Po JAV raketų smūgio Bagdado tarptautinio oro uosto prieigose, kurio metu žuvo Irano karinis strategas Qasemas Soleimani, daliai istorijos mokytojų teko atsakyti į klausimą, ar bus Trečiasis pasaulinis karas. Verta atkreipti dėmesį į emocinį šio klausimo foną, kuris spinduliavo žaidimų "Call of duty" ar "Medal of honor" patirtį, o ne gilesnį situacijos suvokimą. Daugumai gilesnis tarptautinės situacijos suvokimas baigėsi siekiu išvaistyti pamokos laiką demonstratyviai inicijavus diskusiją ar klausimą. Per daug nė nesusimąstyta apie tai, ką reiškia gyventi didelio karinio konflikto išvakarėse, o bandymai kreipti pokalbį į gilesnį situacijos suvokimą su pastebėjimais apie Lietuvos žmonių savijautą Sausio įvykių metu auditorijoje sukeldavo nerimastingų replikų potvynį: "Nesupratau, o čia prie ko?"
Tai buvo proga prisiminti psichologo Jameso Borgo knygą "Minties galia: pakeiskite mąstymą, pakeisite gyvenimą" ir joje išskaitytą mintį: "Atmintis – tai viskas, o žinios – tai tik paprasčiausias įsiminimas." Dramatiškas posūkis kalbant apie Trečiojo pasaulinio karo galimybes įvyko po klausimų, kokius šiuolaikinius karinius konfliktus ar pasaulio karštus taškus žinome.
Sirija – Gordijo mazgas, dėl kurio velnias koją nusilaužtų, bet niekas neprabilo apie Trečiojo pasaulinio galimybę po to, kai porą kartų Basharo al-Assado karinės pajėgos panaudojo nuodingąsias dujas prieš taikius savo šalies gyventojus. Krymo okupacija, kariniai incidentai Rytų Ukrainoje ir ten žūstantys ukrainiečių kariai bei civiliai jau seniai tapo mažai ką bejaudinanti rutina, tačiau Trečiojo pasaulinio paieškos šioje erdvėje primena repliką: "Nesupratau, o čia prie ko?"
Verta prisiminti ir 2008 m. vykusį Gruzijos–Rusijos karą, kuris baigėsi ne tik Rusijos vienašališku Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų nepriklausomybės pripažinimu, bet ir šios valstybės karinių bazių įsteigimu šiose valstybėlėse. Ar tuomet pajutome Trečiojo pasaulinio karo alsavimą? Prie šio sąrašo galima pridėti Čečėnijos karus bei Padniestrės valstybės atsiradimą. Klausimas, kreipiantis mus link mokyklinės realybės, yra paprastas, ar išvardytų faktų pakanka tam, kad nekliedėtume apie Trečiąjį pasaulinį karą.
Diskusija apie Trečiojo pasaulinio karo kilimo galimybę yra teorinė problema, kurią išspręsti galima turint elementarių istorinių žinių.
Be to, galima pasiūlyti kitą kelią ir ieškoti analogijų Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų išvakarėse. Protesto replika ir vėl yra garantuota: "O prie ko čia Pirmasis ar Antrasis pasaulinis karas, jei laukiame Trečiojo?" Replika, nuskambėjusi klasėje, buvo savalaikė ir atskleidė kitą šiek tiek primirštą konfliktą tarp supratimo ir žinojimo (atminties). Jei nieko nežinai, tai neturi ko prisiminti ir suprasti. Vadinasi, Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinio Franzo Ferdinando nužudymas Sarajeve ir tolesni kitų to meto Europos valstybių veiksmai, atvedę prie Pirmojo pasaulinio karo, bus bereikšmiai faktai, o bandymas lyginti generolo Q.Soleimani įtaką Irane su F.Ferdinando svarba Austrijos–Vengrijos imperijoje bus dar vienas šūvis Dievui į langus.
Tiesa, bandymas atkreipti dėmesį, kad šiuolaikinių Europos valstybių požiūris į karo veiksmus yra pasikeitęs, iš dalies suvirpino būsimųjų užsienio reikalų ministrų sielas. Pastebėjimas, kad dabar niekas netiki žaibo karu ir galimybe karo veiksmus pabaigti iki Velykų bei pergalingai grįžti namo, eilinius ilgųjų pertraukų didvyrius nuramino ir leido svajoti apie kebabo porciją. Tačiau bandymai prisiminti Antrojo pasaulinio karo išvakares ir Europos valstybių sprendimus, atvedusius prie karo veiksmų, akivaizdžiai bylojo apie galimus virškinimo sutrikimus. Prieš akis atsivėrusi sekinanti įvykių seka – demilitarizuotos Reino zonos užėmimas, Austrijos anšliusas, Miuncheno konferencija, Čekoslovakijos žlugimas ir Molotovo–Ribentropo paktas – liudijo apie protarpinio badavimo neišvengiamumą.
Mano ironija tik iš dalies atskleidžia kai kurias edukacinės diskusijos įtampas tarp kalimo ir suvokimo šalininkų. Diskusija apie Trečiojo pasaulinio karo kilimo galimybę yra teorinė problema, kurią išspręsti galima turint elementarių istorinių žinių.
Nedidelis stabtelėjimas.
Šių žinių reikia turėti.
Natūralus klausimas, kaip – ar kalimo, ar suvokimo būdu jų gausime? Dalį atsakymo pateikia Sebastianas Leitneris knygoje "Išmokime mokytis" (1972, į lietuvių kalbą išversta 1998). Jis teigia, kad neįmanoma sėkmingai galvoti, suprasti, suvokti mažai žinant. Toks žmogus primena gydytoją, kuris nesistengia įsiminti ligų simptomų bei jų gydymo būdų, sakydamas, kad visa tai aprašyta knygose, ir bet kada galima atsiversti jas ir pasižiūrėti. Vadinasi, paciento likimas priklauso ne nuo gydytojo gebėjimo surasti informaciją apie ligos simptomus, bet nuo ligos simptomų pasireiškimo formų išmanymo.
S.Leiter įvardija, kas yra madingas mokymas ir mokymasis. Tai mokymas ir mokymasis supratimu, išvedant seną naują informaciją iš senų, jau žinomų duomenų. Autorius turi vieną šios situacijos paaiškinimą. Tai nepaprastai spartus žinių kaupimasis. Dėl to įgūdžiai tvarkant ir organizuojant nepažįstamą medžiagą yra itin svarbūs, tačiau užduodamas lemiamas klausimas: kaip suprasti dalyką, kurį tuoj pat pamiršti?
Dalį įtampos tarp kalimo ir suvokimo šalininkų išspręstų filmo "1917" peržiūra. Keli elementarūs klausimai. Pirmas, kiek istorinių faktų reikia peržiūrėti ir atrinkti, norint sukurti tokio siužeto kino filmą. Antras, kiek reikia filmo peržiūrų eiliniam žiūrovui, kad jis suprastų tikrąjį filmo istorinį krūvį. Ir dar vienas pastebėjimas, siejantis mokyklą ir gyvenimą po filmo "1917" peržiūros. Kuo turi tapti mūsų mokiniai? Režisieriais, aktoriais ar žiūrovais. Kiekvienas minėtas socialinis vaidmuo turi tam tikrą santykį su faktinės informacijos išmanymu ir panaudojimu. Dėl to klausimas, ar toks įvykis, kaip Q.Soleimani žūtis, ir jo padarinių nagrinėjimas, yra gyvenimas, kuriam ruošiame mokinius, išlieka itin aktualus. Jei ne – tuomet verta pamąstyti, kokiame šiltnamyje ruošiamės gyventi. O tokių filmų kaip "1917" ar "Tamsiausia valanda" populiarumas leidžia klausti, kas šioje kovoje yra nugalėtojas – kalimas ar suvokimas?
