Asfaltuotu keliu bėgusį strutį žmonės nufilmavo sekmadienio popietę. Ilgakojis skuodė taip, kaip priklauso – dešine kelio puse.

Tačiau pabėgėjęs ties posūkiu, gyvūnas pasuko į pievą.

Internautai iš pradžių leipo juokais.

„Atėjo pavasaris ir išvarė, kur akys mato“, – socialiniame tinkle rašė vienas vyriškis.

LNK reportažas:

Viena moteris susirūpinusi klausė, kaip pagauti tokį stiprų ir didelį paukštį?

Kitas internautas pranešė, kad jau užfiksavo strutį gerokai nutolusį nuo Kartenos.

Tačiau netrukus kita moteris pranešė, kad matė strutį prie Nasrėnų kaimo.

„Nekasdienis reginys“, – pridūrė moteris.

Netrukus gyventojai ėmė dalintis žinia, kad stručio ieško jo šeimininkė.

„Paklius dar po mašina vargšelis“, – gyvūno pagailėjo kita internautė.

Paaiškėjo, kad stručio pasigedusi Kretingos rajono gyventoja iš Žadeikių internete paskelbė, kad pabėgo jos augintinis ir prašė pranešti, kur jis pasirodys.

Pasirodo, kad strutis jau buvo spėjęs nubėgti apie dešimt kilometrų nuo Žadeikių iki pat Nasrėnų. Tačiau šeimininkei sekmadienį taip ir nepasisekė sučiupti augintinio.

Pirmadienį žmonės ūkininkei pranešė, kad strutį matė prie Sauserių kaimo, netoli geležinkelio.

Tad moteriškei vėl teko sėsti į automobilį ir skubėti į nurodytą vietą.

„Negaliu kalbėti, lekiu į Sauserius, sakė ten matė“, – pavargusiu balsu vakar atsiliepė sunerimusi ūkininkė.

Suaugęs nandu veislės strutis sveria 23–27 kg, užauga iki 150 cm.

Tai – bendruomeniniai paukščiai, gyvenantys grupėmis.

Poravimosi metu patinai griausmingu balsu vilioja pateles ir įspūdingai demonstruoja savo plunksnas.

Vienas patinas apvaisina iki 12 patelių. Po to jis įrengia lizdą, į kurį visos patelės sudeda iki 60 kiaušinių (vieno kiaušinio masė gali siekti 600–700 g).

Kiaušinius peri ir jaunikliais rūpinasi tik patinai, o patelės pasitraukia ir ieško kito patino.

Ūkininkė laiko 125 galvijus. Daugumos jų būklė kritinė. Vos pastovinčios karvės kasdien yra melžiamos, nepaisant pašarų stygiaus.

Moteris sako, kad galvijų skaičiaus mažinti ir atsisakyti veiklos negalinti, mat ją saisto įsipareigojimai Europos Sąjungai.

Gavusi paramą, ūkininkė turi išlaikyti galvijų skaičių ir veiklą.

600 ha žemės valdanti ūkininkė žemdirbystės ėmėsi įkvėpta tėvo pavyzdžio ir norėdama išbandyti save, o dabar be šios veiklos savęs net neįsivaizduoja. Nuolat savo pasėlių plotus plečianti moteris sako, kad nors į žemdirbystę ateina vis modernesnės technologijos, ūkininkavimas niekuomet nebus vien tik verslas. Jos įsitikinimu, žemę dirbti turi ją mylintys žmonės.

Mokėsi iš tėvo

J. Kelpšaitė pasakoja, jog ūkininkavimas buvo jos šeimos tradicija. Moters tėvai taip pat profesionaliai ūkininkauja, su jais ji turi ir bendrų pasėlių. Nors, kaip pati sako, buvo auginta miestietiškam gyvenimui, visada žinojo, kad ūkis ir žemė šeimai yra didelės vertybės. Nieko keisto, kad vieną dieną ji pati apsisprendė išbandyti save būtent šioje veikloje.

Rugiai tikrai nėra pati pelningiausia kultūra. Tačiau žemdirbystėje ne viską galima vertinti vien tik iš verslo perspektyvos.

„Tuomet daviau sau metus. Nusprendžiau, kad toks bandomasis laikotarpis man padės suprasti, ar tinku šiam darbui, o darbas man. Per metus tikėjausi pamatyti visą ūkininkavimo procesą. Pradėdama dirbti sau kėliau labai aukštus reikalavimus. Visada taip darau. Šią savybę paveldėjau iš tėčio. Jis visada buvo labai reiklus tiek sau, tiek aplinkiniams“, – pasakoja pašnekovė.

Taip prieš ketverius metus ji pradėjo savo ūkininkės karjerą. Tuomet jos dirbamos žemės plotas buvo pakankamai nedidelis – 40 ha. Tačiau labai greitai suprato, kad žemdirbystė yra ta veikla, kuriai norisi pašvęsti gyvenimą. Per kelerius metus ūkis išsiplėtė iki 600 ha.

J. Kelpšaitė prisimena, jog tik pradėjusi ūkininkauti labiausiai pasikliovė savo tėvo pagalba. Be jo patarimo ir patvirtinimo ji nedarydavo nieko. Tačiau atkakliai dirbdama ir pati sukaupė pakankamai žinių, pradėjo pasitikėti savo jėgomis. Šiandien patarimų jai jau beveik nebereikia. Ūkininkė tikisi, kad jos pačios vaikai irgi pratęs šeimos tradiciją.

„Nors mano vaikai gimė ir auga mieste, jau dabar žino, kad vieną dieną turės perimti ir valdyti ūkį. Kol kas jie dar tik moksleiviai, tačiau vasaromis jau padeda mums ūkyje. Man tai labai svarbu. Tikiu, kad į žemdirbystę turi ateiti nauja karta su nauja energija ir idėjom. Vyresniosios kartos užduotis yra perduoti jiems savo žinių ir patirties bagažą bei įskiepyti meilę žemei“, – teigia J. Kelpšaitė.

Rugiams – išskirtinis dėmesys

Savo pasėliuose ūkininkė augina žieminius ir vasarinius kviečius, avižas, žieminius ir vasarinius rapsus bei rugius. Pastarieji Kaišiadorių ūkininkei ypač svarbūs. Rugiams daug dėmesio skiria tiek ji, tiek jos tėvas. Moteris skaičiuoja, auginanti apie 100 ha rugių. Jos tėvas – dvigubai daugiau.

„Rugiai tikrai nėra pati pelningiausia kultūra. Tačiau žemdirbystėje ne viską galima vertinti vien tik iš verslo perspektyvos. Rugiai man visada asocijavosi su Lietuvos žeme ir drįsčiau teigti, kad nėra nieko lietuviškesnio už rugius“, – sako ji.

Ūkininkė lietuviškumą stengiasi puoselėti tiek dirbdama, tiek pati pirkdama maisto produktus. Ji sako besilaikanti požiūrio, kad, esant galimybei, reikėtų rinktis vietinius gaminius.

„Juk į juos įdėta tiek daug žmogaus darbo. Be to lietuviški gaminiai labai kokybiški, natūralūs, be jokių GMO. Be to, pirkdami ir taip palaikydami vietinius gamintojus, prisidedame prieš šalies ekonomikos gerėjimo, didesnio BVP“, – dėsto pašnekovė.

Nors, anot jos, sentimentai ir nepadeda sumokėti algų ar mokesčių valstybei, ūkininkas privalo išmokti mylėti žemę, kurią dirba, dalintis derliumi su gamta, tausoti ją taip, kad galėtų su pasididžiavimu palikti ateities kartoms.

„Mano tėtis mane išmokė vadovautis tausojančios žemdirbystės principais. Mūsų žemės plotai išsibarstę po tris rajonus, todėl turime didelį žemės įvairovės pasirinkimą. Visas kultūras, kurias auginame, atsirinkome per eilę metų, stengdamiesi suderinti naudą ir žemei, ir verslui“, – teigia J. Kelpšaitė.

Nori išsaugoti paveldą

Ūkininkė pabrėžia savo auginamai produkcijai kelianti labai aukštus reikalavimus, todėl nenaudoja jokių augimo reguliatorių ar glisofatų. Žinoma, toks rugių ir kitų grūdinių kultūrų auginimas yra pakankamai sudėtingas procesas, reikalaujantis nuolatinio įsitraukimo ir daugiau darbo.

„Grūdus sėjame atsižvelgdami tiek į savo, tiek į supirkėjų poreikius. Tai ilgas ir nuoseklus darbas. Jau rudenį su supirkėjais suplanuojame, kiek ir ko sėsime, įvertiname, kas šiuo metu paklausiausia rinkoje, numatome priemones, užtikrinsiančias pasėlių kokybę. Pats pardavimo procesas sukelia bene mažiausiai rūpesčių, nes visada sudaromos išankstinės sutartys“, – pasakoja ji.

Nors rugių auginimui jos žemė yra labai tinkama, ši kultūra sukelia bene daugiausiai problemų dėl realizavimo. Kaip teigia J. Kelpšaitė, rugių rinka Lietuvoje nuolat traukiasi, trūksta užtikrintumo, ar įdėtas darbas atsipirks. Todėl ūkininkė įsitikinusi, kad greičiausiai situaciją gali pakeisti miltų gamintojai bei maisto pramonės atstovai. Kaip tik prie vienos tokios iniciatyvos J. Kelpšaitė neseniai ir prisijungė. Didžiausias šalies duonos kepėjas „Vilniaus duona“ ir miltų gamintojas „Malsena“ ėmėsi iniciatyvos „Lietuvoje užauginta duona“, kuria gamintojai įsipareigojo iš žemdirbių supirkti jų užaugintus grūdus, taip padrąsindami juos ateityje skirti šiai kultūrai daugiau dėmesio.

„Labai sveikintina, kad didžiausi šalies gamintojai nuolat auga, tobulėja ir ne tik kelia aukščiausius reikalavimus kokybei, bet ir imasi socialiai atsakingų sprendimų, padedančių išsaugoti mūsų visų paveldą“, – teigia J. Kelpšaitė.

Pajakališkių kaime, Raseinių rajone veikianti kailinių žvėrelių ferma sukėlė vietos gyventojų pasipiktinimą. Maždaug 100 m atstumu nuo jos driekiasi ištisos audinių kapinės. Skaitytojo užfiksuotose nuotraukose aiškiai matyti, kad nors dalį žvėrių atliekų dengia žemė, kai kurios iš jų matomos plika akimi. Savo ruožtu Raseinių maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai sako patys vykę į minimą vietą ir jokių pažeidimų neradę. Pasiteiravus, ar verslininkai negalėjo būti iš anksto įspėti, tarnybos atstovai tvirtina, kad slėpti žemėje liekanų nelogiška, už tai gresia didelės baudos, o riebalus superkanti Lenkijos bendrovė už tokias atliekas dar ir sumoka. Tiesa, pati ūkininkė neslepia, kad gyvūnų lavonėlius iš tiesų yra kasusi į žemę, tačiau tai dariusi praėjusiais metais, o dabar savo poelgio gailisi.

Visi žino, bet trūksta išprusimo suvokti apie žalą

Tose apylinkėse gyvenantis vietinis, nenorėjęs atskleisti savo vardo, GRYNAS.lt pasakojo šį kraupų atradimą užfiksavęs dar pernai.

„Žmogus turėtų žvėrelius utilizuoti – vežti į Radviliškio utilizavimo įmonę, bet jis taip nedaro – iškasė duobes. Dar pernai į jas buvo verčiami žvėrys – didžiuliai būriai paukščių, žvėrių ateina, nors šalia vyksta medžioklė – nelabai kas kreipia dėmesį“, - taip apie situaciją kalbėjo vietinis gyventojas.

Vyras sako tiksliai nežinantis, kada pradėta taip elgtis, nes pastebėjo tik pernai, bet svarstė, kad tokie pažeidimai tęsiasi jau seniai. Vietinio gyventojo teigimu, įmonė veikia kaip šeimos verslas, joje auginamos švelniakailės audinės.

Jis sako girdėjęs, kad vietiniai dėl tokio aplaidaus įmonės elgesio yra kreipęsi į aplinkosaugininkus ir maisto bei veterinarijos tarnybą: „Žmonės viską žino, bet nekreipia dėmesio, galbūt neužtenka išprusimo suprasti, kokia žala daroma, ką daro kranklių susibūrimas toje vietoje. Jie ryte palesa, dieną kažkur skraido virš miškų ir pievų, radę kokią silpnesnę stirną, o vasarą nieks nieko neverčia, bet krankliai laikosi, peri - nuo kelio matosi, kad šimtai jų skraido. Kai vienoje vietoje susirenka žiurkių būrys irgi ką gali padaryti - žiauru“, - pasakojo raseiniškis.

Jo teigimu, švelniakailių žvėrelių lupimo sezonas prasideda rudenį ir tęsiasi iki viduržiemio. Vasarį Danijoje yra aukcionas ir jau išdirbtus kailius verslininkai veža į Daniją, iki tol laiko – lapkričio, gruodžio mėnesiai – patys tinkamiausi kailių lupimui.

Būta pažeidimų pernai

Raseinių rajono agentūros vedėjas Gediminas Tamašauskas pripažino, kad situacija šioje kailinių žvėrelių fermoje yra aplinkosaugininkams žinoma, tačiau ją spręsti patikėta vietos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistams, kadangi netinkamas šalutinių žvėrių produktų utilizavimas kelia grėsmę sveikatai, o ne aplinkai.

„Gavome skundų iš žmonių, šitą pranešimą perdavėme Raseinių maisto ir veterinarijos tarnybai, kad jie patikrintų ūkį, kur auginami švelniakailiai žvėreliai ir ar tinkamai nuluptus žvėrelių kūnus sutvarko. Kadangi nulupti žvėreliai vadinami „ŠGP“ – šalutiniai gyvūniniai produktai, jų tinkamą sutvarkymą prižiūri maisto ir veterinarijos tarnyba“, - aiškino G. Tamašauskas.

Aplinkosaugininko teigimu, apie šios fermos ūkininkę nusiskundimų būta ir anksčiau: „Nusiskundimų buvome gavę pernai, buvome nuvažiavę patikrinti ir ten tikrai buvo netvarka. Perdavėme veterinarijai, kad sutvarkytų. Paskui po kelių dienų jie atrašė, kad šitos atliekos yra sutvarkytos tinkamai ir priduotos į Rietavo sanitariją utilizacijai. Ir šiemet gavau skundą ir nedelsdamas perdaviau tą informaciją raštu Maisto ir veterinarijos tarnybai, kad jie susirūpintų“, - sakė G. Tamašauskas.

Paprašius paaiškinti, kokia žala yra daroma ūkininkams netinkamai utilizuojant gyvūninės kilmės produktus, pareigūnas aiškino, kad pirmiausiai tai kelia pavojų sveikatai: „Visų pirma yra pavojus ligoms. Dėl to šita funkcija ir yra priskirta veterinarams, kad jie sukontroliuotų negyvėlius, kad ligos neplistų – tai yra svarbiausia. O šiaip bet kokios atliekos turi būti tinkamai sutvarkytos – ir žalios, ir pūvančios – lapai ir visa kita. O čia jau kalbame apie mėsą – tai nėra jokios abejonės“, - sakė Raseinių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas.

Maisto ir veterinarijos tarnyba: pažeidimų neradome

GRYNAS.lt susisiekus su Raseinių maisto ir veterinarijos tarnyba, jos specialistai purtė galvas paklausti, ar iš tiesų kailinių žvėrelių ferma atsikrato gyvūnų atliekų tiesiog užkasdami jas laukuose.

„Inspektoriai buvo ten nuvykę ir patikrinę. Jokių pažeidimų, kad būtų išmetami gyvūnai ar jų lavonai į aplinką – nenustatyta“, - teigė Raseinių maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas, valstybinis veterinarijos inspektorius Henrikas Medveckas.

Tarnybos vyr. specialistas Ovidijus Butkus teigė, kad buvo nuvykęs į įvykio vietą, tačiau jokių laukuose besimėtančių lavonėlių nerado.

„Informacija gauta iš Kauno regiono aplinkos departamento Raseinių rajono agentūros. Gyvūnų lupimo lavonėliai yra talpinami į konteinerį, kuris gaunamas iš Utenos įmonės pagal panaudos sutartį. Nėra tikslo juos išmesti į aplinką, nes už juos yra mokama – 1,2 tūkst. Lt už toną. Konteineris yra paženklintas tokia spalva, kokia ir priklauso ŠGP. Viskas ten tvarkoje“, - tikino vietinis inspektorius.

Jo teigimu, visas patikrinimo aktas yra su nuotraukomis, su paslaugų pateikimo sutartimi, todėl nekelia abejonių, kad pažeidimų ūkyje nevykdoma. Vis dėlto, perklausus, ar visas ūkis apeitas ir patikrinta, ar žvėrelių kūnai negalėjo būti pakasti po žeme, nuo tiesioginio klausimo pareigūnas išsisuko: „Logikos nėra. Brangūs tie lavonėliai – ŠGP – 1,8 tūkst. Lt už toną“.

O. Butkus tvirtino, kad įmonei atiduoti gyvūnų liekanas netgi labiau apsimoka nei tiesiog jas slėpti žemėje. Jo teigimu, ūkis lavonėlius parduoda kooperatinei bendrovei „Amber Log“ - šie lavonėliai iškeliauja į Lenkiją, iš jų daro trąšas laukams“, - tikino veterinarijos tarnybos specialistas. Pasiteiravus, ar tai nėra kenksminga aplinkai, teigė, kad tokia veikla nedraudžiama.

Ūkis skundžiamas iš pavydo?

O. Butkus tvirtino manantis, kad skundų iš vietos gyventojų audinių ferma susilaukia iš pavydo.

„Mano supratimu, ten yra pavydo jausmas, kadangi kailininkystė yra pakankamai pinigingas verslas“, - sako specialistas.

Anot jo, jeigu ūkininkų fermose vis dėlto būtų rasta netinkamai tvarkomų gyvūninės kilmės atliekų, baudas už tai galėtų surašyti  pati Maisto ir veterinarijos tarnyba. Tiesa, O. Butkus negalėjo tiksliai pasakyti, kokio dydžio baudos būtų taikomos.

„Kiek aš atsimenu, lygtais nebuvo nubaustos“, - sakė O. Butkus, klausiamas ar Raseinių rajone yra buvę atvejų, kad dėl netinkamo ŠGP utilizavimo verslo įmonės gautų baudas. Jis taip pat patikino, kad dėl ŠPG specialistai planinius patikrinimus vykdo net dukart per metus, todėl verslininkams nėra kaip išsisukti.

„Nuvažiavę patikrinti – viską radome idealiai tvarkinga – netgi visos paslaugų sutartys galiojančios, išvežimo važtaraštis elektroniniu variantu buvo parodytas iš karto. Netgi ŠGP išvežimas parodytas Utenos veterinarijos ataskaitose. Net nuotraukos lavonėlių prie akto pridėtos“, - tikino O. Butkus.

Tiesa, vėliau tarnyba patikslino, kad minėtame ūkyje lavonėlių liekanų laukuose rasta pernai. Tuo metu ūkininkė įspėta susitvarkyti ir tai padariusi, todėl bauda jai neskirta.

„Mums svarbu ne skirti baudą ir kad paskui situacija kartotųsi, o svarbu rezultatas, kad tai jau nebevyksta“, - patikino Raseinių maisto ir veterinarijos tarnybos inpektorius H. Medveckas.

Žvėrelių augintojų asociacijos vadovas: tokie atvejai būtų gėda

Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos vadovas Česlovas Tallat Kelpša, išgirdęs apie įamžintus vaizdus, kaip gyvūnų liekanos yra pakastos Raseinių ūkininkės laukuose, negalėjo tuo patikėti.

„Negali tokių dalykų mėtyti bile kur, nes gausi ligą ir turėsi problemų, - sakė pašnekovas. - Lietuvoje yra sistema, nėra jokios problemos. Vienu metu – 1995-1996 m. iš tikrųjų buvo problema, kada Kaišiadoryse (utilizavimo gamykla – red. past.) užsidarė ir nieko kito nebuvo, o dabar viskas yra civilizuota ir netgi konkurencija yra kam atiduoti, nes tai yra energija“.

Č. Tallat Kelpšos teigimu, ūkininkai, apdorodami kailinius žvėrelius, gali gauti pajamų iš taukų, kurie atlieka žvėris nuriebalinant, o už kūnelių atidavimą utilizuoti turi susimokėti apie 230 Lt už toną. Gyvūninės kilmės liekanos vėliau gali būti panaudojamos miltų kurui bei trąšų gamybai.

„Jau nekalbu apie žmogiškumą ir visus kitus dalykus - įstatymus ir kita, bet man tai kainuotų brangiau. Man vis vien geriau sumokėti 230 Lt – atveža konteinerį, pastato ant kiemo ir turi tik įmesti – jie atvažiuoja ir išsiveža. Kas gali būti – tai sakykime, koks kūnelis laikomas neuždengtas konteineryje ir teritorija yra be tvoros. Atėjo lapė, katė ar kažkoks kitas gyvūnas – didelis paukštis ir jisai pabando tą kūnelį paimti, kažkur nunešti ir jį nenuneša, pameta. Tokį dalyką galima sumodeliuoti. Bet šiaip viskas turi būti uždengta, teritorija aptverta, kad pašaliniai nepapultų“, - svarstė Č. T. Kelpša.

Piktybiško gyvūnų liekanų užkasimo atvejų, jo žiniomis, po to, kai atsirado utilizavimo įmonių pasirinkimas, dar nėra buvę ir tokie atvejai būtų gėda, krentanti ant visos asociacijos narių.

Ūkininkė: labai gailiuosi

Švelniakailių audinių ūkį turinti Vida Šnipienė, ant kurios pečių ir krito visi vietinių gyventojų skundai, GRYNAS.lt skundėsi, kad inspektoriai ją tikrina kone kiekvieną dieną, tačiau teigia prasižengimų padariusi tik pernai, o šiemet dirbanti jau tvarkingai.

„Pernai buvo neužkastos duobės, supyliau riebalus ir paskui išėmiau, viską sutvarkiau. Tai ir buvo nuo pernai metų, šiemet ne. Turiu viskam konteinerius – vežioja lenkai ir net moka pinigus už riebalus po 600 Lt už toną“, - susijaudinusi kalbėjo ūkininkė.

Paklausta, kodėl pernai gyvūnėlių liekanas kasusi tiesiog į žemę, moteris teisinosi, kad neturėjo konteinerių: „Nebuvo konteinerio, neatvežė. Buvo tokia duobikė ir išpyliau. Prastai padariau, tikrai gailiuosi“.

Ūkininkė pripažįsta, kad į žemę tuokart atgulė ir gyvūnėlių kūneliai, kuriuos inspektoriams liepus – surinko, pridavė utilizacijai.

„Kvietė mane pas vyriausią veterinarą, gavau įspėjimus, kad daugiau taip nedaryčiau, kad susitvarkysiu. Dabar lekia ir lekia tie veterinarai pas mane“, - skundėsi V. Šnipienė. Baudos moteris teigia išvengusi, nes inspektoriai pasigailėję.

Moteris guodėsi, kad vietiniai ją skundžia dėl to, kad kažkam ūkyje vištas išpjovė: „Galvoja, kad jau čia tie žvėreliai – tai milijonai. Visiem tik po du tūkstančius duok. Vienam penkias vištas (išpjovė), kitam – vieną, tai gali būti šeškas, ar kiaunė...“

V. Šnipienė teigė, kad jos ūkis įsikūręs vienkiemyje, kilometras iki artimiausios gyvenvietės, todėl niekam problemų neturėtų kelti, o tie, kurie ją skundžia, moters žodžiais tariant, tiesiog jai pavydi verslo.