ pianistui be fortepijono, to paties autoriaus „exit to enter“ instrumentiniam ansambliui, video- ir magnetofono juostai bei Stefano Prinso ekologijos temoms skirtas „Inhibition Space #2“ bosiniam klarnetui ir gyvai elektronikai. Prieš pat koncertą nuo 18 val. vyks susitikimas su „Nadar“ ansamblio meno vadovu, šių metų festivalio kviestiniu kompozitoriumi Stefanu Prinsu.

Ansamblio „Nadar“ archyvo nuotr.

Nuo 2016 m. kasmet „Gaidoje“ koncertuojantis ansamblis „Synaesthesis“ šiam festivaliui parengė visiškai naują performatyvumo ir netikėtumų kupiną programą, pavadintą „I Can Be Your Hero“. Nors skambės festivalio kviestinių kompozitorių Michaelio Beilio ir Stefano Prinso kūriniai bei lietuvio Mykolo Natalevičiaus naujausio kūrinio pasaulinė premjera, programa pavadinta popdievaičio Enrique‘s Iglesias dainos žodžiais „I Can Be Your Hero“. Anot „Synaesthesis“ vadovės Martos Finkelštein: „Šių kompozitorių vaizduotė yra pažadinama nagrinėjant įdomiausius praeities, dabarties ir ateities fenomenus. Su Enrique’s Iglesias pagalba šią programą galima apibūdinti kaip gilią idėjose ir malonią potyryje”. Ir prideda kelias jo hito „Hero“ eilutes: „Am I in too deep? (…) / Well I don’t care... / You’re here, tonight.“ Valandą prieš šį koncertą vyks susitikimas su šiųmetinio festivalio kviestiniu kompozitoriumi Michaeliu Beiliu iš Vokietijos.

Šiuolaikinės muzikos ansamblių koncertai festivalyje „Gaida“ – Menų spaustuvės pagrindinėje Juodojoje salėje: lapkričio 3 d. 19 val. belgų ansamblio „Nadar“ pasirodymas (susitikimas su ansamblio vadovu ir kompozitoriumi Stefanu Prinsu nuo 18 val.), lapkričio 4 d. 19 val. Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ koncertas „I Can Be Your Hero“ (susitikimas su kompozitoriumi Michaeliu Beiliu nuo 18 val.).

Laukia garsiniai nuotykiai

Koncerto pradžioje skambės Vokietijoje gyvenančios lietuvių autorės Dianos Čemerytės kompozicija „Meine Seele wartet… After Listening to Bach“. Joje kompozitorė subtiliai suderino Johanno Sebastiano Bacho muzikoje rastas inspiracijas ir šiuolaikinės muzikos išraiškos priemones.

Po šios kompozicijos dėmesys nukryps į prancūzišką garsovaizdį, spalvingą prancūzų kūrėjų Sylvaino Marty („Lithuanian Rotation“) ir Régiso Campo („Pop Art“) garsinę vaizduotę.

Antroji dalis publiką panardins į monumentalų Gérardo Grisey opusą „Vortex Temporum“. „Išgirsti G.Grisey muziką reiškia leistis į garsinius nuotykius, kurie jūsų ausis pakeis amžiams“, – kadaise taip apie vieno įtakingiausių XX a. kompozitorių, prancūzų spektralisto G.Grisey muziką rašė „The Guardian“.

Pilnas laukinės energijos

Tuo pačiu metu neapdirbtas ir ištobulintas, griežtai struktūruotas, tačiau pilnas laukinės energijos – toks yra šio kompozitoriaus opus magnum, trijų dalių jaudinanti kelionė garsu „Vortex Temporum“ fortepijonui, styginiams ir pučiamiesiems. Kūrinys – savotiškas kompozitoriaus testamentas, garso ir laiko formatų meditacija, kurios pradinis, sunkiai atpažįstamas motyvas pasiskolintas iš Maurice’o Ravelio „Dafnio ir Chlojės“.

Dar šv. Augustinas, vienas įtakingiausių ankstyvosios krikščionybės filosofų, yra rašęs, kad laikas pats save įrodo tol, kol kažkas imasi bandyti jį įžodinti. „Vortex Temporum“ G.Grisey laiką paverčia materialia medžiaga, kartu tyrinėdamas garso – fizikinio fenomeno – elgsenas erdvėje. G.Grisey šiame kūrinyje molekulių judėjimą – garso medžiagą – paverčia suvokiama, ją analizuodamas trimis skirtingomis skalėmis: žmogaus akimis, per molekulinį mikroskopą, arba atitoldamas, tarsi per teleskopą, ką pats kompozitorius vadina „žmonių, vabzdžių ir banginių laiku“.

Pasišventę ir įkvėpti

Vilniaus miesto ansamblio vardą ir paramą užsitikrinęs „Synaesthesis“ vykdo aktyvią koncertinę veiklą, prisistatydamas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių publikai. Nuo pat susibūrimo ansamblis siekė atlikti pačią naujausią, XXI a. sukurtą įvairių šalių kompozitorių muziką. Jo profesionalumas, atvirumas įvairioms meno sintezės formoms, nuoširdumas atliekant įvairaus pobūdžio akademinius bei eksperimentinius kūrinius traukia ir žavi klausytojus. Tuo klaipėdiečiai prieš trejus metus įsitikino per debiutinį vilniečių kolektyvo pasirodymą Klaipėdos koncertų salėje.

„Ansamblio spiritus movens K.Variakojis sugebėjo suburti atlikėjus, pasišventusius šiuolaikinei muzikai, ir juos taip įkvėpti, kad koncertų metu ansamblio energija, atrodo, veržiasi per kraštus,“ – pastebėjo kompozitorius Mindaugas Urbaitis.

Programą „Vortex Temporum“ spalio 7 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje atliks Vytenis Gurstis (fleitos), Artūras Kažimėkas (klarnetai), Diemantė Merkevičiūtė (smuikas), Monika Kiknadzė (altas), Arnas Kmieliauskas (violončelė), Marta Finkelštein (fortepijonas) ir dirigentas K.Variakojis.

Šiuo koncertu festivalis „Permainų muzika“ su publika atsisveikins iki kitų metų.

Kūrinyje septyni „Synaesthesis“ ansamblio muzikantai nagrinėja šiuolaikinės muzikos atlikėjų veiklos lauką, kuris plečiamas sutrikdant įprastą raišką muzikos instrumentais, kuomet juos eliminavus iš scenos, dėmesys nukreipiamas į alternatyvias išraiškos priemones. Specialiai šiam audiovizualiniam performansui tylos tema parašytos keturios kūrinių premjeros (autoriai Gintaras Sodeika, Artūras Bumšteinas, Rita Mačiliūnaitė, Agnė Matulevičiūtė), kurių muzikinė dalis pirmiausia nusėdo garso įrašuose, o vėliau eksperimentinio proceso metu įgavo unikalų sceninį formatą. Tai jiems įgyvendinti padeda specialiai suburta teatro profesionalų komanda (režisierė Kristina Werner, choreografė Greta Grinevičiūtė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, garso įrašų režisierius Arūnas Zujus). Šis projektas yra ne tik muzikos, teatro, performatyvaus meno laukus tyrinėjantis tarpsritinis eksperimentas, tačiau jo kontekstas apima ir ypač platų filosofinį muzikos, teatro bei performanso tyrimų lauką.

Prieš renginį kūrėjai dalijasi savo mintimis apie „Sonic Fiction“:

Karolis Variakojs (dirigentas): „Kiekvieną kartą pamąsčius apie „Sirenų“ repeticijų procesą, vis skirtingi aspektai pasirodo sąmonėje, tačiau daugiausia pastarąsias dienas jaučiu drąsos kupina jaudulį. Jaudinuosi dėl žiūrovo, nes jie ateis „Synaesthesis“ ne paklausyti, bet pažiūrėti.“

Marta Finkelštein (pianistė): „Ansamblio veikloje visuomet įdomiausi projektai yra tie, kurie atneša iššūkius ir priverčia permąstyti įprastus buvimo scenoje elementus, plėsti atlikėjiškos veiklos amplitudę. Šiame projekte „Synaesthesis“ muzikantai radikaliai žengia iš savo įprasto veikimo zonos ir atsisako vidurinės grandies – savo instrumentų. Liekame su kompozitorių idėjomis, kurias turime perteikti tik savo kūnu. Kūrybinė komanda ir mes veikiame eksperimentinėje erdvėje.“

Šiame projekte „Synaesthesis“ muzikantai radikaliai žengia iš savo įprasto veikimo zonos ir atsisako vidurinės grandies – savo instrumentų.

Arminas Bižys (saksofonininkas): „Iš pradžių išgąstis, nežinomybė, vidinis baimės jausmas, tačiau tuo pačiu ir smalsumas. Vėliau džiaugsmas, savęs ir kitų pažinimas, savotiškas išsilaisvinimas ir dar didesnis smalsumas. Žavingai juokinga, kai gyvenimiškose situacijose pagalvoji apie tai, kaip būtum pasielgęs vienokioje situacijose prieš sirenų projektą ir po. Maži ir paprasti dalykai, tačiau buvę pasimiršti ar galbūt net nepažinti, dabar, atrodo, vis dažniau išlenda ir priverčia nusišypsoti, o galbūt rimtai, bet tuo pačiu ramiai įsiklausyti savęs, o ne pasiduoti intuicijai.“

Simonas Kaupinis (tūbistas): „Labai gera turėti galimybę pasigilinti, kaip galime kurti vaizdinius, perteikti mintis ar istorijas, naudodamiesi tik savo kūnu, ir tai daryti taip organiškai. Pripažinsiu, idėja dalyvauti judesio performanse be instrumentų mane, įpratusį slėptis už tūbos, truputį baugino, todėl pasiruošimo procesas atnešė tik dar daugiau džiaugsmo.“

Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė apie „Sonic fiction“ performanse nuskambėsiantį kūrinį „Jeigu sutinkate, prašome palaukti“: „Ar kada nors yra tekę skambinti į VMĮ, Sodrą, avialinijas ar Lietuvos paštą desperatiškai siekiant atsakymo ir žmogiško kontakto, bet sulaukti roboto balso, būti nukreiptam į trumpos, besikartojančios laukimo muzikos užpildytą erdvę, kur sustoja laikas ir atsakymas, dažniausiai, taip ir neateina? Nors sieki kontakto, bet kartais tenka laukti ne vieną ir ne dvi valandas, o visa tai lydi 15 ar 30 sekundžių trunkanti blogos kokybės ištrauka iš monotoniškos dainos, skambančios per telefono garsiakalbį? Laukimas šiame kūrinyje tampa tylos sinonimu, o kompozitorės Agnės Matulevičiūtės laukimo skambučių įrašų kolekcija virsta nauju kūriniu ansambliui, tyrinėjančių įvairias laukimo būsenas bei jausmus, kylančius tuo metu.“

Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė apie „Sonic fiction“ performanse nuskambėsiantį kūrinį „Silence, please“: „Kaip paradoksaliai beskambėtų, „Silence, please“ yra kūrinys, prašantis įsiklausyti į muziką. Net ne klausyti, o įsiklausyti. Ne kaip į foną, ne kaip į garsų derinį, ne kaip į kompoziciją, o kaip muziką. Kai giliau pagalvoji, klausyti ir įsiklausyti yra visiškai skirtingi bendravimo su muzika lygmenys. Pirmasis – labiau būsena, o antrasis – labiau pratimas. Vieniems toks pratimas gali būti komfortabilus, o kitiems – reikalaujantis nedidelio vidinio įsitempimo. Pavadinkime tai lengva klausos joga. Taip, „Silence, please“ – per groteskiškus šviesos ir tamsos santykius truputėlį klaustrofobiškai žaidžia su laiko ir erdvės proporcijomis, atverdamas ir užtverdamas klausos kanalus per regos laukus. Čia yra vietos improvizaciniam flirtui su geometriškai griežtomis struktūromis. Čia galima aptikti nejaukių spragų – neprognozuojamų garsinių pojūčių interpretacijoms. Bet dominuojančiu veiksniu visada lanksčiai išlieka prieraišumas įsiklausymui į muziką, net jeigu šiuo metu jokios muzikos nėra ir ją nebyliai atstovauja jos atlikėjai. Visai gali būti, jog „Silence, please“ prašo įsiklausyti ne į muziką, o į jos atlikėjus.“

„Sonic Fiction“ įvyks šį vakarą, (rugsėjo 23 d.) 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ tęsis iki spalio 7 dienos.

P. Kokoras – ne vieną tarptautinį įvertinimą pelnęs kūrėjas, kurio eksperimentų objektas yra garso tembras. Jo kūryba glaudžiai susijusi su garso tyrimais, P. Kokoro darbams įtaką daro muzikinės informatikos, išplėstinių instrumentų technikų, praplėstos realybės, robotikos, erdvinio garso ir sinestezijos reiškinio tyrimai. Tai kūrėjas, kurio kuriamas garsų pasaulis akiračius plečia už mums įprastai pažįstamos realybės ribų.

Ansamblio „Synaesthesis“ bičiulystė su P. Kokoru užsimezgė ėmusis kompozitoriaus kūrinio „Crama“. Pirmasis prisilietimas prie jo muzikos išaugo į gražų bendradarbiavimą – šiuo metu graikų kompozitorius rašo kūrinį specialiai ansambliui iš Lietuvos.

„P. Kokoro darbus visiškai apžavėta stebiu jau penkerius metus. Jis savo kompozicijose kuria unikalų garsinį pasaulį. Kiekvieną kartą klausydama ar grodama jo kūrinius vis nustembu dėl kompozitoriaus detalaus instrumentų galimybių išmanymo, gebėjimo tai struktūruotai perteikti partitūroje ir paversti išgryninta kūrinio forma. P. Kokoro muzika – didelis iššūkis atlikėjams, nes skaityti jo notaciją – tarsi mokytis visiškai naujos kalbos. Esu tikra, kad šio autoriaus apsilankymas Lietuvoje „Synaesthesis“ nariams, atviros paskaitos dalyviams, o ir koncertų klausytojams bus labai įsimintinas“, – sako „Synaesthesio“ vadovė, pianistė Marta Finkelštein.

Panayiotis Kokoras. / Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos publika su P. Kokoro darbais ir idėjomis artimiau susipažinti galės net trijų renginių metu.

Rugpjūčio 13 d., penktadienį, 17 val., vyks atvira paskaita / repeticija „Synaesthesis“ studijoje. Jos metu kompozitorius pristatys šviežiausias kūrybines idėjas, jų ryšį su atlikėjiškomis praktikomis, taip pat apžvelgs instrumentų dizainą.

P. Kokoro kūryba bus pristatoma ir dviejų koncertų metu – rugpjūčio 14 d., šeštadienį, programą „Conscious Sound“ galės išgirsti Raseinių šiuolaikinės muzikos festivalio klausytojai, o rugpjūčio 20 d., penktadienį, ansamblis „Synaesthesis“ ir kompozitorius svečiuosis Kintų muzikos festivalyje.

Praėjusių metų pabaigoje prestižinę Ernsto von Siemenso fondo premiją laimėjęs, šiemet Šv. Kristoforo statulėle už pasiekimus šiuolaikinėje muzikoje apdovanotas ansamblis jau rugpjūčio mėnesį pristatys savo pirmąjį vinilą, o visus festivalio „Midsummer Vilnius“ lankytojams pristatys naują programą „Minimali gravitacija“.

„Praėjusiais metais lankydamasi „Midsummer Vilnius“, pajutau ypatingą atmosferą: pradėjau fantazuoti kaip Michaelo Gordono kūrinio „For Madeline“ kompozicija užpildo visą vasarinį Vilniaus dangų“, – sako ansamblio vadovė Marta Finkelštein ir priduria, kad šiemet festivalis jiems taps saldaus sugrįžimo į sceną tašku.

– Praėjusią savaitę „Prinzregententheater“ teatre Miunchene vykusios ceremonijos metu „Synaesthesis“ buvo įteiktas Ernsto von Siemenso fondo ansamblių prizas. Ką toks įvertinimas reiškia ansambliui?

– Šis apdovanojimas yra ženklas, kad „Synaesthesis“ veiklos vizija yra aktuali tarptautiniame šiuolaikinės muzikos lauke. Nors prizai niekada nebuvo svarbiausias mūsų veiklos tikslas, jie padeda dar kartą peržiūrėti savo veiklą – kaip termometras matuoja, ar pasirinktos kryptys sukuria platesnį kultūrinį atgarsį.

Jei kalbėtume konkrečiau, Ernsto von Siemenso fondo prizai individualiems atlikėjams ir kompozitoriams teikiami jau daugelį metų, bet prizas ansambliams įsteigtas tik šiemet. Tai rodo, kad įvairių sudėčių muzikos kolektyvai tampa labai svarbia muzikos lauko dalimi – kiekvienas jų kuria unikalų skambesį, organišką ryšį tarp kūrėjų ir klausytojų, geba lanksčiai prisitaikyti prie dabarties meno lauko reiškinių. Susidūrėme su didele konkurencija atrankos procese, nes tokių ansamblių kaip mes, ypač Vakarų Europoje, yra daugybė. Tai, kad komisija patikėjo ansamblio vizija ir pirmą kartą teikiamą prizą skyrė būtent „Synaesthesis“ yra labai didelis įvertinimas, kuris skatina toliau veikti ir gilintis į šiuolaikinės muzikos atlikimo subtilybes, kuruoti originalius projektus ir kurti geriausias sąlygas susitikimui su klausytoju.

Taip pat labai noriu pasidžiaugti ir Šv. Kristoforo apdovanojimu, kuris mums lygiai taip pat brangus. Kadangi jau keletą metų nešiojame Vilniaus miesto ansamblio vardą, tai atrodo kaip patvirtinimas, kad reprezentuojame miestą prasmingai.

– Kokie ansambliui buvo praėję metai? Teko girdėti, jog turėjote išvykti koncertuoti į JAV ir ten pristatyti savo naująją programą, tačiau, deja, planus teko pakeisti. Kaip netikėtos situacijos ir sprendimai skatino jūsų kūrybiškumą bei keitė kūrybinius užmojus?

– Taip, atrodė, kad tai bus laikas, kai turėsime progą apie save kalbėti tarptautiniame šiuolaikinės muzikos lauke, ir staiga jis visiškai nutilo. Bet jūs labai gražiai suformulavote klausimą – taip, tai skatino kūrybiškumą ir privertė kelti sau klausimus: ar tai, ką darome, aktualu tik tada, kai galime tiesiogiai susitikti su žiūrovais?

Taip gimė trys originalių formatų projektai – „Nymphology“, „Flaneur“ ir „Posh Underground Workers“. Juos visus galėjome vykdyti gavę finansinę paramą iš Ernsto von Siemenso fondo, Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos kultūros tarybos. Man, kaip ansamblio meno vadovei, karantino laikotarpis su minėtais projektais atnešė labai įdomią patirtį, kai dėliojama post-produkcija suteikia daug platesnę turinio pristatymo galimybių amplitudę – dar tūkstantis ir vienas sprendimas, kaip muzika gali pasiekti klausytoją. Tai labai intriguoja ir įkvepia tolimesnėms kūrybinėms paieškoms.

„Nymphology“ projekte trys atlikėjos (Diemantė Merkevičiūtė, Monika Kiknadzė ir aš) bei trys kompozitorės (Monika Sokaitė, Agnė Matulevičiūtė ir Juta Pranulytė) leidosi į moteriškos patirties ir feministinės perspektyvos tyrimą. Viso proceso metu vengėme vienpusiško priėjimo, o pačios dalyvės atspindėjo labai platų požiūrių spektrą. Šis projektas man, kaip ansamblio vadovei, labai svarbus, nes išreiškia sąmoningą ansamblio poziciją siekti lygiavertės lyčių reprezentacijos. Kristijono Dirsės režisuotoje projekto skaitmeninėje versijoje pasitelkdami interviu intarpus žiūrovui atvėrėme vidinį procesą ir svarbiausias aptartas temas.

Kiti du projektai stipriai siejasi su minėtu Vilniaus miesto trupės vardu, į kurį žvelgiame ne formaliai, o kaip į įkvėpimo šaltinį, kuris padeda ieškoti būdų integruoti miestą į vystomus projektus, o ansamblį – į miesto kultūrinius reiškinius.

Projektas „Flaneur“ yra prancūziško žodžio, apibūdinančio asmenį, kuris po miestą vaikščioja be konkretaus tikslo, tiesiog jį stebėdamas, vilnietiška muzikinė interpretacija. Mes pakvietėme tris kompozitorius – Julių Aglinską, Dominyką Digimą ir Ramūną Motiekaitį – apmąstyti jų ryšį su miestu, kurio gatvėmis vaikštant ir yra „išnešiojami“ jų kūriniai. Trys karantino metu gimusios ir ansamblio subtiliai interpretuotos kompozicijos nugulė į pirmąjį „Synaesthesis“ vinilą, kurį pristatysime rugpjūtį. Labai džiaugiuosi šiuo projektu, nes visi trys kompozitoriai skirtingose kontekstuose ilgus metus lydi ansamblį, o šis albumas tarsi įprasmina nematomus, bet mums labai svarbius ryšius.

Taip pat karantino metu nutilus viso pasaulio scenoms, mintys nukrypo į apmąstymusi apie įdomiausias Vilniaus tylinčias erdvės – taip vasario mėnesį atsidūrėme įšalusioje Sporto Rūmų salėje, kurioje filmavome „Posh Underground Workers“ projektą. Ansamblio atliekamos Davido Lango, Julios Wolfe, Florent’o Ghys’o ir Louis’o Andriesseno kompozicijos, Arvydo Buinausko („AB lights“) šviesos scenografija ir „Scuare“ prodiuserinės kompanijos komanda, sukūrė tikrai unikalaus formato filmą-koncertą.

– „Synaesthesis“ programos ir visa kūryba išsiskiria ne tik turiniu, bet ir forma, yra intriguojančios, netikėtos – tokios, kurias turbūt geriausiai apibūdina žodis „šiuolaikiška“. Iš kur tai kyla?

– Ansamblis „Synaesthesis“ tampa ne tik muziką atliekančiu kolektyvu, bet ir alternatyvia muzikos organizacija, kuri organiškai veikia XXI amžiaus meno lauko sąlygomis. Dar 2013 m., kai ansamblį įkūrė kompozitorius Dominykas Digimas ir dirigentas Karolis Variakojis, jie tarsi užkodavo, kad „Synaesthesis“ yra „organizmas ir eksperimentas, atsiskiriantis nuo grynosios muzikos praktikos“. Nors tai skamba radikaliai, nes užrašytos medžiagos interpretacijai skiriamas didžiulis dėmesys, tačiau puikiai atspindi pamatinį tikslą į muziką žvelgti plačiau. Būtent šis šviežias požiūris ir priviliojo mane į ansamblį, nes atskleidė galimybę kurti tokias situacijas, kur akademinės muzikos tradicija būtų ne konservuojama, bet įgautų naujas formas.

Jau kelerius metus kuruoju ansamblio meninę viziją, todėl man būtent tai ir yra pati įdomiausia užduotis – rasti originalius formatus, dėlioti vientisas arba originalias jungtis kuriančias programas, inicijuoti tarpdisciplinius dialogus. Atsiranda įdomūs priėjimo taškai, pati kartais nustembu, kaip nuo pamatinės idėjos, prisilietus visai eilei menininkų, dėliojasi prasminiai sluoksniai, kuriuos vėliau skaito auditorija.

Visgi esminis šiuolaikiškumo variklis yra mūsų komanda. Absoliučiai visi „Synaesthesis“ nariai sąmoningai įsivelia į kiekvieną projektą, geba pritaikyti savo žinias, o kartais deda didžiules pastangas, kad išlavintų naujas. Svarbus ir vidinis demokratiškumas darbo metu – mes daug tariamės, dalijamės idėjomis, patirtimi, nebijome kritikos, kuri muzikos lauke kartais pernelyg sušvelninama arba paliekama tik dėstytojams ar dirigentams. Labai svarbu paminėti Karolio kaip dirigento vaidmenį – jis nuo pat ansamblio pradžios kūrė lygiavertį bendradarbiavimą su muzikantais, taip suformuodamas atmosferą, kurioje visi esame vienodai atsakingi ir laisvi bei pasitikime vienas kitais.

– Kuo šiandien gyvena „Synaesthesis“?

– Šiandien gyvename su maloniu intensyvumu, kuris truputį šokiruoja po karantino tylos, tačiau tuo pačiu suteikia viltį, kad kultūros laukas sparčiai atsigaus ir veiks dar įdomesnėmis formomis. Dėliojame pristatymo planus karantino metu sukurtiems projektams, kurie pasirodys netikėtomis formomis – filmų peržiūromis, televizinėmis transliacijomis, garsinėmis instaliacijomis. Toliau eksperimentuojame, kaip galime kurti dialogą su auditorijomis nebūtinai tiesiogiai nuo scenos.

Visgi scena, kurios žiaaaauriai pasiilgome yra laukiamiausias mūsų vasaros planas – festivalis „Midsummer Vilnius“ taps šio saldaus sugrįžimo tašku. Taip pat šią vasarą Lietuvos publikai pristatysime unikalaus kūrybos braižo, JAV gyvenantį graikų kompozitorių Panayiotis Kokoras, kuris man yra vienas įdomiausių dabarties autorių. Kūrinio „Demonic Animal“, specialiai rašyto Synaesthesis ansambliui, pasaulinė premjera įvyks Kintų muzikos festivalyje. „Flaneur“ projektui parašytas kompozicijas pristatysime publikai Vilniuje ir Varšuvoje.

Žinoma, verda ir naujų projektų vystymo darbai – dirbame su labai įdomiomis kūrėjų komandomis ir jau dabar apima saldus jaudulys, nes kitame sezone ir toliau su visa atlikėjų komanda lipsime iš komforto zonos ir nersime į naujus formatus. Apie tai pasakosime daugiau jau artėjant rudeniui.

Taip pat labai džiaugiamės savo nauja studija Lukiškių kalėjime, kurioje vis dar po truputėlį kuriamės. Ten savo namus rado daugybė lietuviškos muzikos kūrėjų ir menininkų. Žaviuosi „8 Days a Week“ komandos didele vizija, kuri, neabejoju, pozityviai paveiks visą Lietuvos muzikos lauką. Buvimas didelės meno bendruomenės dalimi tikrai labai įkvepia.

– Koncertas vyks Valdovų rūmų Didžiajame kieme. Kaip aplinka keičia (ir ar keičia) pasirodymo atmosferą?

– Žinoma! Pasirodymo aplinka plačiąja prasme – architektūra, akustika ir, žinoma, susirinkusios publikos skleidžiama energija – visa tai kuria pasirodymo atmosferą. Net ir tobulai paruošti pasirodymai be grįžtamojo ryšio tiesiog neįvyksta. Praėjusiais metais lankydamasi festivalyje pajutau ypatingą atmosferą: pradėjau fantazuoti kaip Michaelo Gordono kūrinio „For Madeline“ kompozicija užpildo visą vasarinį Vilniaus dangų. „Midsummer Vilnius“ paantraštė „festivalis miesto širdžiai“ perteikia tai, kaip žvelgiame į šį pasirodymą – miesto širdyje pristatysime labai mylimą programą.

– Šiemet festivalis „Midsummer Vilnius“ kalba apie kasdienybę keičiančias patirtis. Kas jums yra tokia patirtis?

– Kasdienybę keičiančios patirtys yra didysis menininkų tikslas – per stiprią idėją, kūrybinį išpildymą ir sukurtą įvykį ištraukti žmogų iš kasdienybės, atverti netikėtą žiūros perspektyvą ar sukurti alternatyvų potyrį.

„Ernsto von Siemenso ansamblių prizas yra ženklas, kad „Synaesthesis“ veikla yra aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniame šiuolaikinės muzikos kontekste. Profesionalios komisijos įvertinimas skatina ir toliau kurti ambicingus kūrybinius projektus, dėmesį nuosekliai skiriant šiuolaikinės muzikos atlikimui. Asmeniškai man maloniausia, kad ansamblį jo veiklos pradžioje supęs skepticizmas sklaidosi, po truputį virsdamas Lietuvos publikos atvirumu šiuolaikinei muzikai bei užsienio organizacijų susidomėjimu“, – teigia ansamblio vadovė pianistė Marta Finkelštein. Ansamblis už premijos skyrimą padėkos nuotoliniu būdu.

Vokietijos publika ansamblį „Synaesthesis“ šiemet rudenį galės išgirsti Uzedomo muzikos festivalyje ir Lietuvos kultūros sezono Bavarijoje metu Bleibache.

Prestižinė Ernsto von Siemenso muzikos premija įsteigta 1972 m., ją yra pelnę yra tokie garsūs kompozitoriai kaip Olivier Messiaenas, Claudio Abado, György Ligeti ir kiti, o 2007 m. ja apdovanotas Vykintas Baltakas.

Spektrinėje muzikoje spektras, kuris nuolatos juda, keičia ir harmoniją, ir melodiją, ritmą, orkestruotę, ir formą. Kūrinys jo atlikimo metu keičiasi, o tai klausytojams suteikia erdvės išgirsti laike ir erdvėje judančius garsus.

Šią unikalią patirtį galės patirti Kauno menininkų namuose (KMN) į šiuolaikinės muzikos ansamblio "Synaesthesis" koncertą susirinkusi publika. Koncerto metu novatoriškas ansamblis atliks vieno įtakingiausių XX a. kompozitorių, prancūzų spektralisto Gerard'o Grisey trijų dalių kūrinį "Vortex Temporum". Koncerto atlikėjai: Vytenis Gurstis (fleita), Artūras Kažimėkas (klarnetas), Deimantė Merkevičiūtė (smuikas), Monika Kiknadzė (altas), Gunda Baranauskaitė (violončelė), Marta Finkelštein (fotepijonas), Karolis Variakojis (dirigentas)

Apie būsimą koncertą kalbame su "Synaesthesis" muzikos vadovu, dirigentu K.Variakoju (K.V.) ir meno vadove, pianiste M.Finkelštein (M.F.).

– Kaip užsimezgė jūsų draugystė su KMN?

– M.F.: Nuolatos ieškome naujų vietų, kuriose galėtume pristatyti "Synaesthesis" svarbius projektus. Su KMN bendradarbiavimas prasidėjo 2018-aisiais, šiose erdvėse įgyvendinus programą "Cool People Playing Strange Music". Vėliau čia pristatėmė menininko Andriaus Arutiunan projektą "Atomic B", programą "The Art of Metal". Grįžtame į KMN dar kartą su koncertu "Vortex Temporum". KMN besilankanti publika yra įvairi, atvira, todėl mums norisi megzti tiesioginį ryšį, pristatant kuo skirtingesnius projektus. Džiaugiamės, kad sausio 29-osios koncerto metu su atliekamu G.Grisey kūriniu publiką supažindins kompozitorius Ramūnas Motiekaitis.

– Ar erdvių, kuriose rengiate savo koncertus, kontekstualumas jums yra svarbus? Ar skirtingiems pasirodymams pasirenkate ir skirtingas vietas?

– M.F.: Dažnai dėl muzikinių instrumentų (kad ir tokio didelio ir nepaslankaus kaip fortepijonas) su erdvėmis žaidžiame pagal tradicines koncertų taisykles. Bet kartu dėl kai kurių mūsų rengiamų projektų specifikos, norisi įžengti į alternatyvias erdves, kurios klausytojams suteiktų kitokią muzikinio potyrio perspektyvą. Erdvė tampa labai svarbia konteksto dalimi visose meno srityse, nes nebelieka atsitiktinių vietų, jos visos yra užpildytos vidiniais naratyvais, todėl erdvės, kuriose atliekame koncertus, išreiškia mūsų požiūrį į save – dažnai pasirodome koncertų salėse, nes jaučiamės muzikinės tradicijos dalimi, bet esame groję ir teatruose, meno centruose, kino salėse, nes matuojamės ir kitokius kontekstus, turinčius kitokį energinį krūvį.

– Koncerte KMN atliksite trijų dalių G.Grisey kūrinį "Vortex Temporum". Kodėl pasirinkote būtent šį G.Grisey kūrinį?

– K.V.: Šį kūrinį pirmą kartą atlikome prieš ketverius metus "Gaidos" festivalyje. Buvome labai jauni ir, ko gero, tai buvo didžiausias ir techniškai sudėtingiausias kūrinys, kurį esame groję. Jautėme, kad anuomet ne viską šio kūrinio atžvilgiu išpildėme. Per prabėgusius ketverius metus "Synaesthesis" muzikantai įgijo daug patirties ir brandos, todėl norėjosi sugrįžti ir tiksliau, užtikrinčiau atlikti šią partitūrą, kuri niekada nebus išsemta. Neabejoju, kad po šio koncerto praėjus kuriam laikui, atsiversime ją darkart.

Dažnai atrodo, kad yra tiesiog pavieniai garsai, tačiau atsirandantis ritmas šią garsinę medžiagą konkretizuoja.

– Kokia yra šio kūrinio koncepcija, jo pagrindas, ašis?

– K.V.: Kūrinio ašis yra sąveika tarp ritmo ir garso tembro, kuriuos naudojant yra kuriamos laiko iliuzijos. Labai dažnai atrodo, kad yra tiesiog pavieniai garsai, tačiau atsirandantis ritmas šią garsinę medžiagą konkretizuoja arba tuojau pat ją fragmentuoja ir išskaido į smulkiausias daleles iki gryno lygaus garso.

– Kokį savitą skambesį jam suteikiate? Kaip jį interpretuojate?

– K.V.: Šį kartą pabandėme sąmoningai pamatyti vietas partitūroje, kuriose tembras ir ritmas pereina vienas iš kito arba veikia kartu. Pamatyti – tai išgirsti ir groti įsisąmoninus vieną ar kitą sąskambį arba ritmą. Stengiamės įsiklausyti į smulkiausias detales, minimalius tonų pasiketimus, siekdami aukščiausios kūrinio atlikimo precizikos.

– Su kokiais iššūkiais, praėjus ketveriems metams ir vėl sugrįžus prie "Vortex Temporum", teko susidurti pradėjus repeticijas?

– M.F.: Prieš ketverius metus šiuolaikinė muzika ir jos atlikimas ansamblio nariams buvo labiau intuityvus poreikis ir auganti aistra. Būtent šis kūrinys tapo tuo laipteliu, kai visa koja įžengėme į erdvę, kurioje mūsų muzikavimas atitinko mūsų ambicijas. 2016-aisiais dalyvavome kursuose Austrijoje, kurie buvo skirti šiuolaikinei muzikai atlikti. Manau, visi grįžome gerokai pasikeitę. Man asmeniškai šis kūrinys reiškė tam tikrą lūžį, kai naudodamasi savo per ilgus metus sukaupta pianistės patirtimi, bet įžengusi į naujos muzikos atlikmo erdves pajutau individualios kūrybos ir interpretacijų laisvę, kurios pagaliau atsakė į mane ilgai kamavusį klausimą: kas man įdomu atliekant muziką? Kūrinyje esantis fortepijono solo fragmentas buvo mano svajonių muzikinė medžiaga – techninio iššūkio, laisvės laike ir energinės logikos kombinacija. Savo struktūra šis kūrinys atliepia mano poreikius – labai noriu būti svarbi, turėti akimirką sužibėti, bet kaifuoju būdama komandos dalimi (juokiasi).

– Kaip, koncerto metu, "Vortex Temporum" tikitės priims KMN publika?

– K.V.: Manau, nebus nė vieno, kuriam šis kūrinys nepatiks.

Kas? Koncertas "Synaesthesis: Vortex Temporum".

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? sausio 29 d. 19 val.

Kritikai ir melomanai bendru sutarimu tvirtina, kad „Vortex Temporum“ – nepamirštama muzikinė patirtis, visam laikui keičianti suvokimą apie muziką ir garsą. Šis kūrinys tyrinėja tiek laiko supratimą, tiek fizikinius garso aspektus. Ansamblį „Synaesthesis“ jį įtraukti į savo repertuarą inspiravo kita neeilinė patirtis – dalyvavimas kursuose Austrijoje, kuriuose ansamblio nariai šį kūrinį tobulino kartu su ryškiausiais atlikimo meno specialistais.

„Austrijoje radome erdvę, kurioje šiuolaikinė muzika yra svarbiausias diskusijų objektas, o dėstytojų ir studentų santykiai pagrįsti apsikeitimu idėjomis ir kūrybinių atradimų motyvacija – ten ir ruošėme „Vortex Temporum“. Nieko panašaus nebuvau patyrusi: sėdėdavome viduryje klasės ir vis grodavome po dalį kūrinio. Mums sustojus, visi dėstytojai, tarsi bokso ringe, duodavo vis kitus nurodymus. Kiekviena nata buvo nepaprastai svarbi ir visi siekėme kažko labai ypatingo. „Pakrauti“ šio potyrio atvykome į Vilnių, kur tą rudenį debiutavome „Gaidos“ festivalyje, o mūsų atlikimo sužavėtas kompozitorius Michaelas Gordonas pasakė lauksiantis mūsų Niujorke. Ir iš tiesų, ten keliausime jau gegužę“, – pasakoja pianistė, viena ansamblio „Synaesthesis“ vadovių Marta Finkelštein.

„Vortex Temporum“ – ypatingos precizikos tiek iš ansamblio, tiek kiekvieno jo nario atskirai reikalaujantis kūrinys. Kompozitorius jame nevengė naudoti išplėstinių instrumentų technikų, sudėtingų metrų ar ritmo figūrų. Šio iššūkio ėmėsi ansamblio „Synaesthesis“ nariai Vytenis Gurstis (fleita), Artūras Kažimėkas (klarnetas), Diemantė Merkevičiūtė (smuikas), Monika Kiknadzė (altas), Gunda Baranauskaitė (violončelė), Marta Finkelštein (fortepijonas) ir dirigentas Karolis Variakojis. Koncertų metu G. Grisey'aus „Vortex Temporum“ ir ansamblį „Synaesthesis“ trumpai pristatys kompozitorius Ramūnas Motiekaitis.

„Mokymosi proceso metu, siekiant taikliai interpretuoti kompozitoriaus idėją, teko susidurti su daugybe techninių iššūkių, tačiau, peržengus šį slenkstį, atsivėrė galimybės išgirsti naują muzikinių garsų spektrą“, – kūrybinio proceso detalėmis dalijosi violončelininkė G. Baranauskaitė.

Po „Vortex Temporum“ koncertų Lietuvoje, gegužę „Synaesthesis“ būtent šiuo kūriniu debiutuos Niujorke – amerikiečių kompozitorių Michaelo Gordono, Davido Lango ir Julios Wolfe kvietimu, ansamblis dalyvaus šiuolaikinės muzikos festivalyje „Long Play“, kartu su ryškiausiomis pasaulio naujosios muzikos žvaigždėmis.

„Synaesthesis“: „Vortex Temporum“ – sausio 29 d., trečiadienį, 19 val., Kauno menininkų namuose ir sausio 30 d., ketvirtadienį, 19 val. fortepijonų salone „Organum“. 

Rytoj kūrinys bus pristatomas Kauno menininkų namuose, o vėliau vyks į MO muziejų Vilniuje ir festivalį "Jaunųjų kūrėjų reidas" Radviliškyje.

"Atomic B" – tai kompozitoriaus ir garso menininko Andriaus Arutiuniano audiovizualinis kūrinys ansambliui, elektronikai ir dviem vaizdo ekranams. Kūrinio premjera įvyko 2017 m. Melos-Ethos festivalyje Bratislavoje, kur sulaukė puikių įvertinimų tiek iš scenos kritikų, tiek iš festivalio organizatorių. Pernai kūrinys buvo apdovanotas Lietuvos kompozitorių sąjungos Jaunojo kūrėjo premija, o po ansamblio koncertinio turo Lietuvoje šis projektas bus pristatytas Estijoje balandžio mėnesį.

Projekto "Atomic B" atramos tašku tapo atominė energija ir jos įtaka ekologijai, politinėms santvarkoms bei asmeniniams pasakojimams. "Atomic B" naudoja archyvinius vaizdus, garsus ir įrašus iš Visagino miesto bei atominės elektrinės statybų. Kūrinyje ši ir kita dokumentinė medžiaga yra perdirbama ir jungiama su įvairiais tekstais, kurie remiasi skirtingų atominių miestelių gyventojų prisiminimais, taip pat ir tekstų apie utopinius miestus ir architektūrą ištraukomis.

"Atominės energetikos tema išlieka aktuali tiek ekologine, tiek politine prasme, ypač tebevykstant Ignalinos atominės uždarymo darbams. Kita vertus, šiuo kūriniu stengėmės kvestionuoti, kokį poveikį visuomenėms ir jų struktūroms daro atominė energija ir jos išgavimo sąlygos ne tik Lietuvoje, bet ir skirtinguose geografiniuose kontekstuose, – idėjomis dalijasi A.Arutiunianas. – Atominė energija niekur nesitraukia, o jos įtaka ekologinėms ir politinėms santvarkoms vis dar išlieka svari, vadinasi, svarbu ir toliau kalbėti šia tema". Be to, kompozitorius kartu su "Atomic B" norėjęs persvarstyti ir savo santykį su to laikmečio (8-ojo dešimtmečio) vaizdine kalba: ji stipriai veikė ir kūrinio muzikinę kalbą.

Kovo 14-ąją Kauno menininkų namuose muzikos entuziastų laukia ypatingas vakaras: prieš "Synaesthesis" koncertą įvyks Lietuvos muzikos informacijos centro leidžiamo žurnalo "Lithuanian Music Link" pristatymas, kuriame dalyvaus Ugnius Babinskas, Kotryna Lingienė, Asta Pakarklytė ir Emilija Visockaitė. "Synaesthesis" – naujausio "Lithuanian Music Link" žurnalo veidas.

Kas? ansamblio "Synaesthesis" projektas "Atomic B".

Kada? Kovo 14 d. 19.30 val.

Kur? Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56).

Ansamblį "Synaesthesis" 2013 m. įkūrė dirigentas Karolis Variakojis ir kompozitorius Dominykas Digimas. Studijas Lietuvoje ar svetur baigusių ir vis dar studijuojančių ambicingų muzikantų komanda (Vytautas Oškinis – fleita, Artūras Kažimėkas – klarnetas, Marta Finkelštein – fortepijonas, Deimantė Merkevičiūtė – smuikas, Monika Kiknadzė – altas, Gunda Baranauskaitė – violončelė ir dirigentas Karolis Variakojis) ėmėsi misijos pristatyti Lietuvos bei užsienio kūrėjų eksperimentinę muziką.

Atlikėjams svarbu ne tik garsas, bet ir erdvė, šviesa, judesys – visa tai, kas atliekamai muzikai suteikia daugiamatę perspektyvą ir naikina žanrų ribas.

"Synaesthesis" aktyviai dalyvauja Lietuvos šiuolaikinės muzikos gyvenime, kaip reziduojantis ansamblis pasirodo tarptautiniuose projektuose ir žengia užtikrintus žingsnius į tarptautinę sceną. 2016 ir 2017 m. atlikėjai iš tarptautinės vasaros akademijos Austrijoje parsivežė apdovanojimus "Just Composed" už geriausią naujai sukurto kūrinio interpretaciją. Ansamblis taip pat pasirodė festivaliuose "Gaidos", "Melos Ethos" (Slovakija) ir "Crossroads" (Austrija). 2017 m. Kultūros ministerija ansambliui skyrė Jaunojo kūrėjo premiją.

Pasak muzikologės Viltės Žakevičiūtės, ansamblio nariai – "jauni, ekspresyvūs, tarsi netveriantys savo kailyje, nepažaboti taisyklių ir diktuojantys savas. Kaip jie patys sako, pašėlę, pridėčiau – žvėriškai.

Rugpjūtį Kauno menininkų namuose skambės itin retai Lietuvoje atliekamų muzikinių kūrinių programa, atspindinti tarptautines šiuolaikinės muzikos tendencijas. Provokuojantis programos pavadinimas "Cool People Playing Strange Music" (liet. "Kieti žmonės, grojantys keistą muziką") apeliuoja į šiuolaikinės muzikos įvaizdį Lietuvoje – keista. Kartu siūlo požiūrį – kad esi kietas, jei suvoki šiandienius meno reiškinius, atspindinčius išgyvenamą laiką ir jo įvairovę.

Koncerto metu puikiai pažįstami šeši instrumentai – fleita, klarnetas, smuikas, altas ir fortepijonas – atskleis netikėtus garsinius sprendimus. Programoje skambės šiuolaikinių kompozitorių Régis Campo (Prancūzija), Panayiočio Kokoro (Graikija / JAV), Yanno Robino (Prancūzija), Sylvaino Marty (Prancūzija) ir Lenkos Novosedlikovos (Slovakija) kūriniai.

Anot ansamblio meno vadovės M.Finkelštein, pristatomi autoriai yra ypač ryškūs šiuolaikinės muzikos kūrėjai. "Koncerto koncepciją jungiantis bruožas – tai kūriniuose naudojamos išplėstinės instrumentų technikos, kurios leidžia įprastai pažįstamiems instrumentams atsiskleisti kitokiu garsiniu kontekstu", – pastebi ji.

Kurdamas programą, ansamblis neapsiriboja tradiciniu šiuolaikinės akademinės muzikos suvokimu – jų koncertai sudomins tiek šiuolaikinės muzikos ekspertus, tiek pirmąsyk su ja susiduriančius klausytojus.

KAS? Ansamblio „Synaesthesis“ koncertas.

KUR? rugpjūčio 1 d. 19 val.

KADA? Kauno menininkų namuose