Tiek garbingų svečių, kiek jų susirinko šįvakar, Kauno valstybinis muzikinis teatras matė tik prieš pirmąjį karantiną, kai sausakimša salė sveikino 2018 metų kaunietę Oliviją Gustienę. Įsismarkavusi pandemija pakoregavo ne tik tradicinio, jau ne pirmus metus organizuojamo renginio datas, bet ir kitus grandiozinius planus. Antai, praėjusių metų gruodžio 19 dieną suėjo 100 metų, kai žiūrovai susirinko į Valstybės teatro rūmus Kaune žiūrėti Hermanno Sudermano „Joninių“ spektaklio, laikomo profesionalaus dramos teatro veiklos ataskaitos tašku. Tų pačių metų gruodžio 31-ąją, 100-ąjį jubiliejų sutiko ir Lietuvos profesionali opera – 1920 gruodį toje pačioje scenoje buvo parengta ir ovacijomis sutikta Giuseppes Verdi premjera „Traviata“. Dėl koronaviruso pandemijos praėjusiais metais neįvykęs Lietuvos profesionalaus teatro šimtmečio minėjimas perkeltas į šių metų rugsėjį.

„Smagu matyti tokį šurmulį ir teatro mylėtojus. Asmeniškai aš savo gyvenimo be teatro neįsivaizduoju. Suprantu, kad čia ir daugiau tokių“, – Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys džiaugėsi po vienu stogu susirinkusiais bendraminčiais.

Kolegai antrino ir Nacionalinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas. Pasveikinęs visus su Lietuvos profesionalaus teatro šimtmečiu, jis darsyk pabrėžė kultūros ir konkrečiai teatro vaidmenį kiekvieno žmogaus gyvenime.

„Teatro pamokos nebūtinai turi išugdyti menininkus – aktorius ar režisierius. Jos ugdo asmenybes ir tai yra svarbiausia.  Aplinkos refleksija visai kitokia tų vaikų, kurie per meną prieina prie pagrindinių vertybių ir gyvenimo įvykių. Profesionalus menas dar nei vieno nenuvedė blogu keliu, jei pats žmogus neįgavo puikybės“, – kalbėjo E. Stancikas.

Į šventę atvykęs režisierius Vytautas Balsys džiaugėsi, kad anuomet jį suviliojo teatras. Tiesa, nepaisant ypatingų jausmų pastarajam, abejojo, ar po 100 metų teatras klestės taip, kaip prieš 100 metų.

„Aš bijau, kad teatras gali išnykti. Technologijos yra agresyvios ir patrauklios. Jos gali užimti sceną,o mes džiaugsimės, kad robotai vaidins“, – mintimis dalijosi V. Balsys.

Su juo nesutiko Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta. Anot jo, mene, kaip ir madoje viskas sukasi ratu, todėl teatrui kaip ir knygai lemta gyvuoti amžiais.

Specialiai šiai šventei programą paruošė trys mohikanai –  Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras ir Kauno valstybinis muzikinis teatras. Pastarojo scena šiandien subūrė geriausiuosius.  Profesionalaus lietuviško teatro atminties renginį paruošė pripažintų menininkų komanda: Vilniaus ir Kauno muzikinių scenų vyriausieji dirigentai Ričardas Šumila ir Jonas Janulevičius, režisierius Gediminas Šeduikis, choreografas Martynas Rimeikis. Scenografiją ir vaizdo projekcijas sukūrė Sigita Šinkūnaitė ir Vytenis Tarvydas, šviesos dailininkas Andrius Stasiulis. Programos atlikėjų kostiumų sprendimus suderino dizainerė Sandra Straukaitė. Dokumentinę vaizdo medžiagą, atspindinčią teatro istorinės praeities ryškiausias akimirkas parengė Audrius Stonys.

Į renginį pakviestos pripažintos Lietuvos scenos žvaigždės, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto ir Kauno valstybinio muzikinio teatrų solistai – Marija Arutiunova, Joana Gedmintaitė, Sandra Janušaitė, Viktorija Miškūnaitė, Gitana Pečkytė, Agnė Stančikaitė, Raminta Vaicekauskaitė, Raimondas Baranauskas, Jeronimas Milius Tomas Pavilionis, Mindaugas Zimkus, Steponas Zonys, Merūnas Vitulskis, LNOBT baleto šokėjai Ernest Barčaitis ir Marija Kastorina. Koncerte atlikėjams talkins Kauno valstybinio muzikinio teatro choro artistai ir simfoninis orkestras.

Renginio žiūrovams papildomą pramogą paruošė prie minėjimo prisijungę ir Kauno miesto muziejaus K.ir M. Petrauskų namai, į didžiąją fojė perkėlę istorinio Valstybės teatro dalelę – ekspoziciją „Valstybės teatras“. Susirinkusieji galėjo pasisveikinti su Lietuvos dainininke, muzikos mokytoja, dirigente Adele Nezabitauskaite-Galauniene, dainininku, vargoninku, pedagogu Antanu Sodeika, dainininku, režisieriumi  Petru Oleka. Kiekvienas norintis galėjo pasimatuoti ir to meto drabužius – pūstas sukneles su nėriniais ir puošnius frakus.

Tai šimtas eksponatų iš muziejaus fondo – režisierių, aktorių, atlikėjų, dailininkų, spektaklių fotografijos, plakatai, eskizai, kita unikali medžiaga, ženklinanti Lietuvos profesionaliojo teatro kūrimąsi.

Nuo pirmadienio įvairiose sostinės vietose miestelėnų dėmesį trauks pirmoji dalis Lietuvos kultūros istoriją įprasminusių plakatų.

1920-ųjų pabaigoje Kaune pasirodė afišos, skelbiančiomis, kad „gruodžio mėn. 19 d., lygiai 6.30 val. vakaro Miesto teatre vyks „dramos atidengimas" – „Joninės", keturių veiksmų Hermano Zudermano (Herman Sudermann) drama. Smulkiomis raidėmis parašyta, kad „dramos vedėjas" ir vyriausias režisierius J. Vaičkus, su gramatinėmis klaidomis, matyt, per skubėjimą, išvardytos spektaklio dalyvių pavardės. Juozo Vaičkaus režisuotos „Joninės" – pirmasis laikinojoje sostinėje veikusios Lietuvos meno kūrėjų draugijos sprendimu įkurtos Dramos vaidyklos spektaklis.

Iš spektaklio, suvaidinto tik kartą, liko tik programa, neišsaugotos fotografijos, rekvizitas.

Prieš šimtmetį įvykusią premjerą primins Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus: tą pačią dieną ir tą pačią – 18.30 val. Vilniaus gatvės praeivius „nukels" į pirmąjį profesionalų dramos spektaklį. Ant Salomėjos Nėries gimnazijos sienos bus rodoma „Joninių" programa, režisieriaus, aktorių fotografijos.

Tais pačiais metais Lietuvos meno kūrėjų draugija įsteigė ir Operos vaidyklą. Pirmojo profesionalaus operos spektaklio – Giuzeppe Verdi „Traviatos" – premjera įvyko 1920 m. gruodžio 31 d. Spektaklį dirigavo Juozas Tallat Kelpša, režisavo Konstantinas Glinskis, pagrindines partijas lietuvių kalba atliko Kipras Petrauskas (Alfredas) ir Adelė Galaunienė (Violeta).

Lietuviškasis „Traviatos" pastatymas sulaukė didžiulės sėkmės. Nuo „Traviatos" premjeros skaičiuojama Lietuvos profesionaliosios operos istorija; šiandien ją tęsia Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Apmaudu, kad unikalią 82 metų tradiciją Naujuosius metus pasitikti su „Traviata", teatras 2002-aisiais nutraukė.

Muziejininkai, primindami prieš šimtą metų sukurtą „Traviatą", parengė istorinių fotografijų, afišų rinkinį. Ir šią ant Salomėjos Nėries gimnazijos sienos išdidintą medžiagą, pamatys tie, kas šeštadienio vakarą eidamas Vilniaus gatve, prie muziejaus sulėtins žingsnį.

1920 m. savo veiklą pradėjusios Dramos ir Operos vaidyklos po kurio laiko buvo sujungtos į Valstybės teatrą. Vėliau dramos ir operos trupės išsiskyrė, tapo savarankiškais teatrais.

Šimtą dienų galėsime saugiu atstumu vaikščioti po miestą, ant didžiulių reklaminių skydų matydami teatro korifėjų, garsių kūrėjų fotografijas, eskizus, spektaklių akimirkas įamžinusius kadrus.

Šis projektas, anot Teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojų, nebūtų įvykęs be lauko reklamos kompanijos „JCDecaux Lietuva".