– Sudėtinga parinkti žodį apibūdinti tam, ką darote: "kuriate" – ne itin tinka, nes tautiniai drabužiai jau seniai sukurti, o "siuvate" – neatspindi visos darbų apimties...
– Lietuviško tautinio kostiumo pagrindas – XIX a. tradicinė išeiginė valstiečių apranga. Kiekviename Lietuvos regione ji buvo savita: kitos spalvos, raštai, puošyba, įvairios kostiumo detalės, specifiniai aksesuarai. Įtakos turėjo ir Europos aukštoji mada, kurios tendencijas skatino aristokratija. Apie tai nesunku spėti vien pažvelgus į tautinio kostiumo siluetą: tuo metu buvo madinga korsetu išryškinta viršutinė kūno dalis ir platėjanti darbužio apačia – tautiniame apdare korsetą pakeitė liemenė, marškinių rankovės – rauktos, pūstos, o sijonas – platus. Būtent dėl aristokratų ir miestiečių valstietiški šventiniai drabužiai virto tradiciniais: jie buvo tautinės priklausomybės, tautos vienybės, solidarumo ženklas, vienas svarbiausių valstybės simbolių.
Visų Lietuvos etninių regionų tautiniai kostiumai kruopščiai aprašyti, išskirti jų ypatumai, išleista daug knygų, albumų, o muziejuose galima rasti ne tik jų nuotraukų, bet ir pasigrožėti išlikusiais autentiškais ar laikantis minėtų aprašymų nuosekliai atkurtais apdarų pavyzdžiais. Dirbdama naudojuosi visomis šiomis žiniomis, be to, turiu daug nuoširdžių mokytojų – šios srities autoritetų: Teresė Jurkuvienė, Asta Vandytė, Laima Proškutė ir kt. Nuostabiausia tai, kad tarp mūsų nėra jokios konkurencijos – tai tautinio kostiumo ekspertai ir nepavargstantys entuziastai, kurie nešykšti žinių, palaiko, skatina toliau dirbti.
Tai, ką darau, vienu žodžiu sunku apibūdinti. Aš siuvu tautinius kostiumus, juos siuvinėju, įvairiai dekoruoju, rišu juostas. Tačiau tam, kad visa tai galėčiau daryti, iš pradžių reikia turėti audinius, o išbaigto įvaizdžio nesukursi be specifinių aksesuarų. Todėl bendradarbiauju su tautodailininkais: audėjomis, juostų pynėjomis, juvelyrais – pripažintais savo amato ir Lietuvos tradicijų žinovais.
Konstruojant tautinį kostiumą būtina pažinti XIX a. mados istoriją, suderinti ir paskirstyti darbus – turėti organizacinių įgūdžių, siūti, dekoruoti – išmanyti amatus, turėti kantrybės, kruopštumo. Taigi visame šiame procese man tenka būti vadybininke, menininke, kūrėja, amatininke. Darbo įvairiapusiškumas – viena iš priežasčių, kodėl šis užsiėmimas man taip patinka. Didelį džiaugsmą teikia žmonės, su kuriais dirbu: visi jie – išskirtinės asmenybės, bendravimas su jais man – ypatinga gyvenimo dovana.
– Pastaruoju metu tautinį kostiumą kuriantys dizaineriai nebijo improvizuoti, savaip stilizuoti. Kaip vertinate tokį požiūrį?
– Mano prioritetas – autentiškumas: stengiuosi kuo tiksliau atkartoti tam tikram Lietuvos regionui priklausančio apdaro ypatumus. Interpretuoti, suteikti šiuolaikišką atspalvį tautiniam kostiumui įmanoma, tačiau dizaineris turi būti labai nuovokus. Sprendimas, kaip atrodys tautinis kostiumas, labai priklauso nuo jo savininko tikslų: jei žmogus jaučia savo identitetą – sieja save su šeima, konkrečia gyvenviete, regionu, apdaras turi būti kuo tikslesnis, jei jis save tapatina su Lietuva, o jo apranga – žinutė apie kraštą, iš kurio jis kilęs, gali rinktis bet kokio regiono, kostiumą siūdintis mažiau ar daugiau stilizuotą. Nuostabu, kai į tautinio kostiumo gaminimą įsitraukia pati jo savininkė: rankdarbius išmananti moteris pati išsiuvinėja marškinius, nusipina juostą ar pasidaro kokį kitą aksesuarą. Taip tautinis apdaras tampa iš kartos į kartą perduodama šeimos relikvija, pakylėta iki meno lygio. Beje, tautinių šokių kolektyvai dažniau renkasi stilizuotus, šokti pritaikytus drabužius, o folkloro ansamblių dalyviai puošiasi autentiškais – stengiasi pademonstruoti savo krašto unikalumą, naudoja įvairius retus, tik jų vietovei būdingus elementus.
– Kas jus pačią paskatino įsigyti tautinį kostiumą?
– Tautinis kostiumas mano gyvenime atsirado maždaug prieš šešerius metus, kai kartu su jaunėle dukra pradėjome lankyti tautinės kultūros centro folkloro ansamblį "Dailingė". Tai nuostabus kolektyvas, prasmingai veiklai vienijantis ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Mums su dukra reikėjo įdomiai, prasmingai pabūti kartu. Pasirodymuose, koncertuose be tautinio kostiumo neišsiversi. Iš pradžių bandžiau skolintis, tačiau greitai supratau, kad tai labai brangus reliktas ir negali būti kažkieno – tik tavo asmeninis. Be to, juokingai atrodė, kai kostiumo sijonas, liemenė ar kita jo detalė – vis kito Lietuvos etnografinio regiono.
Tautinis kostiumas – neatsiejama mano gyvenimo dalis, svarbiausias pomėgis. Sunkiu metu jis padėjo man užgydyti širdies žaizdas, atrasti harmoniją, o dabar teikia ypatingo džiaugsmo.
– Veiklų su mažamečiu vaiku yra labai daug, įvairių. Kodėl pasirinkote būtent liaudišką muziką, nusprendėte įsijungti į folkloro ansamblį?
– Su muzika draugavau nuo mažens, todėl neatsitiktinai Kauno J.Gruodžio konservatorijoje baigiau smuiko klasę, bet savęs apriboti neketinau – 1991 m. įstojau į VDU Menų fakultetą mokytis menotyros. Universitete įsitraukiau į folkloro ansamblio "Linago" veiklą, griežiau smuiku, susipažinau su kankliavimu. Nors augau su klasikine muzika, folkloras įtraukė – rado kelią į mano širdį. Kaip tik todėl muzika tapo prioritetu auklėjant dukrą. Man pasirodė, kad būtent liaudiškos dainos ir melodijos labiausiai organiškos ir siejasi su natūraliu vaiko vystymusi.
– Ryžtis pačiai siūti tautinį kostiumą reikia ne tik noro ir drąsos, bet ir įgūdžių, išmanymo, tvirtų žinių apie tautinio kostiumo savitumus.
– Augau amatininkų šeimoje: mama – siuvėja, tėtis – stalius. Namuose nuolat buvo kuriama, daroma, gaminama. Į kūrybinį procesą tėvai, dažniausia mama, įtraukdavo ir mane. Ji siuvo vyriškus kostiumus, mezgė sukneles, o aš jai talkinau. Į pirmą klasę atėjau vilkėdama uniformą, kurią puošė mano pačios nerta apykaklaitė ir rankogaliai. Nuo mažens mėgau rankdarbius, kruopštų darbą, nestigo kantrybės. Be to, studijavau menotyrą, tad buvau susipažinusi su tautinio kostiumo teorijos pagrindais. Esu suvalkietė iš Marijampolės, todėl ir mano tautinis kostiumas suvalkietiškas. Kaišytinę prijuostę, audinį sijonui, liemenei išaudė garsi audėja iš Vilkaviškio Marija Danilaitienė, visas kostiumo dalis, išskyrus liemenę, siuvau pati, marškinius išsiuvinėjau spalvotais kryželio dygsnių raštais, o liemenę patikėjau siūti šio amato profesionalei Astai Vandytei.
– Mezgimas, papuošalų kūryba, siuvinėjimas – moteriai yra iš ko rinktis, bet jūsų pomėgis – išskirtinis. Kuo sužavėjo tautinių kostiumų kūryba?
– Sužinoję, kad pati pasisiuvau tautinį kostiumą, kiti kolektyvo nariai pradėjo prašyti pagalbos: kam reikėjo sijono, kam – dailių marškinių. Pajutau, kad ši veikla įdomi, mane traukia. Šiandien tautinis kostiumas – neatsiejama mano gyvenimo dalis, svarbiausias pomėgis. Sunkiu metu jis padėjo man užgydyti širdies žaizdas, atrasti harmoniją, o dabar teikia ypatingą džiaugsmą, pasitenkinimą, įprasmina laisvalaikį ir, be abejo, skatina pasididžiavimą nacionaline kultūra. Kuo daugiau gilinuosi į Lietuvos tautinio kostiumo ypatumus, reikšmę, tuo darosi įdomiau – veiklos užtektų keliems gyvenimams.
– Tautinį kostiumą sudaro daug dalių. Ką sudėtingiausia siūti?
– Turiu pripažinti, kad XIX a. pradžioje moterys buvo ypač geros siuvėjos ir rankdarbių meistrės. Visų regionų marškiniai – atskiras meno kūrinys. Puošti, dekoruoti juos galima labai įvairiai – atsiveria begalinė erdvė išmonei: galima siuvinėti kryželiu, adinuke, pilnuoju siuvinėjimu, peltakiuoti. Kuriant itin puošnius marškinius kartais tenka plušėti iki pusės metų. Slidus reikalas – prijuostės: šis atributas įvairiuose Lietuvos vietovėse labai skiriasi, todėl, prieš imantis darbo, būtina pasigilinti į tautinį kostiumą aprašančius šaltinius – svarbu spalvos, jų deriniai, marginimo ypatumai, apdailos subtilybės. Sudėtingiausia siūti moterišką liemenę: ji primena korsetą, todėl turi būti labai gerai sumodeliuota – idealiai priglusti prie kūno, be to, ji – su pamušalu, neretai gausiai puošta.
– Kuris kūrybos etapas – smagiausias?
– Man patinka bendrauti su žmonėmis, kurti. Tačiau maloniausias etapas – kai visas tautinio kostiumo detales sudedu į vieną meno kūrinį: suskamba siluetas, spalvos, džiaugiasi mano širdis.
– 2017 m. buvo paskelbti Tautinio kostiumo metais. Tuomet smarkiai šoktelėjo jo populiarumas. Ar ši tendencija pastebima ir šiandien?
– Susidomėjimas tautiniu kostiumu išaugo: jį dažniausiai siūdinasi žmonės, kurie nuoširdžiai domisi savo šaknimis, kuriems brangios gimtosios vietos. Vis dėlto Lietuvoje tautinis kostiumas nėra toks populiarus kaip, pavyzdžiui, Italijoje, Ispanijoje ar Norvegijoje: tautiniais drabužiais ten žmonės puošiasi ne tik valstybinių, bet ir miesto, regiono, net asmeninių švenčių proga. Viename etniniame Norvegijos regione tautinis kostiumas – kasdienis drabužis. Neabejotina, kad šio apdaro dėvėjimą šiose šalyse skatina valstybės vykdoma politika. Viliuosi, kad ateityje ir pas mus atsiras daugiau žmonių, kurie tautiniais drabužiais pasipuoš ne tik Vasario 16-osios proga ar koncertuodami.
– Dirbate su jaunimu. Kaip manote, ar egzistuoja ryšys tarp asmenybės formavimosi ir tautinio kostiumo dėvėjimo?
– Tautinis kostiumas – tautinės bendrystės ir meilės tėvynei apraiška. Jaunimas dažniausiai juo pasipuošia scenoje. Norint išugdyti augančios kartos tautinę savimonę, reikėtų pratinti vaikus dėvėti tautinį kostiumą nuo mažens ir kuo dažniau pasakoti apie šio drabužio prigimtį, reikšmę. Tuomet jaunas, šiuolaikinis, laisvai mąstantis ir save suvokiantis kaip pasaulio dalį žmogus, kad ir kur gyventų, prisimins, kad pirmiausia jis – Lietuvos pilietis, puoselės meilę ir pagarbą savo kraštui, jo istorijai ir kultūrai.
