"Užmegzti kontaktą su jaunu žmogumi – didelis ir atsakomybės reikalaujantis darbas", – įsitikinęs Atvirose jaunimo erdvėse dirbantis Tautrimas Rupulevičius. Atsikraustęs į Klaipėdą, atlikėjo Onsa pseudonimu žmonėms geriau žinomas vaikinas, pajuto išskirtinę šios vietos aurą ir savo ateitį nori sieti būtent su uostamiesčiu.
Būrelio vadovas – jau mokykloje
Kodėl pradėjai darbuotis Atvirose jaunimo erdvėse? Ar tai pirmas tavo susidūrimas su pedagogine veikla ir jaunimu?
Į veiklą Atvirose jaunimo erdvėse įsitraukiau visiškai netikėtai, buvau tiesiog pakviestas, kai persikėliau gyventi į Klaipėdą iš Vilniaus. Na, o su pedagogine veikla teko susidurti jau devintoje klasėje, kai Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje įkūriau gitaristų būrelį. Buvau vadovas, turėjau lankomumo žurnalą ir kartu buvau jauniausias būrelio narys.
Kokia tavo veikla Atvirose jaunimo erdvėse?
Oficialiai esu metodininkas, o neoficialiai – draugas, patarėjas, išklausytojas, muzikantas, apskaitininkas, organizatorius, sumanytojas ir tiesiog Tautrimas.
Stengiasi sudominti
Koks esi bendraudamas su įstaigos lankytojais? Labiau draugas ar autoritetas?
Pasakyčiau – gal draugiškas autoritetas. Jaunuoliai manęs klausia, ko nežino, ar pasipasakodami nori išgirsti mano nuomonę. Ilgainiui, viliuosi, ji tampa vis svaresnė.
Ar su jaunu žmogumi dirbti nėra sudėtinga?
Apskritai dirbti yra sudėtinga (šypsosi, – aut. past.). Na, o darbas su jaunimu turi savų niuansų, kaip, manau, ir bet kokia kita profesija.
Kaip prieiti prie jauno žmogaus, turinčio problemų? Kaip jį motyvuoti?
Kiekvienas jaunimo darbuotojas turi savo darbo metodiką, tačiau nenorėčiau atskleisti savosios. Tiesiog reikia būti nuoširdžiam ir taip pat sąžiningai norėti kažkuo sudominti.
Jaunimui ateitis nesvarbi?
Kuo tave traukia pedagoginė sfera? Ką įdomaus joje randi?
Bendravimas su žmonėmis man yra įdomus ir daug peno teikiantis užsiėmimas, o kai bendrauji su jaunesniu ir mažiau patyrusiu jaunuoliu, gali duoti dar daugiau. Tai tiesiog "veža".
Kokias problemas pastebi, bendraudamas su paaugliais? Dėl ko jiems neramu, ko jiems reikia?
Problemų būna įvairių. Vienos asmeninės, kitos – šeimos. Meilės klausimai, žinoma, irgi ne paskutinėje vietoje. Na, o jaunam žmogui reikia pripažinimo tarp bendraamžių, tai jie išgyvena ypač jautriai. Žiūrint iš šalies, ateitis jaunam žmogui rūpi mažiausiai: kaip pastarieji sako: "Y.O.L.O" (šis dažnai vartojamas žodžių trumpinys reiškia "You Only Live Once" – gyveni tik vieną kartą, – aut. past.).
Daugelis tave pamena kaip atlikėją Onsą. Ar nesigaili aktyvią muzikinę veiklą iškeitęs į darbą su vaikais ir paaugliais?
Muzika iš mano gyvenimo niekur nedingo. Po darbo tekinas skubu į studiją, kur laukia kiti darbai. Tiesiog taip aktyviai nebekoncertuoju, nes didesnį dėmesį skiriu kūrybai, įrašams.
Ateitis – uostamiestyje
Pedagoginės veiklos daugelis žmonių prisibijo. Kaip manai, kodėl ši sritis atrodo tokia nuvertinta?
Galbūt dėl to, kad reikia prisiimti daug atsakomybės, norint prieiti prie jauno žmogaus. Ir klausimas čia – ne srities nuvertinime.
Ar savo ateitį sieji su pedagoginiu darbu? Ką šioje sferoje norėtum pasiekti?
Savo ateitį norėčiau sieti su Klaipėdos miestu. Tik atvykęs čia gyventi pastebėjau vietinių žmonių šilumą bei išskirtinį Lietuvai mentalitetą. Norėčiau prisidėti prie miesto ateities bei gerovės kūrimo čia.
Ką patartum žmogui, kuris susiduria su asmeninėmis problemomis ir nežino, ką daryti?
Pagalvoti, ar tai iš tiesų yra problema.
