Kaip teigia parodos kuratorė, tai antroji paroda, apžvelgianti Lietuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose saugomą Kuršių nerijoje sukurtą dailės paveldą. Pirmojoje, 2011-aisiais, buvo galima susipažinti su kūriniais, gimusiais Neringoje iki Antrojo pasaulinio karo. Juos kūrė čia gausiai lankęsi užsienio menininkai (daugiausia vokiečiai) ir neriją tik pradėję atrasti Lietuvos dailininkai. Šioje parodoje pristatoma Kuršių nerijoje sukurta sovietmečio Lietuvos dailininkų kūryba.
Vizualųjį istorijos pasakojimą kuratorė skirsto į tris dalis: "Gyventojai", "Žvejyba", "Kurortas" ir jas išdėsto trečiojo aukšto galerijos erdvėse. Parodoje eksponuojami aliejinės tapybos darbai, akvarelės, pastelės ir spalvoti piešiniai. Iš viso – 120 darbų, pristatomi 32 juos kūrę autoriai. Kuratorė atliko didelį ir kruopštų darbą rinkdama dokumentinę medžiagą bei atsiminimus ir parengė išsamius tekstus, kurie parodoje pristato istoriją, autorius ir jų paveikslus.
Viena iš meno funkcijų yra atspindėti esamąjį laiką ir vietą. Bet yra ir kitų aspektų: realybės vaizdavimo ir apmąstymo santykis, buities ir būties santykis, meninės raiškos ambicijos, lemiančios formos naujoves. Kuratorės pasirinkta parodos koncepcija yra istorijos iliustracija – pasakojimas. Šiame pasimatyme istoriją minėsime trumpai, punktyriškai (naudosiu kuratorės I.Šarakauskienės parengtą istorinę medžiagą), o į parodą žvelgsime kiek kitu kampu – per meno ir tapybos prizmę.
Menas, vaizdžiai tariant, yra toks lagaminas dvigubu dugnu. Pirmame, lengvai prieinamame skyriuje, – vaizdas ir siužetas. Tai paprasta. O problema ta, kad žiūrovas it nepatyręs muitininkas kartais neranda antro, gilesnio skyriaus, kuriame slypi meno esmė. Šio tekso tikslas – rasti slaptąjį skyrelį ir padėti perskaityti specifinę meno kalbos plastiką.
Aptardama parodoje eksponuojamą tapybą, ją skirstysiu į tris grupes. Pirmoji – pradinė – būtų realistiniai, siaurąja prasme, paveikslai. Pagrindinis tokios tapybos principas būtų "matau–tapau". Tai paviršiumi slystantis dailininko žvilgsnis, gamtą atkartojanti, mėgdžiojanti tapyba.
Antroji – aukso vidurys. Šios grupės kūriniai atskleidžia realybės prigimtį. Jų kūrybinis principas yra "matau–suprantu–tapau". Tas "suprantu" natūros kopiją padaro paveikslu. Tai teksas, kurio prasmė glūdi tarp eilučių.
Trečioji grupė – tapybos elitas, aukštasis menas. Šio lygio kūriniai plastiškai perteikia būties egzistencinę refleksiją. Tokie paveikslai kalba apie realybės priežastingumą, padarinį ir visuotinumą. Šiam lygiui atstovaujančių darbų nevaržo žanro ar kiti formos apribojimai. Tai lagaminas su daug slaptų skyrelių. Parodoje trečiajai grupei atstovauja keli paveikslai, beje, vienas iš jų – nedidelio formato peizažas, tapytas jauno autoriaus.
Visų grupių paveikslai tarpusavyje skiriasi autorių pasirinktomis išraiškos priemonėmis, savita, primesta arba nusižiūrėta tapybos maniera ir... talentu. Ir prastas paveikslas gali simuliuoti elitinę dailę. Kalbant apie šios parodos darbų stilistiką, derėtų prisiminti geležinį socialistinio realizmo diktatą aptariamojo periodo pirmojoje pusėje, todėl mes minėsime ir kūrinių sukūrimo metus. Objektyviai parodoje vyrauja pirmosios grupės darbai, nes kuratorės tikslas buvo papasakoti aoie geografinę vietovę ir jos laiko tėkmę tam tikru istoriniu laikotarpiu.
Parodoje eksponuojami aliejinės tapybos darbai, akvarelės, pastelės ir spalvoti piešiniai. Iš viso – 120 darbų, pristatomi 32 juos kūrę autoriai.
Gyventojai
Trumpas istorinis ekskursas. "Karui baigiantis senieji nerijos gyventojai kuršiai buvo priverstinai evakuoti. Iš jų po karo į gimtąsias vietas tesugrįžo 13 proc., tai yra 188 asmenys. Į ištuštėjusią Kuršių neriją nuo 1945 iki 1950 m. gyventi ir dirbti kuriamuose žvejų kolūkiuose buvo verbuojami naujakuriai, didžioji jų dalis buvo rusakalbiai iš plačiosios Sovietų Sąjungos. 1951–1957 m. antroji naujakurių banga buvo gausesnė ir šįkart čia vyko beveik vien lietuviai. O 1958–1960 m. didžioji senųjų kuršių gyventojų dalis pasinaudojo TSRS ir Vakarų Vokietijos susitarimu dėl galimybės repatrijuoti ir išvyko gyventi į Vokietiją."
Daugumoje eksponuojamų portretų įamžinti ilgą laiką Kuršių nerijos gyventojų pagrindinę dalį sudarę žvejai. O vėlyvojo sovietmečio metu sukurti portretai akivaizdžiai liudija, kad ilgainiui, kuriantis kurortui, nerijoje daugėjo ir kitų profesijų atstovų: įvairių specialistų, kultūrininkų, formavosi vietinė inteligentija.
Romualdas Audrūnas Kunca. Nidos žvejys Mikelis Pugelis.
Pirmasis portretų galerijoje mus pasitinka nuotaikingas senojo kuršio Mikelio Pugelio portretas, kurį 1959 m. nutapė jaunas, ką tik baigęs studijas tapytojas ROMUALDAS AUDRŪNAS KUNCA (1935–2011).
Romualdas Audrūnas Kunca. Nidos girininko Gedimino Dikšos portretas.
Šmaikšti žvejo šypsenėlė, guvios akys, jis pozuoja pasirėmęs į tvoros skersinį. R.A.Kunca pasakojo portreto sukūrimo istoriją: "Profesorius A.Gudaitis, buvęs dėstytojas ir diplominio darbo vadovas, pasikvietė mane tapyti žvejo portretą iš natūros. Portretinį piešinį padarėme per vieną dieną, o tapėme kelis seansus, už kuriuos mokėjome abu. Mano darbas A.Gudaičiui patiko, tik patarė apibendrinti drabužį, kad netrukdytų veidui." Portreto formatas nedidelis, piešinys – realistinis, koloritas – sodrus, potėpis – faktūriškas. Formą dailininkas modeliuoja pagrindinių ir papildomų, šiltų ir šaltų spalvų deriniais. Portretas tapytas ryškioje saulės šviesoje, plenere. Tai impresionistinė portreto studija.
Mečislovas Ostrauskas. Mikelis Pugelis.
Kitoks yra MEČISLOVO OSTRAUSKO (1927–2002) 1971 m. nutapytas M.Pugelio portretas. Jame yra klasikinio portreto žanro elementų. Impresionistinę, spalvingą dienos šviesą keičia santūrus apšvietimas, būtinas formai perteikti. Fone – dvi subtiliai ištapytos dėmės – jūra, susiliejanti su dangumi, ir smėlis – tai veikiau simbolis, charakterizuojantis portretuojamąjį, nei vaizduojantis peizažą plenerinės tapybos prasme. Laivelis yra asmens profesiją atskleidžiantis artefaktas. Pasirinkęs tokį tapybinį mąstymą, autorius vaizduoja ne tik konkretų asmenį konkrečiu laiku, bet ir sukuria archetipinį žvejo portretą, kitaip nei R.A.Kuncos impresionistinėje portreto traktuotėje. Taigi, mes matome klasikinį, psichologinį seno žvejo kuršio portretą.
R.A.Kuncos dvigubas Peleikio ir Pugelio portretas, nutapytas 1962 m. Autorius savo atsiminimuose rašo, kad turėjo svajonę nutapyti visus jo pažinotus senuosius Nidos žvejus viename paveiksle, bet, kurdamas portretinę kopoziciją, apsistojo prie žvejų Peleikio ir Pugelio dvigubo portreto varianto. M.Pugelis buvo nedidukas, gyvų, žvitrių akių, plonalūpis, judrus ir gan šnekus. Visai kitoks buvo Peleikis – flegmatiškas, aukštas ir pakumpęs, mažakalbis ūsočius. Tokius žodinius žvejų portretus paliko pats tapytojas. Įdomus sumanymas sugrupuoti vienoje drobėje tokio skirtingo būdo senukus. Kai pateksite į parodą, siūlyčiau gerai įsižiūrėti į šį paveikslą ir pažaisti – pabandyti atspėti, kuris yra kuris. Tai didelio formato, dvigubas, pusės figūros portretas, kuriame itin svarbi kompozicija. Šiuo atveju matome uždaros kompozicijos tipą, kai figūros užima beveik visą drobės plotą, o fono – tik pakraščiukai. Šis darbas pasižymi gudaitiška tapysena: apibendrintas piešinys, ryškių spalvų koloritas ir konstruktyvus potėpis. R.A.Kunca mokytojo stilistiką papildo monumentalumu – jam būdingomis masyviomis figūromis dideliame formate. A.Gudaičio įtaką vertinčiau kaip teigiamą, atsispindinčią R.A.Kuncos geriausiuose darbuose. Gudaitišką spalvinės tapybos mokyklą išėjo dauguma Lietuvos tapytojų, vėliau suformavusių savitą stilių.
Rimtas Kalpokas. Kuršių marių žvejo Kazio Arcimavičiaus portretas.
Rimtas KALPOKAS (1908–1999). "Kuršių marių žvejo Kazio Arcimavičiaus portretas" (1971 m.). Matome kitą žvejo tipažą: jaunas, antrosios naujakurių bangos atstovas nuo Seredžiaus, nebe kuršis, pozuoja kilstelėjęs galvą, žvilgsnis optimistiškai nukreiptas į tolumas, į šviesų rytojų; toks labai sovietinis darbininko portretas. R.Kalpokas tapo portretą anksti susiformavusiu savitu stiliumi: dokumentinis žmogaus ir aplinkos fiksavimas, kontūro įrėmintas realistinis piešinys, lengvi, šokinėjantys staccato potėpiai, primenantys mozaiką. Šiame portrete skurdus ir pilkas koloritas taikliai perteikia, o kartu ir nuvainikuoja tą sovietinį optimizmą.
Vėlyvasis sovietmetis, ir mes susitinkame su Kuršių nerijos inteligentija.
"Nidos girininko Gedimino Dikšos portretas", nutapytas R.A.Kuncos 1983 m. Pasak parodos kuratorės, miškininkai sovietmečiu buvo antra pagal svarbą gyventojų grupė po žvejų. Jiems teko nelengva užduotis – atsodinti karo metu nuniokotus miškus ir apželdinti apsauginį kalnagūbrį. Kalbant apie R.A.Kuncos kūrybą, gausiai pristatytą parodoje (aštuoniolika didelio formato darbų ), reikia pažymėti, kad jis įvairiais kūrybos etapais naudojo labai įvairią stilistiką. Vaizdžiai šnekant, jo tapyba turi daug veidų. Šio portreto autoryste patikėjau tik pažiūrėjusi į etiketę – tokia nebūdinga R.A.Kuncai tapysena: figūros mastelis mažesnis už natūralų, kompozicija, piešinys, koloritas, potėpis – moksleiviški ir naivūs. Bet jis svarbus kuratorei dokumentine-istorine prasme.
Garsi Lietuvos portretistė BRONĖ MINGĖLAITĖ-UOGINTIENĖ (1919–1983) rašytojo Viktoro Miliūno portretą tapė 1981 m. "V.Miliūnas buvo didysis Nidos metraštininkas, ją pažinojęs iš vidaus, o ne epizodiškai. Gal todėl, kad rašytojas gana anksti įsigijo vasarnamį Nidoje – tuo 1961 m. pasirūpino jo apsukrioji žmona Birutė" – ji nutapyta antrame plane. Poros namai Nidoje buvo virtę neoficialiu rašytojų klubu, kur rinkdavosi Lietuvos menininkai ir intelektualai.
Bronė Mingėlaitė-Uogintienė. Viktoras Miliūnas.
B.Mingėlaitės-Uogintienės kūrybiniame palikime gausu puikių Lietuvos meno, kultūros ir visuomenės veikėjų portretų. Kalbant apie jos tapybos manierą, norėčiau paminėti išskirtinę savybę: kompozicija ir piešinys – apibendrinti, nepaprastai tvirti, nepajudinami, o spalva – aktyvi, gyva, jos deriniai netikėti; kartais sodrūs ir kontrastingi, kartais – subtilūs ir romantiški, potėpiai laisvi, platūs, autorė tapė ir teptuku, ir mentele. Dailininkės darbuose – neįtikėtinas tvirtybės ir švelnumo, kartais netgi sentimentalumo derinys. Tokia ji buvo ir gyvenime – nepaprastai stipri ir kartu moteriškai trapi. Manau, tai yra kažin koks dėsningumas – kaip menininkas tapo, taip ir gyvena, kaip jis gyvena, taip ir tapo. O jei šios dvi gyvenimo ir kūrybos lygiagretės susikerta, kažkur yra netiesa... netikrumas.
Vytautas Ciplijauskas. Vitalija Jonušienė.
VYTAUTAS CIPLIJAUSKAS (1927–2019) priklauso Lietuvos dailininkų portretistų olimpui. "1980 m. tapytuose portretuose regime įamžintas dvi išskirtines Neringos asmenybes – tautodailininką ir Kuršių nerijos senųjų gyventojų etninės tradicijos puoselėtoją Eduardą Jonušą ir jo žmoną, ilgametę kultūros centro bei memorialinio Thomo Manno muziejaus direktorę Vitaliją Jonušienę. Dailininkas, gavęs užsakymą iš Maskvos Tretjakovo galerijos sukurti šeimos portretą, sumanė įamžinti bičiulių Jonušų porą." Tai paruošiamieji etiudai, tapyti iš natūros.
Šie etiudai turi visus dailininko portretams būdingus bruožus. V.Ciplijausko portretai nutapyti remiantis klasikinio portreto žanro kanonais ir jie savo stilistika tęsia geriausias baroko meistrų tradicijas. Kompozicija – klasikinė, forma ir šviesa modeliuojamos ne spalva, o tonu (ne senuoju muziejiniu rudų atspalvių, o juosvai pilku), iš tos prieblandos išnyra kelios reikšmingos spalvos, šviečiantys veidai ir rankos. Jonušų portreto atveju detalės – jūra, dangus, vėtrungė – yra kompozicijos elementai, padedantys atskleisti žmogaus biografijos visumą.
V.Ciplijausko kuriami portretai pasižymi autentiška formos traktavimo maniera – išilginti žmonių veidai ir rankos, figūros, aplinkos detalės. Tai kuria ypatingą dvasingą atmosferą, tvyrančią jo tapytuose portretuose. V.Ciplijauskas yra portreto žanro meistras, sukūręs įspūdingą portretų galeriją, iš kurių vienas garsiausių – chrestomatinis Marijonos Rakauskaitės ir Liudo Truikio portretas.
Žvejyba
Darbus, iliustruojančius žvejybos temą, galime skirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė – peizažai, kuriuose vaizduojami Kuršių nerijos materialiojo paveldo artefaktai: visi naudoti laivelių tipai – kurėnai, nedideli žvejybiniai traleriai, dorės, pusiau dorės, barkasai, botai, taip pat molas, uostas ir prieplauka. Tai scenografija, papildanti žvejybos temos kompozicijas.
Antroji žvejybos temos paveikslų grupė – figūrinės kompozicijos. Ir čia man iškyla du klausimai: ką galime vadinti figūrine kompozicija ir kodėl kuratorė antrojoje parodos dalyje susitelkia tik į žvejybą, t.y. į darbo temą. Kokia buvo galima kita temos traktuotė? Pirmoji parodos dalis vadinasi "Gyventojai", gal antroji galėjo būti – "Gyvenimas", kuriame yra ne tik darbas. Juk žvejai turėjo šeimas, jie mylėjo ir nekentė, džiaugėsi ir liūdėjo, gimė ir mirė, tikėjo anapusybe arba ne, kūrė mitus ir legendas, kurie yra grįsti gyvenimu ir kartais akivaizdžiai atsikartoja realiame gyvenime, paversdami jį ritualu. O kartais tiesiog miegojo, valgė bulves (kaip Vincento van Gogho nutapyti angliakasiai), sėdėjo prie ugniakuro... Ar kuratorė kūrė parodos koncepciją objektyviai apribota esamų paveikslų? Ar ieškojo tokių kūrinių, kurie iliustruotų jos sukonstruotą parodos struktūrą? Paradoksas ir galimas atsakymas yra tas, kad darbas yra labai sovietinė, prievartinė, primestinė, slogaus socialistinio realizmo figūrinio paveikslo tematika, tais laikais perkama ir gerai apmokama. Išsami, kruopščiai surengta paroda atskleidžia ir paties meno problemiškumą – kokie kūriniai vyravo sovietmečiu; ką ir kodėl dailininkai vaizdavo; kas išliko ir kodėl taip atsitiko? Manau, galime daryti išvadą, kad tema "Žvejyba" puikiai atspindi sovietmetį kaip laiko fenomeną, bet nuskurdina Kuršių nerijos gyvenimo panoramą.
ADELĖ MEDUTYTĖ (1928–2014), Kuršių neriją pamilusi ir ištikimai visą gyvenimą ją tapiusi dailininkė, parodoje gausiai (20 darbų) pristatoma jautriomis pastelėmis, akvarelėmis ir aliejinės tapybos darbais. Pilkojoje "Žvejybos" salėje rodomi jos ankstyvieji, 1957 m., peizažai su laiveliais, kuriuose pastebimas sekimas gamta, noras kuo daugiau papasakoti, tam tikras susikaustymas. Pavadinčiau tai autorės tapybinės tapatybės paieška. O kitoje – "Kurorto" – salėje rasime vėlesnių, brandesnių, jau savito braižo peizažų.
Nedidelio formato peizažuose "Štilis mariose" ir "Žvejų prieplauka", tapytuose 1957 m., ROMUALDAS AUDRŪNAS KUNCA atsiskleidžia kaip subtilus impresionistas. Paveikslai spinduliuoja švelnų šviesos virpėjimą ir ramybę. Čia ir vėl matome kitą R.A.Kuncos tapybos veidą, bet juo lengva patikėti, nes jis inspiruotas gamtos nuotaikos, o ne susigalvoto konstrukto.
Kita stotelė – paveikslas "Nida" (1958 m.). Autorius LEONAS KATINAS (1907–1984) – sudėtingos biografijos žmogus ir dailininkas. Būtina pasakyti kelis žodžius šia tema, nes jo biografija atspindi laiką, kuriuo gyveno ir kūrė daugelis vyresnės kartos parodoje pristatomų autorių. Autorius gimė carinėje Lietuvoje, nuo devynerių augo ir formavosi laisvoje Lietuvoje, nuo 38-erių gyveno ir kūrė sovietinėje Lietuvoje, atkurtos nepriklausomybės, deja, nesulaukė.
"L.Katinas 1914–1926 m. lankė gimnaziją Utenoje. 1927 m. tėvai norėjo, kad grįžtų į ūkį ir taptų ūkininku, tačiau jis, pavogęs dviratį, pabėgo iš kaimo, nuvažiavo į Panevėžį ir įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. 1933–1935 m. mokėsi Kauno meno mokykloje – buvo priimtas iškart į antrą kursą, pašalintas po dvejų metų dėl nesumokėto mokesčio už mokslą. Artimai bendravo su Justinu Vienožinskiu, laikė jį savo mokytoju. 1933–1936 m. mokėsi Pirmojo Lietuvos Prezidento karininkų mokykloje. Tuo metu būti karininku buvo prestižas. Susitaupęs pinigų, nusipirko automobilį "Ford". 1936–1940 m. Marijampolėje pradėjo vaidinti mėgėjų teatro spektakliuose. 1940 m. birželio 15-ąją L.Katinas, kaip karininkas, dalyvavo įleidžiant rusų kareivius į Lietuvą ir nuo tos pačios birželio 15-osios slapstėsi nuo rusų okupacijos, nuo galimų trėmimų. Apsistojo Šiauliuose, į jo namą pataikė bomba, viskas sudegė, taip pat ir visi ten buvę prieškariniai jo darbai. 1941–1945 m. L.Katinas – Šiaulių dramos teatro aktorius. 1945 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą, į tapybą, ten vėl bendravo su J.Vienožinskiu, o kai 1947 m. katedros vedėju tampo Antanas Gudaitis, L.Katinas tęsė studijas pas jį. 1948–1973 m. dirbo Vilniaus dailės institute dėstytoju, 1969 m. tapo docentu. 1960 m. vadovavo vyresniųjų klasių mokiniams skirtai lėlių teatro studijai Profsąjungų rūmuose. 1967 m. suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas. 1970 m. įvyko kūrybinis virsmas – posūkis link abstrakcijos. 1970–1979 m. – ypač darbingas, produktyvus, kokybiškas periodas. 1980 m. ištiko insultas, po kurio nebetapė, lieko prikaustytas prie lovos iki mirties 1984 m. Jis gyveno sudėtingu istoriniu laikotarpiu, kai iš menininkų buvo pareikalauta visko: duoklės, lojalumo, kompromisų, įkvėpimo, talento, kokybės. Dabar net sunku įsivaizduoti, kokias dilemas sprendė Lietuvos pokario tapytojai – tapybos, semantikos, moralės. L.Katino gyvenimiškoji ir kūrybinė patirtis mums yra chrestomatinis tokių dilemų pavyzdys." (Albumas "Leonas Katinas. "Tapyba medžių paunksmėje". Sudarytoja ir įvado autorė – Simona Makselienė.)
L.Katino, kaip ir jo bendraamžio A.Gudaičio (1904–1989), prieškarinė tapyba buvo pažangi, veržli, moderni, o sovietmetis pareikalavo iš autorių didelės aukos ir tai paliko skaudžių randų ir menkaverčių kūrinių. A.Gudaičio parodoje eksponuojamas socialistinio realizmo skurdžios tapybos peizažas kelia nuoširdžią užuojautą. Panagrinėkime L.Katino paveikslą "Nida", nutapytą 1958 m. Kompozicija ir piešinys – realistiniai, individualia tapysena nepasižymi. Šviesa ir erdvė paveiksle plokščia, koloritas skurdus ir išblukęs, gausu lygiaverčių pasakojančių detalių. Drobės formatas peizažui teoriškai per didelis, neskirtas tapyti iš natūros, plenere. Noriu paminėti, kad mažo formato peizažai, tapyti sovietmečiu, yra gyvi ir meniški... Matome tokį sausą, gamtą mėgdžiojantį vaizdelį. Sakyčiau, tikras vargo vakarėlis, bet darbas iš muziejaus fondų, valstybės nupirktas, tada buvo vertinamas. Paveikslo centre esantis laivelis balta bure ir jo gyvas atspindys vandenyje – vienintelis tapybiškas elementas, sakyčiau, autoriaus tikrosios tapybiškos prigimties apraiška, nes L.Katinas – gabus menininkas.
Leonas Katinas. Nida.
Ironiškos kritikos strėlės taikytinos ne tik šiam L.Katino paveikslui, tai bendra socialistinio realizmo meno diagnozė – parodoje yra daugiau tokio tipo ir silpnesnių darbų. O dailininką L.Katiną pasirinkau todėl, kad jo kūryboje socialistinis realizmas buvo tik laikina trauma. Paveiksle "Nidoje" esama laiko ir vietos etnografijos, prasminio segmento, yra emocinis lygmuo, asmeninė raiška ir tiesiog sodri, turtinga spalvinė tapyba, autentiškas dažo dėjimo ant drobės būdas. Autorius vėl modernus, tapantis abstrahuotus, susintetintus vaizdus, atgavęs savitą žvilgsnį į pasaulį ir sukūręs autentišką individualią raiškos formą. L.Katino ankstyvoji kūryba atspindi socialistinio realizmo diktatūrą ir yra priskirtina pirmajai grupei, o brandžioji kūryba – jau aukso vidurio kūrinių grupei. L.Katino lygiagretės ne kartą ir skausmingai susikerta.
Algirdas Lukštas. Nidos uoste.
ALGIRDAS LUKŠTAS (1921–1992) ir jo paveikslas "Nidos uoste" (1960 m.). Savo struktūra ir sukūrimo data paveikslas labai artimas jau aptartam ir sukritikuotam L.Katino darbui. Bet A.Lukšto atveju atsitinka neįtikėtina metamorfozė: visus socialistinio realizmo rifus, paskandinusius L.Katino paveikslą, A.Lukštas stebuklingu būdu apiplaukia ir socialistinio realizmo marazmą paverčia geru menu. Paveiksle peizažo daug, o pirmo plano figūrų grupė – santykinai nedidelė. Gamtos ir figūrų santykis perteikia žmogaus menkumo ir gamtos didybės jausmą, žmogaus akistatą su jūros stichija. Ir todėl aš drįstu šį paveikslą vadinti figūrine kompozicija.
Žvelgiant į pirmo plano žvejų grupės komponavimą įdomu tai, kad centrinė figūra vaizduojama ne "en face" – iš priekio, pozuojanti, o pasukta į žiūrovą nugara, kaip ir kitos trys figūros – trimis ketvirčiais ar profiliu. Tai nesusiję su nepagarba žiūrovui, tik kuria ypatingą kompozicinį naratyvą. Figūrinėse komozicijose yra įprasta personažus vaizduoti "en face", kaip aktorius teatro scenoje. Bet kai paveikslo–teatro personažas yra atsisukęs į žiūrovą, jis tarsi brėžia ribą, skiriančią jį nuo žiūrovo, meną – nuo gyvenimo, ir stebi, kad žiūrovas tos ribos neperžengtų. Jei personažas pavaizduotas iš nugaros, žiūrovo niekas nestebi ir jis yra laisvas peržengti tą nematomą ribą, tarsi užeiti į paveikslą ir pasijusti jo dalimi. Taip sukuriamas ypatingas įspūdis ir ryšys su paveiksle vykstančia drama. Tai viena iš kelių stipraus poveikio priemonių, naudojamų kuriant figūrines kompozicijas. Be abejo, yra kompozicijų, kai ta riba būtina, kai žiūrovas turi likti tik žiūrovu. Į antrą paveikslo planą tarsi lieptas veda molas. Antro plano figūrų grupė nutapyta lengvai, perspektyva ir komopozicija papildo pirmą planą, panaikina jo teatrališkumą.
Peizažas paveiksle erdvus, jame daug planų, tobulai nutapytas dangus ir rytas – rausvi tekančios saulės atšvaitai. Vyrai, manau, tvarko tinklus, ruošiasi plaukti žvejoti. Tokiomis plastinėmis išraiškos priemonėmis sukurtame paveiksle darbas tampa ritualu, sakraliu veiksmu. Dar viena didelė paveikslo vertybė – koloritas, spalvinė kultūra. Neįtikėtina, kaip galima atrasti tiek atspalvių realistiniam piešiniui nutapyti, kur nei įsibėgėsi, nei ekspresyviai pamojuosi teptuku. Juolab kad visi paveiksle ęsantys objektai nespalvoti ar skurdžios spalvos. Paveikslas yra taupios, bet itin subtilios ir turtingos spalvinės gamos, formą ir šviesą autorius modeliuoja spalva, ne tonu, kas būdinga socialistiniam realizmui. Manau, kad ši metamorfozė galėjo įvykti todėl, kad A.Lukštas neneigia socialistinio realizmo stiliaus, nesipriešina jam, neironizuoja ir nekoketuoja su juo, bet ima iš jo tik istoriškai paplitusį, erdvų realizmo principą ir šią struktūrą užpildo, prisodrina savo talentu. Net ir primestą socialistinio realizmo stilistiką tikras talentas gali prikelti iš mirusiųjų ir nutapyti labai gerą paveikslą. A.Lukšto atveju matome neeilinių gabumų menininką, žmogų, prie kurio nelipo purvas, kuris visose situacijose – tiek gyvenime, tiek ir mene – išlikdavo orus. Jo lygiagretės nesusikerta.
Romualdas Audrūnas Kunca. Žvejai sugrįžo.
R.A.KUNCOS tapybos darbą "Žvejai marėse" (1965 m.) priskirčiau tik portreto žanrui. Tai atsakymas į klausimą, kas yra figūrinis paveikslas. Tai uždaro tipo kompozicijos, grupinis, trijų viso ūgio figūrų portretas. Autorius tapė daug žvejų portretų iš natūros. Ir šiame paveiksle galime tarsi atsekti žvejų portretinį panašumą. Pagrindinis kompozicinis elementas paveiksle yra žvejų figūrų judesiai. R.A.Kunca valdo didelį formatą, moka komponuoti masyvias figūras, o gudaitiška, bet gana savita tapybos maniera sukurti darbai, manau, yra vertingiausi jo kūrybinėje biografijoje: sodrios ryškios spalvos, apibendrintas piešinys, konstruktyvus potėpis, faktūros. Jei tartume, kad tai yra figūrinė kompozicija, tema, manau, būtų – poilsis, o ne darbas, gal tai ir lemia paveikslo meninę vertę.
R.A.Kuncos antrasis didelio formato darbas "Žvejai sugrįžo" (1972 m.) – teminis paveikslas, kurio kompozicija yra atviro tipo: fono ir figūrų santykis lygiavertis. Joje autorius atitolo nuo jam būdingo ir sėkmę nešančio monumentalumo, figūros ir objektai susmulkėjo, tilpo daugiau žvejų ir laivų, spalvos tapo duslios ir anemiškos, potėpis prarado jėgą ir pagreitį, kompozicija – tankį ir intensyvumą. Paveiksle matome žvejų kasdienio darbo dokumentinį atpasakojimą.
Rimtas Kalpokas. Su laimikiu atplaukus.
Šiame paveiksle galbūt pavaizduoti pirmosios bangos naujakuriai – moteriškės labai dvelkia sovietmečiu.
RIMTO KALPOKO (1908–1999) dvi figūrinės kompozicijos "Su laimikiu atplaukus" (1969 m.) ir "Žvejų brigados rytmetys" (1967 m.). Dailininko kūryba pasižymi dokumentiškumu ir kinematografiškumu, paveikslai – tarsi kino juostos kadrai. Pirmojo paveikslo pavadinimas išvardija veiksmus, veiksmai pažodžiui iliustruoja pavadinimą, o moterys ir toliau dalyvauja žuvininkystės versle, kol dar neatėjo kurorto metas. Šiame paveiksle galbūt pavaizduoti pirmosios bangos naujakuriai – moteriškės labai dvelkia sovietmečiu. Paveikslas puikiai atliepia parodos istorinio pasakojimo temą.
Antroji žvejybos temos paveikslų grupė – figūrinės kompozicijos.
Antrasis paveikslas yra netikėtai išraiškingas ir paveikus. Kompozicija grįsta tripticho struktūra: centrinėje dalyje – keturių figūrų grupė, joje nėra frontalumo, vyrai nepozuoja, stovi ratu, lūkuriuoja, rūko, rodos, ir žiūrovas galėtų prieiti: davaj, parūkom. Šoninėse dalyse – laivai, pasakojimą išskleidžiantys elementai. Paveikslas beveik nespalvotas, tik aušros rausva juostelė, mažas cigaretės žiburėlis ir dusliai rausva juosta ant žvejo megztinio. Autoriui atsisakius būdingos spalvų žaismės, apsiribojus juosvai pilku koloritu, kuriame ištirpsta ir dingsta jo itin mėgstamas kontūras, sukuriamas plastinis siužeto ir tapybos vientisumas – taip eilinis rytas tampa vyriška, kiek brutalia, bet vis dėlto poetiška metafora.
Apibendrindama "Žvejybos" temos figūrines kompozicijas noriu pasakyti, kad paveikslai, kuriuose veiksmas yra daugiaplanis, o laikas – daugiasluoksnis, kuriuose galime rasti žmogiškų jausmų, gamtos būsenų ir nuotaikų, yra brandesni ir vertingesni meniniu požiūriu nei vaizduojantys tik momentišką ir tiesmuką darbo procesą – šie akivaizdžiai skurdesni ir seklesni, nors gali būti sukurti to paties autoriaus. Be abejo, jie puikiai atitinka parodos koncepciją – istorinį pasakojimą. Norint juos pateisinti meno vertės aspektu, tenka ieškoti priežasčių ir aplinkybių, skatinusių autorius kurti tokius paveikslus. Atsakymą, manau, galėtume rasti parodoje "Drambliai ir chameleonai", kuri eksponuojama Paveikslų galerijos pirmame aukšte (kuratorė – menotyrininkė Kristina Civinskienė).
Kurortas
Mažas istorinis ekskursas. "1953 m. LSSR Ministrų tarybos nutarimu Kuršių nerijoje buvo įsteigtas landšaftinis draustinis ir nutarta nerijos plėtrą pasukti turistinio-poilsinio kurorto vystymo linkme. O 1961 m. lapkričio 15 d. LTSR Aukščiausios tarybos nutarimu Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės gyvenvietės buvo sujungtos į analogų neturintį respublikinio pavaldumo Neringos miestą. 1961 m. pirmuoju Neringos miesto Vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas dvidešimt ketverių metų Jonas Vaikėnas, kuris savo prisiminimuose pasakoja, kad, jam atvykus, Neringoje žmonės gyveno kaip kaime: nebuvo nei centralizuoto vandentiekio, nei kanalizacijos, nei dujų. Keliai – neasfaltuoti. Elektra buvo tiekiama dvi valandas iš ryto ir dvi valandas vakare iš mažytės dyzelinės žuvininkystės ūkio elektrinės. Vietiniai gyventojai ir net pasieniečiai laikė karves ir arklius. O šieną gyvulėliams gabendavosi iš žemyno laiveliais per Kuršių marias" (geras motyvas paveikslui!).
Algirdas Petrulis. Nidos peizažas.
Noriu pristatyti tapytoją ALGIRDĄ PETRULĮ (1915–2010) ir jo paveikslą "Nidos peizažas" (1971 m.). A.Petrulis – puikus menininkas, Tapytojas iš didžiosios raidės. Ir jokios bohemos ar bravūros nei gyvenime, nei kūryboje – dvasingas, taurus ir romus žmogus. A.Petrulio tapyba daugiasluoksnė, pulsuojanti, spalvinė gama – šilta, piešinys – švelnus, potėpis – racionalus, gamtos chaosą suvaldantis – sezaniškas, forma išbaigta iki tobulybės. Dailininko kūrybos išskirtinė savybė – jo paveikslai dvelkia pilnatve ir artimo meile net tada, jei juose nutapytas tik obuolys ar dangaus lopinėlis. A.Petrulis turtingas nuo Dievo, regintis sielos akimis žmogus ir tapytojas, dar vienas grynuolis, kurio gyvenimo ir kūrybos lygiagretės niekada nesusikerta.
1961 m. lapkričio 15 d. LSSR Aukščiausios tarybos nutarimu Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės gyvenvietės buvo sujungtos į analogų neturintį respublikinio pavaldumo Neringos miestą.
Toks ir šis parodoje eksponuojamas paveikslas – krantas, marios, didžioji kopa, dangus, keli medeliai ir laivelis. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesiskiriantis nuo kitų gamtos vaizdų parodoje, toks tik peizažas. Bet... A.Petrulio kūrybai negalioja žodelis "tik", joje yra išminties grūdas. "Nidos peizažo" motyvas nesudėtingas, autoriaus žvilgsnis – atidus ir pagarbus, neperkuriantis motyvo, neprimetantis jam vienadienių žmogiškų jausmų, jo tapyba spinduliuoja begalinę pagarbą visatai, kurios dalimi yra ir žmogus, visatai, kuri yra kiekviename smėlio grūdelyje.
Yra toks fenomenas tapyboje: kai labai pagarbiai, atidžiai, o kartu meistriškai, rodos, tik atkartoji gamtą, atsiveria jos tikroji prigimtis. Paprastume yra tobulybė. Toks tapybinis mąstymas būtų sunkiai pritaikomas figūrinėje kompozicijoje, kuri tam tikra prasme yra pramanas ir menininko fantazijos vaisius, ten galioja kitos žaidimo taisyklės. Gal todėl A.Petrulis tapė tik iš natūros (peizažus, natiurmortus) ir abstrakcijas. Šį A.Petrulio kūrinį, kaip ir visą jo kūrybą, priskirčiau aukso vidurio kūrinių grupei.
Adelė Medutytė. Vasara kopose.
ADELĖ MEDUTYTĖ (1928– ) ir du jos tapyti paveikslai. Pirmasis – "Ankstyvas pavasaris kopose" (1963 m.). Nesudėtingos kompozicijos ir piešinio peizažas, giedras koloritas, švelnūs potėpiai ir jautrūs pustoniai. Nutapytas ekspromtu, keliaujant, todėl išsaugojęs pirmąjį įspūdį – gali užuosti pavasario veją, girdėti bundančią gamtą. Visuose A.Medutytės darbuose imponuoja jos panteistinė pasaulėžiūra ir meilė gamtai, kuri tapo jos jautrios sielos namais.
Antrasis jos paveikslas – "Vasara kopose" (1959 m.). Jis didoko formato, todėl kompozicija sudėtingesnė, koloritas kuriamas spalvinio ir toninio kontrasto principu. Pirmame plane – smėlis, šviesūs, turtingi spalviniai niuansai ir sodrūs, faktūriški, reljefą sukuriantys potėpiai. Antrasis planas – sudėtinis: medžių juosta, vėl smėlis, jūra, dangus, kurie kviečia žvilgsnį lyg skruzdėlytę keliauti į paveikslo paslaptingus tolius. Kontrastas sukuria dramatišką peizažo nuotaiką ir vidurdienio kaitros jausmą.
Paveikslas "Nidos legenda" (1970–1971 m.), autorius ANTANAS MARTINAITIS (1939–1986) – vienas žymiausių Lietuvos tapytojų, kūręs ir poeziją. Jo vardu pavadinta keturmetė vaikų dailės mokykla Kaune. A.Martinaičio tapyba – poetiška, mistiška, fantastiška, joje yra ironijos ir siurrealizmo dozė. Dailininko kūryboje gausu alegorinių siužetų – pavyzdžiui, paveikslas "Gėlių valgytojai". Rupi ir grubi realybė jo drobėse tampa spalvine vizija, kuri man asocijuojasi su Sigito Gedos poetiniu pasauliu: "O giesmė lyg padūkus lekia / lekia ir šaukia / vardą duokit man / vardą amžiną." (iš S.Gedos poemos apie Antaną Strazdą). Manau, kad A.Martinaičio paveikslai taip pat yra giesmės, kurioms autorius duoda vardą – formą, spalvą, liniją, šviesą, faktūrą ir jos turi pagoniškos gaivališkos pasaulėjautos lengvą atspalvį. Svarbi jo kūrybos dorybė yra pozityvumas, iš paveikslų sklindanti šviesa. Tokią aš matau, taip jaučiu A.Martinaičio tapybą.
Toks ir paveikslas "Nidos legenda". Tai yra jos didenybė figūrinė kompozicija. Legenda byloja: milžinei Neringai pagailo žvejų, kurių nugaras ir gyvenimą gairino sūrūs jūros vėjai, tad ji savo skreite prinešė smėlio ir supylė sausumos juostą – didelę kopą, taip atitverdama žvejams ramias marias. Klausiu savęs, kas dar galėtų nutapyti mitą taip mitiškai ir kartu taip realistiškai, gyvenimiškai? Tapyti mitus pavojinga, nes neturint talento rezultatas gali būti banalus – primityvi iliustracija. Paveikslo koloritas nenusakomos spalvos, gausu niuansų, pustonių, skendintis prieblandoje, taip sukuriantis paslaptingą mito atmosferą. Dailininko potėpiai – sodrūs, faktūriški, tačiau juos netikėtai įrėmina realistinis pešinys. A.Martinaičio kūryba yra genialus tapybos paradoksas: ieškai daikto – randi potėpį, ieškai potėpio – randi daiktą, ieškai mito – randi gyvenimą, ieškai gyvenimo – randi mitą. Jei į paveikslą žiūri iš arti, matai potėpio ir spalvos daugiasluoksnę ekstazę, jei žiūri iš toli – matai realias formas ir siluetus. Tai charakteringas A.Martinaičio tapybos bruožas. "Nidos legenda" yra paveikslas, priklausantis trečiajai grupei – elitiniam menui. Dar vienas žmogus ir tapytojas – grynuolis.
Romualdas Audrūnas Kunca. Regata Nidoje.
ROMUALDO AUDRŪNO KUNCOS (1935–2011) paveikslas "Regata Nidoje" turi įdomią sukūrimo istoriją. Autorius 1957 m. nutapė didelio formato Dailės instituto baigiamąjį darbą tema "Regata Nidoje", kurį pats laikė vienu geriausių savo kūrinių. Deja, paveikslas dingo, tad parodoje matome 2005 m. (po 48 metų) nutapytą kamerinio formato autorinį pakartojimą, atliktą pagal išlikusius eskizus. Paveikslas mums įdomus vaizduojama tema: laisvalaikis, sportas, pramogos – tai yra gyvenimas. Peizaže dangus ir jūra, nedidelės žmonių figūros, jachtos, molas nutapyti dekoratyviomis ryškių spalvų dėmėmis – dar vienas R.A.Kuncos tapybos veidas.
Arvydas Šaltenis. Didžiosios kopos.
ARVYDAS ŠALTENIS (gim. 1944) – vyresnės kartos tapytojas, Keturių grupės narys (kiti grupės nariai: tapytojai Algimantas Švėgžda, Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras). Ekspresionistas, teminių figūrinių paveikslų kūrėjas, jautrus portretų ir peizažų tapytojas. Kuršių neriją pamilo dar jos nematęs, besiklausydamas tėčio – mokytojo Rapolo Šaltenio pasakojimų apie ją. (R.Šaltenis – nusipelnęs respublikos mokytojas, autobiografinės knygos autorius.)
A.Šaltenis yra puikus mokytojas, mylintis savo studentus ir jų mylimas. Dėstytojas perduoda mokiniams savo kūrybos vertybes, tad iš pamokymų galime spręsti ir apie jo paties kūrybą. A.Šaltenis, koreguodamas mokinių darbus, sakydavo: "Tu meluoji, taip nebūna, tu nestebėjai natūros" ir tai veikdvo labai stipriai, motyvuojančiai.
Du A.Šaltenio peizažai – "Didžiosios kopos" ir "Nidos karvės" (abu 1962 m.), nutapyti ant nedidelio formato kartono, yra tobuli ir genialūs paveikslai. Žinau, bet negaliu patikėti, kad juos kūrė jaunas, pradedantis tapytojas.
Paveikslas "Didžiosios kopos". A.Šaltenis – tapybos katedros studentas, vasaros praktika po pirmojo kurso – Kuršių nerijoje, aidi Antano Gudaičio spalvinės tapybos pamokos. Labai anksti, jau studijų laikų etiuduose, išryškėjo A.Šaltenio paveikslo savitumai: gudaitišką faktūrišką potėpį jis išplonino, iškeltas sodrias spalvas prigesino ir išskaidrino. Mažiausias etiudas iš gamtos jau turėjo kompoziciją ir perspektyvą į paveikslą. Kaip pats A.Šaltenis sakydavo: matai raudoną dėmę gatvėje, vieną ožką pievoje ir jau turi mazgą paveikslui sukurti. Subtiliai tapydamas didžiąsias kopas, jaunasis A.Šaltenis nesileidžia į plenerinės tapybos grožybes, ne tai svarbu, ne ten kopos prigimtis. Jis apibendrina tarp dangaus ir marių sėlinantį fantastišką kopos siluetą ir jį įkalina baigtiniame piešinyje ir spalvoje, o ši alsuoja.
Paveiksle "Nidos karvės" tapytojas sukuria dar stipresnį efektą ir gilesnį prasminį lauką. Karvės primena Nidos istoriją, o kopos, apibendrintos iki piramidžių formos, – žmonijos istoriją. Toks gamtos ir archajiškos kultūros sugretinimas viename paveiksle byloja mums – pasaulis yra vienas, vientisas; laikas nesustos ir nesibaigs, kol pasaulis toks išliks. 1962-ieji. Didžiosios kopos. Ką galvojo ir jautė jaunas tapytojas, kurdamas tokią brandžią viziją tokia paprasta ir tobula forma? (Ir šį kartą aš nepasakysiu, kad taip aš matau paveikslą. Kitaip matyti negali, gali būti tik kiti žodžiai.) Menas yra protu iki galo nesuvokiamas ir žodžiais nenusakomas kūrybos aktas. Jei menininkas tapo labai giliai iš širdies, labai dorai – nemeluoja nei mintimi, nei teptuku, jis paveikslu gali pasakyti daugiau, nei žino jo protas. Šiame mažame A.Šaltenio paveiksle apie didžiąsias kopas ir karves yra universalaus pasaulio tapatybės kodas. Abu menininko peizažai priklauso trečiajai grupei – elitiniam menui.
Dar vienas, jau vėlesnis, dailininko paveikslas – "Dvi moterys Nidoje" (1978 m.) – ant nedidelio formato kartono, bet čia jau yra intriguojanti figūrinė kompozicija. Dvi figūros, tradicinių Neringos spalvų namo kraigas, gatvė, apšvietimo stulpas. Pirmoji intriga – figūros vaizduojamos iš nugaros. Antroji – kad tai moterys; šios parodos paveiksluose vyrų labai daug. Trečioji intriga – jos poilsiautojos; parodoje eksponuojamuose paveiksluose gausu dirbančių žmonių. Dar vienas įdomus momentas, kad merginos pavaizduotos miestelyje, o ne pajūryje, kur vasarotojai susirenka "dirbti" – degintis saulėje. Tai kurortaujančios, nuotykių ieškančios merginos. Ir joms pasisekė, kažkas susidomėjo ir seka iš paskos – paveikslas pateikia situaciją kaip smalsaus žvilgsnio taikinį. Bet kas tas, kuris seka joms įkandin? Tai – autorius, tapytojas, kuris taip tampa siužeto dalyviu, nors paveiksle jo nėra. Kai prie paveikslo su teptukais stovėjusį dailininką pakeičia atėjęs į parodą žiūrovas, šis vaidmuo atitenka jam. Tai atviras paveikslas, neturintis meną ir gyvenimą skiriančios ribos, kompozicija – uždaro tipo, tanki, tiršta – figūros užima beveik visą formato stačiakampį. Tik paveikslas, o, rodos, tuoj užuosime tų merginų kvapą – kvepalus arba prakaitą. Šalteniškai pagauta autentiška gyvenimo akimirka. Tokiu aktyviu principu A.Šaltenis konstruoja daugelį savo figūrinių kompozicijų. Taip mes turėtume jas ir matyti. A.Šaltenio kūryboje yra švelnios ironijos, bet nėra nė krislo kandaus sarkazmo ar paniekos.
Antanas Martinaitis. Nidos legenda.
A.MARTINAITIS yra mito – sapno vaikas, pasak poeto Vytauto Mačernio, poetas, ciklo paslaptį suvokęs. A.ŠALTENIS – mylintis žmogų ir pasaulį su visu jo tobulumu ir netobulumais.
ADOLIS JONAS KRIŠTOPAITIS (1925–2000) – paskutinis parodos autorius, kurio paveikslas pirmas pasitinka mus parodos plakate. Manau, neatsitiktinai. Šį menininką parodoje "Drambliai ir chameleonai" kuratorė K.Civinskienė priskiria prie autsaiderių. Pasak Kristinos, tai menininkai opozicionieriai, nesutikę taikstytis su idealizuotu socialistinio realizmo stiliumi. Ir dažniausiai tokiam oficioziniam menui prieštaraudavo dailininkai, atėję iš kitų meno sričių. Būdami paribyje ar netgi užribyje, jie galėjo laisviau ir drąsiau plėtoti savo kūrybą. A.Krištopaičio tapybos stilius savitas, nesusijęs su tradicine lietuviška kolorizmo mokykla. Dailininko tapybinis mąstymas konstruktyvus, piešinys ir formos – geometrizuotos, koloritui būdinga itin santūri, beveik monochrominė spalvinė gama. Kalbant apie tapytoją, žvelgiantį į pasaulį atidžiai, pagarbiai, jo neišsižadant, geriausiuose darbuose realų vaizdą išgryninantį iki ženklo. Man kyla praktiškas klausimas: kaip jis kūrė: tapė iš natūros ar iš piešinių ir eskizų? Jei iš natūros, tai kaip jo neblaškė spalvų ir detalių pulsuojantis chaosas, kaip jis sugebėjo jas suvaldyti ir pasiekti tokio apibendrinto skaidraus minimalizmo savo paveiksluose? Manau, atsakymas galėtų būti toks: baigtas paveikslas – ledkalnio viršūnė. Didžioji ledkalnio dalis žiūrovui nematoma: ilgas ieškojimų, apmąstymų, sąmoningo pasirinkimo ir apsisprendimo kelias. Tokia paviršiaus ir gelmės (ledkalnio ir meno palyginimo paradoksas) proporcija atskleidžia A.Krištopaičio gyvenimo ir kūrybos kredo.
A.Krištopaičio peizažai "Senoji Nida" (1971 m.), "Nidos kopos" (1971 m.), "Neringa" (1972 m.) yra trečiajai grupei atstovaujantys darbai, išskirtiniai ir paties dailininko kūryboje. Juose minimaliomis išraiškos priemonėmis perteikiama maksimali prasmė ir sukuriamas tobulas paveikslas. Motyvai apibendrinti, piešinys lakoniškas, koloritas santūrus – taip autorius, tarsi rašytojas keliais žodžiais, perteikia regimojo pasaulio dvasinį fenomeną. Paveikslas "Neringa" (man jį kažkodėl norisi vadinti "Juodąja kopa") išskirtinis dar vienu aspektu – tai mistiškas nakties peizažas–portretas–paveikslas. Naktis – dienos padarinys, ryto priežastis, visumos dalis. A.J.Krištopaitis – autsaideris – neturi lygiagrečių, jo gyvenimas vientisas, žvilgsnis – gilus ir ramus.
Adolis Jonas Krištopaitis. Senoji Nida.
Parodoje yra ir R.A.KUNCOS du naktinės Nidos peizažai. Turinio prasme tos naktys miestelyje yra buitiškos, pačios sau, o formaliai R.A.Kunca mėgaujasi naujomis dekoratyviomis spalvomis, tono monogamija ir potėpio neutralumu – tai dar vienas jo tapybos veidas.
Mažas post scriptum
Parodos, kurioje gausu peizažų, viena iš problemų yra skurdus gamtos būsenų, metų laikų ir paros laiko spektras su retomis, tad juolab išraiškingomis, išimtimis. Metų laikai – objektyvu – beveik visi menininkai lankėsi ir kūrė Kuršių nerijoje vasarą. Paros laikas – parodoje vyrauja vidurdienis. Ar galite patikėti – nė vieno saulėlydžio paveiksluose?! Šiuo atveju kalta, matyt, geografija – saulė Kuršių mariose nesileidžia, o teka. O gal sovietmečiu saulėlydis ir transcendentinės gamtos nuotaikos neatitiko socialistinio realizmo optimizmo standartų ir tokių paveikslų nepirko, gal jų nėra muziejų fonduose? Tai klausimai skirti ne tik kuratorei, bet ir nerijoje kūrusiems dailininkams.
Aš sąmoningai nepasakojau apie jautrias, meistriškas akvareles ir pasteles, nes, pirma, būčiau netilpusi į eilučių skaičių – mes aptarėme tik 30 iš 120 paveikslų ir 12 iš 30 jų autorių. Antra, norėjau palikti paslaptį ir intrigą, provokuojančius norą apsilankyti parodoje gyvai, kurioje kiekvienas ras širdžiai mielų kūrinių. Viliuosi, kad mano noras ir pastangos papasakoti parodą turi prasmę, o mano įžvalgos bus jums įdomios ir naudingos. O gal – nepriimtinos, jūs visai nebūtinai turite sutikti su mano nuomone. Tuo ir žavus meno pasaulis.
