Istorine muziejui padovanoto rankraščio verte neabejojama: kol kas tai yra vienintelis žinomas dienoraštis, rašytas Igarkoje, vienoje iš atšiauriausių ir santykinai didžiausio lietuvių mirtingumo tremties vietų, o kasdienę tremtinių gyvenimo realybę autorius fiksavo itin įtaigiai.

„Tai autentiška, detali ir įtaigi kasdienio tremtinių gyvenimo, jų kančių ir vilčių kronika, skatinanti apmąstyti dramatiškus visos pokario kartos likimus ir skirtingas patirtis išgyvenusių žmonių liudijimus“, – muziejaus pranešime teigia jo vadovė Rūta Kačkutė.

Smulkiai aprašytos visos detalės.

„Dienoraštyje gausu reikšmingos informacijos apie kelionę iki galutinės tremties vietos: surašyti pravažiuotų stočių pavadinimai, registruojama, kada ir kuo maitino, įdėmiu žvilgsniu stebimi ir vertinami pro langą matomi vaizdai. Detaliai aprašomas ir laikinas gyvenimas Krasnojarske laukiant tolesnio kelionės etapo – valgio virimas, kelionės į turgų, užsiėmimai, tremtinių nuotaikos, o vėliau ir gabenimas Jenisiejumi, apgyvendinimo Igarkoje sąlygos: darbas, nuolatinis algų vėlavimas, stumdymasis eilėse parduotuvėse ir turguje, registravimasis komendantūroje, dažnos vaikų ligos, tėvo ir kitų aplinkinių mirtys“, – pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Virginija Rudienė.

Dienoraštyje fiksuoti dveji J. Janušausko gyvenimo metai tremtyje. Pasak muziejaus, tai vienintelis žinomas dienoraštis, rašytas Igarkoje.

Namelis Severnaja g. 6 b, kuriame gyveno Janušauskai ir kiti ištremti artimieji (iš viso 10 žmonių). Igarka, apie 1954 m. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

V. Rudienės teigimu, dienoraštyje gausu ir smulkmenų, kurios vertingai gali papildyti iki šiol žinomą bendrą tremties paveikslą: autorius kruopščiai fiksuoja, kiek uždirbo, kiek ir kada pinigų, siuntinių atsiuntė giminės, nurodo ir dažniausiai perkamų produktų – bulvių, duonos, pieno, sviesto – kainas.

Padovanoti dienoraštį muziejui kartu su tremtinio šeima nusprendė dabartinis jo savininkas Jono Janušausko proanūkis Arnas Janušauskas. Perduodant dokumentą taip pat dalyvavo dienoraščio autoriaus sūnus Algimantas Janušauskas su žmona Zita, anūkas Povilas Janušauskas, muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, Istorijos rinkinių skyriaus darbuotojai.

Dienoraštis baigiasi 1951 metų birželio 30 dienos įrašu: „30 d. birželio. Šeštadienis. Ir užbaigiame viršvalandžius, naktį – į darbą“.

„Kodėl tėvas dienoraščio nebetęsė, galima tik spėlioti. Paskutinių metų įrašai labai trumpi, lakoniški: kelintą valandą į darbą, koks oras. Galbūt, viltims grįžti į Lietuvą neišsipildžius, o gyvenimui tremtyje ženkliau nesikeičiant (darbas išlieka pagrindine dominante), išblėso ir užsidegimas, įveikė nuovargis ir rutina“, – perduodant dienoraštį svarstė autoriaus sūnus Algimantas.

Muziejaus planuose – restauravimas ir publikavimas

Vertingą dovaną iš Janušauskų šeimos gavęs muziejus artimiausiu metu ruošiasi ieškoti rėmėjų, kurie prisidėtų prie šio svarbaus šaltinio publikavimo.

„Esame labai dėkingi Janušauskų šeimai už šią dovaną ir jaučiame pareigą kuo greičiau sudaryti sąlygas šio vertingo istorijos šaltinio tyrimams ir sklaidai. Tai autentiška, detali ir įtaigi kasdienio tremtinių gyvenimo, jų kančių ir vilčių kronika, skatinanti apmąstyti dramatiškus visos pokario kartos likimus ir skirtingas patirtis išgyvenusių žmonių liudijimus. Jie reikšmingi istorijos tyrėjams, bet gali pasirodyti įdomūs ir kalbotyros, psichologijos, literatūros specialistams“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.

Dienoraščio rankraščio taip pat laukia restauravimo darbai siekiant išsaugoti aptrintų lapų ir vietomis išblukusio teksto ilgaamžiškumą. Jis rašytas mokykliniuose sąsiuviniuose, taupant popierių, nedarant jokių tarpų tarp dienų ar įvykių. Atskiri sąsiuviniai paties autoriaus surišti kartono viršeliuose.

Anksti tapo našlaitis

"Po atgimimo daug kas pas mane buvo atvažiavęs, kalbino, bet nieko neparašė", – 99-ąjį gimtadienį pažymintis garliaviškis Steponas Taškus pasitiko "Kauno dienos" žurnalistus.

Dar gerai atrodančio, nors ir sunkiai vaikščiojančio, senolio biografija neeilinė – šaulys nuo 1938 m., Vietinės rinktinės karys, politinis kalinys, tremtinys.

Savo paties rankomis sovietmečiu statytame name tebegyvenantis S.Taškus gerai prisimena svarbiausius gyvenimo įvykius. Kaip ir dera gimtadienio proga, jis prisiminė savo tėvus: Kaune gydytoju dirbusį tėvą, kuris su šeima buvo perkeltas dirbti į Ukmergę, o iš ten – į Mažeikių rajoną. Stepono mama mirė jauna – palaidota per Sekmines Tirkšlių kapinėse ir, kaip tvirtina šešerių metų našlaičiu anuomet tapęs Steponas, jos kapas buvo pirmas šiose kapinėse. Anksti netekęs mamos, Steponas, baigęs keturias klases, ganė karves, dirbo pas vietinius ūkininkus ir net Latvijoje, nes būdamas keturiolikmetis neteko ir tėvo – gyveno pas jį priglaudusį dėdę.

Su A.Šociko broliu

"1938 m. tapau šauliu, – padarė savo prisiminimuose šuolį Steponas. – Kai po metų Kaune, P.Vileišio aikštėje, buvo surengta Lietuvos šaulių šventė, joje mačiau ir Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, atvežtą į renginį automobiliu. Šventėje dalyvavo – žygiavo drauge su mumis ir kitų organizacijų, pavyzdžiui, jaunalietuvių, atstovai. Baigiantis karui, kai Vietinės rinktinės (VR) kariams generolas Povilas Plechavičius, nepaklusęs vokiečiams, liepė išsiskirstyti, pėsčias iš Akmenės nuėjau į Rokiškį. Tačiau mane pagavo sovietai – atvežė į Kauną ir dvi savaites laikė uždarę prie Vytauto Didžiojo tilto – jį mes įpratę vadinti Aleksoto – esančioje evangelikų liuteronų Šv.Trejybės bažnyčioje."

Senolis gerai pamena paskui buvęs išvežtas į Brianską, kurį XIV a. viduryje mūsų kunigaikštis Algirdas buvo prijungęs prie LDK žemių. "Manot, kariauti Brianske mokė? Pavasaris buvo – bulves sodinome drauge su čionai atvežtu iš Panemunės, vėliau išgarsėjusio boksininko Algirdo Šociko broliu ir tokiu Miliūnu – vardo nepamenu – iš Šakių rajono. Visi trys ten susirgome šiltine – mirtis žiūrėjo į akis. Tada mus grąžino atgal – į Briansko ligoninę. Kai pasveikau, išsiuntė į Kirovą, o iš ten, karui pasibaigus, pagaliau grįžau namo, į Akmenę", – stebino atminties aštrumu sukaktuvininkas.

Iš lagerio – į Garliavą

Grįžusį į gimtinę buvusį VR karį ir šaulį sovietai suėmė ir, nuteisę dešimčiai metų, išsiuntė į Norilską.

"Lageryje devynerius metus kasiau akmens anglis su Petru Ramanausku, Viktoru Petrašiūnu. Kai grįžau iš lagerio į Akmenę, kur pas močiutę gyveno sūnus su dukra, nes žmona buvo mirusi, manęs ten neregistravo. Todėl išvažiavau į Garliavą, kur ir buvau priregistruotas pas Petriką. Mat šis pažinojo Pasų stalo viršininką, nuo kurio ir priklausė žmonių registravimas šioje vietovėje. Gyvendamas pas Petriką, dirbau anuometinėje "Autoremonto" gamykloje ir pamažu lipdžiau Garliavoje nuosavą namelį, kuriame ir dabar gyvenu", – aiškino Steponas.

S.Taškus (centre) su atvykusiais jį sveikinti dukra Janina Burbuliene, sūnumi Antanu Taškumi, šauliais Vydu Verbiliu ir S.Ignatavičiumi prie šventei paruošto stalo.

Besikalbant į jo namų duris pasibeldė Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė ir socialinio darbo organizatorės Rasa Valatkevičienė su Asta Janoniene, kurioms gerai pažįstamas šis garbus senolis. Moterys sakė, kad Steponas nenori girdėti apie jokias ligas, gydytojus ir ligonines – nori gyvenimo saulėlydį pasitikti savo namuose. Tad seniūnijos atstovai jį lanko ne tik ypatingomis progomis, nors senolio dukra su sūnumi, kiti artimi giminaičiai, įvairių organizacijų atstovai ir taip nepalieka jo be dėmesio.

Į Sibirą ir atgal

Drauge su kitais tremtiniais užpalėnais paliko juos stepėje prie Bolšaja Uzen upės, tos upės slėnyje jie kūrėsi, kaimą pavadino Čiornaja Padina.

Gal ir būtų tremtinių užpalėnų ainiai pasilikę Čiornaja Padinoje visam laikui, jeigu ne sovietinės valdžios sukeltas badas Pavolgyje. Vertė badaujančius ieškoti išeities, vyko pasiuntiniai į Lietuvą prašyti vyriausybės, kad leistų grįžti į tėvų ir senelių žemę. Ir Lietuva ištiesė jiems pagalbos ranką; siuntė ešelonus su maistu, priėmė ir apgyvendino grįžtančius.

Tarp 1922 m. grįžusiųjų į Lietuvą buvo tremtinio Juozapo Baukio (rusiškai Bovkis) sūnus Jonas Baukys (1863–1927 05 17), kurį tėveliai dar tebegulintį vystykluose išsivežė į nežinomybę iš Vanagiškių kaimo ir kurį išsaugojo ilgame žiemos kelyje nuo Užpalių iki Volgos. Grįžo jis su antrąja žmona Agnieška Namajuškaite, tremtinio iš Antakalnių kaimo dukra ir vaikais: Juozu ir Vladu.

Bylos pėdsakais

Grįžtančiųjų iš Rusijos asmenų anketoje Jono Baukio vyriausias sūnus Juozapas Baukys (Bovkis, gim. 1884) nurodo, kad nuo 1914 m. iki 1918 m. tarnavo rusų armijos 719-oje Sibiro "družinoje" Čitoje, yra baigęs suaugusiųjų gimnaziją, trejus paskutinius metus gyveno Kustanajuje ir dirbo girininko padėjėju Turgaisko srities Arakaragasko girininkijoje. Jis grįžo su žmona Domicilija, vežėsi vaikus: Agniesę, Veroniką, Vytautą, Reginą, Aleksandrą ir Leonardą.

Jau gyvenant Lietuvoje, Kamajų valsčiuje ir Kaune, Juozapo Baukio šeima pasipildė dar penkiais vaikais: Onute, Birute, Petriuku, Juozuku ir Algirdu.

Gal būčiau nieko ir nežinojęs apie šią gausią Juozapo Baukio šeimą, jeigu ne jo sūnaus Aleksandro Bovkio (gim. 1910) baudžiamoji byla Lietuvos ypatingajame archyve. Pasirodo, kad Aleksandras Baukys (Bovkis), prieš karą dirbęs Kauno pašte, nežinia kokiomis aplinkybėmis, prasidėjus karui, vėl atsidūrė Rusijoje, net Tambovo srityje, po dviejų mėnesių atvyko į Čiornaja Padinos kaimą pas motinos seserį Bronislavą Požlevą ir iš čia 1942 m. liepą buvo mobilizuotas į 16-ąją lietuviškąją diviziją.

Per plauką nuo mirties

Tarnavo A.Bovkis eiliniu 156-ajame šaulių pulke ir 1942 m. spalio pradžioje pateko į čekisto Jevsiejaus Jacovskio nemalonę. Kažkas nugirdo, kad A.Bovkis esą sakęs, kad "Hitleris neapsiriko pradėjęs karą su Sovietų Rusija, nes SSSR žmonės gyvena labai blogai ir patys nori, kad laimėtų Hitleris. Kai Vokietija nuvers sovietinę valdžią, vėl bus atkurta asmeninė nuosavybė ir žmonės gyvens kaip prie caro – gražiai ir turtingai."

J.Jacovskis tuoj sukurpė baudžiamąją bylą, kad "156 šaulių pulko karys Aleksandras Bovkis, tarp kareivių skleidžia agitaciją, su tikslu pakirsti tarybų valdžios autoritetą, skleidžia melagingus gandus apie blogą kolūkiečių gyvenimą tarybų Rusijoje ir pats nenori dalyvauti tėvynės kare prieš fašistinius grobikus".

Bylą J.Jacovskis atidavė divizijos kariniam tribunolui. Virš A.Bovkio galvos pakibo mirties kardas. 1942 m. spalio 14 d. karinis tribunolas, pirmininkaujant juristui Jurgiui Bliekai (1947–1951 m. buvo Lietuvos teisingumo ministras), pasmerkė kareivį sušaudyti. Gal būtų taip ir buvę, jeigu ne aukštesniosios instancijos sprendimas: 1942 m. spalio 31 d. Maskvos karo apygardos karinis tribunolas mirties bausmę pakeitė 10 metų kalėjimo.

Koks tolesnis mirtininko A.Bovkio likimas – nežinome. Gal jis mirė kalėjime, gal gavo kulką pasiųstas į mirties batalioną, o gal po karo sugrįžo į Kauną pas brolius ir seseris?

Norėdamas šį trumpą rašinį papildyti naujais faktais ir perkelti į rašomą knygą, kreipiuosi į skaitytojus: gal kas nors atsilieps iš gausios Juozapo Baukio šeimos palikuonių? Kreiptis galima e.paštu į laikraščio redakciją santaka@kaunodiena.lt arba tel. 8 615 63 397.

Šeimos pėdsakai

Įdomu tai, kad J.Jacovskio tardomas A.Bovkis pateikia žinių apie tėvus, brolius ir seseris (duomenis gal būti 1940 m.).

Tėvas Bobkis Juozas, Jono, – 58 metų, gyvena Kaune, Tilžės – Dubysos 85, dirba dešimtininku Kauno savivaldybėje. Motina Domicelė (netikra) – 54 metų, namų darbininkė.

Broliai ir seserys:

Vytautas Bovkis – 29 metų, buvo jūrininku sargybos laive "Marijampolė". Sovietinės valdžios 1940 m. suimtas Liepojos uoste, uždarytas į kalėjimą. Likimas nežinomas.

Leonordas Bovkis – 19 metų, gyvena su tėvais, nuolatinio darbo neturi.

Juozas Bovkis – 16 metų, gyvena su tėvais.

Petras Bovkis – 14 metų, gyvena su tėvais, nedarbingas dėl ligos.

Algirdas Bovkis – 9 metų, gyvena su tėvais, mokinys.

Agnesa Bovkis-Deltuvienė – 34 metų, gyvena Kaune, S.Daukanto 16, dirba "Pienocentre" buhalterio padėjėja.

Veronika Bovkis-Udrienė – 32 metų, gyvena Vilniuje, Žydų g. 15, Vilniaus vykdomojo komiteto mašininkė.

Regina Bovkis-Dulinskienė – 28 metų, gyvena Kaišiadoryse, valstietė.

Onutė Bovkis-Jakimavičienė – 17 metų, gyvena Kaune, Aušros g., dirba valgykloje "Valgis" kasininke.

Birutė Bovkis – 16 metų, gyvena su tėvais, dirba padavėja valgykloje "Valgis".

Kaltino už laisvės siekį

"Svoloči – vsiu Litvu ochvatili" ("Niekšai – visą Lietuvą apėmė") – taip nerinkdamas žodžių drėbė prokuroras apie 1946 m. nuteistą Lietuvos laisvės armijos (LLA) narių grupę. Ir iš tiesų 1942 m. įkurtos pogrindinės LLA veikla buvo plėtojama po visą Lietuvą, siekiant atkurti šalies nepriklausomybę.

Šis siekis ypač suaktyvėjo 1944 m., kai priartėjo vokiškos okupacijos pabaiga ir prasidėjo antroji sovietinė okupacija. LLA pradėjo įvairiapusę kovą su Raudonąja armija ir sovietų valdžia. Šios armijos vyriausiasis štabas buvo laikomas partizanų vyriausiuoju valdžios organu, turėjusiu ryšių su daugeliu partizanų būrių ir junginių visoje Lietuvoje. LLA spausdino ir platino okupuotoje Lietuvoje atsišaukimus, pogrindinius laikraščius, kvietė ginklu priešintis sovietų valdžiai, rūpinosi ginkluote, šaudmenimis, radijo siųstuvais, medikamentais ir pan.

Lietuvos ypatingajame archyve saugomas 1946 m. liepos 18-ąją MGB (taip anuomet vadinosi KGB) tardytojo pasirašytas kaltinamasis aktas keturiolikai LLA narių. Jie apkaltinti, kad, būdami šios karinės organizacijos padalinių Žeimiuose ir Jonavoje nariais, siekė savo veiksmais nuversti sovietų valdžią. Tarp kaltinamųjų buvo dabar Kaune gyvenantis ir gen. Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungai vadovaujantis dim. mjr. Stasys Bereišis.

Sovietinis košmaras

"LLA nariu tapau 1945 m. Kai mane ir kitus šios armijos narius, veikusius Žeimiuose ir Jonavoje, saugumiečiai suėmė, man tebuvo devyniolika metų. Jau tada gerai žinojau, ką ir kodėl dariau. Juk mano akyse 1941 m. birželio 14-ąją į Žeimių geležinkelio stotį buvo išvežti ir į vagonus sugrūsti artimi giminaičiai vien už tai, kad ūkininkavo savo žemėje. Tą pačią birželio 14-ąją buvo nužudytas Žeimių pradinės mokyklos vedėjas Gerbšys – buvęs mano ir jį nužudžiusių pirmųjų komjaunuolių Gradecko ir Chaimo, kurio pavardės neatsimenu, mokytojas. Tad naktimis su tėvais eidavome nakvoti į mišką, kad neatsitiktų taip, kaip mokytojui, arba neišvežtų į Sibirą. Beje, išvežto dėdės ūkyje įsikūrė Žeimių valsčiaus komunistų vado Ziapkino šeima, kuri netruko pradėti triukšmingą gyvenimą – vis baliavojo, negalėdama atsidžiaugti dėdės šeimos paliktais rūkytais kumpiais, dešromis, kitu maistu ir turtu", – pasakojo S.Bereišis.

Tad nieko nuostabaus, kad anuomet Kėdainių gimnazistas S.Bereišis nedvejodamas įstojo į pogrindinę ateitininkų organizaciją, kurios dvasiniu vadovu buvo kunigas Gaižauskas. Vienas jo brolių 1943 m. rudenį paakino Stasį aktyviai kovai už laisvę – pasiūlė pereiti į organizaciją, kuri vadinosi Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK).

Tapo plechavičiuku

"VLIK vyrai išmokė mane tinkamai elgtis su granatomis, šaudyti pistoletu, platinti spaudinius, rinkti aukas. Atsimenu ir pirmą savo rimtą užduotį, kurią įvykdžiau, – atėmiau, palaikomas dviejų bendražygių, iš vokiečių policininko ginklą ir taip įgijau dar didesnį VLIK pasitikėjimą. Paskui teko vogti iš vokiečių vagono geležinkelio stotyje šriftą, matricas ir kitas pogrindinei spaustuvei reikalingas medžiagas", – pasakojo pašnekovas.

VLIK vyrai išmokė mane tinkamai elgtis su granatomis, šaudyti pistoletu, platinti spaudinius, rinkti aukas.

1943 m. pabaigoje VLIK suvienijo įvairias Lietuvoje veikusios rezistencijos organizacijas, rengė tautą aktyviam pasipriešinimui. "Kai gen. Povilas Plechavičius pašaukė jaunimą stoti į Lietuvos rinktinę, 1944 m. pavasarį Kėdainiuose tapau šios armijos savanoriu. Tuo metu įvykiai karo fronte vystėsi žaibiškai, ir tų pačių metų liepą mano gimtuosius Žeimius užėmė Raudonoji armija – sugrįžo 1940 m. patirtas siaubas. Aš gavau VLIK atsišaukimą, kuriame buvo pranešama, kad ši organizacija susivienijo su LLA ir sudarė Lietuvos gynimo komitetą. Tuo metu daugybė vyrų išėjo partizanais į mišką", – teigė S.Bereišis.

Rengėsi susprogdinti tribūnas

S.Bareišiui pavyko išvengti ėmimo į sovietų kariuomenę, nes įsidarbino Žeimių geležinkelio stotyje. Ten susipažino su keliais pogrindžio pasipriešinimo vadovais – Juozu Giedra ir Pranu Raišiu, tapo LLA nariu: dažnai vykdavo pas partizanus, dalyvaudavo įvairiose jų operacijose, tiekė jiems įvairias medžiagas, parūpindavo ginklų. Tačiau 1945 m. gegužę S.Bereišis netikėtai buvo iškviestas į Kėdainių karinį komisariatą.

"Buvau pakviestas kaip naujokas į kariuomenę mokytis lakūnų karo mokykloje. Baigęs mokymus, buvau paliktas ramybėje iki 1946 m. pavasarinio šaukimo. Įstojau Kaune į Finansų kredito technikumo trečią kursą ir, būdamas LLA narys, gavau nurodymą įkurti Kaune ypatingosios paskirties būrį. Ir štai LLA vadovybės įsakymu P.Vileišio aikštėje, minint lapkričio 7-ąją socialistinės revoliucijos metines, turėjo išlėkti į orą visa mūsų tautos išdavikų grietinėlė – mes turėjome po sovietinei grietinėlei skirta tribūna padėti laikrodinę miną. Tą užduotį mes atlikome, tačiau LLA vyriausybė sovietinės šventės išvakarėse liepė tą miną atsiimti, nes pagalvojo, kad tokios akcijos metu gali žūti ir daug nekaltų žmonių", – pasakojo kaunietis

Dvidešimtmetis svėrė 42 kg

1945 m. vasarą Stasys apsigyveno Kaune, pas dėdę, kurio artimieji irgi dalyvavo partizaninėje kovoje, o jau 1946 m. sausį S.Bereišį čia suėmė čekistai. Po baisiausių tardymų jis su kitais suimtais bendražygiais buvo išvežtas į Vilnių, kur septynis mėnesius kalėjo belangėje kameroje.

"Per tą laiką – tardydavo tik naktimis – dienos šviesą mačiau tik vieną kartą. Tardymai baigėsi tuo, kad apkurtau, tačiau klausa pamažu grįžo, ir teisme jau viską girdėjau: tris iš keturiolikos bendražygių nuteisė sušaudyti, o man skyrė dešimt metų lagerių ir penkerius – tremties. Atsipirkau tokia nedidele bausme, nes saugumiečiai nedaug tesužinojo apie mano veiklą", – džiaugėsi Stasys.

S.Bereišis pateko į Uchtos (Komija) lagerį. Per metus kalinys labai išseko – dvidešimtmetis vaikinas svėrė vos 42 kilogramus. Iš S.Bereišio brigadoje dirbusių 32 lietuvių darbingi teliko du – jis ir dar vienas lietuvis nuo Biržų.

Lageris vis augo – kaliniai statė barakus, į kuriuos atveždavo naujų nuteistųjų. Vienas jų – buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Steikūnas. Dirbdamas Uchtos mašinų remonto gamykloje, jis išgelbėjo S.Bereišio gyvybę – parūpino jam ten šlifuotojo mokinio vietą. Tačiau Stasys netrukus buvo perkeltas į Balchašo (Kazachija) lagerio molibdeno kasyklas dykumoje. Ten per plauką liko gyvas, kai pavyko iš šachtų patekti į lagerio mechanines dirbtuves. Mat jose trūko šlifuotojo – šią specialybę Stasys buvo įgijęs Uchtoje. Balchašo lagerio dirbtuvėse dirbo daug šaunių, anot Stasio, lietuvių, buvusių partizanų, plechavičiukų, LLA kovotojų: Balys Gajauskas, Kazys Giedraitis, Jonas Liaukus ir kt.

Lemtinga pažintis su cirku

Prabėgus dešimčiai metų lageriuose, Stasiui buvo leista pasirinkti tremties vietą Kazachstano ribose. Jis pasirinko Petropavlovską. Čia Stasys sutiko daug lietuvių tremtinių, gavo šlifuotojo darbą mažoje įmonėje, bendrabutyje – kamabarėlį, o 1956 m. – pažymą apie paleidimą iš tremties. Tačiau tas leidimas turėjo sąlygą – reikėjo du kartus per mėnesį registruotis Petropavlovsko spec.komendatūroje. Kai netrukus gavo pasą, kuris bylojo apie jo pareitį, Stasys su bičiuliu J.Liaukumi išvažiavo į Lietuvą atostogų. Grįžę į Petropavlovską, nutarė čia dar padirbėti, kad galėtų pradėti gyvenimą iš naujo tėvynėje. Tuo pat metu į Petropavlovską atvažiavo lietuviškas cirkas "Vilnius", kuriame visi artistai buvo lietuviai. Tai buvo didžiulis įvykis Petropavlovsko lietuvių gyvenime.

Vienoje lietuvių vakaronėje su cirko artistais Stasys susipažino su jėgos akrobate Danute Lazauskaite – vienintele mergina šiame kolektyve, kuriame dirbo garsiųjų artistų Ramanauskų, Gineikų, Černiauskų, Variakojų, Kaluževičių, Latvių šeimos. Pažintis su Danute baigėsi jų susirašinėjimu ir vedybomis 1957 m. Lietuvoje. Jauna šeima tik labai trumpai galėjo būti kartu – Danutė vis gastroliuodavo su Lietuvos cirku po visą Sovietų Sąjungą. Stasys suprato, kad ilgai taip negali tęstis, ir 1957 m. įsidarbino Lietuvos nacionaliniame cirke darbininku.

Neištrynė iš atminties

"Cirke su žmona ketverius metus rengėme jėgos akrobatams tinkamą numerį, kurį oficialiai įteisino Maskvos "Sojuzgoscirko" sudaryta komisija. Jaučiau didelį moralinį pasitenkinimą, kad aš, būdamas 34 metų, tapau profesionaliu artistu. Tik gaila, kad manęs, vadinamojo liaudies priešo, neišleido į jokias gastroles užsienyje. Net į Mongoliją negalėjau išvažiuoti, tačiau tai man nelabai rūpėjo. Svarbiau buvo tai, kad man netrukdė pakilti karjeros cirke laipteliais – baigęs Maskvoje specialius kursus, tapau cirko programų režisieriumi-inspektoriumi. Tai netrukdė man cirko programose net 22 metus rodyti su žmona parengtą jėgos akrobatų numerį. Kai žmona išėjo į pensiją, likau dirbti cirke iki 1991 m. vasaros", – prisiminė S.Bereišis.

Jaučiau didelį moralinį pasitenkinimą, kad aš, būdamas 34 metų, tapau profesionaliu artistu.

Cirkas paliko gilią brydę S.Bereišio šeimoje. Mat ir dukrelė Laima jau nuo ankstyvos vaikystės dalyvavo cirko programoje. Būdama trylikametė, Laima tapo profesionalia artiste, dirbo įvairiose trupėse. Jaunylė dukrelė pasirinko kitą profesiją.  "Džiaugiuosi, kad dukterų šeimos padovanojo man tris anūkes, kurios jau pasidomi nuotraukomis senelio albume. Tos nuotraukos liudija nestandartinę senelių profesiją, bet nepasakoja tragiškos šio žėrinčio cirko gyvenimo priešistorės – neturiu nė vienos nuotraukos iš savo vaikystės ar jaunystės – visas atėmė kagėbistai. Neturiu ir lagerio nuotraukų – ten nebuvo galima fotografuoti. Iš tremties parsivežiau tik dvi nuotraukas. Tačiau tokia okupantų politika vis vien neištrynė iš mano ir tautos atminties jų nužmogėjimo, lagerių ir tremčių vaizdų", – įsitikinęs buvęs politinis kalinys ir tremtinys dmj. mjr. S.Bereišis.

Atminties akcija

Prieš 76 metus birželio 14-ąją prasidėjo masiniai šalies gyventojų trėmimai į Sibirą. Vadovėliuose dažnai matome nesuvokiamo dydžio tremties skaičius, bet į Sibirą ištremti buvo ne skaičiai, o žmonės.

Antrus metus projekto "Misija Sibiras" organizuojama atminties akcija#IŠTARK #IŠGIRSK #IŠSAUGOK šiemet istorijos tiltais suvienys Lietuvą tam, kad visi kartu ištartume tremtinių bei politinių kalinių vardus, išgirstume jų likimus ir išsaugotume istoriją. Vilnius, Kaunas ir Klaipėda susijungs tam, kad visi kartu perskaitytume 60 tūkst. ištremtų ir kalintų žmonių vardų bei likimų – po 20 tūkst. kiekviename mieste.

Tai 20 tūkst. likimų ir istorijų arba beveik visi Šančių gyventojai! Įsivaizduokime, kad šių gyventojų staiga nebelieka – kasdien sutikto kaimyno, pardavėjos, paštininko staiga nebėra. Tremties laikotarpiu tai buvo realybė, kurią privalome išsaugoti.

Skaitymai Kaune vyks Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje prie Amžinosios ugnies (K.Donelaičio g. 64, Kaunas). Skaitymų pradžia – birželio 14 d. 13 val. ir tęsis per visą naktį, tol, kol bus perskaitytas paskutinis vardas skaitymų knygoje.

Norinčiuosius prisidėti prie tremtinių ir politinių kalinių atminimo išsaugojimo, kviečiame registruotis misijasibiras.lt. Prie skaitymų prisidėti bus galima ir neužsiregistravus – atvykus tiesiai į skaitymų vietą.

Prie skaitymų Kaune prisideda Lietuvos skautija, Lietuvos šaulių sąjunga, Ateitininkų federacija.

Krasnojarsko krašte, kaip ir kiti atvežti lietuviukai, buvo laikomas banditu ir sovietų tautos išdaviku, tačiau yra aplankęs didžiausią Rusijos deimantų klodą – Popigajaus astroblemą. O taip pat – bene rečiausiai pasaulyje žmonių aplankomą ir sunkiausiai prieinamą paveldo objektą Putoranos plynaukštę.

Jo neeilinio gyvenimo gija jau netrukus pasieks visus skaitančiuosius lietuviškai: sekmadienį Bistrampolio dvare vyks S. Sidaro knygos „Vis tolstantis horizontas“ pristatymas ir fotoparoda. Su mūsų skaitytojais S. Sidaras sutiko iš anksto pasidalinti kai kuriais nuotykiais.

– Koks įdomiausias įvykis aprašytas jūsų knygoje?   

– Vieno kurio negalėčiau išskirti. Bet galbūt jums bus įdomu sužinoti, kad kalbatės su vieninteliu žmogumi, valgiusiu šašlyką iš mamuto.

Keliaudami amžiname įšale suradome mamuto kūną, kurį graužė šiaurės lapės. Nuviję lapes pamatėme, kad atradome tikrą retenybę: kūną, ant kurio išlikusi mėsa. Šiaurėje mamutų kaulų labai daug, daugybė žmonių jų ieško, kad pardavinėtų. Tačiau tokių radinių kaip išlikusi mamuto mėsa itin reta. Todėl nedrąsiai atsipjovėme po gabalą ir išsikepėme. Nebuvo taip, kad reikėtų tai daryti iš alkio, maisto turėjome, bet buvo įdomu: ne kiekvienas mokslininkas gali pajusti senovę dar ir skonio receptoriais. Tas mamutas turėjo būti miręs prieš maždaug 20 tūkst. metų. Bet mėsa buvo skani.

– O ar pats rinkote tokias brangenybes, kaip mamutų kaulai, ar nesusigundėte geru uždarbiu?

– Tiesą sakant, turėjau keletą ilčių. Esu geologas, mano darbas susijęs su įvairiomis naudingosiomis iškasenomis, įskaitant ir brangakmenius, todėl buvo laikotarpis, kai juos pjausčiau, apdirbinėjau. Bet galiausiai uždariau savo laboratoriją: tarybinėje Rusijoje nebuvo tinkama rinka.

– Esate suskaičiavęs, kad vykdėte 54 mokslines ekspedicijas, kurios apimdavo po 600–700 kilometrų. Ar jose pasitaikė tokių vietų, kuriose buvote vienintelis jas aplankęs žmogus?

– Į pasaulinio paveldo sąrašą yra įrašyta Putorano plynaukštė, apimanti visas subarktines ir arktines ekosistemas, nepaliestus ežerus ir upes. Kai dirbau joje prieš 30 metų, buvau toks vienintelis. Putoranas apibūdinamas kaip sunkiausiai pasaulyje pasiekiama vietovė. Į plynaukštę galima patekti tik sraigtasparniu, tokia kelionė dabar kainuotų apie 15 tūkst. eurų. Tiesa, galima plaukti itin srauniomis upėmis, bet taip galima ir galą gauti. Putorano upės turi didžiausius slenksčius. Jei aukščiausi ir gerai žinomi Viktorijos kriokliai Afrikoje yra 108 metrų aukščio, Putorano upių aukščiausias krioklys yra 482 m., kai kas skaičiuoja, kad dar aukštesnis.

– Knygoje aprašote ir, pavyzdžiui, akistatą su vilkais, nuo kurių pavyko apsiginti tik šūviais. Ar daug kartų teko žiūrėti mirčiai į akis?

– Neskaičiavau. Apie tokią akistatą iš tiesų ne iš karto pradedi galvoti, tik kai praeina viena, kita diena. Kartą kaip tik į Putaraną mane turėjo užkelti lėktuvėlis, vadinamasis „kukurūznikas“. Prieš pakilimą lakūnai atėjo pas mane ir sako: mūsų paprašė skubiai nugabenti ligonį, jūs dar palaukite, mes per valandą apsisuksim ir grįšime jūsų skraidinti. Po valandos jie negrįžo, o po dviejų sužinojome, kad lėktuvas sudužo ir visi trys juo skridusieji žuvo.

– Ar šiandienos keliautojams rekomenduotumėte leistis į Sibirą?

– Tikrai rekomenduoju. Džiaugiuosi, kai jie atvažiuoja. Štai lietuvių jaunimas su manimi susitinka Krasnojarsko krašte. Nors jie važiuoja tvarkyti tremtinių kapų, jų tikslai kiti – patriotizmo, lietuvybės ugdymas – vis vien jie susipažįsta su tuo kraštu. Sibire yra kai kurios įdomiausios vietos pasaulyje. Kaip pats didžiausias deimantų „sandėlis“ – Popigajaus astroblemą. Net nežinau, kiek milijardų karatų deimantų susidarytų juos visus iš ten iškasus. Bet jie labai smulkūs, tad kol kas niekas nerenka. Šie deimantai atsirado prieš 40-50 mln. metų, kai į žemę krito didelis asteroidas. Nuo jo smūgio visa organika, buvusi žemės sluoksniuose, persikristalizavo į deimantus.

– Jūsų knygoje radau tokią ištrauką: „Ore pilna ledo kristaliukų, o tai reiškia, kad termometro, jeigu jį turėtume, spiritinis stulpelis nusileistų jau žemiau nei 50 laipsnių. Oras tokiu metu darosi aštrus, girdimumas – padidėjęs. Jeigu per tokį šaltį sudėtum lūpas vamzdeliu ir pūstum srovele orą, jis gurgždėtų lyg plėšomas šilkas.

– Kodėl taip darosi? – klausia manęs vienas kajūras.

Atsakau, kad tai treška ledo kristalėliai, plaukiojantys šaltame ore: leisdamiesi jie vienas prie kito liečiasi, trinasi, ir pasigirsta toks garsas. Evenkai netiki. „Oras gyvas, jam labai šalta, ir jis verkia iš šalčio, nenori eiti iš šiltos burnos,“ – aiškina evenkai.“

Atrodo, kad labai daug esate matęs, pajutęs, gal net išmokęs. Ko jus išmokė laukinis Sibiras?

– Jei mane išmestų į tundrą ar taigą visiškai vieną, galiu išgyventi ir kitiems apie tai papasakoti. Situacijose, kai to prireikė, buvau ne vieną kartą. O ieškodamas aukso, deimantų, kitų naudingųjų iškasenų daugiau sužinojau apie žemę. Aišku, ne tiek, kiek dievas žino, bet jei jis žino dešimtukui, tai aš – kokiam trejetukui. Ir tai man malonu.

Svarbiausia pamoka turbūt būtų nenustoti keliauti ir domėtis. Žinote, neseniai mačiau gal dvejų metų vaikutį, kuris, stovėdamas prie lango, braukė per stiklą kaip per telefono ekraną. Dabar dauguma žmonių į visą pasaulį ir žiūri tik per mažytį telefono langelį.

– Kai buvote vaikas, jūsų tėvą nušovė, motiną nuo patirto siaubo suparalyžiavo, o jus su broliu ir močiute išvežė į Jarcevo kaimą, nutolusį tūkstančius kilometrų nuo namų. Kai kurių valstybių lyderiai tada su žmonėmis galėjo daryti ką nori. Kaip manote, ar tokie laikai gali pasikartoti, kol dar esame gyvi?

– Jie jau pradėjo kartotis. Dalyvaudami projekte, kurio tikslas – sutvarkyti lietuvių Sibiro tremtinių kapus, kasmet turime pereiti vis didesnes kliūtis. Mes visi, ten gyvenantys lietuviai, laikomi Europos agentais ir esame labai atidžiai stebimi. Tačiau vietinė Krasnojarsko valdžia mus dar palaiko, rūpinasi kitomis tautinėmis bendruomenėmis, gyvenančiomis Sibire – ja dar galime kliautis.

Lietuvės tremtinės šeimoje Krasnojarsko krašte gimęs Vytautas N. yra žmogus ne tik be paso, bet ir be pilietybės. Nors vyras nuo septynerių gyvena Lietuvoje, jis turi tik leidimą nuolat gyventi šalyje. Migracijos skyriaus specialistų teigimu, tokių žmonių vien Klaipėdos rajone yra beveik pusė šimto.

Gimtinė – Krasnojarsko kraštas

Dabar jau 63 metų sulaukusio Vytauto mama Petronėlė K. iš Klaipėdos rajone esančio Venskų kaimo į Krasnojarsko kraštą, Ačinsko rajoną, buvo ištremta 1949-ųjų kovo 27 d.

Tada Petronėlei buvo vos 18 m. Tremtyje mergina susipažino su jaunu rusų tautybės sibiriečiu. Šeimoje gimė du sūnūs – 1951 m. Vytautas ir po dvejų metų Algirdas.

Po sunkių išmėginimų 1958-ųjų kovą, kai jau buvo leista grįžti į Lietuvą, čia parvažiavo tik Petronėlė su sūnumis, jos gyvenimo draugas nusprendė likti Sibire.

Tada Vytautui N. buvo septyneri. Netrukus mama ištekėjo. Jos naujasis vyras nusprendė vaikus įsisūnyti ir tremtyje gimusiems berniukams buvo suteikta įtėvio pavardė.

Šeima įsikūrė Priekulėje. Vytautas N. baigė 8 klases, įgijo staliaus specialybę. Kaip ir visiems sulaukusiems pilnametystės, Vytautui N. įteiktas sovietinis pasas. Sunkumai dėl asmens dokumento tremtinės vaikui prasidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Dokumentai mįslingai dingo?

Vytautas N. pasakojo, kad sovietinį pasą keitimui į lietuvišką nuvežė į policijos komisariatą Gargžduose ir pamiršo apie jį.

Po pusės metų prisiminęs vyras ėmė domėtis, kur jo asmens dokumentas. Paaiškėjo, kad jo popieriai kažkaip mįslingai dingo, kai esą pareigūnai kraustėsi į naujas tarnybines patalpas.

"Jie pradėjo tempti gumą. Paskui nusprendė išduoti kortelę – leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kurioje yra tik vardas ir pavardė. Tai, vadinasi, aš – nei lietuvis, nei rusas, žmogus be pilietybės, kaip iš mėnulio nukritęs", – piktinosi Vytautas N.

Keisčiausia, jog policijoje dingo ir visi ankstesni dokumentai, kokiu pagrindu jam buvo išduotas sovietinis pasas.

Čia jau galima kelti daugybę versijų. Galbūt Vytauto N. asmens tapatybe naudojasi kitas žmogus, juolab apkvailinti šį vyrą nebuvo labai sunku, jis nevengė taurelės, buvo nusigyvenęs, tačiau darbštus, nuolat talkindavo kitiems, artimųjų, kurie juo rūpintųsi, lyg ir neliko.

Uždarbiavo Urale

Tremtyje gimęs Vytautas N. vis dėlto panoro gauti Lietuvos pasą ir tapti visaverčiu šalies piliečiu, nes leidimas nuolat gyventi Lietuvoje jam nesuteikia teisės net gauti banko kortelės, sudaro sunkumų tvarkant pensijos gavimo reikalus, jau nekalbant apie balsavimo teisę.

Pagrindinis trukdis gauti lietuvišką pasą lig šiol buvo Vytauto N. gimimo vieta – Rusija, be to, 1981 metais jis pusmetį uždarbiavo Urale, Reževsko miškų ūkyje, tai yra toje pačioje Rusijoje.

Kitaip tariant, buvo išvykęs iš Lietuvos, ir, nepaisant to, kad jis vėl čia sugrįžo po 6 mėnesių, vyrui atgauti pilietybę yra labai nelengva.

Nors įrodymai akivaizdūs – Vytauto N. vardu išrašytas sovietinis karinis bilietas, kuriame yra įrašas, jog jis išduotas Klaipėdos miesto kariniame komisariate, taip pat nesunku patikrinti ir bent kelias iš 17 jo buvusių darboviečių, kuriose Vytautas dirbo sovietmečiu.

Neabejotina, kad nors vienos jų archyviniuose dokumentuose tikrai galima rasti tarybinio paso kopiją ar bent išrašytus paso asmens duomenis. Kodėl to niekas lig šiol nepadarė, neaišku.

Po 25 metų nepriklausomybės šalyje susiklostė paradoksali situacija – tremtinys liko be Lietuvos pilietybės.

Aplaidumas ar principo reikalas?

Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyriaus Klaipėdos rajono grupės vyresnioji specialistė Lina Šneiderienė dirbo Migracijos skyriuje dar tada, kai Gargždų policijos komisariatas veikė senosiose patalpose.

Dienraščiui moteris teigė, kad neatsimena Vytauto N. paso dingimo istorijos.

"Dėl dokumentų dingimo nieko negaliu pasakyti, tik žinau, kad tie asmenys, kurie laiku nepasirašė pasižadėjimo Lietuvos Respublikai, turėjo įsirodyti, kad jiems priklauso Lietuvos pilietybė. Kas nesugebėjo to padaryti, jiems išduoti leidimai nuolat gyventi Lietuvoje. Suprantu, kad Vytautas N. kažko nepateikė", – dėstė L.Šneiderienė.

Pasak Migracijos skyriaus darbuotojos, buvo įvairių situacijų išduodant pasus – vieni žmonės neturėjo gimimo liudijimo, kiti – santuokos liudijimo.

L.Šneiderienė spėlioja, kad Vytauto N. atvejis yra viena tų situacijų, kai jis nepateikė visų reikiamų dokumentų.

"O gal jis ir nelabai stengėsi kai ką surasti. Nes tikrai žinau, kad kas labai norėjo, susirado ir įrodė pilietybę be didesnių problemų. Asmenų be pilietybės Klaipėdos rajone turime 40. Manyčiau, kad tai ne taip ir mažai, nes šiuo metu su leidimais Lietuvoje gyvena daugiausia tik užsieniečiai – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos piliečiai", – teigė L.Šneiderienė.

Tie 40 asmenų be pilietybės Klaipėdos rajone gyvena nuo senų laikų, jiems įrodyti pilietybę nebūtų sunkumų, bet dauguma jų – asocialūs žmonės, ir tai jiems nelabai rūpi.

Yra kita kategorija asmenų be pilietybės, kuriems jų statusas yra principo reikalas, – jie nepripažįsta Lietuvos Respublikos.

Turės prisiekti Lietuvai

Vytautas N. turi šansą atgauti Lietuvos pilietybę ir gauti lietuvišką pasą, bet jis pats asmeniškai turėtų ateiti į Migracijos skyrių Gargžduose, kur vėl iš naujo peržiūrėtų visus jo turimus dokumentus.

"Jis turėtų ateiti ir pateikti gimimo liudijimą, jei buvo tremtinys, pateikti tremties dokumentus. Tačiau turiu pabrėžti, kad pilietybės sutvarkymas, prašymo peržiūrėjimas kainuoja pinigų. Šiuo atveju, jei jis yra lietuvių kilmės asmuo, bus taikoma paprastesnė tvarka ir tai kainuotų 176 litus", – teigė L.Šneiderienė.

Esą tokiems žmonėms tai didelė suma. Ir daugumai asmenų, neturinčių pilietybės, tai yra kone pagrindinis motyvas, kodėl jie nesitvarko dokumentų.

Beje, kortelę – leidimą nuolat gyventi Lietuvoje jie turi pasikeisti kas 5 metus, o tai irgi kainuoja.

"Jie net tos kortelės keitimui neturi pinigų, ir mes vargstame. Mūsų rajono savivaldybė anksčiau apmokėdavo dokumentų keitimo išlaidas, tačiau dabar Klaipėdos rajono politikai traktuoja, kad tai yra ne Lietuvos piliečiai, todėl ir neapmoka už leidimų pakeitimą", – pasakojo L.Šneiderienė.

Pasak Migracijos skyriaus vadovės, Vytauto N. atveju pilietybės atkūrimui būtų taikoma paprastesnė tvarka, jam nereikėtų laikyti lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzamino.

"Bet į Vilnių priesaikai vis tiek reikėtų važiuoti. Vėl kyla klausimas, ar asmuo tam turės tiek pinigų? Kai pradedi žmogui pasakoti, kokia yra tvarka, ir vėl viskas ima strigti", – apgailestavo Migracijos skyriaus darbuotoja.

Vytauto N. paso ir pilietybės reikalus padedantis tvarkyti klaipėdietis Zenonas Lapinskas įsitikinęs, kad dėl paso dingimo Vytautas N. yra nekaltas, tad pilietybę sieks šiam žmogui padėti sugrąžinti per teismą.

Pasak Z.Lapinsko, didesnio absurdo būti negali, kaip iš tremtinio atimti teisę būti Lietuvos piliečiu.