Su vienu iš pagrindinių T. Vidmanto filmo „Milijonieriaus palikimas“ vaidmens atlikėjų A. Bružu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

– Kiekvienas sėkmingas pasirodymas teatro scenoje, televizijoje ar kino ekrane aktorių tarsi atitraukia nuo realaus jo gyvenimo. Bent jau žiūrovai dažnai nė neįsivaizduoja, kaip aktorius gyvena kasdien, tapatina jį su personažu, kurį mato ekrane. Kaip tau pačiam pavyksta atskirti savo realų gyvenimą, savo kasdienybę nuo darbų, kuriuos visi mato?

Aš savyje identifikuoju senėjimo procesus, esu su tuo susitaikęs, žinau, kad kitaip nebus.

– Gal iš šalies taip atrodo, kad visi viską žino apie viešumoje dažnai pasirodančius žmones. Tačiau, kai vaikštau miške, nepastebiu, kad į mane kas žiūrėtų, daug kas tiesiog neatpažįsta. Kai noriu susirinkti dėmesį, susirenku jį visiškai sąmoningai, kartais paprovokuodamas. Turiu pasakyti, kad iš tiesų nesame mes kiekvienas toks įdomus, kaip mums kartais gali atrodyti. Galime galvoti ir mąstyti, ką tik norime, bet reikšminga ir prasminga tik tai, kas išties mūsų viduje reikšminga, kiek prasmės matome aplinkui – miške, kelionėse, meno kūriniuose, žmonėse, savo pačių kūryboje. Kažkas prasmę atranda Nacionalinio dramos teatro scenoje, o kažkas – mažyčiame teatre, kažkam gerai Vilniuje, o kažkam reikia Vienos arba Berlyno. Kažkas išgyvena karjeros dramas, o kažkam gerai ir taip. Viskas, tikrai viskas vyksta mūsų viduje, mes tai priimame arba ne. Aš savyje identifikuoju senėjimo procesus, esu su tuo susitaikęs, žinau, kad kitaip nebus, tai normalu. Krizės atsiranda, kai mes savo vidaus procesų nevaldome, kažko nesuprantame. Nelaimė yra nesuvokti, kad metai bėga ir senatvė ateis.

V. Jokubausko nuotr. 

– Kas yra svarbu A. Bružui, jei kalbėtume apie jo aktoriaus karjerą, apie tai, ką jis veikia, kas jam įdomu?

– Man yra svarbu, kad sūnus būtų laimingas, svarbu, kad jis išmoktų gyventi savarankiškai, kad susikurtų laimę. Man svarbus ryšys su juo, norėčiau, kad, kai negyvens su manimi, paskambintų, atvažiuotų. Man svarbu kolektyvas, su kuriuo kuriame ir gyvename teatre, mūsų profesinė, darbinė bendrystė. Kai kuriu filmą su kolegomis, man svarbu, koks bus rezultatas, kaip filmas suskambės, ar bus bukas, ar įdomus, patrauklus žiūrovams. Man svarbu, kai mano „Oxfordo“ parduotuvėje žmonės batus nusiperka, kad jie būtų patenkinti, kad patogiai vaikščiotų. Veiklos, kurias kuri ne tik sau, suteikia prasmės gyvenimui. Nėra blogai tenkinti save, nieko čia smerktino, amoralaus, bet, kai kūrėjai tai daro viešumoje, man atrodo iškrypėliškai. Man svarbu, kad darbai turėtų prasmę ne tik man, bet ir visuomenei. Mūsų grupė „Kitas kampas“ gyvuoja penkiolika metų, kai kuriems žmonėms tai – ne tik prasmės kupina veikla, bet ir svarbi gyvenimo dalis, vadinasi, ir aš kažkuria prasme tampu ta dalimi. Mano ego dėl to jaučia pasitenkinimą ir begalinį dėkingumą, kad galiu kurti, galiu prisidėti ir kad turiu sveikos nuovokos visa tai suvokti.

– Atrodo, šių dienų menininkai suvokia, kad jie gali nuveikti daug daugiau, nei būti užsidarę savo kūrybos kambariuose. Kokią prasmę atradai filmuotis Tado Vidmanto komedijoje „Milijonieriaus palikimas“?

Kokainas brangus, bet jis nėra vertybė, vanduo, deguonis – nemokami, tačiau be jų mes negalėtume egzistuoti. 

– Visiškai nesistengiau įrodinėti, kad tai, ką darau, yra prasminga. Jeigu matau prasmę ir darau, vadinasi, – prasminga. Puikiai suprantu, kad tikrieji intelektualai arba kūrybos elitas niekada nesiims demagogijos, separacijos ar atskirties – tas vertas, o tas – ne. Kokainas brangus, bet jis nėra vertybė, vanduo, deguonis – nemokami, tačiau be jų mes negalėtume egzistuoti. Kūryba taip pat vartojama, kas kokią vartoja – individualu. Kam gaišti laiką aiškinantis – čia verta, o čia – ne. Tikiu, kiekvienas iš mūsų daro tai, ką geriausiai išmano. Vaikystėje, kai važinėdavau dviračiu, būdavo atkarpų, kuriose, žinojau, į koją gali įsikibti piktas šuo. Tose atkarpose visada imdavau greičiau minti pedalus, kad įsibėgėčiau, galėčiau pakelti kojas ir šuo nespėtų įkąsti. Prašoki atkarpą, skalijimas baigiasi, šuo nebesiveja. Taigi, neverta veltis, neverta gaišti laiko kiauksint kartu su tais, kurie skalija. Jie – trumpų distancijų bėgikai. Kur kas baisiau, kai susivienija kritinė masė bepročių, marginalų, neturinčių nuovokos ir išsilavinimo. Kai toji buka masė pradeda priiminėti sprendimus, įvyksta siaubingi dalykai.

– Esi labiau komedijos aktorius. Nesinori iš jo išlipti? Arba daugiau dramų scenoje?

– Nemanau, kad būtų verta, tas pat kas manyti, jog esi beržas, o nori tapti uosiu. Esu praplikęs, galėčiau įsisodinti plaukus, bet neturiu tokio poreikio. Mano aktorystės stilistika uždirbta, užgyventa. Gal ir esama aktorių, kuriems norisi keistis, kuriems pabodo komedija, nes viduje išgyvena dideles dramas, gal branda prisideda – artėjant penkiasdešimtmečiui norisi kalbėti apie brandžius dalykus. Bet man atrodo, kad apie brandžius dalykus komedijų aktoriui geriausia kalbėti su draugu. Ir labai gerai, jei tokį draugą turi.

Organizatorių nuotr. 

– Kalbi taip rimtai, kad kyla įtarimų, jog planuoji apskritai keisti gyvenimo kryptį?

Aš teatro iki trečiojo aktorystės kurso nesupratau.

– Taip ir yra. Skaitau „Greitas, lėtas mąstymas“, „Nuo gero prie puikaus“ ir panašias knygas, kurios nėra susijusios su aktoryste, labiau su tuo, kaip sukurti struktūrą, ją suvaldyti. Teatras man seniai neįdomu, realybė man įdomesnė nei fikcija. „Kitas kampas“ – kitoks teatras, žaidybinis, improvizacinis, reikalaujantis reakcijos, greičio, dinamikos, gebėjimo pagauti perdavimą ir tiksliai perduoti frazę ar emociją kitam. Įdomu taip žaisti, kurti čia ir dabar, o ne išgyventi kokio nors Treplevo kančią, kad motina jo nemyli. Išties aš teatro iki trečiojo aktorystės kurso nesupratau, mano suvokimą formavo improvizacija, žaismė, kontekstai, emocijos.

– Audriau, ar galima daryti išvadą, kad televizijos projektai, serialai, komedijos, kuriose vaidini, yra labiau žaidimas nei aktorystė?

– Absoliučiai. Žaidimas, tik jo, neturėdamas amato, nesužaisi. Tačiau yra krepšininkų, kurie žaidžia savo kieme, ir tų, kurie žaidžia NBA, dalyvauja pasaulio čempionatuose. Mūsų „Kito kampo“ trupėje – tik profesionalai, tik geriausi vaidybos amato meistrai.

Kaita – natūralus būvis. Sąmoningai jį priimu, keičiuosi aš, keičiasi platformos, kuriose galiu žaisti. Gerus dešimt metų apie tai galvoju, o penkerius – darau, atsirado parduotuvės, baras, kuriame vyksta koncertai. Improvizacija – itin socialus užsiėmimas, padedantis komunikuoti su bičiuliais, kolegomis, žmonėmis, partneriais.

Organizatorių nuotr. 

– Kino aikštelėje, kur yra režisierius, nurodantis, kaip suvaidinti vieną ar kitą sceną, improvizacijos yra mažiau. Ar žaidybinis elementas čia išlieka?

– Išlieka, nes mes juk kiną vertiname tada, kai matome galutinį variantą, o jis juk buvo kuriamas, vyko procesas. Tavo vaidmuo neegzistuoja, kol tu jo neatlieki, Bružas padarys vienaip, kitas aktorius gali sukurti visai kitokį vaidmenį. Būtina aktoriaus savybė – stipriai keistis.

– Kokių minčių „Milijonieriaus palikimo“ žiūrovams siuntė tavo personažas – vienas iš milijoną paveldėti turėjusių brolių?

– Filme yra svarbios šeimos, godumo, brolystės temos. Kur godumas, ten – tuštybė. Tikiu, kad žiūrovai pagal savo vertybių sistemą pasvers, kas filme yra prasminga, o kas – ne. Kad jie užčiuops, jei tik pajėgs užčiuopti. Čia juk ne švietimo sistemos reforma, ne sporto departamentas, rengiantis olimpinius sportininkus. Nežinau, ar teatras, kinas, literatūra yra įrankiai keisti visuomenę, juk peiliu galima paruošti skanią vakarienę, bet juo galima ir giliai įsipjauti. Svarbu, kaip peilį naudosi...

– Išties juk nėra nieko blogo tapti milijonieriumi?

– Kad žmogus būtų laimingas, pinigų nereikia daug, gali jų turėti, bet būti liūdnas ir piktas. Ne pinigai ir ne pinigų kiekis yra laimė, laimingas gali tapti ir turėdamas tiek, kiek turi. Net ir negalėdamas nueiti į restoraną ar išvažiuoti į kelionę.

– Tau tai pavyksta?

– Pavyksta. Dabar esu laimingas, nes valgysiu bananą.

Panašu, kad džiaugsmu tryško ne tik jis, bet ir komedijos „Milijonieriaus palikimas“ scenarijaus autorius ir režisierius T. Vidmantas. „Manęs klausė, ar neštis į premjerą gėlių, visiems sakiau: geriau pakvieskit savo draugus, sekėjus, gimines ir artimuosius į filmą, o gėlių mes nusipirksime patys“, – juokavo jis.

„Forum Cinemas Vingis“ didžioji salė premjeros vakarą buvo sausakimša, – vietos sau joje negalėjo rasti vienas pagrindinių filmo aktorių Audrius Bružas. „Kas mane priimtų?“ – klausė jis, priėjęs prie mikrofono. 

Premjeros raudonu kilimu žengė aktoriai Audrius Bružas, Ineta Stasiulytė, Dominykas Vaitiekūnas, Mindaugas Papinigis, Gailė Butvilaitė, Lukas Malinauskas, menininkė Jolita Vitkutė, rašytojas Dailius Dargis ir daug kitų. 

Susirinkusieji į filmo premjerą kirto lažybų: naujoji T. Vidmanto komedija greičiausiai pakartos jo senesnių filmų „Trys milijonai eurų“ ir „Pats sau milijonierius“ sėkmę ir, labai gali būti, taps vienu iš žiūrimiausių šių metų filmų.

Išties „Milijonieriaus palikimas“ tarsi pratęsia kino filmų ir televizijos serialų režisieriaus, scenaristo T. Vidmanto mėgstamą milijono temą. Jo komedijos „Trys milijonai eurų“ su Giedriumi Savicku, Inga Jankauskaite, Ineta Stasiulyte, Jokūbu Bareikiu ir „Pats sau milijonierius“ su Audriumi Bružu ir Gelmine Glemžaite užkariavo šalies kino teatrus, tapo ne tik žiūrimiausiais, bet ir pelningiausiais lietuviškais kino filmais.

T. Vidmantas teigia, kad jo kino trilogija apie milijonus ir milijonierius prasidėjo nuo suvokimo, kad kiekvienas nori turėti daugiau, nei turi.

Naujausioje savo komedijoje „Milijonieriaus palikimas“ T. Vidmantas pasakoja nuoširdžią dviejų brolių istoriją. Žemaitės žmonos po padu laikomas kaimietukas Kęstas ir jo brolis, miestietis Vincas paveldi po penkis milijonus dolerių. Vėliau paaiškėja, kad dėdė iš Amerikos broliams paliko ne tik krūvą pinigų, – kad gautų palikimą, Kęstas ir Vincas turi atlikti daugybę keistų užduočių. Vyručiams teks ne tik organizuoti dėdės laidotuves, bet ir vogti obuolius, pardavinėti bulves, lipti į karvės blyną ir dar atlikti krūvą neįmanomų dalykų. Kaip Kęstui ir Vincui seksis įgyvendinti tai, ką mirdamas sugalvojo dėdulė? Ar pavyks perimti jo milijonus?

Filme režisierius subūrė savo pamėgtus aktorius – G. Savicką, A. Bružą, I. Stasiulytę. „Jie – geri aktoriai, dirbdamas su jais gali būti tikras, kad viskas pavyks. Beje, tai žino ne tik režisierius, bet ir žiūrovai. Kiekviename savo filme stengiuosi pasiūlyti ir naujų veidų, filmui tai suteikia šviežumo.“

„Per premjeras rengiuosi kuo ploniau, kad neprakaituočiau, nes tikrai būna karšta. Filmas yra be galo sudėtingas organizmas, sukurti jį nėra paprasta, tik komentuoti paprasta. Mums, aktoriams, visada būna įdomu pamatyti bendrą visumą, o ne atskiras scenas“, – prieš filmo premjerą kalbėjo aktorė I. Stasiulytė. „Milijonieriaus palikime“ ji sukūrė pradedančiosios mažo miestelio nuomonės formuotojos vaidmenį.

Aktorius A. Bružas neabejoja, kad juokdamiesi šiame filme žiūrovai užčiuops ir itin svarbias filmo temas – godumą, brolystę, tuštybę, skirtingą vertybių prizmę. „Stebėdami filmo herojų išgyvenimus, noromis nenoromis sveriame ir savo vertybių sistemą, ieškome, kas prasminga arba neprasminga mums“, – premjeros vakare kalbėjo A. Bružas.

G. Savickas sakė, kad filmavimo aikštelėje tvyrojo itin gera atmosfera. „Man tai – svarbu. Jei nėra chemijos tarp aktorių, nebus jos ir kino ekrane, – jis įsitikinęs. – Kino aikštelėje praleidžiame po keturiolika valandų, jei bus blogai aktoriams, bus blogai ir visai komandai.“

Nauja režisieriaus Tado Vidmanto komedija „Milijonieriaus palikimas“ Lietuvos kino teatruose – nuo gruodžio 29 dienos. Filme vaidina G. Savickas, A. Bružas, I. Stasiulytė, D. Kundrotaitė.

Į „Forum Cinemas Vingis” kino teatrą rinkosi žinomi žmonės kartu su savo atžalomis išvysti animaciją visai šeimai.

Renginyje dalyvavo filmo kūrėjai, aktoriai, įgarsinę filmuko veikėjus, bei kiti žinomi veidai. Prieš seansą Tadas kartu su Lina padėkojo komandai. Lina palinkėjo visiems „kvailioti, nes kvailystės priveda prie nuostabios kūrybos.” Ji pridūrė, kad būtent kvailiojant ir buvo sukurti Babaužiukai.

Režisierius Tadas Vidmantas paklaustas, kaip jaučiasi premjeros dieną, sakė, kad labai džiaugiasi ir jaudinasi: „Paskutinį kartą šiemet taip jaudinausi tiktai, kai sūnus gimė… ir dabar. Džiaugiuosi, kad po dviejų metų metų pagaliau Babaužiukai išeina į gyvenimą”. Tai pirmasis ilgametražis animacinis režisieriaus filmas. Jame skamba vaikiškos dainelės ir yra pasakojamos septynios istorijos, kuriose slypi gyvenimiškos pamokos.

Filmo prodiuserė Jurgita Rakauskaitė taip pat džiaugiasi premjera ir priduria, kad nepriklausomos Lietuvos istorijoje „Babaužiukai: Septynios fantastiškos istorijos” yra tik ketvirtasis pilno metro animacinis filmas: „Ir nors čia neišvysite sudėtingos 3D animacijos, linksmos, įdomios ir pamokančios Babaužiukų istorijos įtrauks ir nepaliks abejingų. Tad labai tikiuosi, kad ir kiti filmų gamintojai nepabijos imtis šio sudėtingo žanro bei artimoje ateityje išvysime jų daugiau.”

Kūrėjai tikisi, kad Babaužiukus pamils Lietuvos vaikai bei jų tėvai ir kviečia į kiną visoje Lietuvoje.

Kurti kartu su žmona

„Gelbėtojai Išgelbėtojai“ yra kito serialo – „Medikai Paramedikai“ – tęsinys. „Seriale veikia tie patys personažai, tik jie dabar dirba Palangoje. Jame yra kelios siužetinės linijos, kurių nenoriu atskleisti. Žiūrėti „Gelbėtojus Išgelbėtojus“ galima ir nemačius „Medikų Paramedikų“, bet prieš tai juos mačius būtų įdomiau“, – išduoda abiejų serialų scenaristas.

Seriale gelbėtojus ir nelaimėlius vaidina Mantas Bartuševičius, Karina Stungytė, Marius Repšys, Valentinas Krulikovskis, Ineta Stasiulytė, Marius Pocevičius, Petras Kuneika, Ieva Delininkaitytė, Vitalija Mockevičiūtė, Mindaugas Stasiulis, Justinas Jankevičius, Julius Žalakevičius, Neringa Varnelytė ir daugelis kitų.

Juokas ne tik mažina stresą, stiprina imunitetą, širdį ir degina kalorijas. T.Vidmantas įsitikinęs, kad juoktis galima ir reikia iš visko. „Komedija gali būti tokia jautri ir gili kaip giliausia drama. Tiesiog yra visokių jos rūšių. „Gelbėtojai Išgelbėtojai“ yra juodoji komedija. Tokių net Holivude nebekuria, nes bijo ką nors įžeisti... Džiaugiuosi, kad TV3 ryžosi šitam eksperimentui ir šis komedijos žanras dar gavo progą pagyventi“, – atvirauja kūrėjas.

Scenarijų serialui „Gelbėtojai Išgelbėtojai“ jis kūrė kartu su savo žmona Lina Vidmante. T.Vidmantas sako, kad jų bendras darbas visada vyksta labai laisvai ir žaismingai. „Kūryba man asmeniškai ir mums kartu yra žaidimas. Kaip paskui ir filmavimas. Jeigu per rimtai į tai žiūrėčiau, būtų nuobodu tiek man, tiek žiūrovams“, – neabejoja režisierius.

T.Vidmantas neselpia, kad juokaudamas su žmona ar su draugais ribų neturi, tačiau kūryboje – jos yra: „Puikiai suprantu, kad mano humoro ribos kai kuriems žiūrovams gali būti per plačios.“

Nors kurdamas filmus T.Vidmantas nepamiršta ribų, mėgsta jas išmėginti. Sako, kad reakcijų ir nuomonių sulaukia pačių įvairiausių. „Vieniems patinka mano komedijos, kitiems nepatinka. Humoras, kaip ir menas, yra subjektyvus dalykas. Pavyzdžiui, man Marinos Abramovič menas yra šūdas, kaip ir kažkam mano komedijos. Viskas dėl to yra gerai. Tik aš nerašinėju žinučių Marinai, nes turiu įdomesnių užsiėmimų“, – šypteli jis.

Babaužiukai – sūnui

T.Vidmantas su L.Vidmante pristato ir greitai kinuose pasirodysiantį pirmąjį bendrą animacinį filmą „Babaužiukai. Septynios fantastiškos istorijos“. Scenaristas anksčiau yra sukūręs ne vieną animacinę reklamą, tačiau tai yra jo ilgo metro animacijos debiutas.

Anot režisieriaus, kurti vaikams yra netgi smagiau nei kurti juodojo humoro serialą ar filmą. „Pats gali trumpam sugrįžti į vaikystę, prisiminti, kas tuomet buvo juokinga ir smagu. „Babaužiukai“ patiks ne tik vaikams ir jų tėvams, bet ir kiekvienam, norinčiam bent trumpam pabūti spalvingame, nerūpestingame pasaulyje. Ypač dabar, kai realybė ne tokia spalvinga ir nerūpestinga…“ – dalijasi kūrėjas.

T.Vidmantui sunku išskirti, kuris procesas smagesnis – kurti animaciją ar įprastą filmą. „Jie labai skirtingi ir savaip įdomūs. Nenorėčiau nuolat kurti tik animacijos, kaip ir nenorėčiau nuolat tik filmuoti. Animaciją mėgstu dėl to, kad joje daug daugiau laisvės ir kontrolės. Ten galima sugalvoti ir parodyti tokių dalykų, kurių vaidybiniame filme niekada negalėsi“, – sako jis.

Neseniai Vidmantai tapo tėvais. T.Vidmantas sako, kad dar nesidomėjo, kokie animaciniai filmai dabar rodomi, bet neprieštarautų, jei babaužiukai būtų pirmi animaciniai personažai, kuriuos pamatys jo sūnus. „Su šia mintimi juos ir kūrėme“, – priduria naujai iškeptas tėtis.

Nebe jo skonio

Kinas ir serialai skirti pabėgti nuo realybės, bent trumpam pagyventi kitame pasaulyje.

Režisierius sako, kad kiekvienam save gerbiančiam komedijos fanui iš animacinių filmų kategorijos būtina pamatyti „South Park“, „Bob’s Burgers“, „Futurama“. „Iš vaidybinių – „The Office“, „Fawlty towers“, „Curb Your Enthusiasm“, „Schitts Creek“, – vardija jis.

Su kino komedijomis, kurias galėtų rekomenduoti, situacija kiek kitokia, prisipažįsta scenaristas. Jo geriausių filmų trejetukas nuolat kinta. „Vis pamatau kažką nematyto. Tik nesakau, kad naujo. Naujų kino komedijų Holivudas, rodos, net nebekuria. O jei ir kuria, tai jos nebe mano skonio“, – neslepia režiesierius.

Jis atviras – dabar, gimus sūnui, net nėra laiko ką nors pasižiūrėti, o, pavyzdžiui, televizijos apskritai su žmona nebežiūri jau seniai. „Naujienų portalų taip pat stengiamės neskaityti“, – tęsia T.Vidmantas.

Tačiau jis puikiai žino, kad kinas ir serialai skirti pabėgti nuo realybės, bent trumpam pagyventi kitame pasaulyje. „Kai jie padaryti taip, kad man, kaip režisieriui, niekas neužkliūna, tuomet galiu žiūrėti atsipalaidavęs. Tačiau jei tik montažas ar muzika, ar aktorių vaidyba, ar scenarijus nėra iki galo tobuli, tuomet aš prisimenu, kad žiūriu kažką, kas yra netikra, ir negaliu mėgautis“, – prisipažįsta T.Vidmantas.

„Gelbėtojai Išgelbėtojai“ – nuo rugpjūčio 2 d. 21 val. per TV3.

Jo veikėjus įgarsina tokie žinomi Lietuvos žmonės, kaip Marius Repšys, Donata Virbilaitė, Gabrielė Malinauskaitė, Deividas Breivė, Martyna Gedvilaitė, Vainius Sodeika ir kiti. Kurdamas „Babaužiukus“, režisierius ir pats tapo ne tik filmo kūrėju, bet ir įgarsintoju – jis savo balsą paskolino net trims veikėjams.

„Babaužiukai“ yra animacinis filmas visai šeimai apie mažus, įdomius padarėlius, tyrinėjančius pasaulį. Kiekvienas babaužiukas yra vis kitoks, turintis po unikalią savybę. Tad natūralu, kad ir balsai veikėjams turėjo būti sukurti taip, kad tinkamai įkūnytų skirtingus charakterius.

Kurdamas filmus T. Vidmantas skiria ypatingą dėmesį garsui. Visgi, animacijos įgarsinimas skiriasi nuo įprastų kino filmų. Čia veikėjų balsai tampa viena svarbiausių vaidybos priemonių, o kartais vienas aktorius gali įkūnyti net kelis personažus, pakeisdamas savo balsą.

Trepsis / filmo stop kadras

Filmo „Babaužiukai: Septynios fantastiškos istorijos“ aktorių atrankai T. Vidmantas pasitelkė socialinius tinklus. Facebook’e režisierius paskelbė ieškantis aktorių animaciniam filmui.

„Visiems parašiusiems, kurių buvo apie 100, išsiunčiau paveikslėlį su daug skirtingų animacinių personažų. Paprašiau kelis iš jų arba visus įgarsint taip, kaip aktoriams atrodė tinkama. Rinkausi tuos aktorius, kurie galėjo lengvai persikūnyti nuo labai mažo, mielo personažo iki monstro. Pagal tai, kokį tipažą jiems sekėsi sukurti lengviausiai, paskirsčiau personažus“, – teigė filmo režisierius.

Šio animacinio filmo įgarsinimas truko apie tris mėnesius.

T. Vidmantas įgarsino tris „Babaužiukų“ veikėjus: Lazerį, Trepsį ir Fau Fau. Kiekvienam personažui reikėjo rasti atitinkamą balsą.

Fau Fau / filmo stop kadras

Animacijoje visai įprasta, kad vyrai garsina moteriškus personažus, o moterys – vyriškus.

„Lazeris yra labiausiai aš. Trepsio balsui reikėjo kalbėti labai plonai. Visgi, įdomiausia buvo garsinti babaužiukę stilistę Fau Fau – su raudonomis lūpomis, sparnais ir trimis kojomis, kurios atrodo, kaip pirštai. Jos balsas bei kalbėjimo maniera yra toliausiai nuo mano. Paprastai, kuo labiau personažo skambesys skiriasi nuo aktoriaus originalaus balso, tuo daugiau pastangų ir energijos reikalauja jį sukurti. Galiausiai, dar tenka kompiuteriu tą balsą paaukštinti arba pažeminti. Animacijoje visai įprasta, kad vyrai garsina moteriškus personažus, o moterys – vyriškus. Nedaug kas žino, bet pvz., Bartą Simpsoną daug metų garsina moteris, o Lindą Belcher iš „Bob’s Burgers“ – vyras“, – teigė T. Vidmantas.

Pirmadienį režisierius paskelbė aukcioną, kuriame parduoda laimėtą Sidabrinę gervę, o pinigus planuoja paaukoti šaudymo klubui, kuris nupirks „balistinius šalmus ir šarvines liemenes Ukrainos kovotojams“.

„Skubiai parduodu „Sidabrinę gervę“.

Vakar mano (šiaip mūsų, visos komandos, bet dabar sakysiu, kad mano:) paskutinis filmas „Naktinė Žvejyba“ laimėjo Sidabrinę gervę, kaip žiūroviškiausias filmas. Tai reiškia, kad pernai jį pamatė daugiausiai žiūrovų kine ir VOD platformose. Iki pat vakar vakaro netikėjau, kad pavyks kažką laimėti, todėl renginy nebuvau, ramiai sau pas tėvus šašlykus valgiau:)

Juokinga ir ironiškai tai, kad „Naktinė Žvejyba“ yra mažiausiai žiūrovų surinkęs mano filmas iš visų šešių. Pandeminė kino statistika, buvo kiek kitokia, nei įprastai... Bet kuriuo atveju, sukurti filmą, kurį nori žiūrėti žiūrovai, jau savaime yra geriausias apdovanojimas koks tik gali būti. Tokius turiu jau kelis.

Kaip žinot, kinas Lietuvoje yra pasidalinęs į dvi stovyklas – žiūrovų kinas ir autorinis kinas. Manau, kad abi šios rūšys gali ir turi koegzistuoti. O dabar, po pandemijos, visi turim ypač pasistengti, kad sugrąžintume žiūrovus į kino sales, kad apskritai išsaugotume šitą pramogą/meną. Dabar yra geriausias laikas drąsiam, originaliam ir svarbiausia – nuoširdžiam kinui.

Rugpjūčio 5 dieną, kinuose pasirodo naujas mano (ir Linos, ir visos komandos:) kūrinys – animacinis filmukas visai šeimai „Babaužiukai“. Tai yra pirmas mano projektas, kurio didžiąją dalį finansavo LKC. Manau, kad pavyko sukurti gerą, kokybišką, turtingą pramogą visai šeimai ir už valstybės pinigus. Su Lina daug laiko ir širdies sudėjom į „Babaužiukus“, norėjom sukurti tokį dalyką, kurį vėliau galėtume parodyti ir savo sūnui.

Tai jei kada norėjote turėti rankų darbo, pasidabruotą „Sidabrinę gervę“, dabar turit šansą. Mes su „Naktinės Žvejybos“ kūrybine komanda parduodam savo. Pinigus už ją paaukosim pirkti balistinius šalmus ir šarvines liemenes Ukrainos kovotojams.

Jas nupirks į vietą nugabens Perkūno Ginklinė. Jei gervės nenorit, bet gali paaukoti, tą galit padaryti čia: Praktinio šaudymo klubas Perkūnas, sąskaitos numeris: LT74 7044 0600 0816 0346, mokėjimo paskirtis: Parama Ukrainai

Padarykim gervės aukcioną, kuris baigsis trečiadienį, birželio 8 d., 11 val. ryto. Pradinė gervės kaina – 22 eur. Kas daugiau?“ – savo „Facebook“ paskyroje skelbė T. Vidmantas.

Režisierius pripažino, kad nesitikėjo gauti apdovanojimo.

„Aš iki pat sekmadienio vakaro nesitikėjau, kad pavyks ją laimėti. Paprastai tokie filmai kaip mano nėra apdovanojami „Sidabrinėmis gervėmis“. Tai, kad ją gavome, buvo didelis siurprizas visai komandai“, – sakė T. Vidmantas.

„Laimėti karą dabar yra svarbiausia užduotis“, – pridūrė jis, paklaustas, kodėl priėmė tokį sprendimą.

Pasak jo, šalmus ir liemenes nupirks ir į vietą nugabens ginklais prekiaujanti bendrovė „Perkūno ginklinė“.

T. Vidmantas kviečia aukoti ir tuos, kurie „Sidabrinės gervės“ įsigyti nesiekia.

Per kiek daugiau nei valandą suma aukcione nuo režisieriaus pasiūlytų 22 eurų pakilo iki 1,4 tūkst. eurų.

„Tiesą sakant, nesitikėjau, kad net 1 tūkst. eurų perlips. Mano norai jau yra viršyti“, – BNS sakė T. Vidmantas.

Aukcioną planuojama tęsti iki trečiadienio.

Nors atrodo, kad dar neseniai džiaugėmės vasara, žvarbūs orai priverčia jos pasiilgsti dar labiau. Vis sparčiau artėjant žiemai, į vasarą nusikelti padės saulėtas naujas T. Vidmanto serialas „Gelbėtojai Išgelbėtojai“, kurio premjera Go3 platformoje įvyko šį trečiadienį.

Kaip visuomet, Tado darbų gerbėjai seriale turės progą pamatyti tikrą garsenybių desantą. Žilvinas Tratas, Ineta Stasiulytė, Marius Repšys, Justinas Jankevičius – tai tik dalis žinomų aktorių, kurie ir vėl vers šypsotis.

„Noriu tikėti, kad man jau nebėra sunku prisikviesti garsius aktorius – visi jie noriai sutinka vaidinti. Tačiau nutiko keistas dalykas – visi galvojome, kad per pandemiją aktoriai neturės darbo, sėdės namuose. Tačiau iš tiesų situacija buvo atvirkštinė ir juos sugaudyti buvo be galo sunku. Vaidinti jie tikrai norėjo, tačiau suderinti grafikus, kad visiems tiktų filmavimo diena, buvo nelengva užduotis. Galbūt todėl filmavimai nusivėlino ir mes išlindome net į rugsėjo antrąją pusę. Pusnuogiams vaidinti pučiant šaltam vėjui nuo jūros lengva nebuvo, bet seriale tai neatsispindi. Visi drebėdavo tik tarp dublių“, – sako T. Vidmantas.

Tai – jau ne pirmas darbas, prie kurio įgyvendinimo prisideda ir labiausiai režisierių įkvepianti moteris, jo paties žmona Lina. Ir nors būtų galima tikėtis, kad Lina naująjį serialą matė net ne vieną kartą, tiesa visai kitokia – iki paskutinės akimirkos ji nebuvo mačiusi nė serijos.

„Nepaisant to, kad žmona padėjo man šį serialą sukurti ir parašyti scenarijų, o jos humoras – dar juodesnis nei mano, iki premjeros ji dar nebuvo jo mačiusi. Žmona – didžiausia mano fanė ir mūza, bet šįkart serialo jai nerodžiau specialiai. Na, gal tik kelis scenas, nes išgirdusi, kaip kitame kambaryje juokiuosi, ji ateidavo pasižiūrėti, kas man čia taip juokinga. Bet ji – labai kantri. Lina žino, kad daug smagiau pamatyti galutinį rezultatą, kadangi tarpinis tikrojo vaizdo niekuomet neperteikia“, – sako režisierius.

Seriale žiūrovai ir vėl išvys tuos pačius pamiltus veidus, kaip ir hitu tapusiame „Medikai Paramedikai“, tik šįkart jie bus pakeitę profesijas. „Serialo veikėjų keisti nesinori, nes su kiekvienu sezonu jų personažai darosi vis ryškesni. Pradedu galvoti, kad kai kurie iš jų yra verti netgi atskiro serialo, tačiau apie tai kalbėti dar kiek ankstoka…“ – intriguoja režisierius.

Paklaustas, ar kurdamas serialą prieš save įsivaizduoja žmogų, kuriam serialas galėtų būti skirtas, T. Vidmantas neslepia – jis tikrai žino, kam jis patiks, o kam – ne. Tačiau pastariesiems, anot jo, nepavyktų įtikti net ir labai stengiantis.

„Tiksliai žinau, kad „Medikai Paramedikai“ labai patiko patiems medikams. Jie man rašė, kad jų gyvenimuose pasitaiko net ir dar juodesnių situacijų. Kai kuriu tokią juodą komediją, visuomet suprantu, kad ji patiks kiek gudresniam žiūrovui. Man buvo keista, kai sužinojau, kad kitus žiūrovus juodas humoras pykdo, todėl mano žiūrovas – vidutiniškai protingesnis ir vidutiniškai laimingesnis (šypteli). Ir vis dar galintis juoktis, nes kai kurių niurzgų, kad ir ką bedarytum, prajuokinti jau nebepavyks. Jei trumpai, tai – serialas, kuris yra skirtas ne visai beviltiškai nusivylusiems žiūrovams“, – juokiasi T. Vidmantas.

O kaip T. Vidmantui jau šį vakarą seksis žaidime „galvOK“, kuriame į kovą stos su naujausio savo serialo žvaigžde Ieva Delininkaityte? Tadui į klausimus padės atsakyti komandos kapitonas Mantas Katleris, o Ievai – Marijonas Mikutavičius. Tiesa, pastarasis neslėps, kad mergina laidoje nustebins ir jį patį…

Laidoje T. Vidmantas ras jam pagal serialą idealiai tinkantį klausimą, tik ar jam ir M. Katleriui pavyks į jį atsakyti? Kas privers M. Mikutavičių apsikeisti vietomis su Ieva ir pasiūlyti kapitone tapti jai? Galiausiai, kaip gimė posakis, kad vaikus atneša gandrai ir kokį neįtikėtiną išradimą yra pagaminę lietuviai?

Žaidimas „galvOK“ – šeštadieniais, 19.30 val. per TV3!

„Nežinau, ar žinote, bet tai gana didelės pajamos kino teatrams ir svarbus faktorius žiūrovui apsisprendžiant, ar eiti į kiną ar geriau į barą, kur nėra jokių ribojimų. Nesvarbu, ar skiepytas ar ne, su tuo pasu ar ne. Būtent dėl Arūno sprendimų vis dar negalima kine patirti pilnos kino pramogos, t. y. popkornų ir kolos. Toks ant pamąstymo. Kur daugiau galimybių užsikrėsti? A) Bare, kur visi geria, stumdosi, garsiai kalba vienas kitam į veidą, nes per muziką nesigirdi. B) Kine, kur niekas nekalba, nevaikšto, savo vietoje sėdi ir į tą pačią pusę žiūri. Kitaip sakant, kas sveikiau, sveikatos ministre? Holivudas su savo politkorektiškais, neoriginaliais filmais jau seniai nieko gero nebeatsiunčia, komedijų išvis nebekuria, o lietuviams (įskaitant ir mane) to daryti nebeapsimoka. Yra dar kas turi stalčiuose savo filmus, laukia geresnių laikų, bet tuoj nebebus kur jų parodyti“, – situaciją komentavo režisierius.

Jei šita tendencija tęsis, sekantys jau bus tokie, kur norės uždrausti abortus, bet nežinos, kaip tą padaryti...

Pasak T. Vidmanto, ir kino teatrų gali laukti niūri ateitis. „Kino teatrams jau dabar neapsimoka veikti. Jei niekas greitai nepasikeis, jie užsidarys ir viskas – kinas baigsis visam laikui. Jų vietose stovės verslo centrai. Dėl to kaltas bus tik vienas žmogus – Arūnas Dulkys. Priminsiu apie jį ir prieš sekančius rinkimus. O žinote, kokios priežastys, kodėl vis dar negalima popkornų valgyti ir reikia filmus žiūrėti su kaukėmis? Nes nėra stalų! Aš nejuokauju, čia iš oficialaus jo atsakymo. Kaip aš interpretuoju šitą argumentą: kai valgai restorane, valgai prie stalo, reiškia niekuo neužsikrėsi. Kai valgai kino salėje, nėra stalo, reiškia užsikrėsi. Fantastiška logika, ministre. Ar ta pačia galva ir namie sprendimus priimate ar tik darbe? Kažkaip nelabai sekasi mums pastaruoju metu su valdžiomis, ane? Arba tyčia nesąmones daro, arba nemoka, arba tingi. Jei šita tendencija tęsis, sekantys jau bus tokie, kur norės uždrausti abortus, bet nežinos, kaip tą padaryti... Bent jau tą privalomąją marihuaną galėtų įvesti, kur taip žadėjo. Bent kažkiek labiau p* viskas būtų. Iki kol neatsirastų priklausomybė, turiu omeny“, – socialiniame tinkle rašė vyras.

Suprantu, kad š*das sėdėti su kauke, bet ateikite į kiną, kol neuždarė į karantiną. O, net susirimavo.

„Kitas žmogus, kuris mane šiemet labai nuvylė – Dario Voitukevez iš „Pasiklydę Ekrane“. Nu, jūs man pasakykite, ar taip daroma: pasikviečia mane į savo podcastą, aš ateinu, įdomiai bendraujame, valgau ten, geriu rėmėjų maistą, žaidžiame žaidimus, kuriame įdomų turinį, kuris naudingesnis jiems, nei man. Paskui padarome specialų seansą po jų podcasto vėliava, po kurio liekame pasikalbėti su žiūrovais, po seanso visi nuvarome draugiškos vakarienės, vėl užtagina instoj, kad rėmėjų sušius valgau (kurių dabar iš principo nebemėgsiu) ir po visko įkala „7 meno dienų“ stiliaus filmo recenziją. Ar taip daroma normalių žmonių pasauly? Pagal mane taip elgiasi išverstaskūriai. Angliškas terminas būtų „backstabing bitch“. Nesupraskite klaidingai, š*dinų recenzijų aš nebijau, Lietuvoje kitokių niekas ir nerašo. Bet taip elgtis tiesiog negarbinga. Pasiklydę ne tik ekrane, bet ir moralėj“, – nevilties neslėpė kūrėjas.

„Žodžiu, buvo smagu. Šitie šešeri metai man asmeniškai buvo geri ir sėkmingi, bet turiu pasakyti, kad „Naktinė žvejyba“, nors ir labai juokingas, labai kitoks, greičiausiai yra paskutinis mano filmas. Teks kepti serialus arba išvis daryti kažką kito. Sugalvosiu. Suprantu, kad š*das sėdėti su kauke, bet ateikite į kiną, kol neuždarė į karantiną. O, net susirimavo. Ir kad nebūčiau kaip SEL'as su savo atsisveikinimo / sugrįžimo koncertais, visgi pabrėžiu – greičiausiai paskutinis filmas. T. y. jei Arūnas Dulkys ir toliau nesupras, kam žmonėms reikalingos pramogos. Na, bet jei žmogui skelbti populiariausių vardų dešimtuką tarp mirusių nuo patys žinot ko yra pramoga, tai nenuostabu, kad kinas nėra“, – įrašą socialiniame tinkle baigė režisierius.

„Prieš kelis mėnesius atsidarau savo IMDB ir matau, kad parašiau naują filmą, kurio nerašiau. Viskas buvo taip: čekų kompanija paėmė „Tris milijonus eurų“ ir vos ne pakadriui, mūsų neatsiklausę, pasidarė savo versiją. Ir ne šiaip už nuosavas kronas, o dar ir iš valstybinio kino fondo gavo jam finansavimą. Taip išeina, kad mano filmai kol kas turi didesnį šansą gauti valstybės finansavimą, tik tuo atveju, jeigu ta valstybė yra svetima ir filmas statomas be mano žinios. Dabar mes tuos kiaušinius į teismą duosim. Po kelių metų galėsiu informuot, kaip seksis“, – socialiniame tinkle rašė režisierius.

T. Vidmanto „Facebook“ įrašas.

T. Vidmantas palygino ir kelias scenas iš abiejų filmų. Jos – gana panašios. 

T. Vidmanto „Facebook“ montažas.

„Jie ne tik, kad pavogė, bet dar ir mane IMDB nurodė, kaip jų vogtos versijos bendraautorių. Jei nebūtų to padarę, niekad nebūčiau apie tai sužinojęs, nebūtų dabar jokio ieškinio“, – aiškino režisierius, pasidalijęs ir čekų kompanijos filmo vaizdo įrašu.

Lietuviško kino hitus „Gautas iškvietimas“, „Trys milijonai eurų“, „Lietuviški svingeriai“, „Pats sau milijonierius“ sukūręs T. Vidmantas naujausioje komedijoje „Naktinė žvejyba“ pasakoja įtraukiančią dviejų kaimynų, Justo ir Povilo, istoriją. Atokioje ežero saloje žvejybai susitikę vyrai kalbasi apie „reikalus“ bei moteris, tačiau netikėta linkme pasisukęs pokalbis virsta ne tik intriguojančiu vyrų gyvenimus atskleidžiančiu siužetu, bet ir mirties ar gyvenimo klausimu.

Kalbėdamas apie kūrybą T. Vidmantas yra ne kartą užsiminęs,  kad filme „Lietuviški svingeriai“ yra nemažai autobiografinių detalių, o žmona Lina režisieriui yra vienas svarbiausių žmonių jo gyvenime. Tačiau pastaruoju metu Lina T. Vidmantą ne tik įkvepia, bet ir prisideda prie kūrybinių idėjų išpildymo, tad juos jau galime laikyti ne tik šeimyniniu, bet ir kūrybiniu duetu. Lina prisidėjo prie T. Vidmanto TV serialo „Medikai paramedikai“ scenarijaus, o naują serialą „Gelbėtojai išgelbėtojai“ visą parašė kartu. Nemažai Linos sugalvotų juokingų situacijų išvysime ir „Naktinėje žvejyboje“.

„Kurti su Tadu yra nuostabus jausmas. Su juo ir per jį aš realizuoju savo kūrybiškumą. Geresnio partnerio nei gyvenime, nei kūryboje nelabai galiu įsivaizduoti“, – savo įspūdžiais dalijasi T. Vidmanto žmona Lina.

Jai pritaria ir režisierius bei pabrėžia, kad šis kūrybinis bendradarbiavimas papildo kūrybą: „Linos humoro jausmas yra šiek tiek kitoks nei mano. Jos pokštai būna dar juodesni, tai man tenka prisukti, primažinti jos „juodumą“. Bet tai tik dar labiau praturtina mano filmus ar serialus. Nors turbūt jau galėčiau sakyti – mūsų filmus ir serialus. Ji prisideda vis daugiau ir indėlio tik daugės.“

„Naktinėje žvejyboje“ pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai Leonardas Pobedonoscevas ir Marius Repšys. Ir nors tai naujos stilistikos T. Vidmanto filmas, nustebinsiantis ne vieną režisieriaus kūrybos gerbėją, tačiau nestokojantis taiklaus humoro, ironijos bei netikėtos pabaigos.