"Kasdien kalbėdavomės per „WhatsApp“. Ilgai, po valandą ar dvi. Išsipasakodavome dienos įvykius, skaitydavome vienas kitam naujus eilėraščius", – prisimena nuo atskirties gelbėjusį bendravimą, kai Tautvyda stažavosi JAV Ajovos universiteto Tarptautinėje rašymo programoje.

Kūrybos tiltai

Kavą Tautvyda geria... šaukšteliu. "Taip esu įpratusi. Skaniau, ilgiau jauti kavą", – paaiškina lėtai, pagarbiai semdama naują šaukštelį gėrimo. Taip pat lėtai ir kalba. Tarsi atsakingai rinktų žodį vertimui.

Vertimai T.Marcinkevičiūtei ir atvėrė galimybę praėjusių metų pabaigoje dalyvauti vienoje prestižiškiausių pasaulinių rašymo programų. USA International Writing Program (IWP) kasmet atrenka po 30 gabiausių vertėjų iš viso pasaulio ir sudaro stulbinančias galimybes savo įgūdžiams tobulinti.

"Toks pasiūlymas pasitaiko gal tik kartą gyvenime, – mano vienintelė "IWP 2019" programoje dalyvavusi lietuvė. – Vienas afrikietis iš mūsų grupės aplikavo į šią programą net dešimt metų, kol galiausiai pernai pasisekė."

Pretenduoti į IWP kursus Tautvydą paskatino jos poezijos rinktinės "Terribly in Love / Siaubingai įsimylėjus" redaktoriai. Kad 2018 m. ši dvikalbė beveik 150 puslapių knyga pasirodytų Amerikoje, triūsė nemenkos pajėgos: eilėraščius į anglų kalbą vertė pati autorė, Rima Krasauskytė, Nonmatteria Ooho, Jonas Zdanys, Manly Johnsonas, taip pat knygos redaktoriai Harvey Lee Hixas ir Julie Kane.

Pastarieji nusiuntė knygą IWP direktoriui Christopheriui Merrillui. Susižavėjęs kolegės lietuvės kūryba poetas ir vertėjas Ch.Merrillas išreiškė viltį, kad ji galbūt kada nors dalyvaus ir jo vadovaujamuose profesionalumo ugdymo kursuose.

Tautvyda nedelsė. Kreipėsi į JAV ambasadą Lietuvoje, pateikė dokumentus atrankai ir pateko. Kaip į mokyklą rugsėjo pirmąją išsiruošė už Atlanto. O tai anaiptol nenudžiugino, kaip mėgsta sakyti Tautvyda, jos gyvenimo bendrakeleivio. "Iš pradžių Gintaras buvo labai nusiminęs. Teko nemažai kalbėtis ir aiškinti, kad tai galimybė, kurios negalima praleisti", – prisimena atsakingai su sutuoktiniu derintus planus išvykti trims mėnesiams.

Ryšys: "Man, neturinčiai brolių ir seserų, programos dalyviai tapo tarsi šeima", – pasakoja apie nuoširdžią bičiulystę su poezijos kraujo broliais ir seserimis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasaulio margumynas

"Sugrįžau atsinaujinusi dvasiškai, norisi ir fizinio atsinaujinimo – šiandien namuose pradėjome remontą", – šypsosi menininkė, kuriai kelionės teikia ne tik iššūkių, įspūdžių, bet ir šviežumo.

Viena iš T.Marcinkevičiūtės eilėraščių knygų skirta kelionėms, o pastaroji kelionė kūrybos prasme buvo turtinga – parašė dvi dešimtis eilėraščių, kuriuose dalijosi atradimais, potyriais.

"Tai pasakojimas apie mano buvimą Amerikoje. Stimuliavo viskas – turtinga programa, kitokia socialinė ir kalbinė aplinka. Kai viskas taip akyse keičiasi, randi savyje kažkokią reakciją", – pristato savo kūrybos naujienas, kuriomis dalijasi ir su mūsų skaitytojais.

Ir, žinoma, svaigino pažintis su Žemės rutuliu vienoje vietoje. Nuo 1967 m. ši programa suteikė galimybę pasitobulinti rašytojams iš 150 šalių.

"Čia buvo visas pasaulio margumynas. 28 dalyviai (du neatvyko) iš Argentinos, Meksikos, Kinijos, Honkongo, Singapūro, Eritrėjos, Namibijos, Izraelio..." – vardijant programos dalyvių atstovaujamas valstybes pasijunti tarsi prie gaublio.

Geografiškai arčiausi iš programos dalyvių buvo Čekijos ir Latvijos poetai, nors Tautvyda nemano, kad geografinė kaimynystė yra svarbiausia. "Poezijos žmones vienija visai kiti dalykai nei geografinis identitetas. Mus jungia kūrybinis šišas – mes dalijamės savo kūryba. Man, neturinčiai brolių ir seserų, programos dalyviai tapo tarsi šeima", – paprastai paaiškina, kodėl susirinkus iš skirtingų planetos kampelių galima rasti bendrą kalbą.

Simbolis – kukurūzai

29-oji JAV valstija – išskirtinė. Į ją visas pasaulis nukreipė žvilgsnius per JAV prezidento rinkimus. Ajoviečiai atstūmė milijardieriaus Donaldo Trumpo kandidatūrą ir palaikė Tedą Cruzą. Bekraščiai laukai lygumoje tarp Misūrio ir Misisipės upių – retai apgyvendinta Ajova, kurioje gyventojų tiek, kiek Lietuvoje.

Valstijos simbolis – kukurūzai, tačiau jie nekelia istorinio slogučio dėl praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo, kukurūzų fanatiko Nikitos Chruščiovo agresyvaus kukurūzacijos plano, kuris turėjo būti įgyvendintas ir Lietuvoje.

Poezijos žmones vienija visai kiti dalykai nei geografinis identitetas. Mus jungia kūrybinis šišas – mes dalijamės savo kūryba. Man, neturinčiai brolių ir seserų, programos dalyviai tapo tarsi šeima.

"Viešbučio, kuriame buvome apgyvendinti, kambariai neleido abejoti, kur esi. Ant sienų pakabintose nuotraukose – kaubojiškai vilkintys vietiniai kukurūzų laukuose", – pasakoja įsiminusį laikinų namų vaizdą.

Tiesa, tie namai buvo labai svetingi. Programos dalyviai net juokaudavo apie kambarines, kurios kur buvusios nebuvusios vis klausinėdavo, ar nieko netrūksta. O ir viešbučio savininkai pasistengė, kad ne tik aplinka dovanotų namų jaukumą.

"Kartą per savaitę, antradieniais, viešbutyje buvo rengiami pasisėdėjimai svečiams. Susirinkdavome penktą, nemokamai vaišindavo pietumis ir gėrimais", – pasakoja apie savaitės tradiciją T.Marcinkevičiūtė.

Bohemiški grupės nariai dažną vakarą išsiruošdavo į klubus, barus, kavines, tačiau Tautvyda retai prie jų prisijungdavo. "Aš nevartoju alkoholio, nerūkau", – sako apie netraukusias linksmybes, kurias mieliau pakeisdavo pasivaikščiojimais po jaukų miestą, kuriame ir naktį gali jaustis saugiai.

Žodžio giminystė

Daugiausia atgaivos kaunietei poetei teikė kūrybinė programa, kurios sudarytojai nepagailėjo jėgų užimti intelektualiuosius pasitobulinimo kursų dalyvius. Intensyvi programa prasidėjo nuo antrosios dienos, vos spėjus išsimiegoti po ilgo skrydžio.

"Man visi programos užsiėmimai patiko. O iš užklasinių artimiausios buvo vertimo dirbtuvės, – ilgai galvojusi įvardija kassavaitinius susitikimus, kurie, kad ir kaip techniškai skambėtų, buvo labai kūrybiški. – Ajovos universiteto studentai galėjo pasirinkti sau artimą poetą ir versti jo kūrybą. Mes, programos dalyviai, pateikėme pažodinį vertimą, o studentai jį tobulino. Mano kūrybą pasirinko dvi. Tiesa, jų ir studentėmis negalima vadinti. Abi jau baigusios Ajovos universitetą: su Fulbright’o stipendija čia atvykusi vengrė Nagy Kinga ir amerikietė Caroline Froh. Susitikdavome penktadieniais ir šlifuodavome kiekvieną žodį."

T.Marcinkevičiūtės eilėraščiai buvo verčiami į vengrų ir anglų kalbas, o susitikus kūrybinėse vertimo dirbtuvėse nesiliovė klausimai ir diskusijos apie kiekvieno žodžio svarbą tam tikroje konkrečioje vietoje, galimybes jį pakeisti kitu, labiau tinkančiu.

Baigiamieji vertimo kurso studentų darbai buvo pateikiami visiems programos dalyviams, visi drauge analizavo kūrybinį rezultatą.

"Net ir nemokėdama vengrų kalbos jutau, kokia ji skvarbi", – dalijasi netikėtu potyriu ypatingu intuityvumu pasižyminti Hugho Pratherio, Sylvios Plath, Williamo Shakespeare’o tekstų vertėja, kurios pačios eilės išverstos į anglų, vokiečių, rusų, bulgarų, latvių, gruzinų, italų, portugalų, japonų ir daugybę kitų kalbų.

"Poezija tiesiog yra, kai žodis sutinka kitus žodžius ir jie tarytum suranda prarastus brolius ir seseris", – yra sakiusi apie poetinę kalbą T.Marcinkevičiūtė, paleidusi gyventi penkiolika eiliuotos kūrybos knygų.

Sužavėjo: trečią kartą Amerikoje viešėjusią T.Marcinkevičiūtę džiugino programos organizatorių sudarytos galimybės pakeliauti po šalį. Asmeninio archyvo nuotr.

Artima dvasia

Trečią kartą Amerikoje viešėjusi T.Marcinkevičiūtė įsitikino, kad jai artimas šios šalies žmonių mentalitetas. "Norėčiau būti tokia laisva, kaip jie, – sako menininkė, nebijanti prisipažinti, kad tebeturi savyje homo sovieticus liekanų. – O dar jie labai jukūs. Vos pajutę kokią šmaikštumo užuomazgą iškart prapliumpa juoktis."

Tokių giedrų veidų ir nuoširdumo Tautvyda pasigenda Lietuvoje. Pirmą dieną sugrįžus, kai išėjo į parduotuvę papildyti šaldytuvo atsargų, iškart pajuto skirtumą. "Užkalbinau eilėje moterį, o ji net nusipurtė... Per greitai pripratau, kad žmonės gali būti mandagūs, noriai ir lengvai bendraujantys", – apibūdina pagrindinį amerikiečių ir lietuvių skirtumą.

Tiesa, jokios atskirties nejuto, kai susitikdavo poetiniame lauke. Amerikietė poetė Julie Kane surengė savo bičiulės Tautvydos autorinį vakarą Naujajame Orleane. "Susirinko vietiniai poetai, vertėjai, poezijos mėgėjai, – vardija naktiniame poezijos klube "Maple Leaf Bar" su T.Marcinkevičiūtės kūryba panorusius susipažinti amerikiečius ir negaili jiems komplimentų. – Amerikiečiai mėgsta poeziją, tai puiki auditorija."

Poetė džiaugiasi, kad praėjusieji metai padovanojo ne tik galimybę dalyvauti vienoje iš geriausių pasaulio rašymo programų. Tai buvo labai darbingi metai. Pasirodė jos knyga "Titanoteris, Kekto ir kiti", kurioje sukūrė spalvingą gimtojo Kauno paveikslą, sujungdama įvairiausius istorinius šio miesto laikotarpius su mitinės būtybės Kekto figūra. Sukūrė daug naujų eilių, tačiau kada jas paleis gyventi, neskuba žadėti.

"Eilėraštis – ne kristalas ir ne brangakmenis, vieną kartą jis atrodo geras, kitą gali pablogėti, bet paleidi jį, kad ir kaip po to gailėtumeis", – sako T.Marcinkevičiūtė, nuo pirmosios poetinės publikacijos nuėjusi 42-ejų metų turtingą ir sodrų kūrybos kelią.

Vienu sakiniu

Ar Amerikoje skani kava? Lietuvoje skanesnė.

Ar amerikiečiai valgo daug nesveiko maisto? Valgo daug ir sveiko, priklauso nuo pasirinkimo ir piniginės storio.

Ar amerikietės gražios? Nepasakyčiau, nelabai prisižiūri, mėgsta rengtis sportiškai.

Kokie amerikiečiai? Jukūs, ne tik daug šypsosi, bet ir juokauja, žaibiškai reaguoja į humorą.

Ar šiandienos žmogui reikalingas poetinis žodis? Jis reikalingas pačiam poetui, jo artimai aplinkai, o ar nuskrieja kur nors toliau, nežinau...

Ar poetui skauda gyventi? Visiems skauda, bet gyventi man patinka.

Kas labiausia žeidžia? Chamiškumas, per aštrus paviršius, kai sutinki žmogų šiandien, o jis – tarsi iš akmens amžiaus.

Pramogos: Tautvyda noriai nėrė į svečios šalies gyvenimą, kiekviename mieste bandė pajusti jo ypatumą, vaikštinėdama gatvėmis tarp nepažįstamų žmonių. Asmeninio archyvo nuotr.

 

---

Eilėraščiai, parašyti Amerikoje

Internacionalinė šeima

noriu būti su draugais (dvidešimt septyniom nuostabiom asmenybėm

priartinančiom visą Žemės rutulį: nuo Eritrėjos ligi Namibijos nuo

Japonijos ligi Argentinos

jau nekalbant apie Izraelį Čekiją ir seserį Latviją)

 

kiekvienas jų čia savos šalies ambasadorius

net rūkydamas Havanos cigarus ir taurę po taurės

maukdamas martinį

net tada kai užsimaukšlina ant galvos puodą

ir akompanuoja nuotraukai

samčiais ir duršliokais

internacionalinėje virtuvėje

 

net tada kai prisiragavęs skrandžiui neįprastų

egzotiškų patiekalų

ima skųstis graužimu rėmens

 

net tada kai visų besiilgėdamas

privalo išskristi pažadėtam poezijos festivaliui Vilenicoje

ir sunerimti

kas parveš į viešbutį (iš aerouosto

grįžus naktį)

 

nepražus: čia akimirksniu

suteikiama internacionalinė pagalba

kilni ir visa aprėpianti

jie mano

lig tol brolių ir seserų neturėjusiai

didelė šeima

 

Sapno aiškinimas

Susapnuoju partizanus ir save partizane

stebėdamasi ideologija sapno pabudus

atsimerkiu anksčiau nei ima tardyt mane

kad draugų neišduočiau savųjų tiktai jokiais būdais

 

koks fejeriškas sapnas amerikoj kur nublokšta

aš mąstau apie jį jausdama kaip ir ten nepaleidžia

nuo kabliuko gimtinė manęs kaip per sapną per tą

per šalies man istoriją teks nušuoliuot neatlaidžią

išsiaiškinu sapną nes laisvę žadėjo tada

mums prabildamas balsas amerikos tąsyk į lietuvą

taip ir aš laukdama kol ateis sutarta valanda

su namiškiais Whatsapp‘u kalbuosi savais numylėtaisiais

 

mano nuotaikos būsenos šitaip priklauso nuo jų

kaip kadaise priklausėm ir mes nuo žinių iš amerikos

šaukinys vėl tas pats nebereikia ieškoti naujų

kad tiktai nebetektų bekylančios jausti isterikos

 

Skelbiu skelbiu badą

Tacos meksikietiškam, noodles kinietiškam restorane,

egzotika indų ir vietnamiečių, japonų ir korėjiečių,

kol papildomas riebalų sluoksnis ima slėgti mane,

priragavus daugiau nei galėčiau!

 

kiek valgo Amerika! kiek įvairiausių patiekalų:

skanaukit! skanaukit! skanaukit! klykte klykia reklamos:

paskui meskite kūno svorį lengvai, kad nebūtų vėlu.

Kol nesugriuvo sveikatos namas.

Koks linčiuojantis lenčas nuo pusės dvylikos ligi trijų,

kai, apsiginklavę vienkartiniais dubenimis išsinešimui,

įvairiarasiai amerikiečiai (nebetrukdykim jų!),

durelėm trenkę, sėda mašinon.

 

Kad dar ir namuose iš supermarketų prisigrobtų

kalakutų užgesusiom akim vakare pakviptų ir... pietūs...

Ne! verčiau aš jau gelbėsiuos parašiutu,

skrandžio lėktuvui ėmus pypsėti.

Sylvia Plath „Rinktinė“

Mūsų dienų literatūroje vienas nepopuliariausių poezijos žanrų yra sekimai. Dar prieš pusę amžiaus daugelis lietuvių ir kitų tautų poetų nebijodavo skirti eilėraščius savo mėgstamiems autoriams, artimiausiems jų kūriniams. XX a. aštuntajame dešimtmetyje Vakarų literatūroje įsivyravus postmodernizmo krypčiai, viena vertus, nerašytai nutarta, kad nieko originalaus sukurti jau neįmanoma, nes viskas jau parašyta iki to laikotarpio, todėl poetams belieka kurti mozaikas iš jau turimų kitų rašytojų tekstų. Kita vertus, bijota sutikti, kad remiamasi vieno konkretaus poeto kūryba ir jo metaforomis, motyvais ir kitais poetinės kalbos elementais, kurie charakterizuoja ir sukuria individualųjį stilių.

Retas atvejis ir labai įdomi lyginamoji proga yra apžvelgti dvi knygas: Sylvios Plath eilėraščių „Rinktinę“, kurią išvertė Tautvyda Marcinkevičiūtė, ir šios vertėjos autorinę poezijos knygą „Veiksma-žodinė“. Randasi galimybė lyginti kaunietės autorės ir vertėjos sąsajas su žymiąja britų poete. Skaitant pirmiau S. Plath „Rinktinę“, nepalieka intelektinė intriga, kuri laukia bandant suprasti, ar, rašydama savąją knygą, T. Marcinkevičiūtė seks užsienio poete, ar kurs minėtą mozaiką, ar elgsis priešingai nei jos išverstos knygos autorė.

S. Plath „Rinktinę“ sudarė buvęs šios poetės vyras Tedas Hughesas, todėl galima manyti, kad į knygą patekę eilėraščiai iš tiesų maksimaliai priartėja prie kūrybinės biografijos eilėraščiais žanro. Iš tiesų, niekas taip taikliai neapibūdina biografijų personažų, kaip jų pačių kūriniai, kuriuos kiekvienas skaitytojas lieka laisvas interpretuoti, kaip tik nori ir supranta. Jei T. Hughesas būtų rašęs tradicinės biografijos žanro knygą, neišvengiamai būtų primesta autoriaus vertybių ir tikslų padiktuota įvykių bei charakteristikų traktuotė. Kai skaitome „Rinktinę“, jos sudarytojo ranka jaučiama tik komponuojant knygą – sprendžiant, kokia bus eilėraščių seka.

Britų poetė pasaulyje išgarsėjo kaip viena pirmųjų moterų, prabilusių apie iki tol mažiau literatūroje rodomas ir aiškinamas moteriškas pajautas, giluminius psichinius klodus ir kitas savybes, į kurias dominuojantys autoriai vyrai žiūrėdavo iš savosios perspektyvos. Dar vienas faktas, lėmęs S. Plath populiarumą, – jos savižudybė, kuria ji baigė savo žemiškąjį kelią. Žudytis ji buvo bandžiusi ir anksčiau. Daugelis knygos „Rinktinė“ eilėraščių byloja apie tokius pradus, kuriuos psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas yra pavadinęs „mirties varomis“, o psichoanalitiko sekėjai, paneigę ne vieną pirmtako suformuluotą mūsų psichikos veikimo ir struktūros dėsnį, iki šiol pripažįsta, kad žmogus iš prigimties nėra vien taiki ir nekalta, gyventi ir kurti linkusi būtybė. S. Freudas tvirtino, kad pasąmonės, kurioje ir glūdi potraukiai į mirtį, suvokimas ir interpretavimas veda link to, kad žmonės ilgainiui ims valdyti savo destruktyvias aistras ir pajungs šią energiją kūrybai ir kultūrai. S. Plath,  intelektualios ir kūrybingos asmenybės, pavyzdys parodo, kad net stojęs į akistatą su nenumaldomu noru mirti, vienas žmogus yra bejėgis, ir jokia kūryba ar kultūra jo negali išgelbėti. Reikalas tas, kad mirties varos visada reiškia atskirtį, izoliaciją, o gyvybė visada žymi jungimąsi, ryšį su kitu žmogumi. S. Plath, būdama ištekėjusi moteris, savo lyties diktuojamuose vaidmenų stereotipuose ir iš jų sekančiose elgesio schemose išsigelbėjimo nerado – net bendravimas su vyru jos neatitraukė, o gal net pastūmėjo į savižudybę. Savo eilėraščiuose atvirai kalbėjusi apie galimą savo potraukį moterims, S. Plath, matyt, gyveno per anksti, kad visuomenėje rastų savo būsenas palaikančių jėgų. Tarpasmeninis bendravimas Didžiojoje Britanijoje tada dar stipriai priklausė nuo griežtų visuomeninių normų.

Klaidinga būtų manyti, kad S. Plath tekstai įdomūs tik kaip jos gyvenimo paaiškinimo galimybė, nes jie vertingi patys savaime kaip poezijos kūriniai. Eilėraščių lyrinio subjekto kalbėjimas byloja apie mąstymo fragmentiškumą, kuris reiškiamas kartais mažai tarpusavyje susijusiomis eilėraščių eilutėmis. Kartu tai – ir labai pastabaus ir jautraus aplinkai žmogaus minčių intonavimas, kuriam būdinga tai, kad gana retai prabylama pirmuoju asmeniu. Tai – ne išpažintinė poezija, kuri tokia populiari dabartinėje Lietuvoje. S. Plath „Rinktinė“ priskirtina modernizmo krypties poezijai, nes eilėraščiuose pastebimas daugiabalsiškumas. Kuriamos metaforos byloja, kad lyriniam subjektui svarbu ne išsisakyti, o pasakyti, kaip ir kodėl būtent taip ji, moteris, mato pasaulį. Rašymas pirmuoju asmeniu tų laikų literatūros kontekste galėjo skambėti kaip stumiantis sentimentalumo ir banalybės link, o dėmesio nukreipimas į išorinę tikrovę liudija, kad labiausiai subjektą domina išorinės realybės detalės ir jos pačios sąmonės jungtis, įvykstanti mąstant žodžiais. Tam tikra prasme, S. Plath „Rinktinė“ yra knyga apie tai, kaip konkretūs, apčiuopiami daiktai grįžta į žodinę tikrovę.

Tautvyda Marcinkevičiūtė „Veiksma-žodinė“

T. Marcinkevičiūtės poezijos knygos „Veiksma-žodinė“ eilėraščių kalbančiąją labiausiai domina ne S. Plath knygoje nurodyta kryptis nuo daiktų prie žodžių, o atvirkščiai – nuo žodžių prie daiktų ir veiksmų. Tai – kuriamosios kalbos galios poezija, patvirtinanti seną Šventojo Rašto Pradžios knygos tiesą, kad „pirmiausia buvo Žodis“, ir tik po to, kaip teigia pati autorė, per labai trumpą, beveik nepastebimą laiko momentą jis virsta konkrečiu kūriniu. Lygiai kaip ir žodžiai, sudarantys eilėraščius, pavirsta knyga, kuri veikia.

Knyga „Veiksma-žodinė“ yra gyvybės varų padiktuotas eilėraščių rinkinys, kuriame moteris, kalbančioji, yra nuolat ne viena – tekstuose dalyvauja ir nesunkiai iš jos asmeninio gyvenimo atpažįstamas vyras poetas Gintaras Patackas ir kiti žmonės. Kita vertus, G. Patacko apibūdinimai eilėraščiuose gali nesutapti su gyvenimiškąja tiesa, nes literatūra pasilieka fikcijos teisę. T. Marcinkevičiūtė Kaune ir Lietuvoje, kaip ir S. Plath Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių, yra gerai žinoma ir atpažįstama poetė. Jos kūryba irgi priskirtina vėlyvajam moderizmui, kurio intonacijoms eilėraščiuose kartais jau būdingas lengvas ir nebanalus manierizmas – požymis, rodantis, kad autorė kuria ne tada, kai modernizmas gimė ir vyravo, o tada, kai ši kryptis ir laikotarpis jau beveik eina į pabaigą. Manieringam T. Marcinkevičiūtės poezijos knygos subjektui, moteriai, būdinga tai, ką tiksliausia pavadinti teatrališkumu. Būtent teatrališkumas nulemia knygos struktūrą – lyg dramą, ją sudaro penki skyriai, pavadinti veiksmais. Dar viena teatrališkumo ypatybė iš dalies paneigia tai, ką įprasta vadinti patriarchalinės literatūros tradicija – net tada, kai dar nebuvo S. Plath, fenimizmo ir kovos už lygias lyčių teises, jau būta moters paryžietės, kuri T. Marcinkevičiūtės eilėraščiuose tapatinama su kalbančiąja, atkreipiant dėmesį į tai, kad tokia moteris yra visateisė būtent dėl savo silpnumo. Paradoksas – moters nenugalima jėga ir gyvybė yra trapumas ir silpnumas. Tokiu būdu, T. Marcinkevičiūtės eilėraščiuose moteris yra ne tik paradoksali, bet ir oksimoroniška – tokia, kuriai vienai pačiai būdingas priešybių junginys.

T. Marcinkevičiūtės knygos „Veiksma-žodinė“ eilėraščių kalbančioji yra ta, kurią būtų galima ne kaip realistę, siekiančią priartėti prie savo buvimo pagrindų ir pradžių, o kaip psichologinę būtybę, kuriai neretai būdingi slėpiniai, paslaptys, kurių visiškai atverti bandyti nėra nei tikslo, nei prasmės. Tai – moteriškojo žavesio aspektas, kuris labai dažnas T. Marcinkevičiūtės eilėraščiuose. Kita vertus, moters kalbėjimas aptariamoje knygoje nepavirsta saldžiu ir pozuojančiu, savitiksliu slapukavimu būtent dėl kalbinių ypatybių – knygoje dominuoja tiesioginis kalbėjimas, veiksmažodžiai, kurie neleidžia taip lengvai kurti metaforų, kurios būdingos daugiau daiktavardiniam rašymui. Knygos eilėraščių moteris netgi specialiai žaidžia kalba ir dažnai pasako tokių nepoetiškų žodžių, kurie neleidžia tekstų pavadinti išsikvėpusio meninio mąstymo ir raiškos artefaktu – rokokiniu žaismu.

T. Marcinkevičiūtės, kaip poetės ir vertėjos literatūrinis elgesys, yra prieštaringas. Ji neseka S. Plath, netgi dažniausiai rašo priešingai, nei britų poetė, tačiau taip daro ne dėl paiko pasipriešinimo ar vengdama sekti mėgstama kūrėja, o todėl, kad visa ankstesnė kūrybinė Kaune gyvenančios poetės biografija tiesiog neleistų tokio drastiškumo ir žiauraus realizmo, koks buvo būdingas S. Plath.

Apdainavo savo jausmus

Pokalbis su žinoma pora Laisvės alėjos kavinėje prasideda neįprastai. "Dabar aš apdainuosiu visą mūsų gyvenimo kelią", – sako G.Patackas ir ima dainuoti savos kūrybos dainą.

"Šviečia mums nakty akmenys juodi, akmenys balti ir ilgas kelias. Aš myliu tave, tu myli mane, mėnuo Nemune kaip perlas žalias. Dubi dubi du, einam mudu du, šviečia prieš akis Dubajus. Dubi dubi du, visada abu, laukia debesų tramvajus", – dainuoja poetas.

Minimos vietovės Dubajus, Himajalai pasirinktos dėl rimo ar tai jų bendrų kelionių kryptys? "Į tai atsakymas: dubi dubi du, visada kartu", – toliau dainuoja G.Patackas. "Tautvyda, tu nieko prieš, kad aš dominuoti pradėjau?" – mandagiai klausia žmonos. Tautvydai neprieštaraujant, tęsia pokalbį: "Rudenį paprastai išskrendame kur nors piečiau, tik šiemet nežinau, ar pavyks, nes namuose pradėjome remontą. Tautvyda, nežiūrėk į mane tokiu nuskriaustu žvilgsniu – nu, į Turkiją gal pavyks."

Santuoka – kaip ledkalnis

Iki vestuvių Patackai draugavo ketverius metus. Kam bohemiškai meno pasaulio porai apskritai reikėjo santuokos, vadinamojo spaudo pase? "Santuoka – priesaika visuomenės akyse, kad mes įsipareigojame kartu gyventi, kartu auginti vaikus. Dabar kartais skaitome: nesantuokinis to ir to vaikas. Nenorėčiau, kad kažkuris iš mano vaikų būtų vadinamas nesantuokiniu. Santuoka suteikia didesnių teisių, šiokių tokių valstybės garantijų. Ir vaikams nuo to geriau – niekas iš pašalies negali jų išvadinti benkartais ar pan. Kitas dalykas – mes iš tėvų paveldėjome konservatyvias pažiūras", – sako T.Marcinkevičiūtė.

"Tikra santuoka – kaip ledkalnis, kurio devyni dešimtadaliai glūdi po vandeniu. Jeigu tik apie pakazūchą šnekant, tai mes užsimovėme po žiedą su perlu, pasakėme kažką ir užmiršome. Tą vieną dešimtadalį racionaliajame sąmonės pusrutulyje mes užmirštame. Tačiau iracionaliajame pusrutulyje, kuris vadinasi pasąmone, arba povandenine ledkalnio dalimi, santuoka su visu jos neblizgesiu, rūpesčiu, vargais, meile, atlaidumu, kantrybe, dorumu ir durnumu, padaro iš dviejų žmonių dviejų durų spintą ir durnių su durelėmis – čia labai protingas sakinys. Aš pats dar turiu jį išsišifruoti. Mano lūpomis turbūt jau pradėjo kalbėti dievai, ar ne taip, musele, mūza?" – švelniai į žmoną kreipiasi G.Patackas. Ir tarsi pratęsdamas mintį klausia: "Ar musė gali būti mūza?" "Gali", – atsako abu vienbalsiai.

Poezija gyvenimo plotmėje

Tai, kad jie abu yra kuriantys žmonės – jungiantis veiksnys, ar priešingai – tokiems žmonėms po vienu stogu sunkiau? Ir kas jiems padėjo išsaugoti santuoką? "Dievas, – įsitikinusi Tautvyda. – Poezija, kūryba poros gyvenime yra ir išskiriantis, ir jungiantis veiksnys. Vedybinio gyvenimo pradžioje mes nuolat apie ją kalbėdavome. Tai buvo ir mokymasis vienas iš kito, ir gyvenimas poezija. Nespėdavome vienas kitam deklamuoti šviežiai parašytų eilėraščių, sulaukdavome pirmos nuomonės. Tai buvo tarytum ta matoma ledkalnio viršūnėlė. Vėliau poezija pradėjome vadinti gyvenimą, kuris tai nuneša žemyn, tai pakelia aukštyn – įvairius su gyvenimu susijusius dalykus. Pastaruoju metu poezijos yra beveik vien gyvenimiškoje plotmėje, o skaitymo eilėraščių vienas kitam – jau mažiau."

Ar jų šeimoje dažnai kildavo konfliktų dėl G.Patacko bohemiško gyvenimo būdo? "Egzistuoja labai slidi riba tarp bohemiškumo ir girtuoklystės. Jei peržengi tam tikrą ribą, vedančią link girtuoklystės liūno, kyla konfliktų. Jei tos nematomos ribos neperžengi, kuri yra tarsi siena, į kurią įėjęs pasakose, gali pasijusti didvyriu, esančiu anapus. Jei Gintaras šios ribos neperžengdavo – viskas būdavo gerai. Bet jeigu nuklysdavo – kildavo konfliktų, – neslepia Tautvyda. – Jiems kilus, mes kurį laiką stengdavomės leisti atsikvėpti, nematyti vienas kito, kad nekiltų dar didesnių konfliktų. Konfliktų būdavo įvairių – ne vien dėl bohemiško gyvenimo būdo. Tačiau mes stengdavomės tai išspręsti taikiai, nesiimdami griežtesnių priemonių."

Kuris iš jų pirmas nusileidžia? "Jei Gintaras kaip nors mane nuskriausdavo, atsiprašydavo, ir tuo viskas baigdavosi. Aš nesu iš ilgai atsimenančių bloga žmonių – tuoj pat pamirštu, tokia jau mano atmintis", – prisipažįsta Tautvyda.

Ar tai ir yra jų santuokos išsaugojimo receptas: kurį laiką vienas kito nematyti, atsiprašyti, pamiršti tai, kas bloga? "Visi šie dalykai, be to, per ilgą laiką žmonės turėtų nugludinti charakterius. Santuokos pradžioje visi savo charakterius demonstruoja. Laikui bėgant aštrius charakterio kampus reikėtų nugludinti, stengtis žiūrėti ne vien savo, bet ir sutuoktinio akimis. Reikia save šlifuoti kaip perlą – tai leidžia sulaukti ir perlinių vestuvių, – šypteli T.Marcinkevičiūtė. – Aš labai nemėgstu konfliktų – esu iš prigimties nekonfliktiškas žmogus. Kitas dalykas, buvo dedamos abipusės pastangos. Per ilgą laiką mūsų gyvenimas nusistovėjo, mes pažįstame vienas kitą kaip nuluptus. Nors sugebame pateikti ir staigmenų. Pavyzdžiui, paskiriame vienas kitam pasimatymą ir ateiname dėvėdami negirdėtus neregėtus drabužius."

"Čia ne mums pavyko išgyventi kartu – čia Tautvydai pavyko. Nes mano kumštis jau seniai buvo nutaikytas į jos mielą žavią nosytę. Jei jis tik būtų pasiekęs… Bet visa laimė, kad ji sugeba laiku atšokti kaip puspadis nuo bato", – perkeltine prasme savo santykius apibūdina prie stalelio kavinėje sugrįžęs G.Patackas.

"Su tuo visiškai sutinku – kaip tik apie tai mes ir kalbėjomės", – šypteli Tautvyda.

Buitis ir būtis susilygina

Buitis namie visą laiką buvo ant Tautvydos pečių. "Tautvyda buities problemas sprendžia taip, kaip aš – būties. Buitis – taip pat ledkalnis, kurio tik 10 proc. kyšo viršuje. Buitis ir būtis čia susilygina. Tautvydai atrodo, kad jos buitis užima didžiulę proporciją, bet man jos buičiai palaikyti reikia 90 proc. būties iškosėti", – sako G.Patackas.

Kartu pora yra užauginusi dukrą Gudrūną ir sūnų Gajų. Sūnus Gintaras iš pirmosios G.Patacko santuokos turi du jau suaugusius vaikus Luką ir Gytį. Ar auklėjant atžalas dalyvavo bohemos liūtu vadinamas G.Patackas? "Mane augino tėvas asfaltas, / mane augino gatvė mama / todėl aš kaltas, todėl aš kaltas / todėl ši žemė man svetima, – apie savo pasaulėžiūrą kalba poetas. – Man atrodo, apie auklėjimą tuo viskas pasakyta."

"Vaikai užauginti, anūkai užauginti. Dabar lauksime proanūkių pasirodant. Proanūkiai – tai protingi anūkai. Čia bus Tautvydos genties anūkai. Mano – praanūkiai, nuo prabos. Nesugrįšime iš Prahos", – eiliuoti pradeda G.Patackas. "Gerai, kad tu – ne arabas", – tą patį eilėraštį tarsi pratęsia Tautvyda.

Vadina mieląja beduine

"Santuoką reikia atnaujinti santakoje. Tautvyda ten labai mėgsta atnaujinti santykius", – juokaudamas toliau žodžiais žaidžia poetas. Kodėl po 30 metų jie nusprendė oficialiai atnaujinti santuokos įžadus? "Kadangi santuoka – yrantis elementas, ją reikia nuolatos atnaujinti, kas penkerius metus maždaug", – tikina G.Patackas.

Tikroji Tautvydos ir Gintaro santuokos data – rugpjūčio 14 d. "Įbauginti Dalios Teišerskytės ir Anatolijaus Čupkovo perlinių vestuvių, po kurių jų santuoka iširo, pavyzdžio, drebėdami laukiame šios datos. Aš šiąnakt visą naktį nemiegosiu ir kasysiuosi sau kiaušus, nes kiaušai – tai du tobuli perlai", – ironizavo kūryboje poetiškai paleistuvauti (pasak literatūrologo Valentino Sventicko) nevengiantis G.Patackas.

Pokalbį poetas baigia taip pat eilėraščiu, kuriame – ir švelnūs žodžiai Tautvydai: "Tie telefono pokalbiai naktiniai / teleportuojantys kažkur erdves / dviem durniams o mieloji beduine / tik popierius čia viską atkentės / šlagbaumus ir kates suvažinėtas / kaip trūksta man tavųjų pastangų / nes nesimaudo prabangoj monetos / o popieriniai pinigai baugu / vau aš ne šitą parašyt norėjau / o sheet'ą tik palikti parašoj / prašyčiau eiti su manim kūrėjau / ir nesakykite jau galui oj".

Atnaujinti prieš 30 metų duotus santuokos įžadus į Kauno rotušę G.Patackas atvyko vilkėdamas kostiumą, T.Marcinkevičiūtė – raudoną kostiumėlį. Ceremonijos metu pora apsikeitė sidabriniais žiedais su perlo akimis.

Iki vestuvių Patackai draugavo ketverius metus. Kam bohemiškai meno pasaulio porai apskritai reikėjo santuokos, vadinamojo antspaudo pase?

„Santuoka – priesaika visuomenės akyse, kad mes įsipareigojame kartu gyventi, kartu auginti vaikus. Dabar kartais skaitome: nesantuokinis to ir to vaikas. Nenorėčiau, kad kažkuris iš mano vaikų būtų vadinamas nesantuokiniu. Santuoka suteikia didesnes teises, šiokias tokias valstybės garantijas. Ir vaikams nuo to geriau – niekas iš pašalies negali jų išvadinti benkartais ar panašiai. Kitas dalykas, mes iš tėvų paveldėjome konservatyvias pažiūras“, – sako T.Marcinkevičiūtė.

Kartu pora yra užauginusi dukrą Gudrūną ir sūnų Gajų. Sūnus Gintaras iš pirmosios G.Patacko santuokos turi du suaugusius vaikus Luką ir Gytį.