Būkime išradingi
Tvarios mados dizaineris Kęstutis Lekeckas – vienas iš nedaugelio pašnekovų, žinojusių, kad spalio 13-ąją paminėta Tarptautinė kostiumų diena. Ji primena vilkėti kostiumą ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu, taip įrodant, kad šis oficialus drabužis gali būti universalus.
"Būkime išradingi. Raskime platesnį kostiumo panaudojimą, nei iki šiol buvome įpratę, – siūlo Kauno technologijos universiteto (KTU) Dizaino centro docentas, kviečiantis ir moteris pasidairyti po savo vyrų spintas. – Susiveržkite per plačias kelnes diržu, užsidėkite vyrišką oversize tipo švarką – kodėl gi ne?"
Neseniai už savo kurtus vyriškus kostiumus pasaulinio lygio konkurse "A‘ Design Award & Competition" K.Lekeckas įvertintas aukso medaliu. Ekspertams jis pateikė vienetinių tvarių vyriškų kostiumų pavyzdžių.
"Pasiūti po antrą tokį kostiumą neįmanoma, nes nebūčiau gavęs identiškų audinių – skirtųsi spalvos, faktūra, raštai. Būtent karantinas man suteikė galimybę peržiūrėti savo mados namų archyvus, kuriuose radau nemažai itin brangių ir kokybiškų audinių likučių. Iš jų ir gimė auksu profesionalų mados kategorijoje įvertinta kolekcija", – pasakoja mados namų "leKeckas" įkūrėjas, pats darbe kostiumo nedėvintis.
Nepasiduoda mados kaprizams
"Nepatogu", – sako jis ir prisipažįsta labiau mėgstantis rengtis įvairius švarkus, kuriuos derina su skirtingomis kelnėmis. Pasak dizainerio, toks derinys gali vadintis kostiumu nebent plačiąja prasme. Tradiciškai kostiumu laikomas tos pačios medžiagos ir tos pačios spalvos kelnių bei švarko komplektas.
Pašnekovas tvirtina, kad kostiumų savo drabužinėje turi nemažai, bet mėgsta juos nešioti iškomplektuotus: švarkus – su džinsais arba laisvalaikio kelnėmis.
"Kostiumus mėgstu dėvėti visokiais būdais, bet tradiciniu turbūt mažiausiai, – juokiasi jis. – Nebent, kai reikia ypatingo puošnumo arba privalau laikytis etiketo, paisyti aprangos kodo, – tuomet iš pagarbos organizatoriams apsirengiu tradicinį kostiumą."
Tvarių vyriškų kostiumų kūrėjas teigia, kad vyriškajai lyčiai kostiumas vis dar lieka svarbia aprangos dalimi. Dažniausios progos, kai prireikia šio drabužio, – proginiai arba verslo susitikimai, reikalaujantys paisyti tam tikro aprangos kodo.
"Kasdien vyrai renkasi ne kostiumus, bet švarkus, kuriuos derina prie džinsų ar kitų laisvalaikio tipo kelnių. Prasidėjus šaltajam sezonui, švarkai dažnai būna šiltesni, pasiūti iš paltinės medžiagos, kuriuos jie nešioja vietoj paltuko."
Tvari mada bando mus perauklėti. Ji siekia, kad žmogaus pasąmonėje nebeliktų sezonų, kad jis išmoktų pratęsti drabužio gyvenimą.
Paklaustas apie kostiumų tendencijas, dizaineris primena, kad yra lėtosios mados atstovas ir siūlo nepirkti vienam sezonui skirtų kostiumų – ryškiai geltonų ar mėlynų. Provokuojančios spalvos kitais metais jau gali būti nebemadingos. Kita vertus, anot pašnekovo, pats kostiumo dizainas jau savaime yra klasikinis, tad negreitai pasiduoda mados klyksmams.
Populiariausi – laisvesni siluetai
Ilgą laiką buvo populiarūs įliemenuoti vyriški kostiumai su siauromis kelnėmis, bet jau keletą metų iš eilės ant podiumų karaliauja laisvi siluetai. Mados eksperto teigimu, šiandien kostiumai yra kur kas laisvesni ir ilgesni.
Ir nors dar daug vyrų, atvykusių į mados namus "leKeckas" užsisakyti kostiumo, vis dar norėtų siauresnių švarkų su siauresnėmis kelnėmis, pamažu pavyksta juos įtikinti, kad tokie laikai jau praeityje.
"Smagu, kad tas mąstymo laisvumas ir kostiumo tema palengva ateina į žmonių pasąmonę. Jie jau lengviau leidžiasi mano įkalbami ir taip smarkiai nebesipriešina mados naujovėms", – džiaugiasi dizaineris, siūlantis laisvesnio silueto ilgesnius švarkus ir platesnes bei ilgesnes kelnes.
K.Lekeckas ragina atskirti du dalykus – kostiumo dėvėjimo etiketą ir madą, nes jie labai dažnai vienas kitam prieštarauja. Jis siūlo įvertinti, kur žmogus eina, koks jo stilius, ir ar ten, kur eina, būtina laikytis aprangos kodo. Svarbu žinoti, kiek tam tikroje vietoje privaloma laikytis etiketo, o kiek į savo įvaizdį galima įsileisti mados.
Patogu: dizaineris K.Lekeckas prisipažįsta retai vilkintis kostiumą, labiau mėgsta švarkus derinti su skirtingomis kelnėmis. Laimučio Brundzos nuotr.
"Jei vyras renkasi šiuo metu itin madingą oversize tipo kostiumą su per ilgomis kelnėmis, tai kokių nors taisyklių čia negali būti. Tą derinį reikia nurašyti mados kaprizams. Kita vertus, jei kalbame apie klasikinį kostiumą, apribotą etiketo, tai kelnių ilgis privalo būti toks, kad priekyje kantas nulūžtų, o nugaroje – ne. Kuo kelnės siauresnės – tuo jos turi būti trumpesnės. Ir atvirkščiai: kuo kelnės platesnės – tuo ilgesnės", – aiškina mados žinovas.
Auksinės taisyklės
Paklaustas apie tinkamą švarko ilgį, dizaineris pamini keletą auksinių taisyklių. Nuleidus ranką, švarko apačia turi būti ties plaštakos krumpliais. Buvo laikas, kai švarkas turėjo siekti nuleistos rankos riešą (t.y. rankovės apačią), bet šiuo metu madingesni ilgesni švarkai. Švarko rankovė turi baigtis ties riešu.
Gražu, kai iš jos subtiliai kyšo marškinių kraštelis. Kai jo nesimato – negerai. Vadinasi, arba marškinių rankovės yra per trumpos, arba švarko rankovės per ilgos. Saikingai (apie 1 cm) išlindusių marškinių rankovių kraštelis vyro įvaizdžiui suteikia elegancijos ir išbaigtumo.
K.Lekeckas primena etiketo taisykles, kad viskas, kas tolsta nuo žmogaus kūno, turėtų tamsėti. Vadinasi, marškiniai turėtų būti šviesiausi, kaklaraištis ir liemenė – šiek tiek tamsesni, švarkas – dar tamsesnis, o paltas – visų tamsiausias.
Tie patys dėsniai galioja ir kostiumo apačiai. Kojinės privalo būti tamsesnės už kelnes (arba kelnių spalvos), batai – dar tamsesni. Kita vertus, jei pasižiūrėsime, kas šiuo metu karaliauja ant podiumo, labai nustebsime išvydę vyrus šviesiais kostiumais ir juodais marškiniais.
"Toks derinys ilgą laiką buvo neįsivaizduojamas, bet tvari mada bando mus perauklėti. Ji siekia, kad žmogaus pasąmonėje nebeliktų sezonų, kad jis išmoktų pratęsti drabužio gyvenimą. Juk, sutikite, baltas švarkas tinka nešioti ne tik vasarą, bet ir žiemą. O megztuką, kurį rengiamės per šalčius, galime drąsiai paversti vasariniu paltuku", – pateikia stilingų idėjų dizaineris.
Kojinės prie kostiumo turėtų būti pakankamai ilgos, kad, vyrui atsisėdus ir kelnėms natūraliai pakilus aukštyn, neišlįstų nuoga koja. Spalva? Jei paisytume etiketo – subtili, jei mados – ryški ir išsiskirianti.
K.Lekeckas sako, kad tie elementai, kurie ne visada matosi kostiume (pvz., kostiumo vidus, pamušalas, kaklaraištis, kojinės), ir atskleidžia kostiumo dėvėtojo esybę. Dizaineris siūlo vyrams nebijoti atsiskleisti ir drąsiai žaisti subtiliomis kostiumo detalėmis.
Kiekvieno drabužio – sava paskirtis
Paklaustas, ar viešose vietose, renginiuose jis stebi kostiumuotus vyrus, K.Lekeckas juokiasi, kad tai jau profesinė liga. "Bet paprastai stebiu įdomesnius variantus – arba kas labai blogai, arba kas labai gerai, įdomu, nematyta. Kiekvieno kostiumo tikrai neanalizuoju, nes jei atėjau į renginį, stengiuosi įžvelgti jo esmę, o ne žiūrėti, kaip kas apsirengęs", – juokiasi jis.
Garsus dizaineris sutinka, kad laikas, kai visi dirbome iš namų vilkėdami treningais, pasitarnavo kostiumo nenaudai. Vis dėlto jis siūlo sportinius drabužius palikti sportui ir namams, o ten, kur reikia, laikytis etiketo.
"Kiekvienas drabužis turi savo paskirtį. Jei vilkėdamas treningais ateisi į verslo susitikimą, kur turi pademonstruoti savo intelektinius gebėjimus, kažin, ar tavo įvaizdžio kalba bus tinkamai suprasta", – abejoja dizaineris.
Jei pradėsime verslo reikalus tvarkyti su treningais, vargu ar verslo sandoriai pasiseks taip gerai, kaip turėtų. "Čia lygiai tas pats, jei į sporto salę žmogus ateitų dėvėdamas klasikinį kostiumą – ar bus patogu su juo daryti prisitraukimus, bėgti ant takelio, kilnoti svarmenis?!" – retoriškai klausia jis ir siūlo išmokti naudotis drabužiu kaip papildoma pagalba. Griežtos linijos, geometrizuoti siluetai, ramūs raštai, mėlynai pilkos spalvos kalba apie žmogaus loginį mąstymą, intelektualumą, ramybę.
Pašnekovas susirūpinęs, kad šiais laikais kostiumas nepelnytai mažai naudojamas mūsų garderobe. Tad kviečia vyrus nebijoti improvizuoti ir kostiuminius švarkus derinti prie laisvalaikio tipo kelnių, o kostiumines kelnes dėvėti prie laisvalaikio megztinių, kad kostiumo stilius atsirastų ir kasdienybėje – ne vien protokoliniuose renginiuose.
Moterį, dėvinčią kostiumą, dizaineris vertina labai palankiai. "Jau ne pirmą sezoną moterys vaikšto ant podiumo oversize tipo švarkais. Todėl kviečiu ir jas į savo vyrišką butiką. Kodėl gi ne? Dėvėkime drabužius išradingai, juolab kad laikmetis tam labai palankus", – sako L.Lekeckas.
Išskirtinių progų apdaras
Eglė Pelienė-Venslovė, psichologė
Ar atkreipiu dėmesį į vyrus, dėvinčius kostiumus? Gal labiau į vyrus, kuriems tie kostiumai puikiai dera. Tas pats kriterijus galiotų ir moterims. Kodėl? Todėl, kad mane domina ne pats kostiumo dėvėjimo faktas, bet tai, kaip tas kostiumas dera prie jų asmenybių. Labai dažnai matau vaizdą, kai kostiumas eina sau, o žmogus – sau. Kitaip tariant, man rūpi visumos derinys. Kartais net juokinga, kai žmogus eina tarsi ne su savo kostiumu, o kitąsyk gėriuosi, kaip gražiai sutampa drabužis su asmenybe. Ar pati turiu vyriško stiliaus kostiumą? Ne. Mano gyvenime buvo etapas, kai penkiolika metų turėjau dėvėti kostiumus ir kostiumėlius (to reikalavo mano užimamos pareigos), tad ši apranga man primena suvaržymą. Štai kodėl šiuo metu dėviu tik tai, ką noriu, kas man patogu ir kas atitinka dabartinį mano gyvenimo būdą. Ką manau apie moteris, dėvinčias vyriško stiliaus kostiumus? Matau čia kelis dalykus. Pirmas – mada. Antras – emancipacija, lygių teisių su vyrais deklaravimas. Atrodo, Greta Garbo ir Marlene Dietrich įsirašė į mados istoriją drąsiu savo įvaizdžiu. Žiūrint į moteris, dėvinčias kelnių kostiumus, peršasi mintis, kad jos, visų pirma, nori pabrėžti savo nepriklausomumą, išskirtinumą, lygias teises. Kai pamatau vyrą, einantį gatve su rožiniu kostiumu? Na, man kostiumas yra išskirtinių progų apdaras, skirtas griežtiems protokolo renginiams. O visi tie nukrypimai nuo klasikos – rožiniai, gėlėti, geltoni – primena psichologinį narcisizmą. Man visada kelia abejonių žmonės, kurie daugybę laiko, finansų investuoja į savo aprangą. Kas slypi po tuo? Dažnai tiesiog žema savivertė.
Mano pasaulyje – liberalesnis aprangos kodas
Neda Malūnavičiūtė, džiazo vokalistė
Kostiumas, mano galva, lyg ir turėtų puošti vyrą, daryti jį elegantišką. Turbūt tokia yra pirminė kostiumo misija? Bet, žinote, per savo gyvenimą esu sutikusi tiek daug kostiumuotų vyrų, kurie viduje neturėjo nieko gero. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad kuo žmogus šviesesnis, inteligentiškesnis, labiau išprusęs – tuo mažiau jį pamatysi kostiumuotą (juokiasi). Bet čia tik mano patirtis. Nežinau, gal esu neteisi: juk nesisukioju tame pasaulyje, kur vyrams reikalingas kostiumas. Mano pasaulyje tiek vyrams, tiek ir moterims galioja liberalesnis aprangos kodas. Kita vertus, puikiai suprantu, kad kitiems kostiumas yra darbo dalis. Ir kad jų būna labai ištaigingų, kaip ir labai paprastučių. Ką tik vedė mano sūnus. Kadangi niekada nebuvau mačiusi jo su kostiumu – žavėjausi tuo vaizdu be galo be krašto. Tai buvo ta ypatinga proga, kai šviesus kostiumas ir liemenė labai derėjo. Man, kaip meno pasaulio žmogui, patinka, kai vyrai dėvi skirtingų spalvų švarkus ir kelnes.
Puikiai nuteikia languotos kelnės arba languotas švarkas. Man norisi, kad žmogus išsiskirtų iš masės. Betgi aš ne specialistė, nežinau aprangos taisyklių. Kadangi pati dažniausiai nesilaikau jokių taisyklių, tai sakau, ką matau (juokiasi). O matau, kad kostiumas – nebūtinai protingo žmogaus įvaizdžio dalis. Pakalbini tokį – o kalbos nėra... Didesnį įspūdį man darys apdriskęs žmogus, kuris pasakys įdomių minčių. Ir tas žmogus man bus labai gražus. Toks, kaip mano džiazo mokytojas Vladimiras Čekasinas, pasaulinio lygio muzikantas. Jis iki šiol eina į sceną su nudryžusiu paltu arba kroksais, nes visiškai nesureikšmina savo įvaizdžio. Svarbiausia – muzika ir turinys. Bet įdomiausia, kad publika irgi to nesureikšmina, nes paprasčiausiai to nemato. Nepagarba žiūrovams? Matote, į džiazo festivalius žmonės su kostiumais nevaikšto, bet jei mano mokytojas eitų į kokį valstybinės reikšmės renginį, apsirengtų padoriau. Visur turėtų būti pusiausvyra. Žmogus turėtų būti visapusiškai gražus – ne tik jo fasadas. O dabar, kai pasižiūri į dažno vidų – puvėsiai, kičas, neišmanymas, nekompetencija. Ar įsivaizduoju save su kostiumu? Labai įsivaizduoju. Kažkada buvau pasisiuvusi tokias kliošines kelnes ir ilgą švarką. Kadangi esu plačių pečių, man tie vyriški stiliai labai tinka ir patinka.
Kostiumas įpareigoja pasitempti
Ugnė Siparė, LRT laidų vedėja
Televizijoje dažnai tenka vilkėti oficialų kostiumėlį, nes tai tarsi mano darbo uniforma. Ji nebūna nuobodi ir manau, kad ryto aprangai net labai tinka. Ar patogu kostiumą dėvėti studijoje? Tikrai taip. Jis visiškai manęs nevaržo. Priešingai – įpareigoja šiek tiek pasitempti, išlaikyti oficialumą. Ar atkreipiu dėmesį į kostiumuotus vyrus? Na, gal labiau pastebiu kostiumuotas moteris. Man įdomūs deriniai: juk kostiumėlis gali būti ir su sijonu, ir su kelnėmis. Vyrams, dėvintiems kostiumus, palikta mažiau vietos vaizduotei. Labiausiai į akis krinta ne vyro ir kostiumo visuma, bet tvarka. Kostiumas vyrui turi kristi kaip ledas. Bet jei pasimato nešvarūs batai, neišlyginta marškinių apykaklė – išsyk bado akis ir kerta per to žmogaus vertę. Manau, kad tokie aplaidumo ženklai kažkiek atspindi ir patį žmogaus charakterį. Mano spintoje daugybė oversize tipo švarkų, kaip ir griežtų vyriškų kostiumėlių. Mėgstu įvairius spalvų derinius. Kartais man patinka rengtis juodai, kartais – baltai, o kartais ir labai ryškiai. Gyvename puikiu laiku, kai galime iki soties varijuoti. Tarkime, apsirengi kostiumą, apsiauni aukštakulnius ir esi klasikinė dama, o po darbo persiauni kedus, persivelki palaidinę po švarku ir esi pasiruošusi švęsti savaitgalį.
