Naujas „Aukuro“ meno vadovas

Šiame koncerte Tomas Ambrozaitis ne tik diriguos, bet ir pirmąkart prisistatys kaip naujasis Klaipėdos choro „Aukuras“ meno vadovas. Kartu su choru šią programą rengia Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus.

Klaipėdietis T. Ambrozaitis yra vienas profesionaliausių ir aktyviausių dirigentų, kurio meninė veikla skleidžiasi ne tik uostamiestyje, o žymiai plačiau. Jis mokėsi choro dirigavimo Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, vėliau studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur įgijo meno licenciato laipsnį ir magistro laipsniu baigė simfoninio ir operinio dirigavimo studijas.

Įdomu, kad savo profesinio kelio pradžioje T. Ambrozaitis jau buvo susijęs su Klaipėdos koncertų sale. 2003–2009 m. jis dirbo Klaipėdos choro „Aukuras“ chormeisteriu, 2005–2009 m. – Klaipėdos kamerinio orkestro dirigentu.

Svarbi dirigento kūrybinės veiklos sritis – vadovavimas chorams. Kelerius metus jis dirbo Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu, iki šiol vadovauja Klaipėdos berniukų ir jaunuolių chorui „Gintarėlis“. T. Ambrozaitis ne kartą buvo Lietuvos dainų šventės metu vykstančios Dainų dienos vyriausiuoju dirigentu. Jis taip pat dirba vyriausiuoju dirigentu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Intriguoja populiariu kūriniu

T. Ambrozaičio sugrįžimas į Klaipėdos koncertų salę įvyko 2022 m. rudenį, kai jis laimėjo konkursą Klaipėdos choro „Aukuras“ meno vadovo pareigoms užimti.

2023 m. „Aukurui“ yra jubiliejiniai – jų pabaigoje choras ruošiasi minėti 30-ąsias kūrybinės veiklos metines. Choras susibūrė 1993 m. choro dirigentų Alfonso Vildžiūno ir Vladimiro Konstantinovo iniciatyva. Nuo 1996-ųjų iki 2022-ųjų vasaros jam vadovavo A. Vildžiūnas.

Savo kaip „Aukuro“ meno vadovo debiutinei programai T. Ambrozaitis pasirinko šiuo metu ypač populiarų šiuolaikinį kompozitoriaus Ola Gjeilo kūrinį „Saulėtekio mišios“ („Sunrise mass“), parašytą mišriam chorui ir styginių orkestrui. Pastaraisiais metais visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje jis sulaukia bene didžiausio atlikėjų ir klausytojų dėmesio.

„Saulėtekio mišias“ O. Gjeilo sukūrė 2007 m. Patrauklia ir modernia muzikos kalba pasižymintį opusą įkvėpė norvegų kilmės kompozitoriaus dabartinis gyvenimas Niujorko rajone Manhatane. Tai viso pasaulio komercinis, kultūrinis ir finansinis centras, jame yra daug žinomų teatrų, muziejų, universitetų. Vienoje jo salų stovi garsioji Laisvės statula.

Panaudojo mišių formą

Iš šio nuolat gaudžiančio megapolio miestovaizdžio kyla O. Gjeilo kūrybai būdingas sodrus, daugiasluoksnis, erdvinis skambesys, kuris girdimas ir „Saulėtekio mišiose“. Kompozitorius taip pat pripažino, kad kūriniui įtakos turėjo kelių jo mėgstamų kino filmų muzikinės partitūros.

„Saulėtekio mišiose“ autorius panaudojo tradicinę mišių formą ir įprastą lotynišką liturginį tekstą, tačiau dalių pavadinimus papildė paties sugalvotais pavadinimais anglų kalba. Kompoziciją pradeda įžanginė dalis Kyrie – Sferos, toliau seka Gloria – Saulėtekis, Credo – Miestas ir užbaigia Sanctus (kuri dar sujungia Benedictus ir Agnus Dei) – Tapatybė ir pagrindas. Pervadindamas lotyniškas kūrinio dalis, O. Gjeilo padeda klausytojams geriau susivokti dvasinėje kelionėje iš to, kas erdviausia ir skaidriausia (dangaus), per emocionalesnius kraštovaizdžius (miestas) į tai, kas žemiška ir suteikia pagrindą.

2022-ųjų pabaigoje savo kūrybinės veiklos 30-mečio proga ypatingai emocionaliu koncertu savo gerbėjus sužavėjęs Klaipėdos kamerinis orkestras suteiks tvirtą harmoninį pagrindą choro „Aukuras“ dainuojamoms melodijoms. 2023 m. planuojama pristatyti dar kelias abiejų Klaipėdos koncertų salės kolektyvų kartu parengtas menines programas.

Choras "Aukuras" suburtas beveik prieš 30 metų, 1993-iaisiais, choro dirigentų A.Vildžiūno ir Vladimiro Konstantinovo iniciatyva.

Nuo 1996 m. kolektyvui vadovavo A.Vildžiūnas.

Per tuos metus "Aukuras" tapo keturiolikos tarptautinių konkursų laureatu.

Choras koncertavo šimtuose pasirodymų ne tik Lietuvoje, bet ir Tailande, Izraelyje, Kanadoje, JAV, Meksikoje, daugelyje Europos šalių.

Nuo šiol "Aukurui" vadovaus dirigentas T.Ambrozaitis.

Jis yra muzikos magistras, meno licenciatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros docentas.

Pedagogo ir dirigento T.Ambrozaičio kelias į muziką, kaip jis pats teigia, prasidėjo berniukų ir jaunuolių chore "Gintarėlis".

"O už pradžią į profesionaliąją muziką esu dėkingas chorui "Aukuras": už pagalbą laikant egzaminus baigiant magistro studijas, stojant į meno aspirantūrą bei baigiant meno licenciato studijas. Labai norėčiau, kad šis choras tęstų savo kelią. Jei duos Dievas ir viskas bus gerai, į pirmą koncertą su "Aukuru" kviesčiau atšventus Naujuosius", – dalijosi mintimis naujasis meno vadovas.

Išvengė kolegų likimo

Orkestro vadovas T.Ambrozaitis teigė labai gerai pamenantis tą dieną, kai visiems teko išeiti iš savo senojo teatro, nes jame prasidėjo rekonstrukcija.

Tas išėjimas buvo labai sunkus ir dėl to, kad buvo sudėtinga prognozuoti, kada pavyks sugrįžti, ar neišsibėgios darbuotojai, kaip apskritai reikės dirbti toliau.

„Galvoje tvyrojo chaosas. Mintys – padrikos, ramybės nedavė, kaip viskas toliau bus, nes darbuotojų daug, kur eisime, kaip dirbsime? Buvome kaip tie klajokliai ant lagaminų. Iki šiol taip ir esame ant tų lagaminų – orkestras repetuoja Verslo mokyklos bendrabučio salėje, kiti repetuoja Žvejų rūmuose. O ir šita pandemija mums buvo dar vienas siurprizas“, – šypsojosi  T.Ambrozaitis.

Tačiau visi teatro darbuotojai greitai perjungė savo „vidines pavaras“ kitam režimui.

Tomas Ambrozaitis / Redakcijos archyvo nuotr.

Ir tas nerimas turėjo pagrindo. Kai kone dešimtmetį buvo remontuojamas Klaipėdos dramos teatras, nemažai žinomų artistų, garsios scenos žvaigždės – Nelė Savičenko, Vytautas Anužis, dar keli paliko uostamiestį.

Tačiau Muzikiniame teatre, susiklosčius panašiai situacijai, matomas priešingas efektas.

Klaipėdos dramos teatro istorija buvo liūdnoka, nes jo pastato atnaujinimas labai jau ilgai truko. Šviesaus atminimo teatro direktorius Gediminas Pranckūnas taip ir nesulaukė tos rekonstrukcijos pabaigos.

Tiems žmonėms yra turbūt labai sudėtinga, kad jie ryžtasi važiuoti į kitą pasaulio kraštą.

Į Palangą vykti neketino

Skaudu buvo dar ir dėl to, kad taip vilkinant Klaipėdos dramos  teatro atnaujinimą (esą stigo lėšų), žaibiškai buvo pastatyta Palangos koncertų salė.

„Tada daug kas kalbėjo, kad turbūt kažkieno interesas buvo didesnis kuo greičiau Palangoje atidaryti koncertų salę, nei Klaipėdoje rekonstruoti Dramos teatrą“, – prisiminė T.Ambrozaitis.

Dirigentas neslėpė girdėjęs replikų, jog būtų gerai, kad į Palangos koncertų salę persikeltų Klaipėdos muzikinis teatras.

Bet, anot orkestro vadovo, tai buvo neįmanoma, nes Palangos koncertų salė pastatyta tik kaip koncertinė įstaiga.

„Iš išorės ir iš vidaus salė atrodo labai gražiai, bet teatro reikalams patalpos visai nepritaikytos. Net žiūrovams per pertraukas nėra kur būti, visa ta tūkstantinė minia susispiesdavo pirmojo aukšto fojė. Mes labai vargome Palangos koncertų salėje, kalbu apie techninę pusę – atlikėjams ten nėra kur persirengti, kur grimuotis“, – kalbėjo T.Ambrozaitis.

Pasiekimas: vienas didžiausių pernykščių pasiekimų, kuris plačiai nuskambėjo visoje Lietuvoje, buvo ambicingas operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas. (Martyno Aleksos nuotr.)

Baltarusijoje atleido iš darbo

Nepaisant to, Muzikinis teatras, skirtingai nei Dramos, sunkiuoju laikotarpiu atlikėjų prarado kur kas mažiau. Net prisijungė naujų, be to, užsieniečių.

Anot dirigento, teatras – gyvas organizmas, kuris nuolat atsinaujina: kažkas išeina, kažkas ateina.

„Džiaugiuosi, kad mes atrandame darbuotojų iš Europos šalių. Į orkestrą, į baleto trupę ir į chorą įsilieja vis naujų. Dabar yra paraiškų norinčiųjų pas mus dirbti net iš Jungtinių Valstijų ar iš Irano. O orkestre pas mus groja muzikantai iš Ispanijos, taip pat Minsko valstybinio teatro, kur A.Lukašenkos režimo buvo atleisti iš darbo „už pasipriešinimą ir nusikaltimus valstybei“, nes, kai po vieno spektaklio visa salė giedojo „Galingasis Dieve“, panašiai kaip mūsų „Lietuva brangi“, orkestras atsistojo iš pagarbos, dėl to jie buvo atleisti“, – teigė T.Ambrozaitis.

Solidarumą su tauta išreiškę ir dėl to nukentėję baltarusiai užuovėją rado Klaipėdoje, kur įsidarbino Muzikiniame teatre.

„Kaip jie atsidūrė pas mus? Čia toks labai vingiuotas kelias. Yra toks atlikėjų agentas, kuris iš Baltarusijos į Lietuvos operos ir baleto teatrą atveždavo solistus. Per jį su mumis susisiekė tie muzikantai, domėjosi, ar yra galimybė dirbti pas mus. O mes kaip tik ieškojome muzikantų orkestre. Buvo susisiekta su mūsų teatro vadove Laima Vilimiene, ir jie atsirado čia. Dabar pas mus trys baltarusiai iš Minsko, koncertmeisteris Aleksandras dirba jau šeštą sezoną, o Regina su Vladislavu yra tie politiniai pabėgėliai“, – teigė T.Ambrozaitis.

Klaipėdos muzikiniu teatru susidomėjimas yra, ir tas labai jaučiama, tačiau orkestro vadovui sunkiai įsivaizduojama, kaip žmonės ryžtasi tokioms gyvenimo permainoms.

„Bet čia priklauso nuo aplinkybių ir charakterio. Aš pats esu labai sėslus žmogus, jei man dabar reikėtų vykti dirbti kažkur į Iraną, turbūt geriau keisčiau profesiją ir įsidarbinčiau miesto apželdinimo tarnyboje. Jei jau pagal specialybę negalėčiau dirbti, dirbčiau bet kur, kad tik Klaipėdoje. Tačiau tiems žmonėms yra turbūt labai sudėtinga, kad jie ryžtasi važiuoti į kitą pasaulio kraštą. Priežastys turi būti labai svarios, juolab ir atlygis pas mus ne stebuklingas“, – kalbėjo orkestro vadovas.

Paklaustas, kokia kalba dirigentas kalbasi su muzikantais, nes orkestras dabar labai įvairiatautis, orkestro vadovas labai ilgai juokėsi: „Žemaičių, rusų, vokiečių, dabar mokausi anglų kalbos. Nes yra tokių muzikantų, kurie kalba tik angliškai arba tik angliškai ir ispaniškai. Repeticijose tai ne problema, jie vieni kitiems parodo, pataria. Bet nekalbėdamas su jais tiesiogiai prarandu žmogišką kontaktą, o tai labai svarbu. Nors šie laikai yra tokie, kad žmogiškieji santykiai nyksta, jie trinami, viskas pereina į internetą. Bet aš esu senamadiškas.“

Ko nenupirksi už pinigus

Nors ir sudėtingas metas, jis teatrui yra vaisingas kūrybiniais darbais.

T.Ambrozaičio teigimu, pirmiausia teatro vadovybės kūrybinis matymas sutapo su atlikėjų ir artistų galimybėmis.

„Būna taip, kad norėti gali labai daug, bet ne visada pavyksta tuos norus įgyvendinti. Pavyzdžiui, aš to „Skrajojančio olando“ labai bijojau, nes mūsų orkestras tokių dalykų dar nebuvo grojęs, bet rezultatas yra toks, ir tai yra labai didelis džiaugsmas, klausytis, kaip Klaipėdos muzikinio teatro orkestras griežia tokią partitūrą. „Olandas“ tikrai galėtų tapti tam tikra Klaipėdos miesto vizitine kortele“, – tvirtino dirigentas.

Anot T.Ambrozaičio, pats Klaipėdos miestas yra kitoks, čia nuolat siaučia vėjai, tad esą parodyti „Skrajojantį olandą“ kur nors kitur nelabai ir įmanoma.

„Kaip reikėtų pastatyti „Olandą“ be marių, sutroškusių žuvų kvapo, be tinklų, be klykiančių kirų, be laivų korpusų karštos dervos tvaiko. Kitur viso to nėra. Pamenu, dainuoja Olandas pirmąją savo ariją, o už jo nugaros plaukia keltas. Galiausiai, antro veiksmo metu, pasirodo ryški pilnatis. Tai yra tas kažkas, ko už jokius pinigus nenupirksi. Šitame mieste viskas yra teisinga“, – pabrėžė T.Ambrozaitis.

Kiekvienos minutės kaina

Pasak T.Ambrozaičio, niekada gyvas atlikimas neatstos įrašo, kad ir leidžiamo aukščiausios kokybės aparatūra. Vien jau pats ėjimas į teatrą yra šventė.

Bet, orkestro vadovo teigimu, vien frako ir dirigento lazdelės nepakanka, kad galėtum stoti prieš orkestrą ir jį suvaldyti, jį išjudinti, kad grotų taip, kaip turi groti.

„Klausiate, ar despotizmas dirigentui neišvengiamas? Jei kalbėtume apie XIX a. pabaigą ir XX a. vidurį apie didžiųjų dirigentų erą, tai pradedant A.Toscanini, kuris laužydavo batutas, savo laikrodžius traiškydavo bato kulnimi, plėšydavo partitūras repeticijų metu ir koneveikdavo visus bjauriausiais žodžiais, jei šiandien toks žmogus taip išstotų prieš orkestrą, tai būtų jo paskutinis atsistojimas“, – tvirtino T.Ambrozaitis.

Tačiau dirigentas neslėpė, kad tos despotizmo nuosėdos ir jam prasiveržia, kai trinktelėja kumščiu per pultą, nes situacijų būna visokių.

„Repeticijos metu sukelti balaganą daug meno nereikia. Kažkas šnipštelėjo, kažkas nusijuokė, ir jau matai, kad repeticija iš tavo rankų slysta. O orkestras labai brangus dalykas, kiekviena minutė labai brangi, pernelyg brangi. Dirigentas tarsi nuolat sėdi ant atvirų elektros laidų ir nežino, kada užtrumpins, kada pratrūks ir nebegalės orkestro suvaldyti. Bus prarastas laikas, kurį galėjo skirti kūrybiniam darbui“, – kalbėjo T.Ambrozaitis.

Esą gali viskas būti tobula – orkestras, artistai, apšvietimas, dekoracijos, bet jei jiems savo atlikimu nepavyksta „užkabinti“ žiūrovų, tam tikra prasme nepasiseka apkabinti visos salės toms kelioms valandoms, anot dirigento, lieka tik puikai atliktas spektaklis, bet ne daugiau.

„Iš dirigento į orkestrą eina tik jo nebyli veido mimikos ir rankų gestikuliacijos informacija, ji perleidžiama per orkestrą ir turi pasiekti žiūrovus. Ta grandinė yra nepertraukiama. Užtenka tik vieną narelį kažkur nukirpti, ir viskas dingsta. Ir tada žiūrovas pradeda žiūrėti į laikrodį, galvodamas, kada visa tai baigsis. Iš koncerto, iš spektaklio, iš muzikinio burbulo (dabar madoje kalbėti apie burbulus) žmogus turėtų išeiti su gerokai šviesesnėmis mintimis. Vadinasi, tik tada viskas vyko teisingai, mes savo tikslą pasiekėme“, – kalbėjo T.Ambrozaitis.

Jo sumanytojas vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis pasakoja, kad J. Naujalio motetus „In monte Oliveti“, „Tristis est anima mea“, „Amicus meus“, „Judas mercator“, „Una hora“, „Seniores populi“, „Omnes amici mei“ koncertui atrinkęs jau seniai, tad džiaugiasi, jog būtent prieš Velykas jie pagaliau bus pristatyti publikos vertinimui.

„J. Naujalis – vienas pirmųjų lietuvių profesinės muzikos kūrėjų, žymiausias savo laikmečio vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, muzikos mokyklos įkūrėjas, lietuvių muzikinės spaudos pradininkas, pirmojo lietuviško knygyno Kaune įsteigėjas, pirmųjų lietuvių dainų švenčių organizatorius ir dirigentas. Jo kompozicijų – ypač dainų – reikšmė lietuvių muzikos istorijoje yra neįkainojama“,- akcentuoja T. Ambrozaitis. 

Vienas sėkmingiausių polifoniškai plėtotų J. Naujalio žanrų – motetai. Keturiolika iš jų, parašytų lotynų kalba, suredagavo ir išleido dirigentas Lionginas  Abarius. „Dirigentas Modestas Pitrėnas iš rankraščių atkūrė itin vertingą meniniu požiūriu giesmę „Verkit, aniuolai“, kuri nėra dažnai atliekama chorų programose.

Iš J. Naujalio parašyto ciklo atrinkau septynis charakteringiausius motetus. Tai tapo puikia proga KVMT chorui palavinti savo balsus dainuojant a cappella. Priminsiu, kad teatro choras retai koncertuoja solo. Jis dažniausiai dainuoja scenoje, spektakliuose, pritariant orkestrui. Tad šiuo metu choras intensyviai repetuoja. Gal kada atliksime ir „Verkit, aniuolai“, bet ne šį kartą. Jame dainuoja daugiau nei keturi balsai, o mes šį kartą repetuojame keturbalsius, keliose vietose tribalsius, motetus. Motetus koncertui parinkau pagal tekstą ir muzikinį charakterį. Jų išskirtinumas tas, kad muzikinė medžiaga, tonacijos labai susijusios su tekstais, balsovada. Ir visa tai susijungia į vieningą harmoniją“,- sako KVMT vyriausiasis dirigentas.

Anot T. Ambrozaičio, stovėti prie dirigento pulto skambant motetams, didžiulis malonumas: „Teko tai daryti su kitais kolektyvais, tad turėdamas patirties galiu konstatuoti, kad tai įspūdinga, labai dvasinga muzika. Motetai – mūsų chorinės kultūros perlai. Galima didžiuotis, kad šį lobį mums sukūrė ir ateities kartoms paliko būtent lietuvis, kompozitorius J. Naujalis. Tikiuosi, kad KVMT publika bus pamaloninta šiuo koncertu“. 

Pasak T. Ambrozaičio, šiuo metu visas pasaulis išėjęs iš įprastos komforto zonos. „Velykos skatina susikaupimą ir leidžia vėl atrasti dvasinę pusiausvyrą. Atsigręžkime į save, savo šeimą, aplinką. Velykų rytą, kai vėl sugaus varpai, vargonai, neabejotinai išgyvensime prisikėlimo stebuklą ir pajausime jaudinantį būties trapumo, tačiau ir didžiulės vilties, kad viskas bus gerai, momentą.

Tik tinkamai nusiteikęs, apsiraminęs gali jį pajusti. Sumaištyje to pasiekti nepavyks. Visiems linkiu sulaukti kaip šviesa pakeis tamsumas. Tai kaip muzikoje: kiekvienai didžiulei kulminacijai yra ruošiamasi. Svarbu ją pasiekti ir išgyventi. Būkime kantrūs laukdami Velykų kulminacijos ir su džiaugsmu į ją pasinerkime“,- linki T. Ambrozaitis.

Stabilūs atlyginimai

Kodėl užsieniečiai renkasi Klaipėdos muzikinio teatro orkestrą? Anot maestro, to priežastis pandemija, jos skaudūs smūgiai žinomiausiems pasaulio teatrams ir jų darbuotojams. „Veikiausiai daugelis spaudoje skaitėte, kad dar 2020-ųjų pavasarį dėl karantino buvo uždaryta geriausiu pasaulio teatru tituluojama „Metropolitan Opera“ Niujorke. Šį sezoną „Metropolitan Opera“ durų nebeatvers, nes, teatro vadovų nuomone, saugių spektaklių ar saugių repeticijų rengti neįmanoma. Teatras uždarytas, ir nuo praėjusių metų balandžio nė vienas atlikėjas ar muzikantas negauna atlyginimo, o ten dirbo du ar trys simfoniniai orkestrai. Tai buvo didžiulis teatras su daugybe darbuotojų, kurio repertuaras būdavo suplanuotas penkeriems metams. Čikagos simfoninio orkestro vadovas ir dirigentas Riccardo Muti šalies vadovams parašė atvirą laišką, kuriame piktinosi, kad ši meno įstaiga liko be pajamų ir veiklą atnaujinti planuoja tik 2021-ųjų rudenį. Ir dotacijų iš valstybės menininkai negauna. Orkestrai gyvuoja iš parduotų bilietų ir mecenatų paramos, o to pandemijos metu nėra. Šiuo atveju Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir jo orkestras gyvena geriau, nes darbuotojams ir karantino metu, sustabdžius spektaklių ir koncertų rodymą, organizuojamas nuotolinis darbas ir mokamas bazinis atlyginimas. Tai kaip greitoji pagalba daugybei menininkų šeimų. Baisu net pagalvoti, ką darytume, jei „Metropolitan Opera“ situacija užkluptų mus“, – kalbėjo T.Ambrozaitis.

Tarptautinis orkestras

Dirigentas tiki gražia Klaipėdos muzikinio teatro orkestro ateitimi ir viliasi, kad po kelerių metų jo vadovaujamas kolektyvas vietoje 65 muzikantų vienys maždaug 80 profesionalių muzikų. „Muzikinio teatro repertuaras planuojamas atsižvelgiant į turimus kolektyvus: kuo jie stipresni, tuo profesionalesni veikalai atliekami. Žinoma, ir dabar pas mus statomi išskirtiniai spektakliai. Kad ir vasarą pajūrį sudrebinęs R.Wagnerio „Skrajojantis olandas“. Norisi tokių kūrinių mūsų teatre statyti dažniau ir kad pamažu jie taptų natūraliu reiškiniu. Tam reikia ne tik pajėgaus, sukomplektuoto orkestro, choro, bet ir išskirtinių balsų solistų. Tarkime,

R.Wagnerio veikalams reikia specifinio vokalo, stiprių balsų. Atlikėjai specializuojasi dainuodami tam tikrų kompozitorių veikalus, nes padainavęs „Traviatą“ nepadainuosi „Skrajojančio olando“, – teigė muzikas.

Rudenį į Klaipėdos muzikinio teatro orkestrą įsiliejo ispanas ir jo žmona, kilusi iš Taivano. Iš Italijos kilusį koncertmeisterį neseniai pakeitė kitas profesionalas, atvykęs iš Amerikos. Muzikantai, atvykstantys iš artimojo užsienio – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, – seniai nebe naujiena. Orkestre neseniai pradėjo groti ir lietuvis kompiuterių specialistas, kuris tiesiog prisiminė, kad yra baigęs ir muzikos mokslus, tad panoro vėl muzikuoti.

Kol laiko dar yra

Muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas T.Ambrozaitis sakė, kad kontaktai su iš užsienio atvykusiais muzikantais puikūs. „Jokių kultūrinių ir profesinio pasiruošimo skirtumų nejaučiame. Jie supranta uždavinius, stengiasi ir vykdo. Užsieniečiams gal naujiena lietuvių kompozitorių kūriniai, o kitas mūsų teatro repertuaras – pasaulyje žinomų kūrėjų šedevrai. Norint susikalbėti prireikia ne tik muzikos kalbos, bet ir anglų, rusų kalbų, gestų kalbos. Visų įmanomų: tai kalbų mišrainė, kurioje aš, kaip žemaitis, dažniau norėčiau išgirsti žemaitišką šneką. Kalbiniai niuansai – smulkmena: jei turiu pastabų, stengiuosi negaišinti viso orkestro, konkrečiam žmogui jas išsakau per pertrauką. Vis dėlto man būtų smagu, jei orkestro daugumą sudarytų lietuvaičiai, o idealiu atveju – klaipėdiečiai, po studijų grįžę dirbti į savo gimtąjį miestą. Šiuo metu Klaipėdos muzikinis teatras skelbia konkursus įvairioms orkestro muzikantų pozicijoms užimti, tačiau lietuviai juose nedalyvauja arba užklysta labai retai. Negali žmogaus priversti dirbti Klaipėdoje. Man keista, kodėl vietiniai jauni muzikantai nesirenka Klaipėdos. Klausiau to Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojančių klaipėdiečių, kurie vasarą stažavosi mūsų orkestre. Jų nusistatymas toks: geriau likti Vilniuje, o ne grįžti į Klaipėdą. Supratau, kad jauni žmonės ateities savame krašte neplanuoja, nes juos žavi sostinės kultūrinis gyvenimas ar neatrasti užsienio kraštai. O mes jiems galime pasiūlyti darbą puikiame orkestre, atlyginimą, tobulėjimą ir galimybes planuoti savo gyvenimą pajūryje. Gal praeis dar keleri metai, ir mūsų teatro orkestras bus sukomplektuotas. Kol laiko dar yra, pamąstykite“, – kvietė T.Ambrozaitis.

Nuotoliniu būdu

Maestro pripažino, kad visą muzikų bendruomenę paveikęs karantinas pakeitė ir Muzikinio teatro orkestro tempą. „M.Pitrėnas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas, mano, jog, orkestrams atnaujinant veiklą, jų muzikantams prireiks poros mėnesių intensyvaus darbo, kad atgautų profesionalią formą. Vis dėlto du mėnesiai yra prabanga, ir grojimo orkestre formą muzikantai turės atgauti greičiau. Karantino metu orkestrantai dirbo individualiai. Jie man atsiuntė tiek atsiskaitymo garso įrašų, kad mano kompiuteris paspringo. Dabar trumpai atostogaujame, o paskui kibsime į darbus. Būna gyvenime situacijų, nepriklausančių nuo žmonių norų. Tokia yra pandemija. Belieka tai išgyventi. Ir karantino ribojimų turime laikytis visi“, – pabrėžė T.Ambrozaitis.

Dabar maestro svajoja apie laiką, kai vėl gyvai išvys savo brangų orkestrą. Muzikantų solo, jo manymu, neprilygsta orkestro skambesiui. „Ta bendrystė ir tas išskirtinis skambėjimas – unikalūs. Žmogus – sociali būtybė. Žmogui reikia ne tik bendravimo, bet ir susijungimo muzikoje. Kodėl mums reikia koncertų, spektaklių, o publikai – reikia mūsų? Mes per muziką bendraujame. Įvyksta apsikeitimas energija, išgyvenimais. O kuo galima apsikeisti nuotoliniu būdu?“ – svarstė dirigentas.

Muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, atliks M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ ir L. van Beethoveno Šeštąją (Pastoralinę) simfoniją.

„Akustinis bažnyčios aidas mums labai padės ir žinau, kad simfoninė poema „Miške“ čia skambės nuostabiai. Aš net įsivaizduoju tą skambesį“, – sako maestro.

Dviejų muzikų paralelės

„Manau, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniam orkestrui tiesiog būtina paminėti dviejų garsių „muzikos uolų“: L. van Beethoveno ir M. K. Čiurlionio – sukaktis. Rengdamas koncerto programą domėjausi ne tik muzika, kurią atliksime, bet ir istoriniais faktais. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionis simfoninę poemą „Miške“ parašė 1906 m., o L. van Beethovenas savo Šeštąją (Pastoralinę) simfoniją  baigė rašyti šimtmečiu anksčiau – 1806 m. (tik pirmą kartą atlikta ji 1808-aisiais). Gražus tas du kūrinius skiriantis šimtmetis“, – sako T. Ambrozaitis.

Užtat meilės vingiai abiejų kompozitorių gyvenimuose klostėsi skirtingai.

Gaila, kad kompozitorius taip ir neatskleidė savo jausmų mylėtai damai. Gal viskas būtų kitaip pasisukę?

„Lietuviškasis muzikos genijus šioje plotmėje buvo laimingesnis už kolegą. Sofija Kymantaitė buvo M. K. Čiurlionio didžioji meilė ir ja liko iki gyvenimo galo, o štai L. van Beethoveno šilti jausmai vis likdavo be atsako“, – pasakoja maestro.

L. van Beethoveno asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas: kompozitorius niekad nevedė, tačiau žavėjosi jam nepasiekiamomis moterimis, dažnai pykdavosi su giminėmis, jo elgesys su kitais žmonėmis būdavo problemiškas. Turėjo finansinių bėdų. Jo blaškymasis atsispindi ir jo muzikoje, kuri įkvėpė daugelį vėlesnių kompozitorių ir muzikantų.

Viena populiariausių L. van Beethoveno kompozicijų skirta mylėtai damai. Tikrasis pavadinimas yra Bagatelė Nr.25 (a-moll), bet dažniau naudojamas „Für Elise" („Elizai"). Sukurta buvo 1810 m., o išleista tik po kompozitoriaus mirties 1867 m. Nėra tiksliai žinoma, kuriai merginai ji buvo dedikuota. Gali būti, kad jos vardas buvo ne Eliza, o Tereza.

„Gaila, kad kompozitorius taip ir neatskleidė savo jausmų mylėtai damai. Gal viskas būtų kitaip pasisukę? Jo meilės prisipažinimo laišką mūza gavo jau po kompozitoriaus mirties. L. van Beethovenas buvo griežtas, atšiaurus, bet tai slėpė gilią kūrėjo dvasią ir tarsi saugojo nuo aplinkinių dirgiklių“, – apgailestauja dirigentas.

Išgyvenimai, virtę stichijos natomis

T. Ambrozaitis sako, kad koncerte planuojamus atlikti kūrinius jungia gamtos tematika.

„Galime išvesti paralelę, kad abu jie atskleidžia kompozitorių dvasinius išgyvenimus, patirtas vidines dramas. Ir, žinoma, kūrėjų požiūrį į gamtą, jų gamtos pajautimą. Juk M. K. Čiurlionis yra sakęs, kad simfoninė poema „Miške“ – tai nenutapytas paveikslas. Tiksliau, jis nutapytas natomis ant penklinės.  Tarkim, L. van Beethovenas vienu metu rašė Penktąją (Likimo) ir Šeštąją (Pastoralinę) simfonijas. Pagal atlikimo datas jos turėjo būti sukeistos vietomis, bet taip jau išėjo... Šeštoji simfonija skamba gana retai. Neatsimenu, kada ji yra skambėjusi Klaipėdoje. Ši simfonija nelengva. Turėjau daug vidinių kovų savyje nugalėti, kad ryžčiausi imti į rankas šią partitūrą. Tai muzika, savyje slepianti daug povandeninių srovių. Ir jei pavyks atskleisti, išryškinti partitūroje glūdinčius niuansus – aš būsiu labai laimingas“, – neslepia Muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas.

O. Kasabovos nuotr.

Simfoninė poema „Miške“ koncertų salėse skamba dažniau, nes yra paprastesnė savo atlikimo forma. O ir jai reikalingo orkestro sudėtis – kuklesnė, nei būtina kitai garsiai M. K. Čiurlionio simfoninei poemai „Jūra“ atlikti. 

Žingeidžiai smalsu

T. Ambrozaitis sako, kad L. van Beethoveno sukurtą muziką galima lyginti su KVMT nuskambėjusia W. A. Mozarto opera „Don Žuanas“.

„Abiejų genijų muzikos atlikimas reikalauja ypatingo atlikėjų preciziškumo. L. van Beethovenas – paskutinis Vienos klasikas, pasaulinio garso kompozitorius.  Prisiliesti prie jo sukurtos partitūros žingeidžiai smalsu, bet man, kaip dirigentui, tai nežmoniška atsakomybė nesugadinti ir teisingai perskaityti“, – konstatuoja maestro.

O. Kasabovos nuotr.

Scenos profesionalas sako, kad prie orkestro atliekamos muzikos skambesio prisidės ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios akustika.

„Tai nėra palanku Šeštosios simfonijos atlikimui, tačiau labai tinka simfoninei poemai „Miške“. Akustinis bažnyčios aidas mums labai padės ir žinau, kad ji nuskambės nuostabiai. Aš net įsivaizduoju tą skambesį“, – tvirtina T. Ambrozaitis. 

Muzika – kaip emocinė būsena

Sonatos formos simfoninė poema „Miške“ (1901) yra pirmasis kompozitoriaus M. K. Čiurlionio simfoninis kūrinys. Joje vyrauja ne muzikinis veiksmas, o nuotaika ir ypatinga emocinė būsena. „Peizažas iš atminties“ ir jausmo protrūkiai susilieja vieningame vaizde. Kintanti muzikos laiko tėkmė, tai stabtelėjanti, tai vėl puolanti pirmyn, padeda kompozitoriui išryškinti tam tikras faktūras ir komponuoti dramą. Jos veikėjai – dvejopi jausmai: rimties būsena ir nerimo, polėkio intencija.

Žmogaus jausmams nupasakoti paprastai pasitelkiame tekstą. Muzikos kūriniu nupasakoti gamtą – didelis ir retas talentas. O kaip nupasakoti gamtos jausmus? Kaip, pavyzdžiui, įamžinti tokį nenuspėjamą objektą, kaip miškas? Miške slypi ne ką mažesnė didybė, nei jūroje. Čia verda gyvenimas, siautėja aistros. M. K. Čiurlionis ypač mylėjo mišką – savo laiškuose dažnai aistringai jį mini, pasakoja apie pušų ošimą, auksinius voratinklius, žalias samanas. Jo muzikoje, regis, girdime paukštelius pušyse, jaučiame, kaip vėjas pučia į voratinklius, kaip tiesiasi žvėries pėdos prispaustos samanos.

Istoriniai faktai

M. K. Čiurlionis, kuriam priklauso frazė „Pasaulį aš vaizduojuosi kaip didelę simfoniją“, vertinamas kaip žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius. Per savo 35-erius gyvenimo metus menininkas spėjo nutapyti apie 300 dailės darbų ir sukurti virš 350 muzikos kūrinių, kurie priskiriami pirmiesiems profesionalios lietuviškos muzikos žingsniams. Žymiausi M. K. Čiurlionio muzikos kūriniai – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Iš dailės darbų labiausiai žinomi paveikslai „Pasaka. Karaliai“, „Rex“, „Piramidžių sonata" ir „Žvaigždžių sonata".

2020 m. pasaulis skambiai mini 250-ąsias kompozitoriaus L. van Beethoveno gimimo metines. Jo muzikos veržlumas, dainingumas, entuziazmas įtraukia klausytojus kaskart vis labiau išgyventi stiprų laisvės pojūtį. Neatsitiktinai Europos Sąjungos himnu tapo kompozitoriaus Devintosios simfonijos finalinis choras „Odė džiaugsmui“. Neatsitiktinai ir visame pasaulyje šio kompozitoriaus kūryba yra atliekama dažniausiai. L. van Beethoveno Šeštoji (Pastoralinė) simfonija – tai įkvepiantis penkių dalių muzikinis gamtos paveikslas, kuris puikiai derės su M. K. Čiurlionio simfonine poema „Miške“.

Savi veržiasi į sostinę

Teatro orkestro vadovo Tomo Ambrozaičio žodžiais tariant, daugybės tautų žmonės kuria bendruomenę, kuri sukuria vis gerėjantį rezultatą.

Tiek orkestro, tiek baleto trupės vadovai dažniausiai yra priversti atsakyti į jau pabodusį klausimą – kodėl renkasi užsieniečius, o ne savus. Abu vyrai turi tą patį atsakymą – mūsiškiai išlepę ir turi keistą nuostatą – geriau už 400 eurų dirbti Vilniuje, nei už 580 eurų – Klaipėdoje.

"Labai tikiuosi, kad viskas greitai pasikeis. Esame orkestro formavimo stadijoje. Tie žmonės, kurie prigis, taps naujojo, dabar statomo teatro simfoninio orkestro branduoliu. Orkestras stiprus, kai stiprūs jame grojantys muzikantai. Nuo sovietmečio buvo tradicija, kad geriausi absolventai likdavo Vilniuje, kiek prastesni važiuodavo į Kauną, ir tik kas likdavo – į Klaipėdą. Čia dirbdavo vienas kitas aukštos klasės muzikantas, bet jie jau garbaus amžiaus, dabar turime ieškoti ne ką prastesnių jaunų. Todėl nuolat ieškome aukščiausios prabos muzikantų. Tikiu, kad ateis diena, kai vilniečiai važiuos į Klaipėdą žiūrėti spektaklių", – neslėpė vilčių T. Ambrozaitis.

T. Ambrozaitis / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija kasmet parengia vos kelis šokėjus ir visi jie svajoja šokti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O tie, kas ten nepatenka, stengiasi išvažiuoti į užsienio teatrus. Klaipėdą jie vis dar laiko provincija.

Todėl mūsų teatro šokėjų didesniąją dalį sudaro atvykėliai.

Moko italų tarties

Jau šeštus metus teatre dirba koncertmeisteris italas Milo Longo, teatre radęs sau žmoną. Teatrui jis vertingas ne tik tiesioginiu savo darbu.

"Turime didelį džiaugsmą ir dovaną dirbdami su juo. Kai statome itališkus veikalus, o juo labiau italų kalba, jis žino atlikimo tradicijas, padeda atlikėjams išmokti teisingos tarties. Ir šiaip Milo yra labai puikus, nuoširdus ir mėgstantis savo darbą žmogus", – pagyrų negailėjo T. Ambrozaitis.

Nuo rudens į orkestrą įsiliejo obojumi grojanti lenkaitė Joana Sadowska, kuri baigusi tėvynėje bakalauro studijas įstojo mokytis magistro studijų į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją. Ji geba derinti mokslus Vilniuje ir darbą Klaipėdoje.

Jaučiasi saugiai

Prieš mėnesį orkestre pradėjo dirbti iš Tbilisio kilęs smuikininkas Vladislav Adelkhanov, atvykęs iš Bulgarijos, turintis Didžiosios Britanijos pasą.

Orkestro vadovas apibūdina jį kaip tylų, bet labai spalvingą žmogų, įspūdingos biografijos muzikantą, rašantį straipsnius ir knygas, besidomintį instrumentų kilme.

Pernai V. Adelkhanov buvo atvykęs į Klaipėdą ir trumpai padirbėjo Klaipėdos kamerinio orkestro koncertmeisteriu. Klaipėda jam patiko, jis čia grįžo ir ėmė dirbti muzikinio teatro orkestre.

Požiūris: baleto trupės vadovas A. Liškevičius (kairėje) šokėjams yra ir geras draugas, juokaudamas jis padeda įveikti jaudulį M.Mordasovui. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

T. Ambrozaičiui smuikininkas atviravo jau pakankamai prisimalęs po pasaulį ir norintis ramiai kasdien eiti į darbą bei juo džiaugtis.

Muzikantas neslėpė, kad jam nėra labai svarbus miesto, kuriame gyvena ir dirba, dydis, kur kas svarbesni jo žmonės. Klaipėdoje jis tikino sutikęs daug puikių asmenybių.

Altininkas Larion Dyakov jau bene porą metų dirba teatre. Tada keli orkestro muzikantai dėl amžiaus baigė darbą, viena išėjo auginti vaikelio. Orkestro vadovas L.Dyakovą apibūdina, kaip labai įdomią asmenybę, kurią jau pažįsta ne tik teatro spektaklius lankantys klaipėdiečiai.

Prieš penkerius metus į Klaipėdą iš Minsko atvykęs smuikininkas Aleksandr Koshevar jau yra orkestro koncertmeisteris, neblogai kalba lietuviškai.

Muzikantas atviravo: Lietuvoje jaučiasi kaip namuose, nors jam yra tekę dirbti ne vienoje Europos valstybėje. Kai čia atvyko, jo tėvynėje dar buvo ramu, jokio politinio motyvo persikelti į Lietuvą jis atviravo neturėjęs, tiesiog patiko žmonės ir jų būdas.

"Man mano tėvynės vėliava yra balta-raudona-balta, o ne ta sovietinė. Dabar skaudžiai išgyvenu tai, kas vyksta Baltarusijoje, mano tėvynei tai labai sunkus metas. Minske gyvena mano tėvai. Jaučiu lietuvių tautos palaikymą, dėl to čia jaučiuosi tik dar geriau", – atviravo A. Koshevar.

Latvių – daugiausia

Didžiausią būrį orkestre sudaro muzikantai iš Latvijos, jų yra devyni, septyni važinėja iš Liepojos, vienas atvyksta iš Rygos.

Latvijoje koronaviruso atžvilgiu – kur kas ramiau. Nepaisant to, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre nesibaimina dirbti šeši labai aukšto lygio Liepojos simfoninio orkestro muzikantai.

T. Ambrozaitis tikino, kad Liepoja kultūros prasme, lyginant su Klaipėda, yra dešimčia galvų aukščiau. Latvių muzikantai spėja dirbti savo miesto simfoniniame orkestre ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Teatro vadovams pavyko išspręsti šiomis dienomis iškilusią problemą dėl reikalavimo karantinuotis Latvijoje, grįžus iš Lietuvos.

Kai pritrūksta žodžių, kumščiu per pultą trinkteliu, tada kiekvienas supranta.

"Derinant per kelias Latvijos ir Lietuvos ministerijas pasisekė pasirašyti raštus, leidžiančius liepojiečiams dirbti be trikdžių ir Klaipėdoje. Tiesa, jie įsipareigojo po darbo teatre niekur kitur Klaipėdoje nevaikštinėti, iškart važiuoti atgal.

Valtornų grupės koncertmeisteris Ingus Novicans jau bene ketverius metus važinėja groti į Klaipėdą ir tikina, kad tai abipusiai naudinga sutartis.

Vyras neslepia, kad tai geras būdas uždirbti, kita vertus, jei teatrui jis netiktų, jo nelaikytų, vadinasi, jis čia – naudingas.

"Kai buvau pradedantis muzikantas Liepojos simfoninis orkestras išgyveno panašų, kaip dabar Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, augimo etapą. Man toks formavimosi ir tobulėjimo procesas labai įdomus. Man labai patinka, kad čia santykiai tarp žmonių visai kitokie. Lietuviai atviresni nei mes, latviai. Pertraukėlės metu nėra buvę, kad neturėčiau su kuo pasikalbėti. Su savais esu išgyvenęs ir savaitę gastrolėse ir nesužinojęs daugiau vardų nei žinojau iki išvykdamas".

Kelias į Liepoją dabar suremontuotas, tad kelionė namo liepojiečiams užtrunka kiek daugiau nei valandą. Klaipėdoje jie nelieka, juokaudami sako, kad sava sriuba šiltesnė.

Pasikvietė ukrainiečius

Prieš porą metų teko baleto trupės vadovui Aurelijui Liškauskui teko didžiulis iššūkis. Tada teatre šokti liko viso labo šeši šokėjai. Vieni išvažiavo į kitus teatrus, kiti baigė karjerą.

A. Liškauskas šią savaitę buvo labai užimtas, vyko intensyvus pasirengimas ypatingam penktadienį įvykusiam spektakliui – pirmą kartą mūsų teatre šokio spektaklyje "Graikas Zorba" šoko tik savi teatro šokėjai, apsieita be kviestinių žvaigždžių. Penkis pagrindinius vaidmenis atliko teatre dirbantys jaunieji ukrainiečiai.

Unikalu: vakar šokio spektaklyje "Graikas Zorba" šoko tik savi mūsų Muzikinio teatro šokėjai, apsieita be kviestinių žvaigždžių. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pernai teatras pasikvietė 12 ką tik mokslus baigusius baleto šokėjus iš Kijevo. Netrukus jų liko kur kas mažiau.

Su viena mergina atsisveikinta, nes ji netiko teatrui. Du vaikinai išvyko į tėvynę dėl asmeninių priežasčių.

Viena perspektyvi šokėja Klaipėdoje ištekėjo už jūrininko ir pakluso šio norui palikti teatrą. Taip nejučia Klaipėdoje liko dirbti penki ukrainiečiai šokėjai.

Šiemet iš šios šalies atvažiavo aštuoni šokėjai.

Dar dvi šokėjos – italė ir vokietė – atvyko į mūsų miestą ką tik baigusios Berlyno baleto mokyklą. Viena ukrainietė šokėja atvyko iš Prancūzijos, Tulūzos miesto.

Baleto trupę papildė ir trys M. K. Čiurlionio meno mokyklos absolventai.

Armėnų tautybės šokėjas, mokęsis keliose Europos mokyklose, atvyko iš Lenkijos, kur dirbo.

Naujos trupės formavimą lėmė labai ambicingi teatro planai. Jau yra žinoma, kad artimiausius trejus metus šokio spektaklius Klaipėdoje statys keli garsiausi Europos choreografai.

"Šiuo metu teatre vyksta ne tik pastato statyba, kuriama neeilinė šokėjų komanda", – apie perspektyvas kalbėjo A. Liškauskas.

Jautė nepasitikėjimą

Baleto trupės vadovas atviravo, kad jaunieji Ukrainos šokėjai iškart pajuto kitokį, nei yra įpratę teatro vadovų bendravimo stilių.

Tardamiesi dėl sutarties, ją jaunieji užsieniečiai ilgai analizavo, tarėsi su tėvais ir vis negalėjo patikėjo, kad čia nesama noro apgauti ar išnaudoti. Tik maždaug po pusmečio ne vienas prasitarė turėjęs daug nepagrįstų baimių.

A. Liškauskas neslepia, kad prisikviesti pavyksta ne pačius geriausius, nors čia jau dirba du raudoną diplomą savo mokyklose gavę šokėjai.

"Mums patiems sunku patikėti, kaip greitai auga šitas jaunimas. Jie išalkę šokio, buvimo scenoje jausmo ir tas alkis, noras būti matomais, gauti pirmas partijas verčia juos labai stengtis. Juk didžiuosiuose teatruose metų metus gali negauti vaidmens, o čia – visai kas kita. Dažnam yra svarbu šokti, lemia ne miesto dydis, o darbo aplinka. Bandome pritraukti dideliuose teatruose dar nedirbusius jaunus šokėjus. Jie standartus nusistato pagal čia esančią situaciją. Stengiamės, kad jie čia jaustųsi gerai. Randame butus, kai suserga, vežame vaistus, kartu švenčiame gimtadienius", – pasakojo A. Liškauskas.

Auganti konkurencija šokėjus verčia pasitempti, žvaigždžių čia nėra, kiekvienas gali ja tapti.

Teatro vadovai stebisi, kad jaunieji šokėjai net poilsio pertraukėles išnaudoja išmokti dar vieną šokį, todėl senbuviai nėra labai "laimingi", jiems tenka labiau konkuruoti su jaunaisiais kolegomis.

Vadovai pažymi, kad mūsiškiai šokėjai yra labiau artistiški, geriau perteikia jausmus, o atvykę baleto šokėjai yra geriau įvaldę techniką, vaidybos jiems dar tenka mokytis.

Išgyvena ir už 100 eurų

Jaunieji ukrainiečiai kartu su trupės vadovu vasarą patys suremontavo apšepusią Klaipėdos universiteto salę, kurioje repetuoja teatro šokėjai.

Vadovai stebi, kaip keičiasi šie šokėjai. Pradžioje gyvenę kambaryje po keturis, po metų jie sugebėjo taip paskirstyti savo biudžetą, kad išsinuomojo būstus kiekvienas sau.

Būdami taupūs ir išmokyti pasigaminti maistą, daugelis pragyvena už 100 eurų per mėnesį. Kadangi gyvena miesto centre, per pietų pertrauką spėja grįžti namo, pavalgyti ir pailsėti.

"Jie sugeba pasitaupyti. Pernai prieš Naujuosius metus savo artimiesiems jie jau dovanojo kompiuterius. Vienas vaikinas per metus grąžino nemažą skolą. Kartais jau matau juos sėdinčius kavos namuose", – kai kurias paslaptis praskleidė trupės vadovas.

Jaunieji šokėjai iš Kijevo atviravo, kad Klaipėdoje jiems patinka, nes jiems čia nesunku susikalbėti, pabrėžė, kad miestas žavi ramybe, jaukumu, švara ir jūra.

Pamokos: jaunuosius šokėjus mokantis teatro senbuvis Ričardas Jankevičius randa su visais bendrą kalbą. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Mykhailo Mordasov, atlikęs Zorbos vaidmenį šokio spektaklyje "Graikas Zorba", neslėpė, nesunkiai pasirinkęs Klaipėdą, nors buvo kviečiamas dirbti Libane, Beirute.

"Norėjau išvykti į Europą. Galbūt tai mano didesnės karjeros pradžia. Man atrodo, kad pradėjau nuo labai gero pasiūlymo. Skrydis lėktuvu iš mano gimto miesto trunka ilgiau, nei kelionė mašina į kitą Kijevo galą", – neslėpė jaunais šokėjas.

Eglės vaidmenį "Eglėje žalčių karalienėje" atlikusi Iryna Suslo prasitarė, kad Klaipėdos gatvėse ji kažkodėl nuolat išgyvena šventės pojūtį.

Kalba ir gestais

Paklaustas, kaip susikalba su tokiu daugiataučiu orkestru T.Ambrozaitis juokavo: "Bendrauju žemaičių, lietuvių, rusų, latvių, anglų, vokiečių kalbų mišiniu. Labai gerai moku tik gimtąja žemaičių kalba. Kai pritrūksta žodžių, kumščiu per pultą trinkteliu, tada kiekvienas supranta. Orkestre – labai karšti ir temperamentingi žmonės. Kartais repeticijos metu pro langus garas kyla. Ir ačiū dievui, tai reiškia, kad orkestras yra gyvas, pulsuojantis. Su tokiais žmonėmis galima labai daug nuveikti".

Atsakydamas į klausimą apie bendravimo su šokėjais būdą A. Liškauskas atviravo, kad lietuvaičiai jau neblogai pramoko rusų kalbos, todėl repeticijose dažniausiai skamba būtent ši kalba.

Tiesa, atvykėliai jau šiek tiek supranta lietuviškai. Dažnai bendras pokalbis skamba kalbų maišalyne ir yra lydimas daugybės gestų.

Vienintelis kultūrinis nesusikalbėjimas vyko tada, kai ukrainiečiai turėjo įsijungti į spektaklio "Altorių šešėly" pastatymą. Stačiatikiams teko paaiškinti, kas yra celibatas ir kokių pasekmių jis turi katalikų kunigų gyvenimui.

Į sceną žengia R.Wagnerio muzika!

Šiemet tokia premjera – Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“. „Joje išgirsime ryškiausius iš Klaipėdos krašto kilusius solistus ir ne tik. Labai džiugu, kad žmonės, pasiekę tokių meninių aukštumų, randa laiko grįžti į gimtąjį kraštą. Kompozitorius R. Wagneris – vienas iš romantizmo „sunkiasvorių“, kurio muzika prisodrinta gilios prasmės, žmogaus vidinio pasaulio dramatizmo, kankinusio visus romantikus. Norint atlikti šio kompozitoriaus muziką, reikia didelės brandos ir pasiruošimo. Būna, kad solistai per visą savo karjerą neišvysto tinkamų balso tonų, leidžiančių dainuoti R. Wagnerį... Nežinau nė vienos šio kompozitoriaus kūrinio, kuriame būtų klasikinės sudėties orkestras ir kurį būtų lengva bei patogu dainuoti. Jo muzikai reikia pilnos varinių pučiamųjų instrumentų grupės, reikia tam tikro balso tipo bei sveikatos. Kaip teatro orkestro vyriausiasis dirigentas su pasididžiavimu galiu akcentuoti, kad jei ir turėsime kviestinių muzikantų, tai tik porą“, – tvirtina T. Ambrozaitis.

Jis džiaugiasi, kad festivalis vyksta rugpjūtį ir pokarantininis laikotarpis suteikė galimybę jam pasiruošti: „Jei vyktų birželį, būtų buvę sudėtingiau tai įgyvendinti. Liepos mėnuo mūsų teatrui labai intensyvus, nes per jį reikia paruošti visą festivalį“, – pripažįsta maestro.

T.Ambrozaičiui visi dvylika festivalio renginių atrodo unikalūs: „Muzikinio teatro scenoje dukart išgirsti to paties neįmanoma. Net jei tą patį spektaklį kartoji kitą dieną, jis jau būna kitoks. Keičiasi solistai, šokėjai, muzikantai: „copy paste“ čia nebūna. Šių metų festivalio programoje girdėsite jau kitokį Eduardo Balsio dainų koncertą „Aš – senas jūrininkas“, kitokią edukacinę Wolfgango A. Mozarto operą „Don Žuanas“ bei sutrumpintą E. Balsio šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“.

Ne tik gros, bet ir tobulės

Šių metų festivalyje gėrėsimės styginių instrumentų teatralizuotu koncertu „SMS: Kur vėjams grojant, bangos dainuoja“. „Orkestro styginių instrumentų grupei, kuri atliks šį koncertą, tai taps tarsi meistriškumo kursais. Teatralizuoto koncerto koncertmeisterė – smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė Ingrida Rupaitė, kuri kartu su mūsų orkestru šių metų pradžioje grojo vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui. Dabar I. Rupaitė repetuos su įvairiomis styginių instrumentų grupėmis atskirai bei dalinsis sukaupta patirtimi apie grojimo techniką, muzikus štrichus, interpretaciją, garso kultūrą. Visa tai orkestro muzikantams labai svarbu. I. Rupaitė – aukščiausios prabos profesionalė, grojusi su pasaulinėmis žvaigždėmis, tad belieka pasistengti iš jos pasisemti kuo daugiau neįkainojamų žinių“, – sako vyr. dirigentas.

„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ garsėja publiką užburiančiais simfoninės muzikos koncertais – šiemet tai Klaipėdos koncertų salėje skambėsiantis simfoninis koncertas „Ramios, malonios vasaros naktys...“, kuriame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras gros kartu su žymiu lenkų fleitininku Łukaszu Długoszu. Šis muzikantas puikiai žinomas Europoje, įvairių šalių kompozitoriai jam dedikuoja savo kūrinius. Koncertą diriguos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Robertas Šervenikas. „Klausytojai išgirs labai spalvingą programą“, – atskleidžia paslaptį T. Ambrozaitis.

Dirigento svajonė

Taip pat skambės premjera „Vivat kava!“, kurią sudarys du vienaveiksmiai muzikiniai spektakliai – Johanno S. Bacho „Kavos kantata“ (sceninis variantas) ir Giovanni B. Pergolesi komiška opera „Tarnaitė ponia“.  Kristiano Benedikto gala koncerte „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ be visiems puikiai pažįstamo, pasaulio operos scenas pavergusio tenoro Vaido Vyšniausko dainuos dar du publikos numylėtiniai – nuoširdumu kerinti jaunoji Ieva Barbora Juozapaitytė bei neprilygstamas pajūrio scenos herojus Mindaugas Rojus.

Rugpjūčio 23 d. Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje festivalį užbaigs koncertas „Vienybė težydi!“, skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautas 1989 m. suvienijusiai Baltijos kelio akcijai atminti. Skambės Franzo Schuberto Mišios Nr. 6, kuriose solistų partijas atliks  Beata Ignatavičiūtė, Dalia Kužmarskytė, Andrius Bartkus, Aurimas Raulinavičius ir Artūras Kozlovskis. „Išgirsite vienas iš gražiausių, mano manymu, F. Schuberto parašytų Mišių, kurias atliks mūsų orkestras, choras ir solistai. Mano svajonė, kuria aš labai tikiu, kad Muzikinio teatro orkestras išryškintų savo originalų braižą, tembrą, garso kultūrą ir tradicijas. Toks orkestras bus vienintelis Lietuvoje ir jis bus Klaipėdoje“, – teigia muzikos gerbėjų iš visos Lietuvos festivalio koncertuose laukiantis T. Ambrozaitis. 

Su orkestru grieš I. Rupaitė

Pirmoje koncerto dalyje skambės vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno Koncertas smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll, kurį kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru grieš tarptautinių konkursų laureatė smuikininkė Ingrida Rupaitė.

I. Rupaitė gimė 1979 m. Vilniuje. Mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), stažavosi Europos kamerinės muzikos akademijoje (ECMA), kurios sesijos vyko įvairiuose Europos miestuose.

Pirmuoju smuiku I. Rupaitė griežė Kauno styginių kvartete, Šv. Kristoforo kameriniame orkestre bei Klaipėdos kameriniame orkestre. Kaip solistė yra grojusi su Lietuvos nacionaliniu, Kauno miesto ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos simfoniniais orkestrais, taip pat su Lietuvos, Šv. Kristoforo, Klaipėdos kameriniais orkestrais bei Jerevano miesto kameriniu orkestru „Serenada“.

Kaip pedagogė I. Rupaitė dirbo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Mykolo Riomerio universitete, o nuo 2011 m. dėsto LMTA.

2003 m. I.Rupaitės iniciatyva suburtas styginių kvartetas „Art Vio“. Nuo 2006 m. ji yra ir fortepijoninio trio „FortVio“ narė. Šis kolektyvas yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas, 2015 m. apdovanotas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Smuikininkė I. Rupaitė yra koncertavusi Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Armėnijoje, Islandijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Izraelyje.

Smuikininkė I. Rupaitė. (V. Razmos nuotr.)

Vienas geriausių ir populiariausių

I. Rupaitė pasidomėjo kūrinio, kurį grieš Klaipėdoje, istorija. „Tai antrasis XIX a. vokiečių kompozitoriaus F. Mendelssohno sukurtas Koncertas smuikui. Pirmasis d-moll, kurį jis parašė būdamas vos 13-os, labai panašus į Wolfgango A. Mozarto ir Ludwigo van Beethoveno kūrinius. O štai antrasis, e-moll, buvo parašytas 1844 m., likus vos trejiems metams iki kompozitoriaus mirties, ir yra pelnytai laikomas vienu geriausių ir populiariausių jo kūrinių. Grakščia forma, išraiškinga melodika jis niekuo nenusileidžia W.A.Mozarto, L. van Beethoveno, Johanneso Brahmso ar Piotro Čaikovskio opusams. Šio Koncerto grožio ir emocionalumo raktas – pirmosios dalies pagrindinė tema: dramatinė, aistringa, kupina lyrinio polėkio.

Antroji Koncerto dalis – jautri ir elegantiška, o trečioji – tai džiaugsmingas, jaudinantis scherzo finalas. Kūrinį vainikuoja energija ir šviesa. Prieštaraudamas ano laiko kompozitorių praktikai, F.Mendelssohnas pats nurodė Koncerto kadenciją, ją natūraliai susiedamas su kūrinio stiliumi ir forma“, – su užsidegimu pasakojo I. Rupaitė.

Smuikininkė sakė, kad jai didelė garbė ir laimė pirmą kartą atlikti šį šedevrą kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir jo vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu.

„F. Mendelssohno Koncertas smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll – tai vienas iš pirmų tokio pobūdžio kūrinių, atliekamų be Koncerto dalis skiriančių pertraukėlių, prie kurių esame įpratę. Taigi šis romantiškas Koncertas grojamas neišskiriant dalių“, – atkreipė publikos dėmesį dirigentas.

Minint 200 metų sukaktį

Antroje programos dalyje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras atliks uvertiūras iš įvairiais laikais uostamiestyje skambėjusių puikiai žinomų operų: Eduardo Balsio „Kelionės į Tilžę“, Charleso Gounod „Fausto“, Giuseppe’s Verdi „Traviatos“, Richardo Wagnerio „Skrajojančio olando“ ir Georgeso Bizet „Karmen“. Nuskambės ir uvertiūra iš nebaigtos kompozitoriaus Juozo Gruodžio operos „Šarūnas“.

„Pastarasis kūrinys retai atliekamas, tad publikai tikrai bus įdomu tai išgirsti. Švęskime garbingą jubiliejų kartu su gera simfonine muzika“, – kvietė T. Ambrozaitis.

Anot jo, Klaipėdoje minima Muzikinio teatro 200 metų sukaktis – labai svarbus įvykis, rodantis, kad muzikinės kultūros lygis Mažojoje Lietuvoje neatsiliko nuo Didžiosios Lietuvos, dažnai ją ir pralenkdavo.

„Opera ir dabar labai svarbi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare: nors neesame operos teatras, ji yra mūsų „duona“. Jei Muzikiniame teatre negali būti pastatyta opera, galima abejoti tokio teatro veiklos prasmingumu. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare operų nemažai, tuo aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Tai įrodo, kad visos teatro grandys yra visavertės, o teatro „variklis“ tinkamas naujiems puikiems pastatymams“, – sakė T. Ambrozaitis.

Opera Klaipėdoje nuėjo ilgą 200 metų kelią. Pirmą kartą suskambėjusi 1820 m. vokiškoje terpėje, patyrusi politinės priklausomybės skirtingoms valstybėms laikotarpius, išgyvenusi laisvės ir okupacijos periodus, šiandien, tapusi reikšminga miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, ji gyvuoja ir skleidžiasi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, atradusiame savo vietą begalinėje pasaulio muzikos jūroje.

Klausytojų ausis malonins išskirtinės akustikos šventovėje skambėsiantys kūriniai, atliekami dviejų mišrių chorų, solistų ir orkestro. Gausiam atlikėjų būriui ne itin erdvioje bažnyčioje teks truputėlį susispausti, tačiau laukiamas muzikinis rezultatas, kaip patikino koncerto rengėjai, bus to vertas.

Pirmoje koncerto dalyje skambės „Magnificat“ – 1990 m. garsaus britų kompozitoriaus Johno Rutterio sukurtas biblinės tematikos kūrinys, keliantis nemažus reikalavimus atlikėjams. Diriguojant Tomui Ambrozaičiui, jį atliks solistė Rita Petrauskaitė (sopranas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras ir simfoninis orkestras bei Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“.

„Magnificat“ – kupinas gyvybingo optimizmo ir tikėjimo amžinosiomis vertybėmis kūrinys, kviečiantis apmąstyti prabėgusį laiką. J.Rutterio muzika populiari bei nuolat atliekama ne tik Didžiojoje Britanijoje ir JAV, bet ir visame pasaulyje. Kompozitorius sulaukia ir itin išskirtinių užsakymų: pavyzdžiui, jis kūrė muziką Velso princo Viljamo bei Kate Middleton vestuvių ceremonijai.

Ludwigas van Beethovenas savo garsiąją Devintąją simfoniją parašė 1823 m. Paskutinei simfonijos daliai kompozitorius panaudojo Friedricho von Schillerio poemos „Odė džiaugsmui“ žodžius, išreiškiančius viso pasaulio žmonių brolybės idėją. Instrumentinė šios simfonijos finalo aranžuotė, kaip laisvę šlovinanti muzika, tapo oficialiu Europos Sąjungos himnu, simbolizuojančiu visų jai priklausančių valstybių ginamus laisvės, taikos ir solidarumo idealus.

L.van Beethoveno Devintosios simfonijos finalą Palangoje atliks solistai Eglė Stundžiaitė (sopranas), Nora Petročenko (mecosopranas), Edgaras Davidovičius (tenoras) ir Žygimantas Galinis (baritonas), taip pat Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras ir simfoninis orkestras.

Renginio organizatoriai – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir muzikos festivalis „Pasaulio balsai“. Įėjimas – laisvas.