Nors 36-erių Ž. Šilėnas – pastaruosius kelerius metus bene dažniausiai žiniasklaidos cituojamas savo srities profesionalas, interviu, kurį juodu su žmona davė nacionalinio transliuotojo gyvenimo būdo žurnalui, – pirmasis. Vyras įsitikinęs, kad žmonių nedomina jo gyvenimas. Didžiojoje Britanijoje ir JAV mokslus baigusio Žilvino istorija –  puikus pavyzdys tiems, kas sėkmės siekia savo galva. Juolab, kad baigęs universitetą jis pasirinko ne karjerą už Atlanto, o grįžo į gimtuosius Šiaulius. Čia dėstė vaikams savo buvusioje mokykloje, buvo miesto tarybos narys, vėliau gavo pasiūlymą prisijungti prie Lietuvos laisvosios rinkos instituto komandos, o po kurio laiko tapo ir jo prezidentu. Visus tuos sėkmės metus šalia buvo žmona Rosita. Teisę baigusi komunikacijos specialistė savo žiniomis daug prisidėjo prie vyro sėkmės.

Mes esame netobuli ir mes dėl to esame laimingi. Nes netobulumas man atrodo kur kas didesnė vertybė.

„Pamenu pradžią, kai Žilviną ėmė kviesti į televiziją. Pirmą kartą jį pamačiusi ekrane pagalvojau: o dieve, kodėl?!, – juokiasi R. Šilėnė. – Dėl to kildavo nesutarimų, bet mes niekada savo gyvenimo nepiešiame rožine spalva. Apie mus niekada neišgirsite, kad esame tobula pora, tobula žmona, tobulas vyras, tobuli vaikai ar tobuli šuniukai. Mes esame netobuli ir mes dėl to esame laimingi. Nes netobulumas man atrodo kur kas didesnė vertybė. Tobulumas yra pas visus labai yra panašus, tuo tarpu netobulumas yra unikalus ir išskirtinis. Todėl mes netobuli ir laimingi.“

LRT laidos „Gyvenimas“ kūrėjams moteris atskleidė, kad Žilvinas jai į akį krito dar besimokant mokykloje. „Žilvinas buvo lektorius, o aš klausydavausi jo paskaitų ir žavėdavausi protu. Pamenu, kai po išsiskyrimo su kažkuriuo dūsautoju mama manęs paklausė, kokį draugą įsivaizduoju šalia savęs, pasakiau, kad noriu tokio, kaip Žilvinas. Tada jo net nepažinojau, tačiau po kelių mėnesių susitikome švęsdami Naujuosius metus ir pradėjome draugauti“, –  apie romantišką jųdviejų santykių pradžią kalbėjo R. Šilėnė.

Šiltas Ž. ir R. Šilėnų interviu – jau šį vakarą, 19.30 val. LRT laidoje „Gyvenimas“. Vedėjas Edvardas Žičkus.

Kas griauna santykius?

Santykių kūrimo procese vyras ir moteris dalijasi atsakomybe, įsipareigojimais, sprendžia artumo, savarankiškumo ir asmeninės erdvės bei kitus klausimus. Taip santuokoje susiformuoja kiekvieno poros nario – vyro ir žmonos, vaidmenys.

Santuoka mūsų visuomenėje yra laikoma vertybe ir pasižadėjimas gyventi santuokoje yra vienas labiausiai vertinamų įsipareigojimų žmogaus gyvenime. Artimieji, draugai ir visuomenės lūkesčiai daro didelį spaudimą taikytis, jei pora pareiškia norą skirtis.

Tačiau, nepaisant gerų ketinimų ir norų, išsaugoti santuoką pavyksta ne visiems. Kai kurios poros įsivaizduoja, kad tobulų santykių esmė – konfliktų nebuvimas. Šios poros tikisi, kad jeigu niekada nesipyks, tai daugelį metų gyvens kartu ilgai ir laimingai. Tačiau ne konfliktai griauna santykius, bet nerealūs lūkesčiai, nemokėjimas išsakyti savo poreikių, tikėjimasis, kad kitas visada ir viską turi suprasti be žodžių.

Noras įtikti ir lūkesčiai

Viena priežasčių, dėl ko tarp sutuoktinių atsiranda nesutarimų, yra noras būti tobula žmona ar vyru ir įtikti savo mylimajam ar mylimajai.

Tokiais atvejais neretai manoma, kad yra būtina jaustis taip ar bent parodyti, kad kitam patiktų. Dėl tokios nuostatos vyro ir žmonos vaidmenys dažnai tampa labai apibrėžti ir ypač nelankstūs, todėl nebelieka asmeninės laisvės, erdvės augimui ar pokyčiams.

Pavyzdžiui, vyras iš tiesų niekada nemėgo lyrinės muzikos, tačiau jo mylimai žmonai ji labai patiko, todėl jis nuolat pirkdavo bilietus į lyrinės muzikos koncertus. Laikui bėgant vyras atsisakė jam patinkančių roko muzikos koncertų ir ėmė lankytis tik lyrinės muzikos koncertuose. Norėdamas įtikti žmonai vyras prarado dalį savo pomėgių. Nors jis išoriškai demonstravo, kad jam patinka lyrinės muzikos koncertai, tačiau giliai viduje niršo ant žmonos ir jautėsi dėl to nelaimingas.

Panašiai atsitiko ir mylinčiai žmonai, kuri siekė įtikti savo vyrui. Ji darė viską, kaip vyrui norėjosi: stengdavosi iš darbo grįžti kuo anksčiau ir rūpinosi namais bei vaikais, ruošė valgį, retai susitikdavo su draugėmis. Taip elgėsi manydama, kad jei bus gera, tobula žmona, vyras mylės amžinai.

Tobulumo paieškos

Vis dėlto nesibaigiantys buities darbai, vaikų priežiūra ilgainiui pradėjo varginti ir įgristi.

Deja, kontrolė nepadeda išlaikyti gerų santykių. Santuoką ir santykius turi saugoti abipusis įsipareigojimas.

Vyras visa tai priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką – nesakydavo pagyrimų ir nerodė dėkingumo. Jis rūpinosi šeima siekdamas užtikrinti materialinę gerovę, todėl dirbdavo iki vėlumos. Iš darbo grįždavo pavargęs ir prašydavo, kad šeima jam leistų pailsėti.

Moterį apėmė nusivylimas. Kai keletą kartų grįžęs iš darbo vyras rado ją plaunančią grindis ir paklausė: "Tai dar tvarkaisi?", moteris iš pykčio pravirko. Atviro nuoširdaus pykčio "tobula" moteris parodyti vyrui negalėjo. Ašaros – vienintelis būdas, kuriuo ji galėjo išreikšti savo nuoskaudą. Pyktį nukreipė į save, kaltindama, kad nieko nespėja.

Moters savikritiškumas stiprėjo, sparčiai menkėjant jos pasitikėjimui savimi ir ji dar labiau įsikabino į vyrą bei dažniau verkdavo. Moters ir vyro santykiai darėsi vis panašesni į mažos dukrelės ir tėčio santykį: moteris tapo visiškai priklausoma nuo vyro ir jis buvo jos visas gyvenimas. Net būdama darbe ji nuolat su juo bendraudavo mintimis, modeliavo situacijas, ko vyras galėtų iš jos tikėtis ir kaip ji turėtų pasielgti.

Dar blogiau, moteris, būdama tokia priklausoma nuo vyro ir nepasitikėdama savimi, pradėjo pavyduliauti viskam, kas atimdavo iš jos laiką pabūti su vyru – jo darbui, draugams, tėvams, pomėgiams ir pan. Moteris dėl nesaugumo ir noro įtikti bei tobulos žmonos įvaizdžio negalėjo vyrui parodyti atviro pasipiktinimo dėl to, kad jis nepadeda buityje ir rūpintis vaikais. Savo pyktį ji išliedavo pavydo scenomis, nes įsivaizdavo, kad vyras ją apleido dėl kitos moters.

Pavydo scenos kartojosi, santykiai priėjo aklavietę, nes abu – tiek vyras, tiek žmona – neberado išeities. Žmona niekaip negalėjo patikėti vyro įrodinėjimais, kad jis yra ištikimas. Tačiau, kai vyras, netekęs vilties įrodyti savo santykių sąžiningumą, prisipažino, kad turi meilužę, moteris pasijuto sutriuškinta. Ji jautėsi išduota, apleista, atidavusi viską, ką geriausio turėjo, savo vyrui, bejėgė ir įniršo. Poros santykių aiškinimasis baigėsi pasikartojančiu smurtu ir galiausiai konfliktiškomis ilgai trunkančiomis skyrybomis.

Meilė – dvi vienatvės

Porų patekusių į tokią situaciją, kai moteris nori būti tobula savo vyrui ir siekia įtikti, santykiai gali klostytis įvairiai.

Pavyzdžiui, vyras gali tapti priklausomas nuo žmonos žavėjimosi, nes dėl to jaučiasi patenkintas savimi. Toks vyras nori, kad žmona rūpintųsi namais ir vaikais, nedirbtų, nes bijo, kad kiti vyrai darbe jos nesuviliotų. Jis gali pradėti pavydėti bet kam, kas atitraukia jos dėmesį nuo jo.

Nereta situacija, kai vyro pavydo objektu tampa vaikas, ypač pirmagimis. Vyrui gėda net sau pripažinti, kad jis pyksta ant savo kūdikio. Tačiau jis jaučiasi įskaudintas, apleistas ir išduotas. Žmona negali numalšinti vyro skausmo, nes tai jo vidinė problema.

Tokie santykiai irgi veda į sutuoktinių atitolimą vienas nuo kito, konfliktus ir dažnai kupini kontrolės, emocinio, psichologinio, ekonominio ir net fizinio smurto.

Kai bent vienas iš poros negali jaustis savimi, tikrojo artumo sukurti neįmanoma.

Santuokos esmę bene geriausiai apibūdina poeto Rainerio Marios Rilke‘s žodžiai: "Meilė – tai dvi vienatvės, kurios gina, saugo ir sveikina viena kitą." Tik du atskiri, savarankiški žmonės, galintys pripažinti ir gerbti vienas kito skirtingumą, gali sukurti artimą ir darnų ryšį. Savarankiškumas, neretai literatūroje dar vadinamas autonomija, yra labai svarbus artimai bendraujant. Būtent jis padeda išlaikyti artimą ryšį, kartu neprarandant savo asmenybės. Ne mažiau svarbus yra tikėjimas, kad artimas žmogus tave supras. Tai skatina kalbėtis, aiškiai išsakyti savo norus, lūkesčius, nebijant atstūmimo.

Pripažinti savarankiškumą

Kaip sukurti tikrąjį artumą ir išvengti slapto nepasitenkinimo santykiais?

Pirmiausia, mokykitės pripažinti vienas kito savarankiškumą. Tai padeda išvengti susiliejimo. Kai poros santykiai susilieja (buvimas "du viename" būsenos) ar pora ilgą laiką leidžia kartu, tuomet vieno iš partnerių noras turėti daugiau asmeninės laisvės kitam gali atrodyti tarsi noras nutraukti sutartį. Dėl to kyla grėsmė, kad įsigalės santykių kontrolė. Deja, kontrolė nepadeda išlaikyti gerų santykių. Santuoką ir santykius turi saugoti abipusis įsipareigojimas.

Antra, mokykitės atpažinti savo projekcijas – psichologinės gynybos mechanizmą, kurį pasitelkę žmonės savo savybes, mintis, jausmus ar ketinimą priskiria kitam, tokiu būdu siekdami kontroliuoti, įveikti savo nemalonius jausmus ar išvengti atsakomybės. Projekcija kartu padeda sumažinti kliūtis tarp savęs ir kitų. Ji dažnai pasitaiko, kai yra artimi santykiai.

Mylimam žmogui dažnai priskiriamos savybės, kurių gyvenime pačiam trūko ar ko ilgimasi. Pavyzdžiui, "jis vienintelis, su kuo aš galiu pasikalbėti", "tik su juo jaučiuosi tokia saugi", "mes labai tinkame vienas kitam, nes ji tokia pati kaip ir aš". Tokiomis teigiamomis projekcijomis dažniausiai ir prasideda meilė. Vis dėlto laikui bėgant tampa akivaizdu, kad šios projekcijos neišsipildo, todėl gali atsirasti ir neigiamų, kaip pavyzdžiui, "jis manęs visiškai nevertina", "jam niekas nerūpi, tik nuolat kabinėjasi", "amžinai surūgęs", "jai niekada negana... užsispyrusi, neįmanoma perkalbėti, absoliučiai negerbia manęs".

Trečia, stenkitės atsisakyti siekio pakeisti kitą. Tenka sutikti daug porų, kurios deda nežmoniškas pastangas vienas kitą keisti ir labai mažai daro, kad pakeistų savo lūkesčius vienas kitam. Savęs pažinimas ir supratimas, atradimas, ką savyje galima pakeisti ir su kuo reikia susitaikyti, daug veiksmingiau padeda išvengti nesutarimų, nei bevaisės pastangos pakeisti kitą.

Tobulybę ar tobulą gyvenimą dalis žmonių tapatina su sėkme, o sėkmę – su garsiu vardu, geru uždarbiu, puikia išvaizda, mylinčia šeima. Vieni įsitikinę, kad tobulu žmogumi gimstama, kiti – kad tampama.

Treti tikina, kad tobulumas yra pasiekiamas tik sunkiu, kruopščiu darbu. Yra ir tų, kurie mano atvirkščiai: jiems tobulumas susijęs su lengvu chaosu, trūkumais, kurių turi kiekvienas žmogus. Kurie iš jų teisūs, o gal klysta visi, rašoma pranešime spaudai.

Vykstančio konkurso „Siekiantiems tobulybės“ proga organizatoriai pakalbino keturis gerai žinomus Lietuvos žmones.

L. Šurnaitė: tobulumo siekiu šeimoje

Populiarių knygų autorė ir televizijos laidų vedėja Lavija Šurnaitė-Kairienė (38), atiduodanti daug laiko ir energijos savo karjerai, visgi pripažįsta, kad tobulumo siekia kiekvieną dieną, bet ne darbe, o namuose.

„Profesijoje puikiai save realizuoju, bet šios srities neišskiriu tobulumui siekti. Tai – daugiau pasekmė, išplaukianti iš to, kaip pats jautiesi kasdien. O ir tobulos atostogos netenka prasmės, jeigu grįžti į labai netvarkingą kasdienybę”, – teigia knygą neseniai išleidusi rašytoja.

Bėgant laikui ji vis labiau trokšta tobulumo siekti kasdienybėje su artimaisiais: „Tai, ko gero, net sunkiau, negu gerai atlikti įprastus darbus. Bet tame matau didžiausią ir svarbiausią prasmę. Ir ši rutina man patinka. Vadinasi, viską darau teisingai, jeigu tai manęs neslegia“, – mintį pratęsia pašnekovė.

„Tobulas žmogus“, Lavijos teigimu, yra tas, šalia kurio gera būti: „Kuris skleidžia ypatingą energiją, savo kalba, o gal tyla, mintimis ar žvilgsniu įkvepia, šalia kurio tu pats nori būti geresnis. Toks žmogus gali būti bet kur – artimoje aplinkoje, o galbūt tu jį sutikai tik kartą gyvenime.“

G. Žilinskas ir D. Kazėnaitė: išskirtinumas nėra standartas

Kartu dirbantys profesionalai – vizažistė Deimantė Kazėnaitė (27) ir fotografas Gediminas Žilinskas (42) – ne vienus metus sukasi grožio pasaulyje, turinčiame savo grožio standartus, tobulumo etalonus. Tiesa, abu pašnekovai sutaria: tobulumas slypi žmogaus unikalume, o ne išvaizdoje.

Žmogaus tobulybė – jo išskirtinumas.

Deja, jų klientai neretai laikosi kitokios nuomonės. „Pastebiu, kad dalis žmonių, kurie kreipiasi dėl fotosesijos, susitikimo metu kuklinasi, teisinasi, jog yra nefotogeniški, nekaip atrodo. Nemanykite, kad makiažus atlieku tik tituluotoms gražuolėms. Kasdien matau netobulas moteris, ir tas mane žavi. Žmogaus tobulybė – jo išskirtinumas“, – įsitikinusi vizažo meistrė.

Šiai minčiai antrina ir fotografas Gediminas, pridurdamas, kad išskirtiniai žmogaus bruožai nustelbia trūkumus: „Priešais save išvydęs moterį be makiažo iš karto atkreipiu dėmesį į dailiausias jos veido vietas: akis, skruostus, antakius, ausis, o gal ilgą kaklą... Kada fotografuodamas atkreipi dėmesį į privalumus, visa kita tampa ne taip svarbu, ir ta kreiva nosis ar mažesnės lūpos pasidaro tiesiog nematomos.“

Tiesa, Deimantė priduria, kad kiekvienas žmogus turi savų kompleksų, bet svarbiausia – išmokti su jais susigyventi: „Aš paauglystėje išgyvenau dėl perdėto liesumo, bet laikui bėgant tie mano netobulumai ėmė vis labiau patikti, o jeigu kas ir trukdo, ilgais svarstymais nekvaršinu sau dėl to galvos – ką galiu pakeičiu arba su tuo susigyvenu.“

E. Žičkus: į tobulybę – tik bandymų ir klaidų keliu

Vienas žinomiausių televizijos laidų vedėjų, prodiuseris Edvardas Žičkus (35) savo gyvenimo tobulu vadinti nedrįsta. „Neįsivaizduoju, ką reiškia tobulybė. Neklysti? Betgi klysta net genijai! Numatyti kelis žingsnius į priekį? Netikiu pranašystėmis! Nepargriūti einant net ir tiesiausiu keliu? Aš kartais parkrintu net stovėdamas“, – juokaudamas pasakoja pašnekovas.

Kartu jis pripažįsta, kad tobulybė – nėra įgimta jo savybė: „Niekada nebuvau labai gražus, sportiškas, charizmatiškas ar itin sėkmingas, ir viską, ką turiu dabar, užsitarnavau sunkiai dirbdamas.“

Edvardas įsitikinęs, kad dėl visko gyvenime reikia stengtis, ir tik įdėjęs didelių pastangų gali pasiekti norimų tikslų. „Kartais sportuoju, sveikai gyvenu, stilingai rengiuosi, surengiu įsimintiną pasimatymą ar per akimirką gerai uždirbu, bet dėl šių dalykų reikia pasistengti. Ir netgi labai.“

Kai nesistengiu, tada pilnėju, nebūnu madingas, romantiškas, aistringas, skaičiuoju paskutinius eurus kišenėje. Ir tik pats dėl to būnu kaltas. Kuriuo atveju esu labiau savimi? Abiem! Ar kuriuo nors jų būnu tobulas? Toli gražu ne! Tačiau abiem atvejais trokštu būti geresnis. Manau, kad baisu pasijusti tobulam, nes tada nebeliktų ko siekti“, – mintimis dalijasi televizijos laidų prodiuseris.

Rašytoja J. Baltrukonytė: tobulybė gamtoje neegzistuoja

Tobulo gyvenimo recepto rašytoja ir žurnalo „Happy365“ vyriausioji redaktorė Jurga Baltrukonytė (47) teigia, kad tobulybė gamtoje neegzistuoja. Tai veikiau yra žmogaus sąmonėje išsikerojusi piktžolė.

„Perfekcionizmas ne tik griauna laimę, bet ir tarpusavio santykius, todėl verta kuo anksčiau pradėti vartoti vaistus nuo šios ligos. Įtariu, kad ir pati ja sirgau: tikriausiai taip mūsų kartą anksčiau auklėjo tėvai. Kas man padėjo? Suvokimas, kad perfekcionizmas ne duoda rezultatų, o tik varo į neviltį“, – įsitikinusi rašytoja.

Anot jos, tobulas žmogus turėtų būti lengvai netobulas ir tuo džiaugtis: „Tobulybė gamtoje neegzistuoja, taigi, siekdami jos kaip didžiausio tikslo, tik prarandame laiką atsipalaiduoti ir mėgautis savimi – netobulomis tobulybėmis.“

Tačiau ji neneigia ir tobulybės siekime įžvelgianti pozityvių aspektų: „Tie, kas beatodairiškai siekia tobulybės, dažnai būna stiprūs kurioje nors srityje. Tokie žmonės kitiems gali tapti įkvėpimu, pavyzdžiui, tarkime, paskatinti pradėti sportuoti ar išmokti naują kalbą.“

Visgi kasdienybėje ji linki išmokti nekreipti dėmesio į netobulas smulkmenas, o kartu dalijasi ir savo gyvenimo motto: „Mažiau nervintis dėl niekų ir dažniau prisiminti, kokie mes esame laimingi, nes turime dovaną – gyvenimą. Jei jis nedžiugina, raskite jėgų geriems pokyčiams, apie kuriuos jau turbūt seniai svajojate, tik bijote pradėti.“