Šį kartą kalba ne apie Sovietų Sąjungą, o apie Trečiąjį Reichą, dėl kurio neseniai išryškėjo gal mažiau įsisąmoninti jo totalų blogį paaiškinantys faktai.
„Pradėdamas Antrąjį pasaulinį karą, Adolfas Hitleris kentėjo nuo pilvo pūtimo ir netrukus ėmė gydytis morfijaus, metamfetamino ir vidurius paleidžiančių vaistų kokteiliu“, – žurnale „New Republic“ rašo publicistė Jessica Loudis. Jos straipsnis pavadintas „Trečiasis Reichas buvo prijunkęs prie narkotikų“.
J. Loudis remiasi nauja istoriografijos studija, tik ką išversta į anglų kalbą. Studijos autorius – vokiečių žurnalistas Normanas Ohleris, kurio knyga vokiškai pasirodė 2015 m. pavadinimu: „Totalus apsvaigimas – narkotikai „Trečiajame Reiche“.
Knygą aptardama Jessica Loudis rašo, jog „apie tam tikrą civilizaciją galima daug išmokti iš to, kaip ji vartoja vaistus“. Ir toliau pasakoja, kad „Berlyne nuo 1919 iki 1933, vadinamosios Veimaro respublikos laikais, būdavo lengva gauti narkotikų liūdno vaizdo naktiniuose klubuose, kur iš gerų vokiečių šeimų kilę vargstantys vaikinai ir merginos tuos narkotikus, ypač kokainą, pardavinėdavo ir patys vartodavo.
O tiems, kas ieškodavo slopinamųjų vaistų, nemažiau prieinamas būdavo morfijus. Jį, legaliai prirašytą ne tokiems sunkiems negalavimams gydyti, laisvai pardavinėdavo farmacininkai. Dažną iš Pirmojo pasaulinio karo sugrįžusį kareivį kaip tik ir kankindavo liguistas potraukis vartoti morfijų.
Tą potraukį dar skatindavo žemos narkotikų kainos, o Vokietijoje gyvenantiems jų įsigijimą lengvindavo aplinkybė, kad jų produkcija buvo daugiau ar mažiau vietinė. Dešimtmetį po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Vokietijos bendrovės pagamindavo 40 procentų viso pasaulio morfijaus ir kontroliuodavo net 80 procentų globaliosios kokaino rinkos.
Tiesa, nacionalsocialistams 1933 m. įkopus į valdžią, narkotikų vartojimas sumažėjo. Jie pernakt buvo paskelbti „toksiškais“ vokiečių kūnams ir kalba apie juos įlieta į antisemitinį diskursą. Narkotikus vartojančiuosius sodindavo į kalėjimą, o narkomanai kartu su žydais, čigonais ir homoseksualais būdavo klasifikuojami kaip nepageidautinas socialinis elementas.
Baigiantis ketvirtajam ano šimtmečio dešimtmečiui, farmacijos produkcija nuo opijaus ir kokaino pakrypo sintetinių stimuliantų link, kuriuos buvo galima vien Vokietijoje gaminti pakankamais kiekiais pagal nacių direktyvas.
Šis perėjimas nuo kabaretų kokaino prie per prekystalį parduodamo metamfetamino ir kurstė tai, ką žurnalistas Normanas Ohleris savo knygoje pavadino „besiplėtojančia spektaklio visuomene“ ankstyvaisiais nacizmo laikais.
Tuo pačiu tai parengė, „užtaisė“ Vokietiją būsimajam karui.
Lemiama akimirka atėjo 1937-aisiais, kai įmonė „Temmler-Werke“ į rinką paleido pervitiną – metamfetaminu pagrįstą stimuliantą, sukurtą gydytojo Fritzo Hauschildo, kuris vėliau tapo komunistinės Vokietijos demokratinės respublikos sporto dopingo programos pionieriumi.
Šį stimuliantą nacių laikais buvo galima įsigyti ir be recepto, jį pardavinėdavo net šokoladinių saldainių pavidalu ir greitai priėmė visi vokiečių visuomenės sektoriai kaip priemonę ūpui pakelti, svorio augimui kontroliuoti ir produktyvumui darbe padidinti.
Neįmanoma atsieti platų pervitino populiarumą nuo Vokietijos greito ekonominio pakilimo ankstyvaisiais „Trečiojo Reicho“ metais. Šaliai šuoliais atsigaunant iš ūkio depresijos, kelyje į beveik šimtaprocentinį užimtumą, pervitino reklamavimas skelbė, kad jis padės „integruoti išsisukinėtojus, simuliantus, apsimetėlius, dykūnus, sabotuotojus, verkšlentojus“ į sparčiai augančią dabo jėgą.
Studentai vartojo pervitiną, kad greičiau ir tvirčiau pasiruoštų egzaminams, namų šeimininkės – kad įveiktų depresiją. Šis narkotikas buvo taip paplitęs, kad tai tapo eiline, niekuo nestebinančia kasdienio gyvenimo Trečiajame Reiche prieš karą ypatybe.
O būtent kariuomenėje pervitinas buvo entuziastingai priimamas kaip priešakinis ginklas vadinamajame „kare su išsekimu“. Hitlerio daliniams pradėjus aneksuoti teritorijas 1939 m. pavasarį, Vermachto kareiviai mėgavosi „tankų šokoladu“ tam, kad išlaikytų budrumą kelioms dienoms iš eilės.
Ir nors nacių medikams pradėjo aiškėti su pervitinu susijusi rizika – tyrimai parodė, jog kareivių kritinio mąstymo gebėjimai mažėdavo su kiekviena nemiegota naktimi – vis dėlto vaistų trumpalaikis efektas buvo karo vadams labai patrauklus.
Hitleris buvo priklausomas nuo narkotikų, kuriais jį aprūpindavo jo gydytojai, o tai įtikinamai ir paaiškina jo permainingą, netvarkingą, neprognozuojamą elgesį paskutiniaisiais karo metais.
Net kai pervitino pardavimai civilių visuomenei 1940 m. balandį buvo apriboti, Vokietijos karinė vadovybė paskelbė vadinamąjį „stimuliantų įsaką“, įpareigojantį firmą „Temmler“ pagaminti 35 milijonus tablečių kariuomenės reikmėms.
Karui įsisiaučiant, to įsako priežastis tapo aiški. 1940 m. gegužės 10 d. 40 tūkstančių kovos mašinų susibūrė prie Vokietijos sienos su Liuksemburgu drąsiam proveržiui per Ardėnų girią į Prancūzijos vidų per tris bemieges paras, įgalintas būtent tūkstančiams karių suteikto pervitino.
Kaip savo knygoje rašo Normanas Ohleris, vokiečiai per mažiau nei šimtą valandų užėmė daugiau teritorijos, negu buvo užėmę per visą Pirmąjį pasaulinį karą.
Ir jei pervitinas turėjo užmigti neleidžiantį ir drąsinantį poveikį Vokietijos kariams, tai tuo labiau visokie psichotropiniai vaistai veikė ir patį fiurerį. Nors Adolfo Hitlerio išlikę sveikatos dokumentai jau kelis dešimtmečius nuodugniai studijuojami, penkerius metus archyvuose darbavęsis istorijos žurnalistas N. Ohleris priėjo išvadą, kad nacių diktatorius kentėjo ne tik nuo streso ir pamišimo, bet taip pat ir nuo vaistų bei narkotikų sukeltos psichozės, kuri ir kurstė jo žudikiškas tendencijas.
Taip, Hitleris buvo priklausomas nuo narkotikų, kuriais jį aprūpindavo jo gydytojai, o tai įtikinamai ir paaiškina jo permainingą, netvarkingą, neprognozuojamą elgesį paskutiniaisiais karo metais, taip pat ir visą biomedicininį Vokietijos peizažą tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo.
Savaitraščio „New Republic“ žurnalistė Jessica Loudis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje šiuolaikinių karų Afrikoje, Afganistane, Artimuosiuose Rytuose irgi lemiamą vaidmenį vaidina narkotinės medžiagos, sąlygojančios neapsakomo ir nepaaiškinamo žiaurumo protrūkius.
Nuo savęs pridursiu, jog mes, lietuviai, galime džiaugtis, kad Lietuvoje bent valstybiniu niekada nesiautėjo ir vis dar nesiautėja tokia narkomanija, kokia iš civilizuotos Vokietijos keliems dešimtmečiams padarė pragaro dirbtuvę.
