Kūrinys „Ein Elefant“, kuriam komanda negailėjo jėgų, buvo išrinktas Vilniaus mažojo teatro iniciatyvos –  dramaturgijos ir teatro bandymų erdvės – „DramaTest“ nugalėtoju. Tai reiškia, kad eskizui bus suteiktos galimybės tapti spektakliu ir teatro repertuaro dalimi, žiūrovams pristatoma kitąmet.

– Tadai, kaip atradote pjesę „Ein Elefant“ ir nusprendėte su ja dalyvauti Vilniaus mažojo teatro iniciatyvoje „DramaTest“?

– Prieš kurį laiką intensyviai ieškojau lietuviško kūrinio, kurį galėčiau statyti viename Maskvos teatrų, turėjau net tam skirtą trupę ir laiką spektaklio statymui. Atradęs „Ein Elefant“ pamaniau, kad tai labai įdomi, bet sudėtinga pjesė. Skaitydamas ją daug juokiausi, tuo pačiu suprasdamas, kad pjesėje labai daug poezijos. Tuo metu galimai nesijaučiau pasirengęs šios pjesės statymui, o ir aktoriai, su kurias turėjau dirbti, buvo labai jauni – tai privertė galvoti, kaip išspręsti kūrinyje matomą skirtingų kartų susitikimą, kuris labai svarbus.

Įdomu nagrinėti, kokie tie tėvo ir sūnaus santykiai, kai sūnus yra augęs tik su mama. Įdomu, ar įmanoma sukurti santykį, ryšį su vaiku, kurio neauginai?

Taip „Ein Elefant“ kuriam laikui nukeliavo į aplanką mano kompiuteryje. Kai buvo paskelbtas „DramaTest“ atviras kvietimas, dar kartą perskaičiau pjesę ir pagalvojau apie Vilniaus mažąjį teatrą bei jo aktorius. Viskas ėmė dėliotis į savas vietas, o paskutiniu paraginimu tapo pjesės autorės Dovilės Zavedskaitės laiškas man – nors kalbėjome kitu klausimu, Dovilės atsiradimas paskatino mane dalyvauti iniciatyvoje.

– Kas jums pjesėje „Ein Elefant“ svarbiausia, kokia mintis aktualiausia?

– Pjesė sudėtinga, nes yra plati ir gili. Imdamasis statyti tokį kūrinį, vienus dalykus norom nenorom akcentuoji labiau nei kitus, o kažką nustumi į antrą planą. „Ein Elefant“ užkabina daug skaudžių, aktualių temų, iš kurių man aktualiausia tapo tėvystės tema. Įdomu nagrinėti, kokie tie tėvo ir sūnaus santykiai, kai sūnus yra augęs tik su mama. Įdomu, ar įmanoma sukurti santykį, ryšį su vaiku, kurio neauginai? Juk tėvo ir vaiko santykis apskritai kažkas ypatingo. Yra sakoma, kad mama vaiką myli besąlygiška meile, o tėtis yra tam, kad išmokytų, jog meilę reikia ir galima užsitarnauti.

Organizatorių nuotr.

„Ein Elefant“ lakoniškai kalba apie itin reikšmingus dalykus. Tiesą sakant, man dar nėra taip buvę – skaitant bet kokią pjesę randi, kas tau netinka, neskamba, visuomet kyla klausimų apie tekstą. O su „Ein Elefant“ – nesinorėjo išbraukti nė vieno žodžio! Ir tai, kaip dramaturgė parinko žodžius, didelis atradimas, velniškas tikslumas.

– Klausant apie tai, kaip sklandžiai vyko darbas su pjesės tekstu, atrodo, kad ir visas procesas ėjosi kaip per sviestą. Visgi, kas tapo iššūkiu?

– Kartais pjesė skaitosi lengvai, bet vėliau, kai vyksta jos transformacija iš teksto į vaizdą, garsą pojūčius, atsiranda daug iššūkių. Ir su „Ein Elefant“ nebuvo paprasta – reikėjo rasti teisingą toną ir suvokti, kaip išsakyti tokį tikslų, aštrų tekstą, kaip kalbėti, kad jis netaptų buitinis, kad nevirstų į serialą su paprasta drama. Šią grėsmę jautėme repeticijų metu su aktoriais, todėl supratome, kad čia reikalingas tam tikras vaidybos raktas – kad žodžiai skambėtų taip pat skaudžiai, kaip užrašyta. Tačiau šis, ieškojimų, procesas neabejotinai buvo malonus ir įdomus.

– Pirmą kartą dirbote su Vilniaus mažojo teatro trupe. Kaip sekėsi užmegzti ryšį, ieškoti kūrybinių sprendimų ir sukurti valandos trukmės eskizą vos per dvi savaites?

– Man, kaip kūrėjui, komanda yra pusė darbo sėkmės, o gal net daugiau. Jei susirenka žmonės, įbridę į tą pačią upę, įvyksta chemija. O menas be chemijos – formalizmas. Kuriant eskizą „Ein Elefant“, visos kortos sukrito labai gražiai. Džiaugiuosi kiekvienu kūrėju šioje komandoje.

Visiems eskizo aktoriams patiko kūrinys – mačiau, kaip jie norėjo už jį kovoti, kaip stengėsi, kaip įsitraukė, kokią motyvaciją juto. Buvo gera ir lengva, kad neteko trijų repeticijų praleisti įrodinėjant, kuo ši pjesė įdomi ir svarbi, kodėl turime į ją nerti. Viso proceso metu jutome kūrybišką, patogią aplinką.

Organizatorių nuotr.

– Eskizas „Ein Elefant“ jau kitais metais Vilniaus mažojo teatro žiūrovams bus pristatytas kaip spektaklis. Kaip dėl to jaučiatės? Ar jau svarstote apie laukiantį kūrybinį procesą, ar ketinate atsitraukti, pailsėti?

– Šiuo metu tikrai reikia refleksijos apie tai, kas įvyko, reikia pažiūrėti, kas buvo padaryta. Apmąstę, kaip priėjome prie to, ką turime, svarstysime, kaip „Ein Elefant“ atrodys toliau. O su tuo susijusi didelė atsakomybė. Eskizas yra viena, o štai spektaklis, tampantis teatro dalimi, repertuaro mozaikos dalele – visiškai kito kalibro klausimas. Tam reikia dar daugiau įsitraukimo, apmąstymų. Todėl šiandien dar bandau nutolti nuo eskizo, pailsėti, kad galėčiau netrukus pažvelgti į jį naujai.

– Kokiomis nuotaikomis prisimenate „DramaTest“ iniciatyvą? Kaip ją regite?

– Galiu tik dar kartą padėkoti už puikią idėją, nes ši iniciatyva buvo it gryno oro gurkšnis. Visose Vilniaus mažojo teatro kertėse „DramaTest“ metu kažkas vyko. Ir toks išjudinimas nuo teatro pamatų iki stogo buvo tarsi proga iš naujo pažiūrėti į trupę, į tai, kaip veikia teatro mechanizmas, ypač įtemptomis, pandemijos sąlygomis.

„DramaTest“  ir kūrėjams tapo puikia proga išsibandyti save naujame formate, pasitikrinti, ar turi tą pačią kraujo grupę kaip ir Vilniaus mažasis teatras. Nes būna, jog ateini į teatrą, besirengdamas dideliam pastatymui, tačiau supranti, kad esi iš skirtingų pasaulių. Tuomet darbas gerokai pasunkėja ir sunku orientuotis tik į kūrybą.

Todėl manau, kad su „DramaTest“ Vilniaus mažasis teatras išlaikė tikrą egzaminą ir gali pasirašyti gerą pažymį. Vyko sujudimas, teatro išvėdinimas atveriant langus ir iškratant užuolaidas. Puiki iniciatyva, linkėčiau tokios drąsos ir kitiems repertuariniams teatrams.

Birželio 19 d. Vilniaus mažajame teatre susirinkusi komisija išrinko kūrinį, tapsiantį repertuariniu teatro spektakliu – nugalėtoju paskelbtas režisieriaus Tado Montrimo eskizas „Ein Elefant“ pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę.

Pusmetis ieškojimų ir atradimų

Metų pradžioje Vilniaus mažojo teatro paskelbtas atviras kvietimas menininkams kurti ir prisijungti prie iniciatyvos „DramaTest“ visą pusmetį įkvėpė ir suteikė gyvybės pandemijos paveiktam teatrui. Projekto kulminacija tapo birželio viduryje surengtas, keturis vakarus trunkantis spektaklių eskizų festivalis „DramaFest“. Festivalio metu žiūrovai galėjo susipažinti su įvairiapuse ir marga programa, kurią sudarė eskizai pagal klasikinę ar šiuolaikinę dramaturgiją.

Iš visų „DramaTest“ metu sukurtų eskizų keturi dalyvavo konkursinėje programoje: „Ein Elefant“ (rež. T. Montrimas, pjesės aut. D. Zavedskaitė), „Kadencija“ (rež. Augustas Gornatkevičius, pjesės aut. Tėklė Kavtaradzė), „Nutikimai ekologiniam ūky“ (rež. Eglė Kižaitė, pjesės aut. Monika Baranauskaitė), „Piteris Panas“ (rež. Austėja Lunskytė-Yildiz, pagal Jameso Mathew Barrie „Piterį Peną“).

Vilniaus mažojo teatro nuotr.

Man labai džiugu, kad buvo suprasta pjesės idėja, prasmė ir tai, kas vyksta scenoje.

Pasibaigus „DramaFest“, į Vilniaus mažąjį teatrą susirinkusi komisija įvertino kiekvieną eskizą – jo tinkamumą VMT scenai, medžiagos atskleidimą, idėjos aktualumą, eskizo plėtotės perspektyvą ir kitas ypatybes.

Po tris valandas trukusios komisijos narių susirinkimo paaiškėjo, kad daugiausia simpatijų ir balų pelnė režisieriaus T. Montrimo eskizas „Ein Elefant“ (pjesės aut. D. Zavedskaitė). Šis eskizas tęs savo kelionę ir taps vienu Vilniaus mažojo teatro repertuaro spektaklių, kurį žiūrovai išvys kitų metų pradžioje. 

Džiaugsmas ir atsakomybė

„DramaTest“ projekto koordinatorės Aušros Ivanauskienės teigimu, sprendimas dėl eskizo, tapusio nugalėtoju, buvo priimtas vieningai: „Komisijos nariai diskutavo, tuo pačiu antrindami vieni kitiems, tad nuomonės pernelyg neišsiskyrė ir sprendimas dėl nugalėtojo priimtas labai sklandžiai.“

Komisijos posėdyje dėl „DramaTest“ nugalėtojo režisierius Rimas Tuminas dar kartą sveikino komandą, sakydamas, kad laiku, kai galima buvo nedaryti nieko, Vilniaus mažasis teatras padarė labai daug.

Vilniaus mažojo teatro nuotr.

Eskizo „Ein Elefant“ režisierius T. Montrimas dalijasi, kad žinia apie kelionę teatre tęsiantį kūrinį jį nudžiugino, tuo pačiu atnešdama atsakomybės jausmą. „Projekto „DramaTest“ metu vyko lyg eksperimentas, žaidimas, o dabar štai – kalbame apie vientisą, didelį spektaklį. Tai ir įdomu, ir baisu. Tačiau pavyko surinkti bendraminčių ir profesionalų aktorių grupę, tad man labai pasisekė. Kompanija šiame kūrybiniame procese labai svarbi“, – teigia režisierius.

Pjesės „Ein Elefant“ autorė, dramaturgė Dovilė Zavedskaitė sako žinią priėmusi ir smagiai, ir jautriai.

„Tasai dramblys – sudėtingas, sunkus, su juo nėra lengva gyventi. Todėl man labai džiugu, kad buvo suprasta pjesės idėja, prasmė ir tai, kas vyksta scenoje. Matyt, kūrinys atsirado ir buvo priimtas vietoje ir laiku. O tai, kad „Ein Elefant“ tęs kelionę Vilniaus mažajame teatre, mane taip pat labai džiugina.“

Intriguojanti Lietuvoje naujo imersinio teatro spektaklio pagal Antoną Čechovą premjera birželio 20 ir 21 d. pakvies į tuos laikus menantį Literatūrinį A. Puškino muziejų Markučiuose.

Unikalioje sostinės vietoje „scenas iš provincijos gyvenimo“, kaip įvardijo pats A. Čechovas, atkuriančio spektaklio inscenizacijos autorius ir režisierius – Tadas Montrimas, dailininkė – Irina Komissarova. „Dėdės Vanios“ veikėjus įkūnys Aleksandras Agarkovas (Serebriakovas), Juliana Volodko (Jelena Andrejevna), Jelena Orlova (Sofija Aleksandrovna), Inga Maškarina (Voinickaja), Viačeslavas Lukjanovas (Voinickis), Andrius Darela (Astrovas), Jurijus Ščiuckij (Teleginas), Valentina Lukjanenko (Marina) ir kt. Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba.

Inovatyviu principu sukurtame spektaklyje žiūrovai su gidu keliaus po skirtingas veiksmo vietas, tapdamas nematomu ir negirdimu, bet visa stebinčiu įvykių liudininku. XIX amžiaus pabaigos autentiškumą ir atmosferą išsaugojęs Literatūrinis A.Puškino muziejus Markučiuose – patogus ne tik geografine padėtimi, unikaliu interjeru, bet ir kalvoto kraštovaizdžio teritorija aplink sodybą, tinkama atskiras scenas vaidinti ne tik namų viduje, bet ir lauke, taip dovanojant žiūrovams tikrą „kelionės laiku“ pojūtį.

Į „Dėdę Vanią“ susirinkę žiūrovai bus skirstomi į keturias grupes po 15 žmonių. Kiekvienai grupei skiriamas gidas – stalkeris, kurio užduotis – koordinuoti žiūrovų kelionę po 1896 m. parašytą kūrinį. Gidai supažindins savo grupes su būsimo spektaklio taisyklėmis, žiūrovų pareigomis ir teisėmis bei išdalins kaukes, kurių žiūrovai negalės nusiimti iki pat spektaklio pabaigos. Vienu metu bus vaidinamos keturios atskiros scenos, stebimos skirtingų grupių žiūrovų, kurios pagal gidų nurodymus keliaus spektaklio erdvėje. Kambariai muziejuje yra atskirti durimis, bet tiek žiūrovai, tiek pjesės herojai, būdami savo aplinkoje, gali girdėti už sienos vykstantį gyvenimą.

Spektaklio kūrėjų tikslas – atkurti ne pjesės „Dėdė Vania“ siužetą, bet pačią situaciją – neapykantos, savigraužos, pykčio, o kartu ir meilės bei aistros perpildytus Voinickio namus, sukuriant sąlygas žiūrovui ne tik stebėti, bet ir patirti, maksimaliai pasinerti į visiškai naujus išgyvenimus, patirtis, jausmus.

„Tai bus tarsi koks dėmesingas pasivaikščiojimas po gyvenimą, po „Dėdės Vanios“ pasaulį. Memorialiniai muziejaus kambariai yra išsaugoję labai unikalią XIX amžiaus pabaigos – XX a. pradžios atmosferą, kurią siekiame perteikti per tiksliai atkurtus senovinius to laikmečio baldus, kostiumus, kvapus, apšvietimą. Bus ir tam tikrų reikalavimų žiūrovams, pavyzdžiui, visiškai išjungti mobiliuosius telefonus, nebendrauti tarpusavyje, dėvėti kaukes iki spektaklio pabaigos, kad žiūrovas visiškai liktų su savimi, su savo mintimis, nesiblaškytų, taptų „nematomu“ tame vyksme ir žvelgtų tarsi pro filmavimo kameros akutę“, – sako režisierius T. Montrimas, žadantis, kad spektaklyje bus ir išties mistinių momentų, netgi detektyvo niuansų.

Nors į premjerinius spektaklius visi bilietai jau išpirkti, teatras planuoja spektaklį „Dėdė Vania“ dar rodyti rugpjūčio 29 ir 30 bei rugsėjo 4, 5, ir 6 dienomis.

Spektaklio dailininkė – Irina Komissarova. Vaidmenis kuria Aleksandras Agarkovas (Serebriakovas), Juliana Volodko (Jelena Andrejevna), Jelena Orlova (Sonia), Inga Maškarina (Voinickaja), Viačeslav Lukjanov (Voinickis), Andrius Darela (Astrovas), Jurij Ščiuckij (Teleginas) ir kt. Spektaklio trukmė – 1 val. 15 min. Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba.

Režisierius ir aktorius Tadas Montrimas yra studijavęs vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Jono Vaitkaus kursas) ir režisūrą Maskvos akademinio dailės teatro studijoje (MCHAT, Viktoro Ryžakovo kursas). Režisavo 16 spektaklių, dirbo Lietuvos ir užsienio teatruose, organizavo ir koordinavo didelio masto renginių. Kaip aktorius yra vaidinęs ne viename užsienio ir Lietuvos filme, serialuose.

– Kodėl pasirinkote statyti būtent Antono Čechovo „Dėdę Vanią“?

– Dar studijuodamas V. Ryžakovo kurse Maskvoje, sulaukiau vadovo pasiūlymo gilintis į šį kūrinį. Kuo daugiau juo domėjausi, tuo jis man tapo artimesnis ir brangesnis. Nors  garsiausios Čechovo pjesės man įdomios, bet iš keturių žinomiausių pasirinkau „Dėdę Vanią“. Kiekviename šios pjesės personaže atrandu dalelę savęs, tiesiog suprantu, kad tie jausmai, kuriais jie gyvena, ir aš pats gyvenu dabar ar gyvenau anksčiau - tiek viskas iki kraujo pažįstama. Iš esmės ten nedaug buities, bet labai daug gyvenimiškos filosofijos.

– Gal atskleistumėte Lietuvoje dar mažai girdėtą imersinio (įtraukiančio, interaktyvaus) teatro sąvoką?

– Šis teatro žanras gana populiarus Vakaruose ir Rusijoje. Norėjosi ir į Lietuvą atnešti kitokio teatro pavyzdžių, nes turėjau tiesioginės pažinties su šiuo teatru Rusijoje ir Vengrijoje. Kiek žinau, imersinio teatro pabandymų Lietuvoje jau yra buvę – Kaune buvo sukurtas spektaklis vieno kambario bute, bet tokio masto ir rimtumo spektaklio tikrai neturėjome. „Dėdė Vania“ man atrodo tiesiog tobulas šiai teatro formai. Vien žiūrovų bus apie 60, o kadangi spektaklis bus rodomas po du kartus per vieną vakarą, taigi laukiame iki 120-ties žiūrovų, kuriuos, suskirstytus į keturias grupes, lydės gidai-palydovai.  Dar prasitarsiu, kad naudosime unikalias kaukes, jog žiūrovas būtų visiškai su savimi, su savo mintimis, nesiblaškytų, o taptų „nematomu“ tame vyksme ir žvelgtų tarsi pro filmavimo kameros akutę. Žiūrovai nesėdės vienoje vietoje, galės judėti, pasirinkti savo žiūrėjimo kampą, galės būti ir labai arti aktoriaus, pavyzdžiui, pažvelgti jam per petį, ką aktoriaus vaidinamas personažas valgo ar rašo prie stalo. Tai bus tarsi koks dėmesingas pasivaikščiojimas po gyvenimą, po „Dėdės Vanios“ pasaulį. Bus ir tam tikrų reikalavimų žiūrovams, pavyzdžiui, visiškai išjungti mobiliuosius telefonus, nebendrauti tarpusavyje, nenusiimti kaukių iki spektaklio pabaigos.

– Pasirinkote teatrui neįprastą labai įdomią erdvę, į kurią net smalsūs vilniečiai ne kasdien užsuka.

– Taip, norėjome išnaudoti nestandartinę erdvę šiam spektakliui – pasirinkome nuostabią Markučių dvaro sodybą, kur įsikūręs Literatūrinis A. Puškino muziejus, mielai sutikęs mus įsileisti. Seniau tai buvo Vilniaus Markučių priemiestis, kur gyveno poeto Aleksandro Puškino sūnus Grigorijus su žmona Varvara. Dabar čia patogu atkakti sostinės gyventojams ir turistams, be to, šie memorialiniai kambariai išsaugoję labai unikalią XX amžiaus pradžios atmosferą, kurią siekiame perteikti per tiksliai atkurtus senovinius to laikmečio baldus, kostiumus, kvapus, apšvietimą. Šiuo metu dalyje namo įkurdinta ekspozicija, o kita pusė yra palikta autentiška, kokia buvo prieš 100 metų: tapetai, grindys, durys, baldai, šviestuvai – viskas labai tikra. Pamaniau, kad čia išties tiktų perteikti tą A. Čechovo pavaizduotą gyvenimo atmosferą, juolab ir pjesė „Dėdė Vania“ paties autoriaus vadinama „scenomis iš provincijos gyvenimo“.

– Ką galite pažadėti žiūrovams, kurie gal net neįsivaizduoja, kas jų laukia Markučiuose?

– Norėdamas suintriguoti, galiu pažadėti, kad žiūrovams tai bus visiškai nauja patirtis, nes jie čia jausis kitaip negu tradiciniame teatre, tikrai patirs absoliučiai nekasdieniškų pojūčių. Mes juk ne kasdien būname labai arti kažkokio konflikto, santykių aiškinimosi – čia žiūrovai taps tarsi nematomais, vaikščiojančiais po svetimą gyvenimą, galės išgirsti labai daug gyvenimiškos filosofijos, pasimokyti iš svetimų klaidų, kurias savo pjesėje rodo A. Čechovas. Pasaulio praktika liudija, kad imersinis teatras labai stipriai veikia ir kad žiūrovas gauna daug naujų potyrių, dėl kurių mūsų laikais ir einama į teatrą.

Man asmeniškai toks potyris buvo labai intymus susitikimas su savimi šalia daugelio teigiamų nustebimų. Žinoma, daug priklausys nuo paties žiūrovo nusiteikimo ir noro dalyvauti šiame dar nepatirtame teatro nuotykyje. Priklausomai nuo to, kiek jis bus aktyvus ir pastabus, kiekvienas žiūrovas pamatys savo spektaklį. O spektaklyje bus ir išties mistinių momentų, netgi detektyvo niuansų.

– Ačiū už intriguojantį pokalbį.