Stebėtojo žvilgsniu
Po dešimties metų pertraukos E.Suleimanas mums pristato savo ketvirtąjį ilgametražį filmą – tai dešimt metų brandintas autobiografinis kūrinys.
Keliaudamas po miestus, tokius kultūros centrus kaip Niujorkas ar Paryžius, E.Suleimanas sukaupė daugybę užrašinių su savo įspūdžiais, kurie buvo perkelti į filmą. Žodis "įspūdis" nėra pats taikliausias, nes vaizdai filme primena poetinę meditaciją su self-mocking (angl. save pašiepiančiu) prieskoniu. Juk pats filmo pavadinimas nurodo poetinį režisieriaus-protagonisto kasdienybės polėkį, kaip įvardijo Kanų kino festivalyje režisierių kalbinusi žurnalistė: "dangus turėtų būti vieta, kur žmonės susiburia dalintis poezija".
Stabtelėti, prisėsti ir svajoti, stebėti. Filmas kuriamas kasdienybėje, be jokios intencijos. Tai gyvenimo būdas, kuriuo kvestionuojama visa sukaupta išmintis. Neveltui režisieriaus kinematografinis stilius dažnai lyginamas Jacques Tati ir Busteriu Keatonu dėl poetinės burleskos ir blaivybės sąveikos. Kasdienybės poezija ir neorealizmą primenantys fragmentai – lyg su kamera, lydimi E.Suleimano, išveda į Nazareto, Paryžiaus ir Niujorko gatves. Tik filmo veikėjo matomos gatvės yra kiek kitokios. Ši gatvių poezija stebima iš šalies – Elia kuriamas veikėjas beveik niekada nedalyvauja veiksme, tik jį stebi.
Kasdienybė ir svajonės
Pagrindinio aktoriaus ir režisieriaus pavardė kai ką primena. Suleimanas (kalbama apie Suleimaną Didįjį) taip pat buvo ilgiausiai Osmanų imperiją valdęs sultonas, kuris ypatingai vertino meną, o režisierius E.Suleimanas itin vertina poetinį kiną.
Stebėtos patirtys ir nugyventi metai – taip dirba režisierius. Filmas mums siunčia žinutę, kad įkvėpimas ateina iš netikėčiausių vietų. Jame rodomi skirtingų kultūrų žmonės, tarpusavio santykiai, ryšys su stebinčiuoju veikėju, kurį įkūnija E.Suleimanas, atskleidžia kasdienybės nesusipratimų komediją. Tai ir šio filmo, ir paties režisieriaus gyvenimo poetiška-magiška patirtis. Ji slypi ne ten, iš kur esi kilęs, ne pastovume ar vienovėje, bet gimsta iš daugialypiškumo ir daugiakultūriškumo.
Filme veikėjo klausia: "Ar esate tikrasis ir taisyklingasis pasaulio pilietis?". Žiūrovas nesulaukia atsakymo, pasineria į tylią pagrindinio veikėjo būtį ir pastebėjimus, lygiai kaip Niujorke jo besiklausantys studentai, kurie apsivilkę gyvūnų kostiumais irgi laukia atsakymo.
Universalios tiesos
Režisieriaus E.Suleimano įkūnytas protagonistas – tai mūsų langas į kultūroms atvirą pasaulį. Vyras pabėga iš Palestinos tam, kad pradėtų gyvenimą iš naujo, tačiau susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip ir namie. Taigi poezija slepia nepatogią žinutę – Palestinos situacija pradeda atspindėti pasaulį. Pagrindinis veikėjas yra tylus stebėtojas. Išgirstame jį kalbant tik sykį, kai Niujorke taksi vairuotojo paklaustas jis atsako, kad yra palestinietis iš Nazareto. Simboliška ir neįprasta, kad pagrindinis filmo veikėjas filme prabyla tik vieną kartą, norėdamas atsakyti iš kur yra kilęs. Veiksmas, kviečiantis susimąstyti apie kultūrą, jos palikimą ir ritualus.
Režisierius kuria filmą apie tai, kas atliepia visuotinę pasaulio jauseną. Filmas nesiekia kritikuoti Palestinos, o kviečia susimąstyti, kad kuriasi tam tikri šablonai, pagal kuriuos gyvena palestinietis, niujorkietis, prancūzas, galbūt, jei išdrįsime teigti, ir lietuvis? Tai ne politinis filmas, o tam tikra režisierius tikėjimo žmogiškąja egzistencija, esančia virš kultūros, išraiška. Ji netiesiogiai kalba apie kosminius ar net magiškus žmonių santykius.
Kelias iš namų ir atgal
Tai, ką E.Suleimanas mums pristato, yra nauja perspektyva, kitoks būdas suprasti, ką reiškia būti palestiniečiu pasaulio kontekste. Pavadinimas "Turbūt tai rojus" filmo naratyve atskleidžia, jog nei viena vieta nėra dangus, bet tai taip pat nereiškia, jog režisieriaus namai – Palestina – yra pragaras. Tad skuba sukurti filmą kyla ne iš patriotinio režisieriaus sentimento. Palestinos konfliktas tampa pasaulio atspindžiu – jis plečiasi, sklinda visomis kryptimis. Režisierius tapatinasi ne tik su Palestina, bet su visu pasauliu.
Tačiau tuo pat metu filmas yra adresuojamas Palestinai ir naujosios kartos palestiniečiams. Filme vyraujančią tylą paskutinėje scenoje pertraukia namo grįžusio veikėjo stebimi, klube besilinksminantys jauni žmonės, jų šūksniai bei vietinė muzika. Tai primena būrėjo žodžius, pas kurį lankėsi veikėjas klausdamas, ar bus Palestina. Palestina bus. Bet tai nenutiks protagonisto gyvenimo laikotarpyje. Paskutinėje scenoje matome jaunąją kartą – tuos, dėl kurių ir kuriems egzistuos Palestina.
E.Suleimanas kviečia įsivaizduoti save už savo kultūros ribų. Egzilio patirtis yra giliai įsišaknijusi ir į lietuvių kolektyvinę pasąmonę, tad režisieriaus kvietimas šią jauseną patyrinėti plačiau mums yra ypač aktualus.
Įsivaizduokime save kaip visai kitus žmones ir visai kitas kultūras. Egzilio, tam tikra prasme – "klajūniška" patirtis tampa artima kiekvienam egzistenciją apmąstančiam žmogui. Patirti, mąstyti, stebėti ir pastebėti, kvestionuoti istoriškai ir kultūriškai apibrėžtas tiesas, savo paties buvimą yra dvasinė būsena. Klajoti yra šiuolaikinio žmogaus būsena. Filme veikėjui pranešama, jog jo kurtas filmas yra ne pakankamai palestinietiškas. Kiekvienas patiriame egzilį savaip. Esame globalėjančio pasaulio, ne tik savo kultūros produktai. Ir tam, kad neliktumėme gyventi savo pačių sukurtoje fantazijoje, savo pačių izoliacijoje, E.Suleimanas kviečia klajoti. Pasak režisieriaus – kiekvienas žmogus yra klajūnas.
Filme be pagrindinio veikėjo svarbu išskirti tylą. Filme beveik nėra teksto, tad filmo kadras, kai žmogus nuolat keliauja – žymi kelią link intymumo ir asmeniškumo. Be teksto pereiname į gryną santykį tarp vaizdo ir reikšmės, o ji tampa mažiau linijinė. Tyloje reiškiniai atsiduria savose vietose. Tyla, kaip teigia režisierius, niekada negali tapti institucine išraiškos forma. Tyla negali būti komfortabili. Su tyla žmogus rizikuoja. Tyla yra destabilizuojantis dominuojančios tvarkos faktorius. Autoritetas ir jėga tylos nemėgsta. Galia naudoja triukšmą kaip įrankį tam, kad sukurtų įspūdį, jog laikas, tavo laikas, baigėsi. Tad tyla yra tam tikras pasipriešinimas ir režisieriui E.Suleimanui šis pasipriešinimas kyla iš intuicijos. Tyla filme yra itin jautri erdvė, kuri reikalauja budrumo. Ši tyla sukuria intensyvų meditatyvinės akimirkos malonumą, bet tai trapi erdvė, nes tyloje egzistuoja didelė tikimybė pakliūti į spąstus. Tyla filme režisieriui reiškia didelį pasitikėjimą savo žiūrovu, tuo pasauliu, kurį jis atspindi ir kuriam kuria. Nepaisant to, tyla pati prašosi egzistuoti, ji nėra sintetinė, egzistuoja natūraliai, yra atvira. Tad režisierius E.Suleimanas teigia, kad tai, ką žmogus pasiima iš tylos yra pats faktas, kad reikia išdrįsti įžengti į tylą.
