Įveikęs dar 100 puslapių savęs paklausiau: kokiam gyvenimui Florencijos, Milano ar Romos mokyklos ruošė savo mokinius? Net paviršutiniškas žvilgsnis į to meto Romos popiežių veiklą sukelia šiurpuliukų bangą.
Žavi knygos autoriaus gebėjimas atskleisti ne tik to meto žmonių gyvenimo kasdienybę ir pasaulėžiūrą, bet ir N.Machiavellio analitinio mąstymo unikalumą. Ir norom nenorom savęs klausi, ar tokios asmenybės gyvenimo kontekstą galėtų suvokti šiuolaikinis mokinys, ar jis savo gebėjimais galėtų prilygti tokiam žmogui? Juk ne taip seniai nutilo karas dėl Kalnų Karabacho, atskleidęs daugybę tarptautinių santykių vingrybių, daug kuo primenantis Italijos padėtį Renesanso epochoje.
Šia detale bandau nukreipti kalbą apie asmenybės brandą ir bandymus ją išmatuoti egzaminais. Tad galima makiaveliškai klausti: ar, esant naujai politinei daugumai, ir toliau bus eskaluojamas konfliktas tarp gyvenimo, kuriam turėtų ruošti mokykla, ir brandos egzaminų, kurie vaizduojami kaip kažkas svetimo žmogaus prigimčiai?
Ar ugdymo programų kaita lems brandos egzaminų užduočių pokyčius? O gal, liberaliai pažvelgę į gyvenimą, kuriame tiek nežinomybės, nerimo ir streso, jų išvis atsisakysime, palikę viską išspręsti laisvai rinkai?
Kita vertus, mokytojų darbo apmokėjimas už valstybinių brandos egzaminų vertinimą yra amžinai rusenantis ugnikalnis, kurį išnaudoti gali bet kuri politinė jėga.
Nuotolinis ugdymas paskatino paimti į rankas kitą knygą. Tai Umberto Eco "Rožės vardas". Knyga unikali, nes per septynias simbolines dienas atskleidžia ne tik viduramžių vienuolyno gyvenimą, bet ir visas to meto filosofines ir teologines diskusijas. Aprašoma situacija pamokanti dar ir tuo, kad iš dalies mūsų dabartinė padėtis primena vienuolyno gyvenimą. Tik vienas reikšmingas skirtumas: šiandien dirbdami ar mokydamiesi karantino sąlygomis tikrai nediskutuojame krikščioniškosios teologijos temomis (pvz., apie moters vietą sutvėrimo plane). Užtat aklai pasitikime paguglinimu ir pajutubinimu, kartu pamiršdami, ką reiškia nuotolinio mokymosi procese taip reikalingas gebėjimas įsigilinti į vieną ar kitą dalyką. Dėl tos priežasties knygos "Rožės vardas" ar to paties U.Eco "Fuko švytuoklė" daugumai gali tapti nemenku intelektualiniu iššūkiu, mat paaiškinimų apie kai kuriuos knygose aptariamus dalykus guglindamas tikrai lengvai nesurasi.
Atskiro paminėjimo vertas elektroninių dienynų atsiradimas, kuris, jei tikėtume socialinių tinklų galios dogma, stebuklingais būdais turėjo lemti skaitmeninio ugdymo turinio atsiradimą. Tačiau atėjo karantinas, o mes supratome, kad e.dienynai nesukūrė jokių papildomų techninių galimybių nuotoliniam mokymuisi ir iki šiol tik sėkmingai panaudojo valstybės lėšas. Gal klystu ir kažko nežinau, tačiau prisiminkime, kaip lūžta e.dienynai pusmečio pabaigoje, kaip akį rėžia nuotolinio mokymosi kasdienybė, kai užduotys keliamos į e.dienyną, tačiau pamoka vyksta per kitą platformą, o atliktas užduotis tenka įkelti per trečią.
Ar mokytojo kūrybinės laisvės siekimas galiausiai nevirs grėsme pačiam mokytojui, kuris tarsi tas XV a. pabaigos valstietis gali atsidurti už mokyklos ribų?
Situacijos dramą iliustruoja ir kitas pastebėjimas iš istorijos mokytojo varpinės. Gal ir sunku patikėti, tačiau vis dar neturime net Adolfo Šapokos redaguotos "Lietuvos istorijos" legalaus skaitmeninio varianto. Ką jau kalbėti apie galimybę mokantis nuotoliniu būdu palyginti atskiras Lietuvos Statuto dalis su dabartine Lietuvos Respublikos Konstitucija ar pastarąją – su sovietine. Neabejoju, kad tokiais savais atradimais galėtų pasidalyti kiekvieno dalyko mokytojai. Dabartinis bandymas kurti skaitmeninį ugdymo turinį tiesiog primena e.dienynų atsiradimą.
Prieš dešimt metų buvo liberaliai užsimota išnaikinti mokykloje kalimo kultūrą, tad, atsivertęs žinomo smegenų koučeriu vadinamo Jimo Kwiko knygą "Beribis protas", buvau maloniai nustebintas aptikęs, kad "Dažniausiai naktinio kalimo prireikia todėl, jog atidėliojame pasiruošimą egzaminui ar pristatymui iki paskutinio momento. Kita vertus, daugelis vis dar tiki, kad kalimas yra pati efektyviausia mokymosi forma". Kita mintis: "...bandymai iškalti daug informacijos per trumpą laiką turi daug trūkumų. Mes visi esame linkę atidėlioti..." Toliau skaitydamas supratau, kad intervalinis kartojimas yra ne kas kita, kaip seno gero posakio "repetitio est mater studiorum" (kartojimas – mokymosi motina) šiuolaikinė interpretacija.
Prieš gerą dešimtmetį skambėjęs liberalus leitmotyvas, esą reikia sumažinti ugdymo turinį tam, kad galėtume įsigilinti, nuotolinio mokymosi metu patyrė didžiausią išbandymą. Situacijos dramą atskleidžia teiginys iš bendrųjų ugdymo programų apie mokinio mokėjimą mokytis: "Savarankiškai kelia mokymosi uždavinius, pasirenka mokymosi būdus atsižvelgdami į mokymosi tikslą, užduoties pobūdį. Nurodytu būdu stebi savo mokymosi procesą ir apmąsto mokymosi veiklą."
Vadinasi, arba buvo neteisingai pasirinktas turinio ir gebėjimų (kompetencijų) santykis, arba kova su kalimo kultūra pasirinkta kaip eilinė viešųjų ryšių akcija, kurias anuomet labai mėgo liberalams atstovavęs švietimo ministras Gintaras Steponavičius. Pagrindinis koziris tada buvo bendrųjų ugdymo programų kaita, turėjusi išlaisvinti mokytojo kūrybinę laisvę, tačiau tuo pat metu mokytojų kasdienybėje pasirodė atlyginimų koeficientų žirklės... Šiandien vėl panaši situacija – etatinis mokytojo darbo apmokėjimas, skubotai besikeičiančios bendrojo ugdymo programos ir žadama mokytojo veiklos laisvė.
Apie kokią mokytojo veiklos laisvę galima kalbėti, jei žmogus yra pririštas prie klasės krepšelio arba mokinių skaičiaus, kurį lemia sudėtingi demografiniai ir ekonominiai procesai? Akivaizdi tiesa: mokytojas negali dirbti tuščioje mokykloje. Pripažinkime, kad Konfucijaus ar Sokrato laikai, kai sekiojantys mokiniai gaudė garsių savo mokytojų klausimus, įžvalgas ar palyginimus, seniai paskendo amžių gelmėse, nors pati galimybė atrodo gana viliojančiai. Šiandien atsiverti Jono Avyžiaus "Sodybų tuštėjimo metą" ir klausinėji mokinukų, kodėl rašytojas sukūręs vienokį ar kitokį personažą, dar pridedi užduočių apie tai, kaip, šiuolaikinių istorikų akimis, pasikeitė suvokimas apie Lietuvos padėtį Antrojo pasaulinio karo metais.
Dabar atsiskleidė kita akivaizdi tiesa šalia mokytojo, mokinių skaičiaus mokykloje, yra ir kita svarbi aplinkybė – ugdymo programos, apipintos individualizavimo ir individualios pažangos skatinimo, diferencijavimo, specialiųjų poreikių įgyvendinimo reikalavimais. Tad su šiokia tokia ironija atsiverti Edvardo Gudavičiaus "Lietuvos istorijos" pirmąjį tomą ir garsiai perskaitai kelis sakinius: "Tai siejo faktinį ūkio savininką su šiam ūkiui paskirtomis prievolėmis, t.y. jis vis labiau buvo pririšamas prie šio ūkio. Tai buvo ne kas kita, kaip asmens, t.y. baudžiavinės priklausomybės, pradžia. Savo asmeniu disponuoti valstietis galėjo jau tik atsisakydamas ūkio. Tokiu atveju jis atsikratydavo asmens varžymo, bet kartu prarasdavo egzistencijos priemones ir atsidurdavo už feodalinės visuomenės ribų."
Ar mokytojo kūrybinės laisvės siekimas galiausiai nevirs grėsme pačiam mokytojui, kuris tarsi tas XV a. pabaigos valstietis gali atsidurti už mokyklos ribų? Žinoma, galima kalbėti apie alternatyvą – privačių mokyklų plėtrą ir ten atsiveriančias galimybes pedagogams įgyvendinti savas profesines ambicijas.
Akcentuojama mokytojo veiklos laisvė kol kas primena 1861 m. baudžiavos panaikinimą, kai valstietis gavo asmens laisvę, bet negavo pagrindinės pragyvenimo priemonės – žemės.
Tačiau situacijos dramatizmas slypi ir dar viename aspekte. Ar visus mokytojo veiklai keliamus reikalavimus suvokiame kaip galimybių visumą, kai siekiama puikių ugdymo rezultatų, ar tik kaip prievolių, padedančių išlikti, begalybę? Kalbame apie baudžiavą ar veiklos laisvę?
Administracinės kontrolės srityje yra taisytinų dalykų. Tačiau apgailestaudami turime prisiminti, kuo baigėsi švietimo ministro G.Steponavičiaus kova su popierizmu. Ir koks jo paties kaip politiko likimas.
Apmąsčius visa tai, džiugius krykštavimus dėl naujos politinės daugumos atsiradimo Seime reikėtų vertinti atsargiai. Akcentuojama mokytojo veiklos laisvė kol kas primena 1861 m. baudžiavos panaikinimą, kai valstietis gavo asmens laisvę, bet negavo pagrindinės pragyvenimo priemonės – žemės. Propagandinis spaudimas mokytojo profesiją paversti prestižine yra labai stiprus. Vienintele priemone tam pasiekti lieka mokytojo veiklos laisvė, kurią įkūnija bendrųjų ugdymo programų keitimo leitmotyvas – 30 proc. ugdymo turinio lemtų mokytojas. Tuomet būsimajam šveitimo, mokslo ir sporto ministrui beliks parengti beprecedentės svarbos dokumentus – pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų planus 2021–2025 mokslo metams.
Jei to nepakaks, planuojamą proveržį galima bus pagrįsti numanomu jaunų mokytojų antplūdžiu. Tačiau svarbu nepamiršti situacijos darbo rinkoje: trūksta ir mokytojų, ir darbo ieškančių pedagogų. Čia atsiveria dar viena praraja – mokytojų kvalifikacijos kėlimas su visomis jai skirtomis lėšomis. Prieš akis išnyra naujai senas užburtas ratas. Naujos programos –> naujas brandos egzaminų turinys –> lėšos kvalifikacijos kėlimui įsisavinant naujas programas –> prasta ugdymo kokybė –> gyvenimo iššūkių neatliepiantys egzaminai –> prasti brandos egzamino rezultatai –> poreikis keisti ugdymo programas... Taigi, laukia dar vienas nelengvas keturmetis.
