Vizijoje – milijardas
Iki lyderės pozijos Turkijai nebe taip ir toli – „Eurodata“ duomenimis, 36 proc. pasaulyje importuojamų serialų yra amerikietiški, o turkiškų „gaminių“ – jau 32 proc., kai tuo tarpu bronzinėje pozijoje esanti Pietų Korėja teturi saujoje 13 proc.
Jei dar prieš penkerius metus šalių, kuriose Turkija platino savo produkciją, tebuvo apie 50, tai šiandien šis skaičius perkopė 140. Jei prieš kelerius metus pajamos iš melodramų eksporto siekė pirmą šimtą milijonų JAV dolerių, tai dabar taupyklė per metus pasipildo 350 mln. dolerių ir nebeslepiamas užmojis iki 2023-ųjų nugriebti viso milijardo putą.
Bene labiausiai žavimasi serialuose akcentuojamomis šeimos vertybėmis, brolystės ryšiais, pagarba tėvams ir apskritai vyresniam žmogui.
Turkiški serialai užkariavo Balkanus, dalį Europos, Artimuosius Rytus, Centrinę Aziją ir tvirtai įsiveržė į tokių senų serialų kalyklų, kaip Lotynų Amerika ir Indija, rinką. Per pastaruosius metus turkiškų serialų Bolivude pagausėjo nuo...1 iki visų 7. Stebėtina ir tai, kad Lotynų Amerikoje tarp 15 didžiausią auditoriją turinčių programų – net keturi turkų serialai.
„Tūkstantis ir viena naktis“, „Uždrausta meilė“, „Didingasis amžius“, „Meilė ir bausmė“, „Be kaltės kalta“, „Ponia Dila“, „Gyvenimo šukės“, „Ugnis ir ledas“ – neaprėpsi, kiek turkiškų saldumynų Lietuvos žiūrovams pažėrė televizijos, kurios dar ne vieną dešimtmetį skendo Meksikos, Argentinos ar Kolumbijos muilo burbuluose. Ir dabar LNK sukasi „Amžina meilė“, TV3 kviečia „Pamilti vėl“, BTV pristato „Savą žmogų“, TV1 siūlo populiariausiųjų kartojimą.
Progresyvus konservatyvumas
Kokia turkiškų serialų sėkmė ir iš kur tas žiūrovų apsėdimas, galvą suka ne vienos šalies televizijos kritikai ir žiniasklaida. Kad musulmoniškose šalyse jie sulaukia populiarumo, nenuostabu. Stambulo Galatasaray universiteto profesorė, sociologė Ipek Merçil mano, kad dauguma turkiškus serialus perkančių šalių turi bendrą bruožą – Osmanų imperijos praeitį ar tiesiog islamo-Viduržemio jūros kultūrą. Pastarosioms šalims serialuose regimas Turkijos paveikslas neretai atrodo gana konservatyvus.
„Šiuose serialuose priešingų lyčių santykiai nėra aptarinėjami, centre – vis dar patriarchatas. Herojė dažniausiai yra monogamiška moteris. Ji palaiko meilės ryšius, bet seksualumas nėra perteikiamas, o jei parodomas, tai su vienu vyru. Net jei ir nėra maldos scenų, akivaizdu, kad serialuose dominuoja tradiciniai lyčių santykiai ir musulmoniška turkų kultūra“, – teigia I.Merçil.
Tačiau tai, kas atrodo konservatyvu, pvz., Maroke, arabų šalyse gali būti traktuojama kaip labai progresyvu. Tarkime, jau vairuojanti moteris ten yra neįprasta, ką jau kalbėti apie vakarietiškas madas, palaidus plaukus ar bučinius be santuokos antspaudo. Būtent toks konservatyvumo ir progesyvumo kokteilis paperka musulmoniškąją auditoriją.
Riteriška meilė
Romantiškos meilės paveikslėlis taipogi yra stipri turkiškų serialų korta. Skirtingai nuo rėksmingai karštų Meksikos mačo, musulmonai vyrai pasižymi riteriškumu ir ryškia romantika. „Kitas patrauklus serialų bruožas yra romantiška meilė. Matyti ypatingas meilės vertinimas, o vyrai daro viską, kad suviliotų moteris“, – aiškina I.Merçil.
Be to, priduria, kad tokie dalykai kaip paauglių santuokos ar poligamija serialuose paprastai parodoma neigiamame kontekste. „Nėra laimingos poligamijos šiuose serialuose. Turkijoje poligamija uždrausta, o ją pasirinkęs personažas pabaigoje visuomet būna nubaustas. Jis ar antroji žmona“, – sakė profesorė.
Turkų meilės kerus puikiai pažįsta ir lietuvės, kurių atostogų kryptis ties šia šalimi ir baigiasi. Kad vyras – turkas musulmonas, dažnos tai nebaido, greičiau tai laikoma pranašumu prieš tautietį, pasididžiuojantį išgertų bokalų ar „paturėtų“ moterų skaičiumi, pamirštantį pasirūpinti savo „prekine“ išvaizda, bet antrajai pusei keliantį reikalavimus tokius, lyg pats būtų mažų mažiausiai Bradas Pittas savo piko metais.
Kad išsilavinęs turkas uždarys į narvelį, irgi mažai tikėtina – provincijoje išties griežtai laikomasi tradicijų, papročių, lankstomasi vyrų pasauliui, tačiau mieste moterys sėkmingai siekia karjeros, derina ją su šeima, vyras ne į čadrą suka, o į žymių prekių ženklų drabužius.
Pasiilgtos vertybės
Moderni Turkija, puoselėjanti musulmoniškas vertybes, įkvepia svajonėms arabų moteris. Kaip ir leidžia laisve pulsuojančio pasaulio moterims patikėti, kad čia yra vietos tradicinėms vertybėms.
Krikščioniškuose kraštuose, kaip ir Lietuvoje, gausu turkiškų serialų gerbėjų forumų. Bene labiausiai žavimasi serialuose akcentuojamomis šeimos vertybėmis, brolystės ryšiais, pagarba tėvams ir apskritai vyresniam žmogui. Pasaulyje, kur gyvą pokalbį pakeičia feisbukas ir trumposios žinutės, apsiribojama susitikimais kavinėse, kur giminaičiai dažniau sutinkami per laidotuves nei per šventes, su tėvais drįstama nutraukti ryšius, o su broliu – kautis dėl žemės sklypo, kur plačiai šaukiama apie susvetimėjimą, itin jaučiamas bendruomeniškumo stygius ir poreikis.
Kiek mūsų šiandien drįsta be įspėjimo užsukti pas draugus ar gimines į svečius? O Turkijoje namai be svečių – tikras skurdas. Ištiktam bėdos „vakariečiui“ pakišamas lapelis su pagalbos linijų kontaktais ar tabletė, o turkiškame seriale regi, kaip rankas tiesia visas kaimas, taikyti susivaidijusius sutuoktinius puola būrys artimųjų, o penktos eilės tetos paprašiusi pažiūrėti kūdikį pervargusi moteris nelaikoma nevykėle ir dar užglostoma, kad pailsėtų.
Kad ir kaip žiūri, turkiško serialo koncepcija yra būtent toks variantas, kuris daugumai krenta į širdį kartu parodydamas, kad modernumas, atvirumas kuo puikiausiai dera su islamo vertybėmis, perteikia musulmonų bendruomenės įvairovę: dėvinti hidžabą ar pasipuošusi pagal naujausią madą, pamaldi ar nelabai, išsilavinusi ar kukli, rafinuota ar provinciali, blondinė ar tamsiaplaukė... Tokia moderni Turkija, puoselėjanti musulmoniškas vertybes, įkvepia svajonėms arabų moteris. Kaip ir leidžia laisve pulsuojančio pasaulio moterims patikėti, kad čia yra vietos tradicinėms vertybėms.
Belieka pajuokauti, kad jei Osmanų imperijai nepavyko užkariauti pasaulio, tai žygį sėkmingai tęsia turkiški serialai.
