Festivalio pagrindinėje programoje šiemet varžėsi apie 300 filmų ir jie buvo suskirstyti į 51 programą. Kai kurios programos kiekvienais metais išlieka tokios pačios, kartais pridedama naujų.

**

Maždaug po dvylikos valandų trukmės skrydžio be sustojimo pro lėktuvo langus pirmą kartą pamatau Ameriką – neaprėpiamą tuštumą, kalnus ir kanjonus. Ji nebėra ta amerikietiška svajonė, su kuria mes užaugome dešimtajame dešimtmetyje – dabar man tai tiesiog šalis toli toli, tūkstančius kartų matyta filmuose. Filmų žemė. Praskrendame Solt Leik Sitį, Las Vegasą, galiausiai matyti neaprėpiamas Los Andželas – su savo palmėmis, kalvomis, viešosiomis daiktų saugyklomis ir automobilių stovėjimo aikštelėmis. (Tikrai nenuostabu, kad į Palm Springsą JAV vykau pristatyti pačios sukurto trumpametražio filmo „Automobilių stovėjimo aikštelė“).

Kelias dienas praleidus Los Andžele apsvaigina beprotiškai skanaus maisto galimybės – baodziai, Budos dubenėliai, tajų maistas, suvožtiniai, takai, limonadai... Man neapsisprendžiant, ką noriu veikti ar valgyti, draugai amerikiečiai nuolat kartoja: „Whatever you want“ (liet. Ko tu tik nori). Pradžioje galvojau, kad tai ironija.

Jaučiuosi kaip vaikas, pirmą kartą pamatęs Holivudo ženklą.

Prieš vykdama į už poros valandų kelio esantį Palm Springsą laiką leidžiu Los Andžele – pasiplaukiojimas vandens dviračiais-gulbėmis Echo parke, netikėtas boulderingo žygis, Malholando kelias (kad juo važiuoju, nežinojau iki paskutinės minutės, kol išsukome iš jo prie medinės baikerių kavinės ir nepamačiau ženklo). Išnirimas iš už kalnų ir pirmą kartą atsiveriantis Ramusis vandenynas, Malibu palmės apačioje... Galiausiai nusipelnytas alus po žygio prie vandenyno nusileidus saulei (išmokau pamoką, kad kartais gražesnis vaizdas būna nusileidus saulei, o ne pats saulėlydis). Galiausiai klasikinė LA patirtis po žygio – greitojo maisto restoranas „In-N-Out Burger“. Kartais vis apima tas jausmas: „Ei, aš Amerikoje!“

Asmeninio archyvo nuotr.

Palm Springsas

Per dykumas ir kalnus važiuojame greitkeliu su keistomis advokatų kontorų reklamomis pakelėse, visai kaip iš „Geriau skambink Solui“.

Festivalis prasideda atidarymo ceremonija. Po jos rodoma filmų programa. Joje man asmeniškai ryškiausias – suomių trumpametražis filmas „The Blanket“ (rež. Teppo Airaksinenas) apie dešimtmetę Marją, kuri gyvena Suomijos vienkiemyje su mama ir mažu kūdikėliu. Ji padeda mamai rūpintis namais – dirba namų apyvokos darbus, neįprastus tokio amžiaus mergaitei, pavyzdžiui, kapoja malkas. Galiausiai ji turi su slidėmis per užšalusį ežerą nukeliauti į miestelį nupirkti kūdikėliui pieno. Mama jai įduoda baltą paklodę... Jai grįžtant virš jos praskrenda kariniai lėktuvai ir subombarduoja miestelį, kuriame ji ką tik buvo...

Kitos dienos – sėdėjimas prie baseino po skėčiu, bandant išvengti dykumos karščio, didesnio nei 40 °C, festivalio vakarėliai ir trumpų filmų programų žiūrėjimas. Viena įdomiausių programų man buvo „Slice of Life“. Šioje programoje – subtilūs filmai, kuriuose iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, nedaug naratyvo, bet jie užgriebia trapius, o kartais ir beprotiškai svarbius gyvenimo įvykius, paprastai vos pastebimus kasdienybėje. Kai kurie tiesiog paperka gyvumu ir šviežumu. Paminėsiu keletą labiausiai įsiminusių. Šveicarų „Fish Fingers“ (rež. Larsas Mulle) iš atskirų scenų sudėliotas komiškas filmas apie baseiną sezono pabaigoje ir žmones, kurie nesugeba paleisti vasaros. Katherine Propper režisuotame „Birds“ – skirtingi ir autentiški kelių paauglių gyvenimo ir pirmosios meilės gabaliukai, pakibę kažkur laike ir Teksaso vasaros karštyje. „I Should Feed My Cat“ (rež. Abramas Cerda, Belgija) pasakoja apie homoseksualų lotynoamerikietį Briuselyje, kuris išgyvena sužinojęs apie savo buvusiojo mirtį, ieško ryšio ir artumo, bet kartu ir vengia, subtiliai atsiprašydamas, kad jam reikia pamaitinti katę. Vienas labiausiai įsiminusių programos filmų – „A Study in Conservation“ (rež. Anna Ramey Borden, JAV) apie jauną du vaikus turinčią šeimą, kuri vos geba susitvarkyti su kasdiene buitimi, gaunančia dar vieną teigiamą nėštumo testą.

Kita sužavėjusi programa  – „Growing Pains“, iš kurios bene labiausiai patikęs filmas – Kelly Pike „Picture Day“, vėliau festivalyje pelnęs „Young Cineastes“ apdovanojimą. Jis subtiliai pasakoja apie paauglę merginą, kuri priešinasi tėvų ir visuomenės jai primetamoms išvaizdos normoms. Kitas šios programos įsiminęs filmas – kanadiečių „Brasier“ (rež. Emilie Mannering) apie vienuolikmetę paauglę Pierre-Amelią, kurios nekaltas vaikiškas pasaulis dūžta, kai ji paskiriama į futbolo komandą su vyresnėmis paauglėmis, kurių seksualinio pobūdžio kalbos pažadina mergaitės užslėptą aistrą broliui.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dvi matytos programos „Outsiders & Underdogs” ir „Odd Couples“ – apie keistus veikėjus ir dar keistesnes jų visatas. „Binge Loving“ iš pirmosios programos, rodytas ir Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje, pasakoja apie privatų detektyvą, priklausomą nuo maisto, ir jo ryšį su kliente, sekančia neištikimą vyrą. Antroje programoje labiausiai sudomino „Wild Card“ (rež. Tipper Newton, JAV) – stilingas, ant juostos filmuotas filmas, kur maišomas „film noir“ komedijos ir romantinės komedijos žanrai, apie du keistuolius, kurie susitinka per vaizdo pasimatymų paslaugas teikiančią įmonę. Filmas pelnė „Best Midnight Short“ specialųjį paminėjimą. Režisierė pati ir vaidina filme.

Tarptautinis ir JAV kinas

Taigi matome, kokia didelė ir įvairi šio festivalio programa. Ko tu tik nori. Joje – ir jau po kitus festivalius keliavę ir apdovanojimų pelnę filmai, ir visiškai nauji perliukai, kuriuos iš  atsiųstų beveik 6 000 filmų atrinko festivalio programos sudarytojai.

Kaip minėjau, festivalyje rodyta apie 300 trumpametražių filmų, tad pamatyti visus tikrai sunku. Kiek teko kalbėtis su kino kūrėjais iš JAV, Palm Springso „Shortfest“ šalyje žinomas kaip prestižinis, daug dėmesio skiriantis tarptautiniams trumpiesiems filmams. Žvelgiant į festivalio programą, matyti gana ryškių skirtumų tarp tarptautinių ir amerikiečių trumpametražių filmų. Europos ir Azijos filmuose vyrauja formų paieškos, atvira pabaiga, o amerikiečių filmus paprastai į priekį labiau varo siužetas, labiau tradiciniai naratyvai ir formos; dažnai šie naratyvai originalūs ir su daug siužeto vingių, tačiau jų pabaiga uždara, žinutė aiškesnė. Kinematografija dažniau taip pat tradicinė. Filmai politiškesni, juose aptariamos socialinės temos. Į Lietuvos kino festivalius atkeliauja palyginti mažai amerikiečių trumpojo kino, tad šios šalies kine aptariamos temos ar naratyvai mūsų šalies praktiškai nepasiekia, kaip, pavyzdžiui, šiuolaikinių indėnų gyvenimas.

Todėl šis festivalis buvo puiki proga susipažinti su amerikiečių kinu. Vienas originaliausių siužetu filmų buvo „Written By“ (rež. Callie Bloem, Christopheris Ewingas, JAV) – apie merginą, kuri sužino, kad yra fikcinė herojė. Merginą ištinka krizė, kad ji yra vidutiniška. Ji bando susisiekti su ją sukūrusiu autoriumi ir sužino tiesą apie save.

Asmeninio archyvo nuotr.

Paminėsiu „Starfuckers“ (rež. Antonio Marziale, JAV) – tai vietinis filmas-žvaigždė, rodytas Sandanso ir Berlyno kino, kituose prestižiniuose festivaliuose. Jis pasakoja apie jaunus vaikinus, kurie tenkina žymaus režisieriaus fantazijas už pažadą, kad jis padarys juos garsius. Jie atranda kūrybišką ir itin sinefilišką būdą maištauti.

„Act of God“ (rež. Spenceris Cookas, Parkeris Smithas, JAV), laimėjęs geriausio JAV trumpametražio filmo prizą, pasakoja apie neįgalų vaikiną Stiuartą, kuriam kartais trukdo itin aukšta savigarba – toks paprastas dalykas, kaip pakelti 100 dolerių nuo žemės, gali prilygti žygdarbiui.

Dokumentinis filmas „Meantime“ (rež. Michaelas T.Workmanas, JAV), laimėjęs „Vimeo Staff Picks“ apdovanojimą, jautriai pasakoja istoriją apie režisieriaus tėtį, kuris po panikos priepuolio darbe sukelto insulto iš dalies praranda atmintį. Režisierius kartu su tėčiu bando susigrąžinti atsiminimus per vaizdo įrašus iš jo praeities.

Šio festivalio programoje buvo galima išvysti nemažai žanrinių filmų – nuo labai meinstryminių iki labai arthauzinių, kur tarpusavyje maišomi skirtingi žanrai, daug siaubo filmų, maišytų su trileriais, fantastika ir visiškai žanriškai neįvardijamu arthauzu. Iš matytų norisi paminėti „Deep Blue“ (rež. Franie-Éléonore Bernier, Kanada). Viešbutyje suskamba telefonas. Moteris atsiliepia. Jai skambina jūra. Ji baseine randa žuvį. Moteris su ausinėmis stebi, kas vyksta. Danų režisieriaus Caspero Kjeldseno „In The Soil“ pasakoja apie Danijos kaime gyvenančią Karoline ir jos tėtį, kuris vieną dieną jų kieme pradeda kasti duobę. Jį traukia vis gilyn ir gilyn.

Ko tu tik nori. Kad ir kaip būtų keista.

Festivalyje itin populiarios buvo žanriniams filmams skirtos programos „Thrills and Chills“. Itin daug dėmesio susilaukė kasmetė programa „Gayla!“, skirta švęsti queerness.

Dar įsiminė „Further and Further Away“ (rež. Polenas Ly, Kambodža), pelnęs geriausio vaidybinio filmo, trunkančio daugiau kaip 15 minučių, apdovanojimą ir kvalifikaciją „Oskarams“. Jauna vietinė Bunong moteris ir jos vyresnis brolis praleidžia paskutinę dieną savo kaimelyje Šiaurės Rytų Kambodžoje artėjant persikėlimui į sostinę ieškoti geresnio gyvenimo. Kol jos brolis džiaugiasi dėl persikėlimo, ji jaučia tylų norą grįžti į jų kaimą, kuris prieš keletą metų išnyko dėl šalia esančios hidroelektrinės užtvankos plėtros.

Tarp atradimų dar norisi paminėti estų filmą „Dear Passengers“ (rež. Madli Lääne). Tai eksperimentinio žanro filmas, galiausiai tampantis bene šokio filmu apie autobuso keleivius, atstumo ir artumo paieškas. Apie artumą, kurį kartais įsivaizduojame, bet nedrįstame sau to leisti.

Vertas paminėti šveicarų režisierės Jelos Hasler „On Solid Ground“, jau rodytas „Kino pavasaryje“, apie jaunos moters Elis dieną, kelionę per miestą ir susidūrimą su skirtingomis agresijos išraiškomis.

Japonų kilmės JAV režisierės Annos J.Takayamos filmas „The Voice Actress“ poetiškai ir subtiliai pasakoja apie balso aktorę Kingyo, dirbančią Tokijuje, kuri sugeba matyti gyvų ir negyvų dalykų sielą. Ji turi atrasti save iš naujo šiai profesijai keičiantis. Pagrindinę aktorę įkūnijo režisierės mama, kuri iš tikrųjų dirba šį darbą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Festivalio organizatoriai teigė, kad šiais metais specialiai neboikotavo rusiškų filmų, tiesiog taip atsitiko, kad nė vienas nepakliuvo į programą. Tačiau joje buvo trys ukrainiečių filmai. Iš jų pavyko pamatyti „The Diaper Cake“ (rež. Anastasia Babenko), kuris man – vienas labiausiai patikusių festivalio filmų. Jauna pora Lena ir Vitia ką tik susilaukė kūdikėlio. Nors ir  jie patys kaip vaikai. Vitia ateina aplankyti Lenos ligoninėje po siautulingos vakarėlių nakties. Jie turi pažadinti vaikelį, kad Lena galėtų jį pamaitinti. Pamažu abu supranta, kad šis žmogus su jais liks visą gyvenimą. Per tokį trumpą filmą režisierė sugeba be galo subtiliai parodyti personažų užaugimo istoriją.

Kino industrija ir baigiamasis žodis

Festivalio metu vyko ir kitokie renginiai – paskaitos, apskritojo stalo susitikimai, diskusijos. Kiekvieną dieną – vakarėliai, skirti kino kūrėjams susipažinti, užmegzti ryšius, draugystes. Rengėjai stengėsi surasti ir pasiūlyti skirtingų vietų Palm Springso mieste. Šis festivalis – tikrai puiki vieta pažintims ir draugystėms su kūrėjais iš viso pasaulio megzti. Ko tu tik nori.

Kitą dieną, jausdami šios svajonės kvaitulį, keltuvu kylame į San Jacinto kalnus, ten pagaliau vos daugiau kaip 20 °C šilumos. Beveik kaip namie. Paskui beveik iki vakaro sėdime prie „Hilton“ baseino su kokteiliais ananasuose. Prisijungia dar viena režisierė. Ji pasakoja, kad kuria filmą apie undinėles, ir sako, kad dėl to lanko buvimo jomis kursus ir kad būtų smagu pabūti undinėlėmis kartu, jei kada atvyksiu į Kanadą. Ko tu tik nori...

**

Virš kalnų ir dykumos besileidžiant saulei grįžtu į Los Andželą. Vėl tie patys reklamos stendai kaip iš „Geriau skambink Solui“, tos pačios beribės automobilių stovėjimo aikštelės.

Kitą dieną, prieš išskrisdama, sėdžiu draugo, pas kurį apsistojau, kieme. Karšta. Geriame alų. Laidais prabėga voverytė, pravažiuoja ledų mašina. Jausmas „Aš Amerikoje!“ tampa „Man atrodo, aš čia ir gyvenu.“

Vakarienei prieš skrydį pasirenkame tajų restoraną. Šį vakarą prie vakarienės geriu kokoso vandenį iš kokoso vaisiaus. Sako, kad dabar jau tikrai patyriau Los Andželą.

Pakeliui į oro uostą automobilyje per radiją skamba „Automatic“ daina „Living on The Edge“ ir jau kėsinasi priminti man apie Vilnių.

**

Oro uoste siunčiu draugams iš festivalio savo nuotraukas su tuo kokoso riešutu. Gimsta filmo idėja – kodėl nesukūrus filmo apie du personažus, kurie keliauja ir ieško kuo įdomesnių kokteilių iš vaisių? Bet tikroji pamoka, kurią jie turi išmokti, – gražiai elgtis su savimi.

Nori nenori, galiausiai kelionės pabaigoje susimąstai: o ko gi aš iš tiesų noriu?

1954 m. įkurtas tarptautinis Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalis yra seniausia pasaulyje tokių filmų platforma, garsėjanti dėl programos įvairovės ir atvirumo naujoms formoms. Prestižiniame festivalyje savo filmus yra rodę Martinas Scorsese, Werneris Herzogas, o apdovanojimus yra pelnę ir lietuvių menininkai: Deimantas Narkevičius, Emilija Škarnulytė, Audrius Stonys.

„Festivalio stiprioji pusė yra ta, kad jame visiškai netikėtai galima susidurti su nepaprastai įdomiais dalykais. Nes sudarant festivalio programą [...] galioja vienintelis principas – tai intelektualinis, estetinis ir politinis smalsumas“, – taip festivalį vertina Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (2021 m., gegužė).

Lietuvos žiūrovams Goethe‘s institutas Vilniuje parinko keturias programas iš 2020 m. festivalio laidos, pasižyminčias aktualia mūsų regionui tematika bei atspindinčias Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalio temų įvairovę:

Pagaminta Vokietijoje. Migracija. Šiame rinkinyje pateikiami geriausi pastarųjų dešimties metų Vokietijos trumpametražiai filmai migracijos tema, pasakojantys apie šiandien Vokietijoje gyvenančių migrantų gyvenimo sąlygas bei nematomas Europos sienas, su kuriomis šie žmonės susiduria savo kasdienybėje.

S. Lahu nuotr.

Tarptautinis konkursas. Šioje programoje atrinkti įdomiausi 2020 m. tarptautinio konkurso filmai. Pradedant Meksikos Čiapaso valstijoje esančio kaimo portretu pavadinimu „( ( ( ( ( /*\ ) ) ) ) ) )“, kuriame apžvelgiami šiuolaikiniai čiabuvių bendruomenės iššūkiai ir pasaulėžiūra, ir baigiant praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos Graikijos vaizdu darbininkės Anthi akimis filme „Bella“.

Nugalėtojų programa. Šioje 2020 m. festivalio laureatų rinktinėje pristatomi net po kelis kartus apdovanoti darbai. Pavyzdžiui, itin daug dėmesio Vokietijoje sulaukęs daug kainavęs Bjørn’o Melhus’o mokslinės fantastikos filmas „Sugar“, kuriame robotas savo kūnišku artumu stengiasi išlaisvinti postapokaliptinio vartotojiško pasaulio gyventoją iš jo įprastos rutinos.

Menas ir eksperimentai. Šioje programoje pristatomi įdomiausi filmų kūrėjai, kurie šiuo metu balansuoja tarp kino ir kitų meno rūšių. Atrinktų filmų režisieriai kartais naudojasi visiškai neįprastomis techninėmis ir estetinėmis priemonėmis, kai kurie jų jau labai sėkmingai demonstruoja savo darbus galerijose ir kitose meno erdvėse.

Laikas: 2021 m. spalio 26–30 d.

Vieta: „Skalvijos“ kino centras, A. Goštauto g. 2, Vilnius.

Didžiausias trumpametražių filmų renginys Baltijos šalyse – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – grįžta su dar brandesne programa, kiek pakeitęs pavadinimą ir sulaukęs jauno jubiliejaus. Ištikimi trumpo metro filmų gerbėjai šiemet išvys aštuonias tarptautines ir dvi nacionalines konkursines bei tris specialiąsias programas: šiuolaikinių menininkų – Deimanto Narkevičiaus ir brito Johno Smitho – filmus, naujai pažvelgti į miestą siūlančią programą „Vilnius kine“ bei mažiausiems kino žiūrovams skirtą programą „Filmukai vaikams“. Dešimtąjį jubiliejų švęsiantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis šiais metais vyks spalio 7–11 d. „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“ Vilniuje, o spalio 15–18 d. persikels į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį ir Ukmergę.

„Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis jau dešimt metų žiūrovus kviečia žiūrėti eksperimentų nebijančius trumpus filmus, kurie neretai laužo kino suvokimo ribas“, – sako Marija Razgutė, viena iš tarptautinio trumpų filmų festivalio organizatorių.

Konkursinė festivalio programa: tai, kas svarbu šiandien

Festivalio programos sudarytojų kruopščiai atrinkti tarptautinės konkursinės programos filmai nagrinėja temas, jaudinančias šiandieninį pasaulį – pabėgėliai, emigrantai, patriotizmas, savosios tapatybės paieška, karas Ukrainoje. Tai tik kelios temos, kurias gvildens 45 vaidybiniai, dokumentiniai ir animaciniai filmai, atkeliavę iš skirtingų pasaulio šalių. Dvi minutės – tiek trunka trumpiausias programos kūrinys „Trumpas filmas iš gyvenimo“ (rež. Laila Pakalnina, 2014), o 38 minučių „Niekieno turtas“ (rež. Pia Borg, Edward Lawrenson, 2014), pasakojantis apie psichiatrinėje ligoninėje įkurtą meno studiją, – ilgiausiais iki šiol festivalyje rodytas filmas. Aštuonios tarptautinės konkursinės programos žiūrovams atskleis, kokį ilgalaikį poveikį gali sukelti trumpo metro filmas.

Festivalyje pirmą kartą bus surengtas nacionalinis trumpų filmų konkursas, kurį sudaro dešimt jaunų kino kūrėjų filmų. Pasak festivalio organizatorių, tai patys savičiausi pastaraisiais metais Lietuvoje sukurti trumpo metro filmai, subtiliai reflektuojantys šiandienos aktualijas, jauno žmogaus jausmus ir problemas, požiūrį į praeitį. Užsukę į nacionalinio konkurso seansus išvysite ne vieną tarptautinį kino festivalį apkeliavusius ir žiūrovų simpatijas pelniusius filmus. Taip pat šioje programoje pristatoma ir viena nacionalinė premjera – tai režisieriaus Vyganto Bachmackij vaidybinis darbas „Vaikai“ (2015 m.), fiksuojantis netikėtai pakrypusį nusikaltimo scenarijų.

Specialiosios programos sąmoningam žiūrovui

Trys specialiosios Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio programos pasiūlys pažvelgti į šiuolaikinio meno ir avangardinio kino lauką, pakalbėti apie Vilniaus istoriją ir daugiakultūriškumą bei ugdyti sąmoningą ir aplinkai jautrų kino žiūrovą. Šių metų festivalio pažiba – šiuolaikinio meno kūrėjo Deimanto Narkevičiaus ir avangardinio kino kūrėjo brito Johno Smitho filmų programa. Du vakarus festivalio žiūrovai turės išskirtinę galimybę žiūrėti šių menininkų filmus, pirmą kartą rodomus drauge, bei dalyvauti diskusijoje su meno kritike Dovile Tumpyte ir abiem menininkais. Šia proga festivalis paliks įprastas kino sales ir trumpam įsikurs pamirštoje, bet atgimsiančioje, nuostabiu sieninės tapybos darbu puoštoje, kino salėje ant Tauro kalno.

Pasak festivalio organizatorių, specialiosios programos „Vilnius kine“ idėja kilo labai natūraliai – atliepiant pastarųjų metų debatus apie miesto istoriją ir tapatumą kultūrinėje erdvėje. Programos filmai ieškos „dingusio“ Vilniaus paveikslo, bandys užčiuopti praėjusio laiko dvasią ir atras naujus nematytus miesto rakursus. Festivalis, bendradarbiaudamas su laisvuoju universitetu LUNI, prieš „Vilnius kine“ programos peržiūras pakvies į dvi filmų įkvėptas ekskursijas, praplėsiančias lietuvių kino, miesto istorijos, architektūros bei kultūros žinias ir, tikėtina, kasdienio maršruto žemėlapį.

Programa „Filmukai vaikams“, skirta mažiesiems žiūrovams nuo trejų metų, atkeliavo iš garsiausio trumpametražių filmų festivalio Clermont-Ferrand Prancūzijoje, turinčio ilgametę patirtį ruošiant filmų programas vaikams. Šią programą sudaro ne tik smagūs ir gražiai nupiešti animaciniai filmai, bet ir vaidybinis filmas, vaizduojantis, kaip aklas vyras gaudo žuvelę sudužus akvariumui, dokumentinis filmas apie kompostavimą ir vienas eksperimentinis – kupinas abstrakčių figūrų, spalvų ir kompozitoriaus bei muzikanto Steve’o Reicho muzikos žaismo. „Filmukai vaikams“ neįkyriai ir nenaiviai supažindina vaikus su įvairiomis temomis ir ugdo naują kino žiūrovų kartą. 

Industrijos profesionalams – trumpametražių filmų forumas „Baltic Pitching Forum“

Festivalio metu jau trečią kartą vyks Baltijos šalių trumpametražių filmų idėjų pristatymo forumas „Baltic Pitching Forum“. „Sėkminga praėjusių metų renginio patirtis parodė, kad toks trumpametražių filmų industrijai skirtas forumas ypatingai svarbus siekiant atkreipti dėmesį į Baltijos šalių kūrėjus bei atskleisti jų kūrybinį potencialą. Šis renginys – tai ne tik unikali galimybė susipažinti su Europos kino profesionalais, bet ir sužinoti, kaip teisingai ir sėkmingai pristatyti projektą, ir būti išgirstiems, įvertintiems geriausių savo srities specialistų“, – teigia festivalio direktorė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė.