Animatorius, komiksų kūrėjas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) dėstytojas pasakoja apie naująjį leidinį, aistrą komiksams ir jų virsmą Lietuvoje bei pasaulyje, rašoma pranešime spaudai.
– Teigiate, kad komiksai šiuo metu išgyvena aukso amžių. Kokios to atgimimo apraiškos?
– Pirmuoju aukso amžiumi vadinamas laikotarpis apie 1940-uosius, kuomet JAV Supermeno, Betmeno komiksai buvo leidžiami milijoniniais tiražas – būtent dėl kiekybės ir masiškumo tai yra vadinama komiksų klestėjimo laikotarpiu. Tačiau, tuometiniu vyriausybės ir visuomenės manymu komiksai buvo skirti išskirtinai vaikams, todėl vyriausybė iniciavo procesus, kurie lėmė labai griežtą turinio kontrolę – komiksuose nebebuvo galima pateikti naratyvų, kuriuose būtų narkotikų, smurto, nuogybių ir pan. Šiuos reikalavimus geriausiai atitiko būtent superherojų žanras, kuris tapo bene vienintele komiksų naratyvo išraiška. Galime įsivaizduoti, jei taip cenzūruojamas būtų kinas: vyriausybė nurodytų, kad vienintelis galimas žanras yra vesternai, o dramos, trileriai ar siaubo filmai yra negalimi, nes per daug sukrės vaikų psichiką. Ir tik 1980-aisiais pradėta eksperimentuoti su įvairesnio turinio istorijomis. Taip gimė patys garsiausi komiksai pasaulyje: „Watchman“ ir „Mause“. Šie du komiksai išties yra išskirtiniai kūriniai – jie įkvėpė naują komiksų kūrėjų kartą imtis sudėtingų ir komplikuotų naratyvų komiksų medijoje ir ilgainiui pradėjo antrąjį komiksų aukso amžių. Šiandien jau nereikia įrodinėti, kad komiksai gali būti skirti įvairaus amžiaus skaitytojams, nors jie ir nebepasiekia tokio skaitlingumo. Įdomu pastebėti, kad prieš 10 metų atlikta apklausa parodė, jog tik 5 procentai DC (Detective Comics) komiksų skaitytojų yra jaunesni nei 18 metų. Taigi, antrasis aukso amžius prasidėjo dėl komiksų kokybės. Turiu dvi milžiniškas komiksų lentynas, ir, kai juos skolinu savo bičiuliams, kolegoms, sakau, kad iš esmės nemėgti komiksų yra tas pats, kas tiesiog nemėgti televizijos, kino ar knygų produkcijos: vieniems patinka viena, kitiems patinka kita, bet nemėgti visko yra beveik neįmanoma.
Prieš 10 metų atlikta apklausa parodė, jog tik 5 procentai komiksų skaitytojų yra jaunesni nei 18 metų.
– O kaip yra Lietuvoje?
– Būtent šis dešimtmetis yra unikalus: Rytų Europoje dėl istorinių priežasčių komiksai niekada nebuvo populiarūs, bet naujojoje kartoje atsiranda vis daugiau komiksų kūrėjų. Priežastis įvardinti sunku, galbūt tai susiję su interneto įsigalėjimu, galbūt dėl to, kad žmonės daug keliauja ir parsiveža naujų idėjų. Per pastaruosius penkis metus Lietuvos komiksų kūrėjai išleido daugiau komiksų nei per ankstesnius du dešimtmečius. Anksčiau lietuvių komiksų kūrėjai pridarė daug klaidų, nedėta adekvačių pastangų komiksams viešinti, nemažai turinio nusižiūrėta nuo užsienio pavyzdžių. Dabar situacija gerokai pasikeitusi: kūrėjai tai daro su užsidegimu, siekia, kad jų komiksus žinotų, pirktų. Yra keletas tokių kūrėjų, kurie periodiškai pristato tai vieną, tai kitą savo leidinį, tai labai džiugina. Neseniai „Litexpo“ rūmuose vyko komikonas, organizuojama daug komiksų kūrimo dirbtuvių, atsiranda komiksų mylėtojų grupių – kuriasi žmonių judėjimas, kuriems komiksai tampa kasdienės kultūros dalis. Žinoma, kalbėti apie komiksų renesansą Lietuvoje būtų drąsu, bet turime tikrai labai rimtų to užuomazgų.
– Ar komiksai gali būti ne tik pramoga, bet ir tam tikra edukacija?
– Žinoma, jei tik pradedi žiūrėti į komiksus ne kaip į žanrą, o kaip į mediją. Patogiausia tai iliustruoti paimant kino pavyzdį. Sakykime, išskyrus porą atvejų, Lietuvos kinas niekada nebuvo komerciškai sėkmingas – tai yra labiau išimtis iš taisyklės. Visgi Europos kultūros politika yra tokia, kad kinas yra pernelyg svarbus, kad jį paliktume savieigai – sėkmingas kino kūrinys ne tik sukuria modernų nacionalinį identitetą, bet gali populiariu būdu pristatyti praeities įvykius, kelti diskusijas apie tam tikrus socialinius reiškinius bei tapti propagandiniu įrankiu. Tą patį sėkmingai (o mūsų ekonominėmis sąlygomis gal ir sėkmingiau) gali atlikti ir komiksai.
– Kaip kilo mintis rašyti knygą apie komiksų kūrimą? Ką joje galima rasti? Kuo ji unikali?
– Lietuvių kalba tokio pobūdžio knygos iki šiol nebuvo. Kadangi esame akademikai, prieš pradedant kažką daryti, reikia apie tai kuo daugiau suprasti. Kitaip tariant, prieš darant kažką kūrybiško, pirmasis žingsnis yra suvokti ir išnagrinėti turimą medžiagą. Taigi, besidomint komiksais, natūraliai kirbėjo noras ir kitiems suteikti susistemintų žinių apie juos – taip su žmona ir plunksnos partnere Vaida parašėme knygą „Komiksai: pažink ir kurk“. Tai – tarsi komiksų mokomasis vadovėlis, kur mes sudėjome viską: pradedant komiksų istorija, baigiant gamybos etapais, jų suvokimu, stiliais, ryšiais ir t.t. Čia rasite ne tik instrukciją, kaip juos kurti, bet ir kaip suprasti, kad galėtumėte įvairiapusiškai labiau mėgautis komiksais. Jeigu yra poreikis suprasti, kas, kodėl ir kaip vyksta komiksuose, šioje knygoje būtent tai ir bus galima atrasti. Nors tekstą būtų galima praplėsti dar tris kartus, tačiau stengėmės informaciją pateikti koncentruotai ir aiškiai.
– Kodėl komiksai ir VGTU?
– Manau, kad tai puikiai atitinka VGTU kryptį. Esame technikos universitetas, tačiau tai nereiškia, kad technika nėra kūrybinga veikla. Manau, kad mūsų universitetas turi labai didelį potencialą kūrybos ir technologijos žinių dermėje – turime jau ne vieną sėkmingą sinergijos pavyzdį, o ši knyga yra tik viena iš to apraiškų.
– Kaip pats atradote komiksus?
– Kai studijavau Didžiojoje Britanijoje, universiteto draugai mane bandė įtraukti į komiksų pasaulį, bet, puoselėdamas lietuviškas klišes, sakiau, kad esu tam per senas. Tačiau vėliau išvažiavau dirbti animatoriumi į JAV kompiuterinių vaizdo žaidimų kompaniją, ir ten, atsidūręs tarp gerokai didesnę populiariosios kultūros patirtį turinčių kolegų, neatlaikiau spaudimo – kolegos pasiryžo mane iš naujo supažindinti su šia meno sritimi. Jie pradėjo mane „šerti“ kokybiškais komiksais ir, kai jau supratau, kas tai yra, komiksai daugiau manęs nebepaleido. Praėjus šiek tiek laiko pradėjo nebeužtekti tik skaityti, supratau, kad noriu juos ir kurti. O, jei noriu kurti, reikia juos labiau suvokti. Visgi pirmiausia nutariau parašyti mokslinį straipsnį, o po jo imtis kurti komiksų. Tačiau po pirmo blyno supratau, kad dar daug dalykų liko neatsakyta, tad nusprendėme išleisti ir knygą. Tikrai ilgas procesas vien tam, kad galima būtų geriau kurti komiksus, bet nė kiek nesigailiu (juokiasi – aut. past.).
Per pastaruosius penkis metus Lietuvos komiksų kūrėjai išleido daugiau komiksų nei per ankstesnius du dešimtmečius.
– Koks turi būti geras komiksas? Kokių gabumų, savybių reikia, norint jį sukurti?
– Atsakydamas į šį klausimą vėl norėčiau išvesti paralelę su kinu. Geras komiksas yra kaip geras filmas – nėra vieno universalaus atsakymo, koks filmas yra geras. Kiekvienas turime savo individualius pomėgius, lūkesčius. Blogų komiksų yra begalė, bet šalia egzistuoja ir dalis gerų. Tuomet jau iš jų renkiesi pagal pomėgius: istorinius, superherojų ir pan. Amerikiečiai labai mėgsta daryti apklausas, ir viena jų buvo apie tai, kokiai profesijai labiausiai reikia pašaukimo. Pagal jos rezultatus paaiškėjo, jog, kaip ir buvo galima tikėtis, pirmoje vietoje yra kunigų gyvenimo pasirinkimas, o antroje – istorijos pasakotojų. Jeigu, turi pasirinkimą: pasakoti istoriją ar ne, greičiausiai pašaukimo tu neturi, tad geriau yra nepasakoti. Tikrieji istorijos pasakotojai yra tie, kurie tiesiog negali to nedaryti. Tam reikia daug aistros ir užsidegimo – visą kitą, jei tik nori, tikrai pasieksi.
– Kokią matote komiksų ateitį Lietuvoje?
– Tai priklauso nuo daugelio faktorių, gali būti keletas scenarijų. Vakarų pasaulyje labai populiarėja skaitmeniniai komiksai, kurie labai sumažina išlaidas bei kūrėjui tenkančia finansinę riziką. Jei tai įsivyrautų ir Lietuvoje, kūrėjai turėtų laisvę be leidėjo ir didelių investicijų platinti savo kūrybą. Taip pat jau metus egzistuoja pardavimų platforma, kuri leidžia tik europietiškus komiksus. Taigi, lietuviai dar niekada neturėjo tokių gerų sąlygų sukurti komiksų tiek vietinei, tiek tarptautinei rinkai, tad ateitis gali būti šviesi – čia optimistinis scenarijus. Aišku, viskas gali būti ir blogai: galbūt nieko taip ir nesugeneruosime, jauni aistringi kūrėjai negali ilgai kurti iš idėjos, reikia ir finansinės grąžos išgyventi ir išlaikyti šeimas. Valstybinis finansavimas kultūros projektams padengia pagrindines išlaidas, bet tikrai neleidžia susitaupyti ko nors ateičiai, nėra dažnas ar tęstinis, o privatus sektorius dar netiki investicijų į komiksus atsiperkamumu. Niekas negali žinoti, kaip susiklostys komiksų ateitis Lietuvoje, bet noriu tikėti optimistiniu variantu – reikia tik to, kad nedingtų noras, ir truputį sėkmės.
